Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovių: 1. I. D. ir 2. M. D. įstatyminiam atstovui P. D., atsakovo M. D. atstovui adv. N. Ž., institucijos, duodančios išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui A. B., nedalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovių pusėje G. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių: 1. I. D. ir 2. M. D. ieškinį atsakovui M. D. dėl išlaikymo dydžio skirto šiam asmeniui pakeitimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto apylinkės teismas 2012-05-02 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1399- 375/2012 apribojo terminuotai - iki 2017-01-27 P. D., a. k. (duomenys neskelbtini) tėvo valdžią sūnaus J. D., gim. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, nustatė nepilnamečio nuolatinę globą jo seneliams ieškovams P. R. R. ir V. S. R. bei nepilnamečio J. D. gyvenamąją vietą nustatė su globėjais. Teismas sprendime nurodė, kad „vaiko tėvas nevykdo susitarimo padėti auginti vaiką remti pinigais ir kitokiu būdu materialia išlaikyti. Atsakovas geruoju neteikė išlaikymo, kadangi alimentai buvo išieškomi pagal darbovietei pateiktą vykdomąjį raštą. Tačiau atsakovas labai operatyviai po D. D. mirties kreipėsi dėl išlaikymo iš jo nutraukimo bei našlaičio pensijos jam paskyrimo, nors vaikas iki šiol tebėra pas ieškovus ir yra jų išlaikomas ir prižiūrimas, o atsakovas prie jo išlaikymo dabar visiškai neprisideda

Motyvuojamoji dalis

Pagrindas reikalauti keisti nustatytą išlaikymo dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios tėvo (motinos) turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą, kurie turi būti esminiai. Spręsdamas vaiko išlaikymo dydžio klausimą teismas visais atvejais privalo vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu.

Ieškinys pareikštas asmenų, neturinčių reikalavimo teisės nei ginčyti, nei keisti Kauno m. apylinkės teismo 2001-07-18 nutarimą civ. byloje Nr. 2-10306 ir tuo labiau dalintis priteisto išlaikymo sumą.

Kadangi ieškinys nepagrįstas, todėl jis atmestinas ir atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

Taikos sutartis šioje byloje negalima.

Atsakovas M. D. šioje byloje teismui pateikia 2012-05-02 ir 2017-06-01 teismų sprendimus dėl tėvo valdžios apribojimo. Šiuos dokumentus ieškovių atstovas P. D. turi, nes šioje byloje buvo šalimi - atsakovu, todėl jie pateikiami tik teismui.

1. Ieškovių I. D. ir M. D., atstovaujamų pagal įstatymą P. D., ieškinį kaip nepagrįstą atmesti.

Su pareikštu ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-7050-772/2018 visiškai sutinku.

Vadovaudamasis CK 3.198 straipsnio 1 dalimi, teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius. Konkrečiu atveju, Kauno m. apylinkės teismo 2001-07-18 nutarimu civ. byloje Nr. 2-10306/2001 P. D. vaiko išlaikymui teismas priteisė 542.03Eur/mėn. Toks teismo sprendimas buvo nukreiptas tik pirmojo vaiko, tai yra sūnaus J., atžvilgiu. Kauno apylinkės teismas 2018-05-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-16369-877/2018 nustatė, kad, „priteisus didelį išlaikymą sūnui J., dukroms M. ir I. tėvas negalėjo skirti pakankamo dydžio išlaikymo“, todėl „nepilnamečių M. ir I. turtiniai interesai dėl tėvo teikiamo išlaikymo turėtų būti ginami kitu, nei proceso atnaujinimo, būdu“. Vadovaujantis CK 3.198 straipsnio 2 dalimi, išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis. Laikotarpyje nuo 2015-05-01 iki (duomenys neskelbtini)nepilnametės I. D. ir M. D. patyrė nepakankamą materialinį išlaikymą iš tėvo P. D., pusės, todėl 542.03 Eur/mėn suma dalintina lygiomis dalimis visiems trims tėvo P. D. vaikams, tai yra po 180,68 Eur/mėn. Tokiu būdu, iš pilnamečio brolio M. D. regreso tvarka išskaičiuotina 11 924,59 Eur suma ir priteistina lygiomis dalimis po 5 962,30 Eur (penkis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt du eurus 30 centų) seserims I. D. ir M. D..

