Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-02-21 · Civilinė byla Nr. e2A-468-866/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-02-21
Bylos Nr.
e2A-468-866/2023
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-26863-2021-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Linas Zinkevičius
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vykom“
Atsakovas
užsienio bendrovei „Benja Autotransporti“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-468-866/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26863-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9; 3.1.7.6; 3.2.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Zinkevičiaus,

apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Vykom“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vykom“ ieškinį atsakovei užsienio bendrovei „Benja Autotransporti“ d.o.o. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4 324,48 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė 2020 m. rugpjūčio 12 d. sudarė du krovinių pervežimo užsakymus, pagal kuriuos susitarė, kad atsakovė automobilvežiais iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), perveš 6 transporto priemones. Atsakovei vykdant pervežimus dėl krušos buvo apgadintos penkios pervežamos transporto priemonės. Šias aplinkybes, patvirtina 2020 m. rugpjūčio 17 d. krovinio gavėjo „Lagermax Autotransport“ GmbH surašytos transporto priemonių padarytos žalos nustatymo ataskaitos. Po transporto priemonių remonto, jų darbų kaina buvo patikslinta „FCA Italy“ S.p.A transporto žalų administravimo sistemoje. Ieškovė 2020 m. gruodžio 31 d. atlygino 4 324,48 Eur nuostolių „FCA Italy“ S.p.A (atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas). Atsakovė 2021 m. gegužės 11 d. raštu atsisakė atlyginti nuotolius ieškovei tuo pagrindu, kad transporto priemonės buvo apgadintos dėl krušos, kas jos nuomone laikytina force majeure aplinkybe. Ieškovės vertinimu, atsakovė, kaip sąžiningas ir pareigingas vežėjas galėjo numatyti krušą ir dėl jos kilsiančią žalą kroviniui. Ieškovė pažymi, kad atsakovė transporto priemones pervežė automobilvežiais be tento, to nesuderinusi su ieškove ir nenurodžiusi važtaraščiuose.

Atsiliepimas

3. Atsakovė „Benja Autotransporti“ d.o.o. pateikė atsiliepimą, kuriame nesutiko su ieškovės keliamais reikalavimais. Ji nurodė, kad aplinkybės, kuriomis buvo padaryta žala, negalėjo būti nei prognozuojamos, nei buvo įmanoma jų išvengti. Su reikalavimais nesutinka dėl šių priežasčių: net jei atsakovė stebėtų orų prognozę, ne visada galėtų išvengti oro padarinių, kadangi eisme nuolat susidaro spūstys; Europoje automobilių vežėjams su pakrautomis transporto priemonėmis automobilių stovėjimo aikštelių su stogais tinklas nebuvo pastatytas; CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta kokiomis aplinkybėmis vežėjas atleidžiamas nuo bet kokios atsakomybės dėl tokių reikalavimų, viena iš nuostatų – „dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pasekmėms jis negalėjo užkirsti kelio.“

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nurodė, kad taikant CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, vežėjo civilinei atsakomybei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis.

6. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovės vežtas krovinys jo gavėjui buvo pristatytas apgadintas; kad krovinys – pervežamos transporto priemonės buvo apgadintos gamtos reiškinio – krušos. Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl padarytos žalos dydžio, ginčas kilo dėl vežėjo atsakomybės (ne)buvimo.

7. Teismas nurodė, kad atsakovė gindamasi nuo ieškinio, turi įrodyti, kad krovinio sugadinimą lėmė priežastys, nesusijusios su jos veiksmais (neveikimu), ji turi įrodyti jos atsakomybę šalinančias aplinkybes, nustatytas CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose, kadangi neįrodžius šių aplinkybių taikoma griežtoji vežėjo atsakomybė.

8. Teismas pažymėjo, kad pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su aplinkybe, kad buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje.

