Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ukmergės rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovei viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja, įgyvendindama Projektą, 2018 m. balandžio 6 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbė Pirkimą.

Atlikus Pirkimo procedūras, 2018 m. birželio 28 d. pareiškėja su Pirkimo laimėtoju (duomenys neskelbtini) sudarė Sutartį, kuria Rangovas be kita ko, įsipareigojo per Sutartyje nustatytą terminą ir Sutartyje nustatytomis sąlygomis atlikti bei perduoti Sutartyje numatytus darbus, taip pat ištaisyti po darbų atlikimo termino nustatytus defektus (2.1. punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1V-646 „Dėl finansavimo skyrimo projektui, pateiktam pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ 07.1.1-(duomenys neskelbtini)-R-905 priemonę „Miestų kompleksinė plėtra“, Projekto įgyvendinimui buvo skirtas finansavimas Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Pareiškėja su atsakove 2018 m. rugsėjo 27 d. sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalykas – Projekto, kurio aprašymas ir biudžetas pateikti atitinkamai Sutarties 1 ir 2 prieduose ir kuriam įgyvendinti yra skirtos finansavimo lėšos, finansavimo tvarka ir sąlygos (1.1. punktas).

(duomenys neskelbtini) pareiškėjai pateikė raštą „Dėl įtariamo pažeidimo projekte Nr. (duomenys neskelbtini)“ (rašto data ir numeris nenurodyti), kuriame informavo, jog įtaria, kad pareiškėja, nustačiusi Pirkimo sąlygų 2.7 punkte reikalavimą, galimai pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus proporcingumo ir nediskriminavimo principus, VPĮ 17 straipsnio 3 dalies ir 49 straipsnio 7 dalies nuostatas, todėl Projekte buvo užregistruotas įtarimas apie pažeidimą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė per 7 dienas nuo rašto gavimo, prašė pateikti paaiškinimus dėl nurodytų aplinkybių. Į nurodytą raštą pareiškėja atsakė 2020 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl paaiškinimo pateikimo“.

2020 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog įvertinus Pirkimo dokumentus, teisinį reglamentavimą, perkančiosios organizacijos paaiškinimus, nurodytą ESTT ir LAT formuojamą praktiką, darytina išvada, jog reikalavimas, kad tiekėjas pats atliktų bendruosius statybos darbus, yra vertintinas kaip nepagrįstas ir neproporcingas Pirkimo objektui, pažeidžiantis VPĮ 49 straipsnio 1 dalyje nustatytą galimybę tiekėjams remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus proporcingumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, 17 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą dirbtinai riboti konkurenciją, 49 straipsnio 7 dalies nuostatas. Taip pat Sprendimu (duomenys neskelbtini) pritaikė 5 proc. finansinę korekciją nuo Sutarties vertės, tenkančios Projektui.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) Sprendimo, kuriuo buvo nustatytas pažeidimas ir pritaikyta 5 proc. finansinė korekcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja skunde nurodė, kad (duomenys neskelbtini) negalėjo pakeisti savo sprendimo dėl Pirkimo tinkamumo įvertinimo, nes įstatymai jai tokios teisės nesuteikia, taip buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai. Teismas pažymi, jog pareiškėjai finansavimas buvo skirtas ne tik Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, tačiau ir iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, todėl turi būti vadovaujamasi Europos Sąjungos teisės aktais.

2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas), 122 straipsnyje yra nustatytos valstybių narių pareigos. Reglamento 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad veiksmų programų valdymo ir kontrolės sistemos būtų nustatytos laikantis 72, 73 ir 74 straipsnių. Valstybės narės užkerta kelią pažeidimams, juos nustato ir ištaiso bei susigrąžina neteisėtai sumokėtas sumas ir visus delspinigius. Jos informuoja Komisiją apie pažeidimus, kurie 10 000 EUR viršija fondų įnašą, ir nuolat ją informuoja apie tai, ar įgyvendinant susijusias administracines ir teisines procedūras daroma didelė pažanga (Reglamento 122 straipsnio 2 dalis). Reglamento 73 straipsnyje numatyta, kad pagal pasidalijamojo valdymo principą valstybės narės ir Komisija atsako už programų valdymą ir kontrolę pagal atitinkamas savo pareigas, nustatytas šiuo reglamentu ir konkrečiam fondui taikomose taisyklėse. Taigi, Reglamente nustatyta pareiga valstybei narei bet kuriuo momentu nustatyti ir ištaisyti pažeidimus, jei tokie egzistuoja. Vadovaujantis Reglamentu, kiekviena valstybė narė turi paskirti valdymo ir kontrolės institucijas, sukurti ir patvirtinti valdymo ir kontrolės sistemą, kuri turi būti audituota nepriklausomos audito institucijos ir, kuriai pritaria Europos Komisija. Valdymo ir kontrolės sistema turi užtikrinti, kad Europos Sąjungos biudžetui būtų deklaruojamos tik tinkamos finansuoti išlaidos. Esant Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės akto pažeidimui, privaloma nustatyti pažeidimą bei netinkamų finansuoti išlaidų sumą, kuri negali būti deklaruota ir kompensuota iš Europos Sąjungos biudžeto. Reglamento 143 straipsnyje reglamentuojamos valstybių narių atliekamos finansinės pataisos, šiame straipsnyje be kita ko, nustatyta, jog atsakomybė už pažeidimų tyrimą, reikiamas finansines pataisas ir lėšų susigrąžinimą visų pirma tenka valstybėms narėms. Sisteminio pažeidimo atveju valstybė narė atlieka visų veiksmų, kuriems pažeidimas galėjo turėti įtakos, tyrimą (1 dalis). Valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų (2 dalis).