Per 18 metų sistemingai išmokant alimentus per vyro darbovietę, sistemingai antstoliui kontroliuojant alimentų išskaitas, už 2011 metų dalį, už 2012 metus ir už dalį 2013 metų susidarė 6 784,83 Eur alimentų skola, kurią antstolis R. K. pastebėjo tik 2018-02-12, išieškotojui J. (M.) D. sulaukus pilnametystės. Civilinio kodekso 3.200 straipsnyje įtvirtinta įstatymų leidėjo nuostata, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus. Tokiu būdu, antstolio R. K. 2018-02-12 patvarkymas Nr. S-18-98-7359 yra niekinis, nes 6 784,83 Eur alimentų skolai suėjo senatis, tai yra skola paskaičiuota už ankstesnį laikotarpį, nei numatyta Civilinio kodekso 3.200 straipsnyje. Kauno m. apylinkės teismo 2001-07-18 nutarimu civilinėje byloje Nr. 2-10306/2001 teismas priteisė alimentus iš tėvo P. D. sūnaus J. D. naudai 1/4 dydžio uždarbio iki sūnaus pilnametystės, tai yra iki 2018-01-27. Antstolio R. K. vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 2018-02-15 patikslintoje išlaikymo mokėjimo lentelėje nurodyta, kad per paskutinius trejus metus alimentų įsiskolinimo nėra.

Viešoji įstaiga Respublikinė Šiaulių ligoninė, ignoruodama Civilinio kodekso 3.200 straipsnyje įtvirtintą įstatymų leidėjo nuostatą, ėmėsi vykdyti niekinį antstolio R. K. 2018-02-12 patvarkymą Nr. S-18-98-7359 ir laikotarpyje nuo 2018-01-28 iki 2018-07-15 iš mano vyro P. D. išskaičiavo 70 proc. mėnesinės algos, tokiu būdu, palikdama mano nepilnametes dukreles I. ir M. be jokio materialinio išlaikymo iš tėvo pusės. Tai akivaizdus ir grubus nepilnamečių vaikų teisių pažeidimas.

Vadovaujantis antstolio R. K. 2018-05-10 pažyma Nr. S-l8-98-22723 ir Respublikinės Šiaulių ligoninės buhalterijos išduota pažyma apie atliktus išskaičiavimus iš P. D. mėnesinės algos laikotarpyje nuo 2018-01-28 iki 2018-05-11, pervestus pilnamečiam vyrui M. D. į AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įrodyta, kad darbdavys P. D. neišmokėjo 4 530,02 Eur, vidutiniškai po 1 510 Eur per mėnesį. Neteisėtos 70 % išskaitos iš mano vyro P. D. algos tęsiasi ir teisminio proceso eigoje. Mano vyras P. D. buvo pagrindinis nepilnamečių mergaičių maitintojas šeimoje iki tol, kol Viešoji įstaiga Respublikinė Šiaulių ligoninė, vyro raštu informuota apie alimentų mokėjimo termino pasibaigimą, neturėdama jokio teismo sprendimo ginčijamu klausimu, ėmėsi savivaldžiauti ir 70 % vyro uždirbtų lėšų nepagrįstai pervedinėti į sveiko pilnamečio vyro banko sąskaitą.