9. Papildomai teismas nurodė, kad remiantis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunkčiu, kuriame nurodoma, kad šis vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas taikytinas situacijoje, kai krovinio siuntėjas yra sąmoningai prisiėmęs specialią riziką, susijusią su krovinio vežimu atvirose transporto priemonėse, pvz. kai krovinys sugadinamas dėl oro sąlygų poveikio.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra profesionali automobilių pervežimo paslaugų teikėja. Bylos ginčo užsakymai atlikti vykdant ieškovės ir vieno didžiausių pasaulinių automobilių gamintojo Fiat Chrysler Automobiles NV sutartį dėl automobilių pervežimų. Taigi, automobilių pervežimas yra įprastinė ieškovės veikla, todėl ieškovė žinojo arba privalėjo žinoti, jog autovežiai įprastai perveža automobilius tentais nedengiamais autovežiais.

11. Teismas nustatė, kad Krovinio pervežimo užsakymų 2.1 punktas nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti vežėjo autovežis. Iš to paties 2.1 punkto matyti, jog ieškovė užsakinėjo automobilvežį su priekaba. Šiame punkte nėra numatyta, jog autovežis turėjo būti dengtas tentu. Pažymėjo jog krovinio pervežimo užsakymus rengė ir pateikė ieškovė, kuri yra profesionali automobilių vežėja, žinojusi arba privalėjusi žinoti, jog autovežiai pagal savo konstrukciją neturi tentų. Todėl ieškovė galėjo ir privalėjo nurodyti, jog šiuo atveju krovinys turėtų būti vežamas ypatingomis sąlygomis – priekabose su tentais (tokiu atveju vienu kartu pervežamų automobilių kiekis yra mažas 1-2 ir ieškovė privalėjo užsakinėti daugiau autovežių, nei užsakė šiuo atveju), o ne įprastomis sąlygomis įprastais autovežiais, kuriuose technologiškai nėra numatytos galimybės pritvirtinti tentus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad autovežių be tento naudojimas buvo aiškiai sutartas tarp šalių, jog krovinio siuntėja yra sąmoningai prisiėmusi riziką, susijusią su krovinio vežimu atvirose transporto priemonėse, todėl atsakovė, prisiimdama vežti automobilius autovežiu be tento, šalių susitarimo nepažeidė.

12. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų jog jos užsakytu maršrutu buvo stovėjimo aikštelių su stogu, taip pat nepateikė įrodymų, kad apie krušą buvo pranešta iš anksto ir tai buvo tikėtas reiškinys, todėl šiuos ieškovės nurodomus argumentus laikė neįrodytais.

13. Teismas apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, sprendė, kad atsakovas, kaip vežėjas, šiuo atveju neatsako už krovinio sugadinimą dėl krušos poveikio, nes autovežių be tento naudojimas buvo aiškiai sutartas tarp šalių ir tai įvyko dėl aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti, todėl ieškinys atmestinas (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, 18 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliantė (ieškovė) uždaroji akcinė bendrovė „Vykom“, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant ieškovei iš atsakovės 4 324,48 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

15. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė, kaip vežėja, šiuo atveju neatsako už krovinio sugadinimą dėl krušos poveikio, nes autovežių be tento naudojimas buvo aiškiai sutartas tarp šalių ir tai įvyko dėl aplinkybių, kurių padarinių atsakovė kaip vežėja negalėjo išvengti.

16. Apeliantes nuomone pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas: 1) netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą, 17 straipsnio 4 punkto a papunktį ir 18 straipsnio 1 ir 2 punktus; 2) pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis); 3) netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis); 4) pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176, 183 ir 185 straipsniuose, o taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos aiškinimo ir taikymo praktikos.

17. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovė, siekdama būti atleista nuo atsakomybės vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, kai nuostoliai atsirado dėl aplinkybių, kurių vežėja negalėjo išvengti, turi įrodyti ne tik aplinkybes, kurių negalėjo išvengti, bet ir tai, jog ji negalėjo išvengti pasekmių, t. y. kad šių aplinkybių pasekmėms ji negalėjo užkirsti kelio. Taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovė neįrodė, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta žalos toje vietoje ir tuo metu. Atsakovės elgesys šiuo atveju, apeliantės nuomone, buvo visiškai nesuderinamas net su pačiais minimaliausiais vežėjams privalomais rūpestingumo standartais.