2014 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 528 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą” numatyta, kad tarp įgyvendinančiųjų institucijų yra (duomenys neskelbtini) (3.1.2.1 punktas). Pagal Taisyklių 9.3 punktą, (duomenys neskelbtini), kaip įgyvendinančioji institucija, atlieka jai pavestas funkcijas, ji tikrina projektų vykdytojų teikiamus mokėjimo prašymus, nustato mokėjimo prašymuose nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti ir deklaruoti Europos Komisijai (išskyrus tuos atvejus, kai priemonės įgyvendinamos visuotinės dotacijos būdu) (Taisyklių 9.3.1 punktas), atlieka projektų patikras vietose teisės aktų nustatyta tvarka (9.3.4 punktas), atlieka projektų vykdytojų vykdomų pirkimų pagal projektą priežiūrą teisės aktų, reglamentuojančių veiksmų programos administravimą ir finansavimą, nustatyta tvarka (Taisyklių 9.3.5 punktas), atlieka įtariamų pažeidimų tyrimus, nustato pažeidimus, teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimą dėl tolesnių veiksmų, susijusių su nustatytu pažeidimu, ir praneša apie pažeidimus atitinkamoms institucijoms ir projekto vykdytojui (Taisyklių 9.3.7 punktas). (duomenys neskelbtini) punkte nustatyta, kad pažeidimus gali įtarti kiekvienas ES struktūrinius fondus administruojančios institucijos darbuotojas, vykdydamas projektų sutarčių priežiūrą, kontrolę arba auditą, gavęs informaciją iš trečiųjų šalių ar ją pastebėjęs visuomenės informavimo priemonėse ir kitais atvejais.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, (duomenys neskelbtini) pavesta, esant įtarimui ar gavus informacijos iš trečiųjų asmenų, taip pat ją pastebėjus visuomenės informavimo priemonėse bei kitais atvejais tirti ir esant pagrindui nustatyti pažeidimus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, vien tas faktas, jog iki pasirašant Sutartį (duomenys neskelbtini) pateikė išvadą dėl galimos paramos teikimo Projektui, nereiškia to, kad pareiškėja galėjo įgyti teisėtą lūkestį – Projektą įgyvendinti pažeidžiant teisės aktus. Be to, atsakovė pagrįstai teigia, kad pareiškėja, gaudama Projektui lėšas, negali tikėtis, kad įgyvendinančioji institucija nekontroliuos Projekto įgyvendinimo. Remiantis anksčiau nurodytais argumentais, darytina išvada, kad atsakovė, kontroliuodama Projekto įgyvendinimą, turi teisę tirti galimus pažeidimus ir dėl jų priimti sprendimus, todėl pareiškėjos argumentai, kad atsakovė negalėjo pakeisti savo sprendimo ir kad tuo buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai yra nepagrįsti.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad tinkamai pasinaudojo jai VPĮ 47 straipsnio 7 dalyje suteikta teise, aiškiai nurodė esmines užduotis, kurias privalo įvykdyti pats tiekėjas, o toks nurodymas nepažeidė jokių VPĮ normų ir neapribojo tiekėjų konkurencijos.

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, akcentuoja, kad jame nėra ginčijama pareiškėjos teisė, numatyta VPĮ 49 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatyta, jog perkant darbus, paslaugas arba kai perkamas prekes reikia montuoti, diegti, perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali reikalauti, kad jos nurodytas esmines užduotis atliktų pats pasiūlymą pateikęs tiekėjas, o jeigu pasiūlymą pateikė tiekėjų grupė, – tos grupės dalyvis, tačiau Sprendime nurodyta, kad esminės užduotys buvo nustatytos neaiškiai ir pareiškėja nepagrindė tokio reikalavimo nustatymo būtinumo bei proporcingumo siekiamiems tikslams, t. y. Pirkimo sąlygų 2.7 punkte numatė, jog „Pagrindiniai darbai – bendrastatybiniai darbai, juos tiekėjas privalo atlikti pats. Kitiems darbams tiekėjas gali pasitelkti subrangovus/subteikėjus.“, o atsižvelgiant į tai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė VPI 17 straipsnio 1 dalyje nustatytus viešųjų pirkimų principus, VPĮ 17 straipsnio 3 dalies (dirbtinas konkurencijos mažinimas) ir 49 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes apribojo tiekėjų konkurenciją. Pareiškėja su tokia pozicija nesutinka, nurodydama, kad, jos manymu, profesionalūs subjektai, kuriems buvo adresuojamas šis reikalavimas, galėjo jį lengvai suprasti.