2011 m. - 2016 m. laikotarpyje aš gimdžiau vaikus ir buvau motinystės atostogose, todėl jokio įnašo į šeimos biudžetą įnešti neturėjau galimybės. Nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio aš gavau tik 340 eurų per mėnesį algos, kurios neužtekdavo mano būtiniesiems poreikiams. Šiuo metu aš uždirbu tik 600 Eur/mėn., todėl mano finansinis įnašas vaikų išlaikymo atžvilgiu yra žymiai menkesnis ir, be vyro dalies, akivaizdžiai neadekvatus nepilnamečių mergaičių poreikiams. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata kad vaiko būtiniesiems poreikiams tenkinti per mėnesį reikalinga suma yra 1 minimalios mėnesinės algos dydžio, kuri šiuo metu yra 400 eurų: toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2004, paskelbta Teismų praktika 22), Vertinant konkrečioje civilinėje byloje M. D. ligoninės neteisėtai teikiamą 1 510 Eur/mėn piniginę paramą, ji keturis kartus viršija Teismų praktika apspręstą paramos suaugusiam vaikui dydį, kai tuo metu mano nepilnametės dukros paliktos be jokio išlaikymo iš tėvo pusės, o aš joms tegaliu skirti po 100 Eur per mėn., o tai sudaro keturis kartus mažesnį Teismų praktika apspręstą paramos nepilnamečiui vaikui dydį. Taigi dėl nepaaiškinamų priežasčių Viešoji įstaiga Respublikinė Šiaulių ligoninė, vadovaujama antstolio R. K., to paties darbuotojo P. D. vaikams dirbtinai sudarė šešiolika kartų besiskiriančias finansinio išlaikymo sąlygas.

Vadovaudamasi Kauno m. apylinkės teismo 2001-07-18 nutarimu civ. byloje Nr. 2-10306/2001, Kauno apylinkės teismo 2018-05-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-16369-877/2018, 2018-02-15 patikslinta išlaikymo mokėjimo lentele vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , CK 3.192 str. - 3.200 str., CPK 111 str., 142 str., 226 str., trečiasis asmuo teismo prašė:

1. ieškinį išnagrinėti, jį tenkinti ir laikotarpyje nuo 2015-05-01 iki (duomenys neskelbtini)priteistus alimentus atsakovo M. (J.) D. naudai perdalinti trims tėvo P. D. vaikams lygiomis dalimis po 180 Eur/mėn. Civilinio kodekso 3.198 straipsnio ir 3.200 straipsnio pagrindu, dalį 11 880 Eur (vienuolika tūkstančių aštuonis šimtus aštuoniasdešimt eurų) išmokėtų alimentų regreso tvarka susigrąžinant iš atsakovo M. (J.) D. ir juos išmokant I. D. ir M. D. lygiomis dalimis po 5 940 Eur (penkis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt eurų).

Išlaikymo dydžio sumažinimas galioja tik ateityje, t. y. mažesnis išlaikymas pradedamas išieškoti įsiteisėjus teismo sprendimui jį sumažinti, todėl skolininkas neturi teisės reikalauti grąžinti jam išlaikymo skirtumą, susidariusį iki teismo sprendimo, kuriuo buvo sumažintas išlaikymas, įsiteisėjimo dienos. Tad išlaikymas, priteistas konkrečia suma ar natūra, negali būti mažinamas.