18. Apeliantės vertinimu, atsakovė, kaip sąžiningas ir pareigingas vežėjas, galėjo numatyti krušą naudodamasi hidrometeorologijos tarnybų orų prognozėmis ir imtis atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, kol praeis kruša, automobilvežius su kroviniu pastatyti stovėjimo aikštelėje su stogu, kad apsaugoti pervežamas transporto priemones nuo krušos; apvažiuoti blogą klimato zoną; nukelti išvykimo datą ir pan.

19. Anot apeliantės, šiuo atveju akivaizdu yra tai, kad atsakovė net netikrino orų prognozių, tą pati pripažino, toks elgesys yra neatsakingas ir tai patvirtina, kad atsakovė neįrodė, jog ji negalėjo išvengti krušos.

20. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunkčio taikymo, nes šiomis sąlygomis nesirėmė net pati atsakovė.

Šalies argumentai

21. Apeliantė skunde nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad automobilvežių be tento naudojimas buvo aiškiai sutartas tarp šalių, nes tokio susitarimo šalys nebuvo sudariusios, remiantis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunkčiu, kuriame nurodyta, kad vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės tik esant aiškiam susitarimui, kad bus naudojamas atviras, be tento automobilvežis. Šiuo atveju šalys nebuvo sutarusios, kad automobilvežis bus be tento, nes to nėra nurodyta nei užsakyme, nei CMR važtaraščiuose. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad būtent vežėjas yra atsakingas už vežimą ir turėjo parinkti saugią transporto priemonę bei užtikrinti saugų krovinio transportavimą, tai nesant susitarimo, kad gali būti vežama automobilvežiu be tento, atsakovė kaip vežėja turėjo pasirinkti saugų vežimą, o to nepadariusi, prisiima visą su tuo susijusią riziką.

Atsiliepimas

22. Atsakovė teigia, kad teismas pažeidė rungimosi principą, nes atleido atsakovę nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunkčio taikymą, nors šių aplinkybių atsakovė nebuvo nurodžiusi atsiliepime į ieškinį ir jomis nesirėmė bylos nagrinėjimo metu. Taigi atitinkamai teismas negalėjo aiškintis šių aplinkybių ir nuspręsti dėl atsakovės atleidimo nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunkčio pagrindu.

23. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigos naštą. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į CMR konvencijoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nulemiantį įrodinėjimo naštos paskirstymą vežimo teisiniuose santykiuose, nes CMR konvencijos 17 ir 18 straipsniai įtvirtina griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją.

24. Apeliantės vertinimu šiuo atveju teismas ne tik neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje, bet ir sprendimo motyvus dėl šalių susitarimo dėl automobilvežių be tento naudojimo, dengtų aikštelių nebuvimą grindė tik prielaidomis, nesant į bylą pateiktų tokias išvadas pagrindžiančių įrodymų. Be to, teismas neištyrė ir neįvertino atsakovės paaiškinimų apie tai, kad atsakovė nesinaudoja orų prognozių programomis ir netikrina orų prognozių, nors tokie pačios atsakovės patvirtinimai turėtų būti vertinami kaip įrodymas (CPK 177 straipsnio 2 dalis ir 186 straipsnis), patvirtinantis, kad atsakovė elgėsi visiškai neatsakingai, kas reiškia, kad atsakovė neįrodė, kad ji negalėjo išvengti krušos, atitinkamai teismas turėjo spręsti, kad atsakovė negali būti atleista nuo atsakomybės vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu.

25. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

27. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovės reikalavimai dėl 4 324,48 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

28. Byloje nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 12 d. šalys sudarė du krovinių pervežimo užsakymus, pagal kuriuos susitarė, kad atsakovė automobilvežiais iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), perveš 6 transporto priemones pagal ieškovės užsakymą.

29. Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad transporto priemonė turi būti techniškai tvarkinga; neturi būti jokių tepalo dėmių ant automobilvežio antstato, priekabos ir platformos; apsauginių atitvarų virvės turi būti įtemptos ir negali būti atsilaisvinusios; turi būti tinkamai ir saugiai veikianti įranga transporto priemonių pakrovimui ir kt.

30. Atsakovei vykdant pervežimus, dėl krušos buvo apgadintos penkios pervežamos transporto priemonės. 2020 m. gruodžio 31 d. ieškovė atlygino 4 324,48 Eur nuostolių „FCA Italy“ S.p.A (atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas). Atsakovė 2021 m. gegužės 11 d. raštu atsisakė atlyginti nuostolius ieškovei.

Dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 2 dalies, aiškinimo ir taikymo

31. CMR 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, jei buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje (CMR 17 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR 18 straipsnio 2 dalis).

32. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punkte įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės yra universalios visiems 17 straipsnio 4 punkte įtvirtintiems atleidimo nuo atsakomybės pagrindams. Siekiant nuginčyti reikalavimą dėl žalos už krovinio sugadinimą atlyginimo, vežėja turi įrodyti: pirma, kad buvo naudojama atvira, be tento transporto priemonė ir toks jos naudojimas buvo suderintas (aiškiai sutartas) ir nurodytas važtaraštyje; antra, kad atsižvelgiant į krovinio – vežto automobilio sugadinimų pobūdį egzistuoja pakankamai tikėtinas priežastinis ryšys tarp automobilių vežimo nedengtoje transporto priemonėje ir sugadinimų atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016, 24,26 punktai). Be kita ko, CMR 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis; važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendime (11 punktas) nurodė, kad ieškovei, siekiančiai vežėjos civilinės atsakomybės taikymo, pakanka įrodyti pastarajai perduoto vežti krovinio sugadinimo faktą ir patirtos žalos dydį. Atsakovė, besigindama nuo ieškinio, turi įrodyti, kad krovinio sugadinimą lėmė priežastys, nesusijusios su jos veiksmais (neveikimu). Taigi, teismas įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka nustatytą teisinį reguliavimą, o šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

34. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl šalių susitarimo, ar krovinys bus gabenamas transporto priemone be tento nurodė, kad: automobilių pervežimas yra įprastinė ieškovės veikla, todėl ji žinojo arba privalėjo žinoti, jog autovežiai įprastai perveža automobilius tentais nedengiamais autovežiais; iš sutarties 2.1 punkto matyti, jog ieškovė užsakinėjo automobilvežį su priekaba; šiame punkte nėra numatyta, jog autovežis turėjo būti dengtas tentu; krovinio pervežimo užsakymus rengė ir pateikė ieškovė, kuris yra profesionalus automobilių vežėjas, žinojęs arba privalėjęs žinoti, jog autovežiai pagal savo konstrukciją neturi tentų; ieškovė galėjo ir privalėjo nurodyti, jog šiuo atveju krovinys turėtų būti vežamas ypatingomis sąlygomis – priekabose su tentais (tokiu atveju vienu kartu pervežamų automobilių kiekis yra mažas 1-2 ir ieškovė privalėjo užsakinėti daugiau autovežių, nei užsakė šiuo atveju), o ne įprastomis sąlygomis įprastais autovežiais, kuriuose technologiškai nėra numatytos galimybės pritvirtinti tentus.

35. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad autovežių be tento naudojimas buvo aiškiai sutartas tarp šalių, kad krovinio siuntėja (ieškovė) yra sąmoningai prisiėmusi specialią riziką, susijusią su krovinio vežimu atvirose transporto priemonėse, todėl atsakovė, prisiimdama vežti automobilius autovežiu be tento, šalių susitarimų nepažeidė.

36. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad aiškaus šalių susitarimo, jog pervežimui bus naudojama transporto priemonė be tento nebuvo, o teismo išvados apie įprastai automobilių pervežimui naudojamus autovežius be tento yra paremta tik prielaidomis.

37. Byloje pateiktas CMR važtaraštis patvirtina, kad jame sąlyga dėl transporto priemonės be tento naudojimo sąlyga nėra nurodyta, tačiau vien šis nenurodydamas, atsižvelgiant į CMR 4 straipsnio nuostatas, nelemia išvados dėl susitarimo nebuvimo. Aiškaus termino „be tento“ nėra nurodyta ir pačios ieškovės parengtame užsakyme-sutartyje, tačiau iš 2.1. nurodytų reikalavimų transporto priemonei, kuria bus pervežamas krovinys, nėra jokio pagrindo išvadai, kad aptarti reikalavimai yra keliami transporto priemonei su tentu, jau vien dėl to, kad pastarajame detaliai aptariami reikalavimai platformai, anstatui, apsauginėms atitvaroms ir kt., tačiau nėra jokių nuostatų susijusių su reikalavimais tentui. Todėl, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju šalys buvo susitarę dėl atviros, be tento transporto priemonės naudojimo.

38. Apeliantė skunde teigia, kad teismas tinkamai neįvertino atsakovės veiksmų siekiant išvengti žalos ir remiasi sekančiais kasacinės instancijos teismo išaiškinimais: vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta žalos toje vietoje ir tuo metu; sąžiningu vežėju pripažintinas tik toks asmuo, kuris geba užtikrinti protingą (minimalų) krovinio praradimo rizikos laipsnį; įrodinėjimo, kad nuostolių nebuvo galima išvengti, našta tenka vežėjui; vežėjui nepakanka įrodyti, kad aplinkybės buvo neišvengiamos, jis taip pat turi įrodyti ir aplinkybių bei žalos priežastinį ryšį; neišvengiamos turi būti tiek aplinkybės, tiek jų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-916/2015 ir joje nurodyta teismų praktika).

39. Anot apeliantės, atsakovas kaip sąžiningas ir pareigingas vežėjas, galėjo numatyti krušą naudodamasi hidrometeorologijos tarnybų orų prognozėmis ir imtis atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, kol praeis kruša, automobilvežius su kroviniu pastatyti stovėjimo aikštelėje su stogu, kad apsaugoti pervežamas transporto priemones nuo krušos; apvažiuoti blogą klimato zoną; nukelti išvykimo datą ir pan. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė šių argumentų neįrodė ir nelemia civilinės atsakomybės atsakovei taikymo pagrindo.

40. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pervežimo maršrute buvo įrengtų stovėjimo aikštelių su stogu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis moksline doktrina, nurodė, kad net meteorologijos stotys negali iš anksto prognozuoti tokio reiškinio, kaip kruša, kuri susiformuoja staiga ir jis vyksta lokalioje zonoje, o ieškovė nepateikė įrodymų, jog šiuo atveju apie krušą buvo pranešta iš anksto ir tai buvo tikėtas reiškinys, o ne įprastai sunkiai prognozuojamas ir susiformuojantis staiga lokalioje vietoje. Nors apeliantė, laikosi pozicijos, kad atsakovė turėjo imtis veiksmų siekiant išvengti žalos, tačiau tokių veiksmų faktinis atlikimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. nėra pateikta kada konkrečiai ir kokiu būdu patikrinus būtų galėjusi numatyti galimą krušą ir pan., todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įrodinėjimo taisyklės nustato, jog įrodyti turi teigiantis, nes neigiantis neturi galimybių įrodyti to, ko nėra (CPK 178 straipsnis).

41. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

42. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

uždarosios akcinės bendrovės „Vykom“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Asta PikelienėRamunė MikonienėLinas Zinkevičius