Teismas pažymi, jog paprastai proporcingumo principas kaip kriterijus vertinti priemonių atitiktį siekiamiems tikslams taikomas, kai vieni subjektai turi teisę kitiems subjektams nustatyti tam tikras pareigas, suvaržymus, įpareigojimus ar net draudimus. Nors proporcingumo principas, kaip ir kiti principai, taikytini visose viešojo pirkimo stadijose, jis taip pat aktualus ir konkurso sąlygų, ypač tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų, nustatymo etape. Pabrėžiama, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, neleistinas bendrasis tiekėjo rėmimosi kitų ūkio subjektų, įskaitant ir subrangovus, pajėgumais ribojimas, išskyrus aiškiai pagrįstas atskiras situacijas, dėl kurių toks ribojimas būtų proporcingas bei atitiktų viešojo pirkimo sutarties dalyką (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Swm Costruzioni 2 ir Mannocchi Luigino, C-94/12, ECLI:EU:C:2013:646). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, jog subtiekimo ribojimas gali būti pateisinamas, jeigu juo siekiama teisėto bendrojo intereso tikslo ir jis atitinka proporcingumo principą, t. y. jis tinkamas šio tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Europos Sąjunga yra suinteresuota, kad viešieji pirkimai būtų atverti kuo didesnei konkurencijai. (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje UAB „Borta“ prieš VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją, C-298/15, ECLI:EU:C:2017:266). Minėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika vadovaujamasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-367-602/2017). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėja būtų aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinus (duomenys neskelbtini), o taip pat ir pateikusi įrodymus dėl proporcingumo principo laikymosi. Remiantis nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota praktika, pareiškėja turėjo nurodyti, kurie darbai ir jiems būdingi specifiniai elementai Projekto atžvilgiu lėmė konkurencijos ribojimą, ar tai nepažeidė proporcingumo principo. Pažymėtina ir tai, kad Sutartyje pareiškėjos naudojama sąvoka „bendrastatybiniai darbai“ yra neaiški, kadangi teisės aktai tokios sąvokos nenumato, o pareiškėja sąvokos išaiškinimo kartu su Pirkimo sąlygomis tiekėjams nenurodė. Konstatuotina, kad atsakovė Sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėja netinkamai pasinaudojo VPĮ 49 straipsnio 7 dalyje nustatyta išlyga.

Pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovė jai netinkamai pritaikė finansinę korekciją. Dėl šio pareiškėjos argumento teismas pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl Sprendimu pritaikyto 5 proc. finansinės korekcijos dydžio proporcingumo pareiškėjos atliktam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. C(2019) 3452, kuriuo nustatomos su Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairės (toliau – ir Gairės). Šiomis Gairėmis yra užtikrintas finansinių korekcijų taikymo proporcingumo principas. Pareiškėja dėl Sutarties nutraukimo papildomų išlaidų nepatirs, taigi finansinės korekcijos dydis nebus pritaikytas, kadangi neturėdama išlaidų pagrindžiančių dokumentų pareiškėja šių išlaidų negalės prašyti (duomenys neskelbtini) apmokėti. Įvertinus atsakovės paaiškinimus, kad pareiškėjos prašymas proporcingai mažinti dėl finansinės korekcijos išskaičiuotinas sumas pagal dėl Sutarties nutraukimo pareiškėjos faktiškai patirtas išlaidas yra teisiškai nereikšmingas, kadangi priimtu Sprendimu nereikalaujama atlyginti ar grąžinti dalies lėšų, kurių pareiškėja faktiškai neišleido ir kurių neprašo (duomenys neskelbtini) apmokėti, darytina išvada, kad ir dėl pastarojo argumento nepagrįstumo nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai ištyrė, nustatė pažeidimą ir pateikė faktiškai bei teisiškai pakankamai motyvuotus paaiškinimus, kodėl administracinėje byloje nagrinėtas pažeidimas buvo padarytas, taigi, to pasėkoje priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris negali būti panaikintas pareiškėjos skunde išdėstytais pagrindais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai yra priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl jos prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkintinas.

Atsakovės prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1327-552/2015).

Nagrinėjamu atveju įvertinusi ginčo pobūdį, sudėtingumą ir bylos apimtį, teisėjų kolegija pažymi, kad byla nebuvo išskirtinai sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais. Byloje nagrinėti teisiniai klausimai nesudaro pagrindo vertinti, kad konkrečiu atveju buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą, ypač atsižvelgus į tai, kad atsakovo struktūroje yra įsteigtas Pažeidimų prevencijos skyrius, kuriame dirba 6 vyresnieji teisininkai, kurių funkcijų aprašymuose nurodoma, kad jie privalo organizuoti pažeidimų tyrimą, rengti atsiliepimus teismams, atstovauti (duomenys neskelbtini) interesus teismuose. Atsižvelgus į atsakovės vykdomas funkcijas ir jos turimus vidinius administracinius resursus bei nagrinėjamos bylos pobūdį, jos sudėtingumą, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjos Ukmergės rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.