Ieškovių ieškinys atmestinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis numato tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Ši tėvų pareiga yra absoliuti, todėl šios turtinės asmeninės prievolės jie negali atsisakyti vykdyti ar perkelti vykdymą kitiems asmenims, taip pat ir vienam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas. Kadangi vaiko išlaikymo prievolė yra tęstinio pobūdžio ir ribota laiku iki vaiko pilnametystės, tai pačios prievolės turinys kinta, keičiantis vaiko poreikiams bei jo tėvų galimybėms patenkinti šiuos poreikius, užtikrinti sąlygas, būtinas vaikui vystytis. Dėl šių priežasčių išlaikymo dydį ir formą nustatęs teismo sprendimas neturi šalims res judicata galios ir išlaikymo teisinio santykio dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti šį sprendimą.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis suteikia teisę vienam iš tėvų, atstovaujant vaiką, prašyti pakeisti išlaikymo dydį ar formą arba ir išlaikymo dydį, ir formą, vadovaujantis naujojo Civilinio kodekso normomis, nors teismo sprendimas dėl vaiko išlaikymo buvo priimtas, remiantis iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normomis. Kaip teismas jau yra nurodęs gimus ieškovei 2. M. D. trečiasis asmuo jau nuo vaiko gimimo momento įgijo teisę pareikšti ieškinį dukros tėvui, o pastarasis irgi įgijo tokią pat teisę reikšti ieškinį sūnaus J. M. D. globėjui dėl Kauno m. apylinkės teismo 2001-07-18 nutarimu jo nepilnamečiam sūnui J. D. priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo. Tokiu atveju ieškovių tėvo byloje teismais, spręsdamas ginčą, turėtų vadovautis CK 3.201 straipsniu, o ne CK 3.192 str. kaip šioje byloje teigė ieškovių atstovas. Iš paminėto seka, kad ieškinys dėl nepilnamečiam vaikui reikalingo išlaikymo yra reiškiamas tokią prievolę turinčiam asmeniui, tai yra skolininkui. Ginčo atveju tai būtų ieškovių tėvas, o tokiu skolininku nelaikytinas ieškovių netikras brolis atsakovas, kuriam irgi buvo reikalingas tėvo išlaikymas. Be to aiškinant ir taikant CK 3.201 str. normą, privalu atkreipti dėmesį, kad išlaikymo dydžio pakeitimui būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. skolininko turtinės padėties esminiai pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas. Skolininko turtinės padėties pasikeitimas konstatuojamas, atsižvelgiant ne vien į jo materialinės padėties pasikeitimus - pablogėjimą ar pagerėjimą, bet į abiejų tėvų tolimesnes galimybes išlaikyti vaiką (us). Kadangi išlaikymo dydžio pakeitimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, jų nustatymas tokio pobūdžio bylose negali būti vien ieškinį pareiškusio vieno iš vaiko tėvų pareiga. Vaiko išlaikymo prievolė yra abipusė, todėl abu tėvai turi procesinę pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius jų galimybes teikti išlaikymą. Kadangi išlaikymas skiriamas tik vaikui ir jo interesų patenkinimui, tai teismas savo iniciatyva gali ir turi rinkti įrodymus, nustatant svarbias aplinkybes, įrodančias pagrindą keisti išlaikymo dydį ar formą (2002 m. CPK 178, 179 str. str., CK 3.3 str.).

Viena iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida, yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Šią vaiko teisę atitinka jo tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ši tėvų pareiga yra nustatyta Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir CK 3.192 straipsnio dalyje. Išlaikymo prievolė yra turtinė asmeninė (lot. intuitu personae) vaiko tėvų prievolė, kurios jie negali nei atsisakyti, nei perleisti kitiems.

Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas normaliam vaiko maitinimui, aprangai, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės atsiranda įstatymo pagrindu. Jos, kaip jau pabrėžta, yra turtinės asmeninio pobūdžio prievolės, todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jų vykdyti. Be to, su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra viešosios tvarkos elementas. Išlaikymo prievolės nevykdymas gali būti pagrindas riboti tėvų valdžią (CK 3.180 str.). Už vengimą išlaikyti vaikus, kai išlaikymas priteistas teismo sprendimu, nustatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 164 str.).

Išlaikymo prievolė atsiranda tėvams, kurių tėvystė (motinystė) vaiko atžvilgiu įforminta. Vaikams, kurie negali gauti išlaikymo iš savo tėvų, išlaikymą turi teikti valstybė (CK 3.204 str.).

Kartu gyvenantys vaiko tėvai jo išlaikymo klausimą sprendžia bendru sutarimu. CK 3. 192 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaikų išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Tai reiškia, kad abu tėvai sutaria, kiek jų bendrų ar kiekvieno asmeninių lėšų bus skiriama vaikui išlaikyti. Tėvų pareigai išlaikyti vaikus neturi įtakos tėvų tarpusavio turtiniai santykiai. Vaikų išlaikymo pareiga egzistuoja, nesvarbu, tėvai gyvena bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisiniu režimu ar vedybų sutartimi nustatytu turto teisiniu režimu.

Tačiau jeigu sutuoktiniams dėl anksčiau paminėto nepavyksta susitarti dėl vaikų išlaikymo, šis priteisiamas vieno iš sutuoktinių reikalavimu.

Jei nepilnamečio tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymas yra priteisiamas (CK 3.194 str. 1 d.).

Teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo turi vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Tokią teisę turi ir prokuroras. Šie asmenys taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo ir kai vaiko tėvai nėra sudarę santuokos.

Kadangi tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams (CK 3.156 str.), tai jų pareiga išlaikyti vaikus taip pat yra lygi. Todėl abu tėvai privalo prisidėti prie vaiko išlaikymo. Tačiau tėvų turtinės galimybės išlaikyti vaikus gali būti nevienodos, pavyzdžiui, gali gerokai skirtis tėvų pajamos. Todėl CK 3.192 straipsnio 3 dalis nustato, kad tokiais atvejais abu tėvai išlaikymą vaikui privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi didesnes pajamas gaunantis tėvas (motina) turi prisiimti ir didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti. Ši taisyklė taikoma vaiko tėvams gyvenant tiek kartu, tiek skyrium. Antai nesvarbu, su kuriuo iš tėvų nutraukus santuoką ar nustačius gyvenimą skyrium gyvena vaikas, jį privalo išlaikyti tiek motina, tiek tėvas. Jeigu kuriam iš tėvų pareiškiamas ieškinys dėl išlaikymo priteisimo, priteisiamo išlaikymo dydis turi būti apskaičiuojamas atsižvelgiant ne tik į jo gaunamas pajamas, bet ir į vaiko kito iš tėvų gaunamas pajamas. Ieškovui tėvas pagal teismo procesinį sprendimą privalėjo tiekti sūnui išlaikymą ir po to, kada mirė atsakovo motina, o tokiu atveju pripažintina, kad didesnė sūnaus išlaikymo našta pagrįstai teko ieškovių tėvui. Atskirai pastebėtina, jog CK 3.195 straipsnis nustato bendrąją taisyklę, kad atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią (CK 3.179-3.181 str.) tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus išlieka. Tokiu atveju iš tėvų išieškotas išlaikymas perduodamas vaiko globėjui (rūpintojui), o jeigu vaikas yra vaikų globos institucijoje išlaikymas pervedamas į vaiko vardu atidarytą sąskaitą (CK 3.202 str.).

CK 3.192 straipsnio 2 dalis sako, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaiko raidos sąlygas. Taigi vaikų išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jų tėvų galimybių.

CK įtvirtina principą „pagal poreikius ir galimybes“ kuriuo yra grindžiama tėvų prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. CK, skirtingai nei anksčiau galiojęs SŠK 81 straipsnis, nenustato jokių išlaikymo ribų (maksimumo ar minimumo), tiesiogiai nesieja išlaikymo dydžio su tėvų pajamų dydžiu, vaikų skaičiumi ir kitais griežtai apibrėžtais formaliais kriterijais. Tokia nuostata pasirinkta atsižvelgiant į pasikeitusias ekonomines ir socialines visuomenės gyvenimo sąlygas, paneigusias visų visuomenės narių ekonominę lygiavą, vienodą gyvenimo kokybę, garantuotą darbo užmokestį ir kitas socialines sąlygas, kurioms esant egzistavo galimybė įstatymu nustatyti tam tikras privalomas vaiko išlaikymo ribas, bet kuriuo atveju atitinkančias tėvų galimybes. Tačiau ši nuostata nereiškia, kad nėra jokių orientacinių kriterijų, kuriais būtų galima vadovautis sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Pirma, tokius kriterijus nustato pats įstatymas. CK 3.192 straipsnio 2 dalis vaiko išlaikymo dydį pirmiausia sieja su protingais paties vaiko poreikiais. Vaiko poreikius lemia jo gabumai, polinkiai (vaiko, kuris yra gabus ir papildomai mokosi muzikos, dailės ar kitų dalykų, poreikiai yra didesni, todėl išlaikymas turi būti didesnis, nei vaiko, kuris niekuo kitu papildomai neužsiima), jo sveikatos būklė (silpnos sveikatos, sergančio vaiko didesnį išlaikymo dydį lemia poreikis įsigyti medikamentų, pagerintą maitinimą ir pan.), amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Išlaikymo dydžiui neturi įtakos paties vaiko turimas turtas. Nors vaiko turimas turtas ar iš jo gaunamos pajamos ir būtų pakankamos jam išlaikyti, tėvai privalo išlaikyti nepilnametį vaiką. Antra, išlaikymo dydį lemia tėvų turtinė padėtis. Jeigu tėvo (motinos) turtinė padėtis leidžia, vaikui galima priteisti gerokai didesnį išlaikymą. Ir atvirkščiai, jeigu vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis sunki, išlaikymo dydis gali būti mažinamas. Tačiau sunki vaiko tėvų turtinė padėtis nėra pagrindas juos visiškai atleisti nuo išlaikymo prievolės. Kadangi nepilnametis yra nedarbingas, tai tėvų teikiamas išlaikymas gali būti vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, todėl išlaikymas gali būti priteisiamas ir iš tėvų, kurie gauna tik minimalią mėnesinę algą, senatvės pensiją ar kitokias minimalias pajamas. Taigi sunki tėvų turtinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne pačios išlaikymo prievolės egzistavimui. Trečia, kaip orientaciniai kriterijai gali būti naudojami kiti rodikliai. Pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalis nustato, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą (MMA). Šis kriterijus turi būti naudojamas ir spendžiant vaikų išlaikymo klausimą. Jeigu tėvo (motinos), iš kurio priteisiamas išlaikymas, turtinė padėtis yra labai sunki, galima priteisti ir mažesnį nei minimali mėnesinė alga išlaikymą, tačiau išlaikymo dydis jokiais atvejais negali būti mažesnis už minimalų gyvenimo lygį (MGL, šiuo metu bazinę socialinę išmoką).

Jeigu išlaikymas turi būti priteistas ne vienam, o keliems vaikams, tai priteisto išlaikymo dydis privalo būti pakankamas bent minimaliems visų vaikų poreikiams tenkinti (CK 3.198 str. 1 d.). Ši norma taikoma neatsižvelgiant į tai, išlaikomi vaikai yra iš vienos ar iš skirtingų santuokų, ar yra nesantuokiniai. Kai yra du ar daugiau vaikų, taip pat vadovaujamasi principu „pagal poreikius ir galimybes“. Tačiau skolininko turtinė padėtis tokiu atveju gali neleisti priteisti visiems vaikams išlaikymo pagal jų tikruosius poreikius. Tokiu atveju kiekvienas vaikas privalo gauti tokį išlaikymą, kuris leistų patenkinti bent minimalius jo poreikius (normalų maitinimą, apsirengimą ir pan.).

Išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė reikalauti išlaikymo (CK 3.200 str.). Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo to momento, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Taigi teisės į išlaikymą atsiradimo momentas paprastai nesutampa su bylos iškėlimo momentu. Todėl pareiškime dėl išlaikymo priteisimo reikia nurodyti datą, nuo kurios prašoma priteisti išlaikymą. Tokiu atveju teismas, priteisdamas išlaikymą, už laikotarpį, praėjusį nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, iš skolininko priteisia įsiskolinimą. Tačiau negalima priteisti įsiskolinimo daugiau nei už pastaruosius trejus metus skaičiuojant nuo reikalavimo priteisti išlaikymą pareiškimo dienos. Išlaikymas yra priteisiamas vaikui, todėl jis yra jo nuosavybė.

CK 3.201 straipsnio 1 dalis numato galimybę peržiūrėti teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir atitinkamai sumažinti ar padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu teismui priėmus sprendimą iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pagrindas reikalauti sumažinti priteisto išlaikymo dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios skolininko turtinės padėtis pablogėjimą ar pagerėjimą arba atvirkščiai - vaiko poreikių sumažėjimą. Pavyzdžiui, priėmus sprendimą skolininkas sudaro naują santuoką ir jam gimsta vaikas; atsiranda skolininko pareiga išlaikyti kitus asmenis - nedarbingus tėvus, sutuoktinį ir panašiai; gerokai sumažėja skolininko gaunamos pajamos, jis tampa bedarbis, nedarbingas ir panašiai. Tačiau tokiais atvejais reikia atsižvelgti, dėl kokių priežasčių labai pablogėjo skolininko turtinė padėtis. Jeigu dėl gerokai pablogėju­sios turtinės padėties yra kaltas pats skolininkas (pvz., savo turtą iššvaistė vartodamas narkotikus, lošdamas azartinius lošimus ar kitaip neatsakingai elgdamasis), pagrindo mažinti išlaikymo dydį nėra. Vaiko turtinės padėties pagerėjimas ar jo poreikių sumažėjimas gali būti pagrindas mažinti išlaikymą. Toks pagrindas gali būti konstatuotas tada, jeigu vaikas dirba, turi kitokių savarankiškų pajamų, gerokai pagerėja to iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, turtinė padėtis, todėl jis vaiko išlaikymui gali skirti didesnę dalį lėšų ir panašiai. Tačiau jeigu vaikas dirba dėl sunkios šeimos materialinės padėties, pagrindo mažinti išlaikymo dydį nėra. Pagrindo mažinti išlaikymą taip pat nėra, jeigu vaikas turi tam tikrą turtą (pvz., butą ir pan.) arba tam tikrą turtą paveldi, nes tas turtas turi būti išsaugotas ateičiai, o ne būti naudojamas vaikui išlaikyti.

Išlaikymo dydžio sumažinimas galioja tik ateityje, t. y. mažesnis išlaikymas pradedamas išieškoti nuo teismo sprendimo dėl jo sumažinimo įsiteisėjimo dienos, todėl skolininkas neturi teisės reikalauti jam grąžinti išlaikymo skirtumą už laikotarpį iki teismo sprendimo, kuriuo buvo sumažintas išlaikymas, įsiteisėjimo dienos. Taigi konkreti suma ar natūra priteistas išlaikymas negali būti mažinamas už čia aptartą laikotarpį.

Teismas sutinka su Institucijos atstovo argumentu, kad Lietuvos Respublikai ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (konvencijos 27str. 1,2 d.), privalu pripažinti, kad kiekvienas vaikas turi turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis sudarymą, pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Konstitucijoje 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši tėvų konstitucinė pareiga lemia tai, kad išlaikymui reikalingas deramas pinigų sumas tėvai turi apskaičiuoti ir skirti patys. Tai yra turtinė asmeninė prievolė, todėl jos negalima atsisakyti arba perleisti kitiems asmenims, o taip pat ir valstybei (CK 3.192 str.1d.). Geriausiai žinodami augančio ir auklėjamo vaiko individualius poreikius, tėvai atsakingai turėtų skirti visą išlaikymą vaikui ir tokį išlaikymą tinkamai panaudoti. CK 3.192 str. 2 d. numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tai reiškia, kad išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties.

Remiantis byloje anksčiau pateiktais teisiniais argumentais ir juos patvirtinančiais įrodymais teismas daro išvada, kad ieškovių prašymas sumažinti atsakovui, kaip nepilnamečiam vaikui jo tėvo išmokėtą išlaikymą dviem trečdaliais ir šią sumą priteisti joms, neatitinka teisės normų esmės ir tikslų. Atskirai pažymėtina, kad įstatymas nesuteikia teismui teisės išieškoti iš nepilnamečiam vaikui išmokėtos išlaikymo išmokos už praėjusį laikotarpį, kuri būtų skirta kitam skolininko nepilnamečiam vaikui. Be to teismas daro ir kitą išvadą, jog ieškovių įstatyminių atstovų turtinė padėtis anksčiau objektyviai nebuvo tokia bloga, dėl ko jie savo laiku jų vardu ir nesikreipė į teismą anksčiau.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas M. D. patyrė 800,00 Eur išlaidų už advokato pagalba byloje (160-161 b. l.). Įvertinęs atsakovo teikto procesinio dokumento turinį, pasirengimą bylos nagrinėjimui, teismas sprendžia, jog atsakovo reikalaujama priteisti išlaidų suma yra tik iš dalies pagrįsta, todėl prašymas dėl išlaidų priteisimo mažintinas iki 400 Eur. Tokiu atveju iš abiejų ieškovių atsakovui priteistina po 200,00 Eur patirtoms išlaidoms atlyginti, o likusioje dalyje šis priešingos šalies procesinis prašymas atmestinas. Tam įtakos turi ir ta aplinkybė, jog ieškovės yra nepilnametės, taip pat gaunančios išlaikymą iš tėvų, neturinčios jokio turto savo vardu, o ieškinį jų vardu atsakovui pareiškė įstatyminis atstovas.

Teismas, mažindamas atsakovo atstovavimo išlaidas pažymi, kad šalių ginčas dėl skolos (alimentų) priteisimo nesudėtingas, bylos nagrinėjimo proceso trukmė nebuvo ilga, ieškiniui parengti nereikėjo analizuoti naujų teisės klausimų, tokiam procesiniam dokumentui parengti pakanka minimalių darbo ir laiko sąnaudų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011-12-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Viršijančios priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį atsakovo patirtos išlaidos vertinamos kaip neatitinkančios išlaidų kriterijų – būtinumo, pagrįstumo ir protingumo, ir nepaisant jų realumo, tai yra pernelyg didelis šalies išlaidavimas, tenkantis jai pačiai.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalimi (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2017 m. gegužės 25 d.), klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Pagal šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalį advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Sumokėjimą už teisines paslaugas gali įrodyti advokato išrašytas apskaitos dokumentas, pvz., grynųjų pinigų priėmimo kvitas, taip pat kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.).

Byloje nustatyta, kad ne atsakovas už jam suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme advokatui N. Ž. 2018 m. gegužės 11 d. sumokėjo 800 Eur, o jo vardu apmokėjimą atliko teta R. R. dviem internetiniais pavedimais, kurių kopijas šalis ir pateikė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (160-161 b. l.). Ieškovių atstovas prašė teismo netenkinti šio atsakovo prašymo, kadangi sumokėjo ne pats atsakovas ir laiko, jog mokesčio dydis yra nerealiai didelis.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sutinka su atsakovo atstovo atsikirtimu, kad ieškovių atstovo argumentai nepaneigia atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo.

Teisingas atlygis už atliktą darbą yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų vertybių (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Advokato teisė gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas įtvirtinta Advokatūros įstatymo 50 straipsnio nuostatose. Pagal šio straipsnio 1 dalį advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas nurodo, kad susitarimas dėl užmokesčio už teisines paslaugas gali būti pasiekiamas įvairiomis formomis, nes sutarčių teisė nenustato imperatyvo, kad jis turi būti rašytinis.

Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, reiškia, kad, esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisės principus – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo vertybinius kriterijus (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-378/2017 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, 20 punktą).

Teismas pažymi, kad negalimos tokios situacijos, kai šaliai sumokėjusiai advokatui už faktiškai suteiktas paslaugas, nebūtų atlyginama, nes taip būtų paneigiamas kitos šalies patirtų išlaidų atlyginimas. Teismas turi teisę vertinti advokato suteiktas paslaugas nepaneigdamas jų atlygintinumo. Šioje byloje teismas nustatė, kad atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškovių ieškinio reikalavimą.

Teismas turi teisę nustatyti konkretų advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydį, todėl daro išvadą, kad tam įtakos neturi ta aplinkybė, jog už atsakovą sumokėjo jo teta, kadangi šį šalis iki šiol mokosi gimnazijoje ir kol kas neturi savarankiškų pajamų (174-179 b. l.).

Nors atsakovo atstovas atvyko iš Kauno į Šiaulius, tačiau įrodymų, patvirtinančių kelionės išlaidas jis nepateikė. Nors atsakovo atstovo atvykimas į teismo posėdį iš Kauno į Šiaulius laikytinas procesine prasme pateisinamu, tačiau dėl to patirtos išlaidos galėtų būti pripažintinos pagrįstomis, bet tik tuo atveju, jeigu atstovas į teismo posėdį vyktu tarpmiestinio susisiekimo transportu (autobusu ar traukiniu), o ne lengvuoju automobiliu, nes teismo posėdis prasidėjo 10.00 val.

Ieškovės pateikdamos teismui ieškinį dėl atsakovui M. D. išmokėtos išlaikymo dalies dydžio sumažinimo pagal įstatymą yra atleistos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei, atsižvelgiant į CPK 83 str. 1 d. 2 p. nuostatą, todėl šį bylinėjimosi išlaidų dalis iš jų nepriteisiama (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Ieškovių I. D. ir M. D. ieškinį atsakovui M. D. atmesti visiškai.

2. Priteisti atsakovui M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės 1. I. D. (gim. (duomenys neskelbtini) ir 2. M. D. (gim. (duomenys neskelbtini) po 200,00 Eur (du šimtus eurų) išlaidoms už advokato teisinę pagalbą atlyginti. Likusioje dalyje šį atsakovo procesinį prašymą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose.