Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-687-357/2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-18
Bylos Nr.: 2A-687-357/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
Atsakovas: UAB ,,Šerkšnėnų agrofirma“
Ieškovas: UAB ,,EV sprendimai“

Kategorijos

42.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-687-357/2014Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01981-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 42.10.; 45.12.; 121.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB ,,Šerkšnėnų agrofirma“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,EV sprendimai“ ieškinį atsakovei UAB ,,Šerkšnėnų agrofirma“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB ,,EV sprendimai“ kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Šerkšnėnų agrofirma“ ieškovės UAB „EV sprendimai“ naudai 86 640 LTL skolos; priteisti 7,51 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-07-03 su atsakove sudarė Sutartį Nr. K 2012-60, kurios 1.1. punktu įsipareigojo Sutartyje bei taikytinuose teisės aktuose nustatyta tvarka parengti reikiamus projektus ir gauti visus tam reikiamus leidimus, sutikimus ir pan., kad atsakovės nurodytoje vietoje atsakovė galėtų įsirengti bei eksploatuoti keturias ne mažesnės nei 30 kW kiekviena galios elektros energiją, kaip atsinaujinančių išteklių (saulės) elektros energiją, generuojančias saulės elementų elektrines, kurių pagamintą elektros energiją už ne mažesnį nei 1,44 Lt/kWh tarifą supirktų AB „Lesto“. 2013-05-09 Įrangos perdavimo aktu Nr. 0009185 ieškovė atsakovei perdavė 4 fotovoltinių saulės elektrinių įrangą, o 2013-05-09 ir 2013-05-20 Dokumentacijos priėmimo-perdavimo aktais atsakovei perdavė 4 fotovoltinių saulės elektrinių („Agro FVe-1“, „Agro FVe-2“, „Agro FVe-3“, „Agro FVe-4“) dokumentus. 2013-04-22 atsakovė kreipėsi į ieškovę pretenzija, kurioje nurodė, kad ieškovė pateikė atsakovei pačiai pasirašyti sutartį su AB „Lesto“. Pretenzija atsakovė reikalauja sumokėti 86640 Lt nuostolių. Taip pat šia pretenzija atsakovė informavo ieškovę apie savo įsipareigojimų, t. y. 86640 Lt sumos mokėjimo, pagal sudarytą Sutartį, sustabdymą, kadangi iš jėgainės „Agro FVe-2“ elektros energija bus superkama už mažesnę kainą nei nurodyta Sutartyje, o superkamos elektros energijos kainų skirtumas yra 0,19 Lt/kWh. 2013-04-25 ieškovė atsakymu į pretenziją nurodė, kad atsakovei pageidaujant ieškovė įvykdys Sutarties nuostatas ir pasirašys sutartį su AB „Lesto“, jeigu atsakovė paruoš ir pristatys ieškovei reikalingus dokumentus. Sutarties 2.3.3. punkte nurodyta, kad galutinis atsiskaitymas yra vykdomas po leidimo gaminti elektros energiją gavimo, priėmimo – perdavimo akto be išlygų pasirašymo, sutarties su elektros energijos pardavimo AB „Lesto“ pasirašymo ir elektrinės eksploatacijos pradžios (įvykus visoms nurodytoms sąlygoms). Sutarties 1.1. punkte buvo nurodyta, kad ieškovė įsipareigoja atsakovės vardu pasirašyti sutartį dėl elektros energijos pardavimo AB „Lesto“, tačiau būtent atsakovė nesuteikia teisės ieškovei tai atlikti – iki ieškinio pateikimo dienos atsakovė nepateikė jokio įgaliojimo ieškovei, o neturėdama atstovavimą patvirtinančio dokumento ieškovė negali sudaryti sandorių kitų juridinių asmenų vardu. Todėl laikytina, kad atsakovė vengia tinkamai atsiskaityti su ieškove ir pažeisdama Sutarties sąlygas, nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, be pagrindo sulaikė 86 640 Lt sumą, todėl ši suma priteistina iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Šerkšnėnų agrofirma“ atsiliepimu į ieškinį nurodė, kas su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad 2012-07-03 Sutarties 1.1. punktu, ieškovė, kaip vykdytoja, įsipareigojo: Sutartyje bei taikytinuose teisės aktuose nustatyta tvarka parengti reikiamus projektus ir gauti visus tam reikiamus leidimus, sutikimus ir pan., kad užsakovo nurodytoje vietoje užsakovas galėtų įsirengti bei eksploatuoti 4 ne mažesnės nei 30 kW kiekviena galios elektros energiją, kaip atsinaujinančių išteklių (saulės) elektros energiją, generuojančias saulės elementų elektrines, kurių pagamintą elektros energiją už ne mažesnį nei 1,44 It/kW tarifą supirktu AB „Lesto“ bei gavus tam visus reikalingus leidimus, sutikimus ir pan., prijungti 4 saulės elektrines prie AB „Lesto“ ar kitos įgaliotos elektros energijos paskirstymo įmonės eksploatuojamų skirstomųjų tinklų, užsakovo vardu pasirašyti sutartį dėl elektros energijos pardavimo AB „Lesto“. Be to, Sutarties 3.5. punktu ieškovė garantavo, kad vykdytojas, kaip atitinkamos srities profesionalas, šiuo pareiškia ir garantuoja, kad užsakovui tinkamai vykdant mokėjimus pagal Sutartį vykdytojui teikiant Sutartyje numatytas paslaugas Sutartyje numatytais terminais bus gauti visi tam reikalingi trečiųjų įgaliotų ir kompetentingų institucijų leidimai, sutikimai, suderinimai, pritarimai ir pan., kad užsakovas galėtų įrengti keturias saulės elektros energiją generuojančias elektrines bei jas eksploatuoti, elektros energiją už ne mažesnį nei 1,44 Lt/kW tarifą parduodant skirstomuosius tinklus eksploatuojančiai ar kitai valstybės įgaliotai institucijai. Sutartį ruošė pati ieškovė (CK 6.193 str.), o Sutarties nuostata dėl 1,44 Lt/kW pagamintos elektros energijos supirkimo tarifo buvo esminė sąlyga Sutarčiai sudaryti ir tai yra labai aiškiai išreikšta tiek apibrėžiant Sutarties objektą (Sutarties 1.1. punktas), tiek nustatant atsakovės, kaip užsakovo, pagal Sutartį mokėjimo pareigas (Sutarties 2.3.1. punktas), tiek nustatant darbų atlikimo sąlygas (Sutarties 3.5. punktas). Pateikdama atitinkamą garantiją dėl elektros energijos supirkimo tarifo (Sutarties 3.5. punktas) ieškovė, kaip vykdytojas ir asmuo prisiimantis atitinkamą riziką, nenurodė jokių išlygų, kuriomis atitinkama jo pateikta garantija galėtų būti ar turėtų būti netaikoma. Remiantis aukščiau nurodytomis Sutarties nuostatomis, pasirašydama Sutartį ieškovė užtikrino (garantavo), kad ieškovei tinkamai įvykdžius visus Sutartyje numatytus įsipareigojimus, atsakovė galės šios Sutarties pagrindu įrengtose jėgainėse pagamintą elektros energiją parduoti AB „Lesto“ už ne mažesnį nei 1,44 Lt/kWh tarifą. Tačiau nepaisant to, 2013-04-11 ieškovė pateikė atsakovei pasirašyti Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230586 kurioje numatyta, kad iš jėgainės „Agro FVe-2“ elektros energija bus superkama už kainą, mažesnę nei ieškovė buvo įsipareigojusi pagal Sutartį, ir kainų skirtumas buvo 0,19 Lt/kWh (t. y. 1,25Lt/kWh vietoj ne mažesnio kaip l,44Lt/kWh tarifo). Remiantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, šis fiksuotas tarifas bus taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad elektrinėje „Agro Fve-2“ planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus lygus 38000 kWh (nurodytas 2013 m. vasario 19 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LO-0738 ir 2013 m. balandžio 11 d. Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje Nr. 80000/230586), atsakovės nuostoliai (negautos pajamos) per 12 metų laikotarpį sudarys 86 640 Lt. Šio nuostolio atsakovė nepatirtų, jeigu ieškovė tinkamai būtų vykdžiusi Sutartyje numatytus įsipareigojimus, laiku būtų gavusi visus tam reikalingus leidimus (bei kitus tam reikalingus dokumentus) ir atsakovės jėgainėje „Agro FVe-2“ pagaminta elektros energija būtų superkama už Sutartyje numatytą ieškovės garantuotą ne mažesnį kaip 1,44 Lt/kWh tarifą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šerkšnėnų agrofirmos“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „EV sprendimai“ 86640,00 Lt skolos; 7,38 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (86640,00 Lt), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2013 m. liepos 11 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 9140,25 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovės UAB „Šerkšnėnų agrofirmos“ 53,83 Lt pašto išlaidų. Grąžino ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „EV sprendimai“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo dokumentu Nr. 233, sumokėto žyminio mokesčio 487,00 Lt.

Teismo vertinimu šalys sutarė, kad šalių sudaryta Sutartis laikytina pirkimo-pardavimo sutartimi. Šalys Sutarties 2.3.3. punktu sutarė, kad galutinis atsiskaitymas yra vykdomas po leidimo gaminti elektros energiją gavimo, priėmimo-perdavimo akto be išlygų pasirašymo, sutarties su elektros energijos pardavimo AB „Lesto“ pasirašymo ir elektrinės eksploatacijos pradžios (įvykus visoms nurodytoms sąlygoms). Ieškovė Sutartimi įsipareigojo iki 2012-07-15 parengti techninį projektą 30kW galios saulės foto elektrinės statybai ir iki 2012-08-01 gauti visus leidimus, sutikimus ir pan. elektrinių statybai ir eksploatacijai. Tačiau ieškovė, pažeisdama Sutartyje numatytą terminą (iki 2012-07-15), 2012-07-23 užduotimi projektavimui kreipėsi V. Lavos individualią įmonę dėl AB „Lesto“ elektrotechninės dalies ir Vartojo elektrotechninės dalies suprojektavimo ir tik 2012-11-26 buvo parengtas elektrotechninis projektas Nr. 08P/12 dėl elektrinės „Agro FVe-2“, taip pat 2012-11-26 parengti elektrotechniniai projektai Nr. 7P/12, 9P/12, 10P/12 kitų trijų elektrinių. 2012-12-03 atsakovei užbaigus elektros montavimo darbus, 2012-12-17 ieškovė kreipėsi į Energetikos ministeriją dėl leidimo gaminti elektros energiją visoms keturioms elektrinėms ir tikėjosi, kad Energetikos ministerija, kaip numato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2013-01-31) 17 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr.380 patvirtintų „Leidimų veikloms elektros energetikos sektoriuje išdavimo taisyklių“ V.34.punktas, išduos leidimą gamybai per 30 dienų. Tačiau Energetikos ministerija 2013-01-28 išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0651 elektrinei „Agro FVe-4“, 2013-01-28 išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0652 elektrinei „Agro FVe-3“ ir neinformavo ieškovės apie trūkumus, nustatytus parengtuose dokumentuose dėl elektrinei elektrinės „Agro FV-2“, todėl ieškovė pagrįstai tikėjo, kad leidimas gaminti elektros energiją elektrinei bus išduotas laiku. Energetikos ministerija po 15 dienų termino pasibaigimo informavo ieškovą apie trūkumus ir tik 2013-02-19 išdavė leidimą elektrinei „Agro FVe-2“ gaminti elektros energiją. Elektrinei „Agro FVe-1“ leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-0568 buvo išduotas laiku – 2013-01-16. Teismas sutiko su atsakovės nuomone, kad ieškovė neįvykdė dalies sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. parengti reikiamus projektus, gauti leidimus, kad atsakovė galėtu jėgainėse pagamintą elektros energiją parduoti už ne mažesnį nei 1,44 Lt/kWh tarifą. Šios aplinkybės neneigia ir ieškovė, tačiau nurodė, kad sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl elektros energijos supirkimo tarifo negalėjo įvykdyti ne dėl ieškovės kaltės, o dėl leidimų išdavimo vėlavimo Energetikos ministerijoje bei dėl skubos tvarka 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169. Teismas taip pat sutiko su ieškove, kad atsakovės jai priklausančios prievolės sumokėti 86640 Lt sumą vykdymo sustabdymas 12 metų terminui faktiškai reiškia galutinį prievolės vykdymo klausimo išsprendimą, kadangi anksčiau ieškovė negalės pasirašyti sutarties tarifu, numatytu Sutartyje. Atsakovės elgesį teismas negalėjo kvalifikuoti kaip teisėtai sustabdžiusios prievolės įvykdymą, nes prievolės vykdymo sustabdymas taikomas tikintis tam tikro elgesio, kai šiuo atveju atsakovė neturi teisėto pagrindo tikėtis, kad ieškovė ištaisys Sutarties vykdymo trūkumą dalyje dėl elektrinės „Agro FVe-2“ pagamintos elektros energijos supirkimo kainos. Todėl teismas laikė, kad atsakovė netinkamai pasinaudodama savigynos būdu – teise sustabdyti prievolės įvykdymą neribotam laikui, pažeidė CK 6.58 straipsnio 7 dalyje ir 6.207 straipsnio 3 dalyje nustatytą įpareigojimą sąžiningai ir protingai naudotis teise sustabdyti prievolės įvykdymą.

Teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad visos keturios elektrinės gamina elektros energiją ir atsakovė vykdydama elektros energijos gamybą gauna pajamų. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išdavą, kad ieškovė sutartinę prievolę įvykdė, o atsakovė priėmė ieškovės prievolės įvykdymą (CK 6.39 str. 2 d.). Teismas vertino, kad atsakovė elgėsi pasyviai ir netaikė tinkamai įstatymo suteiktų teisių gynimo būdų (pav. nepareiškė priešieškinio ar ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, o neribotai sustabdė priešpriešinės prievolės įvykdymą), nors Sutartyje nurodytas prekes priėmė ir jomis naudojasi, todėl sprendė, kad toks atsakovės elgesys jai nesuteikia pagrindo atsisakyti vykdyti prievolę, t. y. sumokėti ieškovei pagal Sutartį likusią nesumokėtą 86640 Lt sumą. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms teismas ieškovės ieškinį tenkino ir iš atsakovės ieškovei priteisė 86640 Lt skolą. Teismas atsižvelgęs į 2013 metų antrąjį pusmetį galiojančią 7,38 % dydžio metinių palūkanų norma priteisė ir 7,38 % procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2013 m. liepos 11 d. – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Šerkšnėnų agrofirma“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-89-215/2014 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, kaip nepagristą bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš Sutarties 1.1. punkto matyti, kad šalių sudaryta ginčo Sutartis turi ne vien pirkimo-pardavimo sutarties, bet tuo pačiu ir rangos bei paslaugų teikimo sutarties požymių, tuo tarpu teismas šalių ginčą nepagristai nagrinėjo išimtinai pagal pirkimo-pardavimo santykiams taikytinas materialinės teisės normas. Kadangi dėl ieškovės atsakovei pagal Sutartį perduotų prekių, t,y. saulės elektrinės įrenginių, ir jų kokybės tarp šalių nebuvo ginčo, todėl atsakovė neturėjo pagrindo atsisakyti priimti šias prekes bei jas priėmė. Pažymi, kad pagal Sutartį priimdama šias prekes atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ieškovė nepasieks Sutartimi garantuoto rezultato, t.y, kad dėl vėlavimo vykdyti savo įsipareigojimus pagal Sutartį ieškovė negaus atsakovei visų leidimų, kurie užtikrintų, kad pagal Sutartį pateiktų prekių pagaminta saulės elektros energija būtų supirkta už ieškovės Sutartimi garantuotą 1,44 Lt/kW tarifą.

2. Apeliantė akcentuoja, kad Sutartį ruošė pati ieškovė, todėl jos aiškinimui turi būti taikomos CK 6.193 str. 4 d. nuostatos. Pateikdama atitinkamą garantiją dėl Sutarties įvykdymo rezultato bei, elektros energijos supirkimo tarifo (Sutarties 3.5. punktas) ieškovė nenurodė jokių išlygų, kuriomis atitinkama jo pateikta garantija galėtų būti ar turėtų būti netaikoma. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino. Sutarties nuostata dėl 1,44 Lt/kW pagamintos elektros energijos supirkimo tarifo buvo esmine sąlyga Sutarčiai sudaryti. Nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, 2013 m. balandžio 11 d. ieškovė atsakovei pateikė pasirašyti Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230586, kurioje numatyta, kad iš jėgainės Agro Fve-2 elektros energija bus superkama už kainą, mažesnę nei ieškovė buvo įsipareigojusi pagal Sutartį, ir kainų skirtumas buvo 0,19 Lt/kWh (1,25 Lt/kWh vietoj ne mažesnio kaip 1,44 Lt/kWh tarifo), tokiu būdu ieškovė pažeidė Sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus, nes Sutarties įvykdymo rezultatas neatitiko garantuoto, o atsakovė gavo blogesnį rezultatą nei Sutartimi už joje numatytą kainą, kurią ieškovė jam garantavo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2014 m. balandžio 17 d sprendime pripažino ieškovės atliktus aukščiau nurodytus Sutarties pažeidimus, nurodydamas, jog „teismas sutinka su atsakovės nuomone, kad ieškovė neįvykdė dalies sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t.y. parengti reikiamus projektus, gauti leidimus, kad atsakovė galėtų jėgainėse pagaminta elektros energiją parduoti už ne mažesnį nei 1,44 Lt/kWh tarifą“. Tačiau į šiuos pažeidimus pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, dėl jų iš esmės nepasisakė ir jų, kaip ir konkrečiai Sutarties 3.5. punkto nuostatų iš esmės neįvertino ir tai teismo sprendimą daro neteisėtu.

3. Teismas net nevertinęs ieškovės padarytų Sutarties terminų pažeidimų (pvz. vien techninio projekto parengimas vėlavo keturis mėnesius) įtakos Sutarties netinkamam įvykdymui, tenkindamas ieškinį pasirėmė vienintele aplinkybe, t.y. naujos redakcijos Energetikos įstatymo įsigaliojimu 2013 m. vasario 1 d. ir net nevertino, ar nurodytas įstatymo pasikeitimas (kaip beje ir Energetikos ministerijos praleisti atsakymų pateikimo terminai) galėjo turėti kokios nors įtakos Sutartimi apibrėžto rezultato pasiekimui, jei ieškovė savo įsipareigojimus pagal Sutartį būtą vykdžiusi tinkamai ir laiku. Tuo tarpu faktinės bylos aplinkybes, kurios akivaizdžiai patvirtina, kad tuo atveju, jei ieškovė savo įsipareigojimus pagal Sutarti būtu vykdžiusi laiku, Sutartimi nustatytas ir garantuotas rezultatas, t.y. 1,44 Lt./kWh tarifo taikymas, būtų pasiektas visų keturių jėgainių atžvilgiu, teismas šias aplinkybes ignoravo. Visgi iš bylos medžiagoje nurodytų faktinių aplinkybių yra akivaizdu, kad jei ieškovė 30 kW galios saulės foto elektrinės statybai techninius projektas būta paruošusi Sutartyje nustatyta terminu, t.y. iki 2012 m. liepos 15 d., kai tuo tarpu elektrotechniniai projektai buvo parengti tik 2012 m. lapkričio 26 d., t.y. vėluojant daugiau nei keturis mėnesius. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pasikeitimas Sutartyje apibrėžtam rezultatui pasiekti nebūtų turėjęs jokios įtakos. Šioms aplinkybėms paneigti ieškovė į bylą nėra pateikusi nei vieno įrodymo. Tuo labiau iš bylos medžiagos matyti, kad pačią užduoti projektavimui ieškovė L. Lavos individualiai įmonei dėl nesuprantamų priežasčių pateikė tik 2012 m. liepos 23d., kas jau savaime rodo ieškovės nepateisinamai aplaidų požiūrį į įsipareigojimų vykdymą. Teismas nurodytomis aplinkybėmis ieškovę galėjo atleisti nuo atsakomybės už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad tarp Sutarties neįvykdymo ir ieškovės padaryto Sutarties terminų pažeidimo nėra priežastinio ryšio ar, kad dėl Sutarties terminų pažeidimo nėra ieškovės kaltės. Šiuo atveju išimtinai ieškovė kalta dėl jos padarytų Sutarties terminų pažeidimo ir, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp Sutarties terminų pažeidimo ir Sutartimi garantuoto rezultato nepasiekimo. Esant tokiai situacijai aplinkybė, kuria pasirėmė teismas konstatuodamas, kad ieškovė tariamai nekalta dėl Sutarties netinkamo įvykdymo, t.y. aplinkybė dėl „Įstatymų pasikeitimo“ sprendžiant klausimą dėl ieškovės atsakomybės už netinkamą Sutarties įvykdymą yra iš esmės nebereikšminga. Kadangi leidimas jėgainėje Agro Fve - 2 gaminti elektros energiją gautas 6 mėnesiais vėliau nei pagal Sutartį šis leidimas turėjo būti gautas, akivaizdu, kad šiuo atveju Sutarties netinkamą įvykdymą lėmė ne Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pasikeitimas, o būtent ieškovės sutartinių įsipareigojimų dėl darbų atlikimo termino netinkamas įvykdymas. Taigi nuostolius atsakovė patyrė ne dėl valdžios institucijų, o dėl ieškovės neteisėtų veiksmų. Sutartimi sutardama dėl konkretaus rezultato bei užsakovui duodama besąlyginę su tuo susijusią garantiją, ieškovė, kaip savo srities profesionalas, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Nesuprantami ir pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovė nepaisydama visų Sutarties vykdymo terminų ,,pagrįstai tikėjo, kad leidimas gaminti elektros energiją elektrinei bus išduotas laiku“. Ieškovė pati nurodė, kad į Energetikos ministeriją dėl leidimo gaminti elektros energiją visoms keturioms elektrinėms kreipėsi tik 2012 m. gruodžio 17 d., kai tuo tarpu pagal Sutarties priedą Nr. 1 dar iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. jėgainės elektrotechninis projektas turėjo būti suderintas su būtinomis valstybinėmis institucijomis ir gauti visi kiti tam reikalingi leidimai, sutikimai k pan. elektrinių statybai ir eksploatacijai, todėl tokia teismo pozicija yra visiškai nemotyvuota ir nepagrista.

4. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovės iš Sutarties kainos išskaitytai 86640 Lt sumai, t.y. sumai, kuriai pagal analogiją su CK 6.665 str. 1 d. 2 p. atsakovė faktiškai sumažino Sutarties kainą, ieškovė atsakovei bylos nagrinėjimo teisme dienai net nebuvo išrašiusi ir pateikusi atitinkamą sąskaitą, kurią ieškovė atsakovei išrašė tik 2014 m, balandžio 23 d. PVM sąskaita faktūra serija EV Nr. 0009389, kas parodo, kad Sutarties sąlygomis nurodytos sumos mokėjimo terminas bylos nagrinėjimo teisme metu net nebuvo formaliai suėjęs (Sutarties 2.2. punktas, kuris numato, kad turi būti atsiskaitoma tik pagal „Vykdytojo išrašytas PVM sąskaitas –faktūras“). Apeliantė pažymi, kad atitinkama sąskaita prie apeliacinio skundo pridedama kaip įrodymas kurio atsakovė negalėjo pateikti anksčiau, nes ji išrašyta tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos. Teigia, kad po ieškovės ieškinio priėmimo, teismas atsakovės ieškovei neišmokėtą 86640 Lt sumą nepagrįstai traktavo ir vertino išimtinai kaip sulaikytą sumą CK 6.58 str. prasme, kadangi sulaikyta suma ji galėjo būti traktuojama tik iki tol, kol ieškovė su atitinkamu reikalavimu dėl visos Sutarties kainos priteisimo kreipėsi į teismą, t.y. iki tol, kol tokiu būdu ieškovė galutinai pareiškė, kad neprisiima jokios atsakomybės dėl Sutarties netinkamo vykdymo ir Sutartimi garantuoto rezultato nepasiekimo. Tuo tarpu nuostolių, kuriuos atsakovė patyrė dėl ieškovės netinkamai vykdant Sutartį neperduoto Sutartimi garantuoto rezultato, sumą, kuri tuo pačiu laikytina pagrindu sumažinti Sutarties kainą 86640 Lt, atsakovė pagrindė į bylą pateiktais įrodymais. Teismas privalėjo į šias aplinkybes atsižvelgti bei įvertinti ne tik tai, ar pagristai atsakovė šią sumą apskaičiavo, sulaikė, o vėliau faktiškai išskaitė iš Sutarties kainos, bet ir ar ieškovė, netinkamai vykdžiusi Sutartį ir dėl to neperdavusi atsakovei sutarto rezultato, turi teisę iš atsakovės reikalauti visos Sutarties kainos už Sutarties sąlygas neatitinkantį ir atsakovės nuostolius sąlygojantį rezultatą, sumokėjimo.

Šalies argumentai

5. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė elgėsi pasyviai, tą paneigia jos ieškovei teiktos pretenzijos, o iki jų atsakovė nurodo, kad pagrįstai tikėjosi tinkamo sutarties vykdymo iš ieškovės. Nagrinėtoje byloje pareikšti priešieškinį arba atskirą ieškinį, kai jo pagrindu būtų tos pačios aplinkybės, kuriomis atsakovė grindžia savo atsikirtimus dėl ieškinio, nebuvo jokio procesinio pagrindo. Atsakovės atsikirtimai neišėjo už ieškovės ieškinio ribų: atsakovė nekėlė jokių naujų reikalavimų, o ginčo objektas buvo tų pačių ieškovės prašomų už netinkamą Sutarties įvykdymo rezultatą prašomų priteisti iš atsakovės sumų pagrįstumas. Tokiu atveju nurodymas kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu ar priešieškiniu akivaizdžiai prieštarautų proceso ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principams ir nepagristai būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.

Atsiliepimas

Ieškovė UAB ,,EV sprendimai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas teisingai konstatavo, jog elektrinė, už kurios apmokėjimo darbus atsakovė sustabdė apmokėjimo prievolės vykdymą, yra pastatyta ir perduota, atsakovė ja naudojasi ir iš joje pagaminamos elektros energijos gauna pajamas, pretenzijų nei dėl saulės elektrinės įrangos nei dėl jos įrengimo darbų kokybės ieškovei nėra pareiškusi. Spręsdamas šalių tarpusavio ginčą, teismas pagrįstai nevertino su ieškovės civiline atsakomybe susijusių klausimų, taip pat nesprendė ieškovės iš atsakovės prašomos priteisti Sutarties kainos sumažinimo, nes nagrinėdamas bylą teismas yra įpareigotas neperžengti proceso šalių suformuotų bylos nagrinėjimo ribų.

2. Apeliaciniame skunde atsakovė neginčija teismo sprendimo dalies, kuria konstatuota, kad tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose atsakovė negalėjo taikyti CPK reglamentuoto prievolės vykdymo sustabdymo Teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė negali įgyvendinti atsakovei Sutartimi duoto patvirtinimo dėl elektros energijos supirkimo tarifo taikymo ir įpareigoti AB Lesto Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje Nr. 80000/230586 nurodyti 1.44 Lt/kWh dydžio tarifą, nes elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimo tarifų taikymo tvarka yra įtvirtinta atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, o tarifų dydžius nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija remdamasi Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika. Pripažindamas prievolės sumokėti už Elektrinės įrengimą vykdymo sustabdymą neteisėtu, teismas taip pat tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes laikydamasis pozicijos, jog prievolės vykdymo sustabdymu atsakovė iš esmės atsisakė nuo prievolės ieškovei sumokėti už suteiktas prekes bei paslaugas. Atsakovės ne kartą tvirtino, jog ieškovei už jos suteiktas prekes ir paslaugas nemokės tol, kol ji neištaisys Elektrinėje pagaminamos elektros energijos supirkimo sąlygų. Teismų praktikoje nurodyta, jog prievolės vykdymo sustabdymas negali būti laikomas prievolių pabaigos pagrindu. Atsakovei priklausančios prievolės sumokėti 86.640,00 Lt sumą vykdymo sustabdymas 12 metų terminui faktiškai reikštų galutinį prievolių vykdymo klausimo išsprendimą. Atsakovė žinodama, kad ieškovė negali ir negalės ištaisyti atsakovės nurodyto Sutarties įvykdymo trūkumo, sustabdydamas prievolės sumokėti už Elektrinę vykdymą, nulėmė tos prievolės pabaigą, nes prievolės vykdymo sustabdymas tokiu atveju atsakovei leistų visam laikui atidėti Sutarties kainos sumokėjimą. Atsakovė pasirinko pasyvią savo galimai pažeistų teisių gynybos poziciją, nereiškė teismui jokių teisinių reikalavimų dėl jai galimai kilusios žalos ar Sutarties kainos sumažinimo, dėl ko nesąžiningai ir neteisėtai naudojosi viena iš savigynos priemonių – sustabdyti prievolių vykdymą.

3. Šalys nesiejo galutinio atsiskaitymo pagal Sutartį su PVM sąskaitos – faktūros išrašymu, šalys galutinį atsiskaitymą susiejo su Sutarties 2.3.3 punkte nurodytų sąlygų viseto įvykdymu, todėl atsakovės argumentas, kad ieškovė nepateikė PVM sąskaitos – faktūros ir dėl to atsakovei nebuvo kilusi pareiga mokėti, laikytinas nepagrįstu bei neatitinkančiu faktinių bylos aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir bylos nagrinėjimo ribų

Pirmosios instancijos teismas, šalims sutarus, šalių sudarytą Sutartį laikė pirkimo-pardavimo sutartimi.

Apeliantės įsitikinimu, šalių sudarytos ginčo Sutarties 1.1. punktas turi ne vien pirkimo-pardavimo sutarties, bet ir rangos bei paslaugų teikimo sutarties požymių, todėl pirmosios instancijos teismas šalių ginčą nepagrįstai nagrinėjo išimtinai pagal pirkimo-pardavimo santykiams taikytinas materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija dėl ginčo pobūdžio, nes ginčas byloje yra kilęs dėl skolos priteisimo už ieškovės pateiktus įrenginius, atliktus darbus t.y. parengtus projektus, gautus leidimus, sutikimus, tarpininkavimą pasirašant sutartį ir kt., atsakovei sustabdžius prievolės vykdymą. Byloje nustatyta, kad ieškovės ieškinys grindžiamas 2012 m. liepos 3 d. šalių sudaryta Sutartimi ir iš jos kylančia atsakovės pareiga sumokėti ieškovei 86640,00 Lt už sutarties įvykdymą. Atsakovė sustabdė prievolę sumokėti ieškovei 86 640,00 Lt sumą už jos atliktus darbus, motyvuodama tuo, kad iš saulės energijos elektrinės Agro Fve-2 elektros energijos superkamos už 1,25 Lt/kWh dydžio tarifu, o ne už Sutartyje ieškovės įsipareigotu parduoti 1,44 Lt/kWh dydžio tarifu. Atsižvelgiant į atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentus, akivaizdu, kad prievolės vykdymo sustabdymas grindžiamas būtent dėl šalių Sutartyje nurodomos elektros energijos pardavimo kainos. Atsakovė byloje nėra pareiškusi priešieškinio ar ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, todėl atsakovės argumentai dėl jai kilusios žalos atsiradimo priežasčių ar jos dydžio, nepaneigia pareikšto ieškinio pagrįstumo dėl skolos už ieškovės atliktus darbus pagal Sutartį. Byloje nėra ginčo dėl keturių saulės elektrinių įrangos pardavimo ar jų įrengimo darbų atlikimo bei kokybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės atsiliepimo į ieškinį argumentus dėl prievolės vykdymo sustabdymo nagrinėjo pirkimo-pardavimo teisinių santykių aspektu.

Dėl sutartyje nurodyto tarifo

Atsakovė, įvykdytą prievolės vykdymo sustabdymą, kuris lėmė ieškiniu reikalaujamos skolos atsiradimą, grindžia ieškovės netinkamu sutarties vykdymu dėl esminės sutarties sąlygos pažeidimo – elektrinės „Agro FVe-2“ pagamintos elektros energijos supirkimo už mažesnį nei sutartyje numatytą elektros energijos supirkimo tarifą, tai yra 0,19 Lt/kWh mažesne elektros energijos kaina nei buvo įsipareigojusi parduoti ieškovė.

Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad pagal Sutartį priimdama šias prekes atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ieškovė nepasieks Sutartimi garantuoto rezultato, t. y., kad vėluojant išduoti leidimus, kurie užtikrintų, kad pagal Sutartį pateiktų prekių pagaminta saulės elektros energija būtų supirkta už ieškovės Sutartimi garantuotą 1,44 Lt/kW tarifą, atsakovė nepasieks norimo rezultato. Teisėjų kolegija vertina, kad Sutarties 1.1 punktu šalys susitarė dėl įrenginių pateikimo, projektų parengimo, leidimo bei sutikimo gavimo. Sutarties 1.1 punkto, 3.5 punkto ir kitų sąlygų visuma leidžia spręsti, kad dėl įrengimų eksploatavimo, įsipareigojimus prisiėmė užsakovas. Sutarties tekstas neįpareigojo atsakyti ieškovą už aplinkybę (elektros energijos tarifą), kuri nepriklausė nuo ieškovo ir buvo užsakovo bei elektros energijos paskirstymo įmonės teisinių santykių dalykas. Ieškovė Sutarties 1.1 punkto pagrindu įsipareigojusi tarpininkauti pasirašant su elektros energijos paskirstymo įmone sutartį, neprisiėmė atsakomybės už sutarties turinį.

Sutarties 2.3.3. punktu šalys sutarė, kad galutinis atsiskaitymas yra vykdomas po leidimo gaminti elektros energiją gavimo, priėmimo-perdavimo akto be išlygų pasirašymo, sutarties su elektros energijos pardavimo AB „Lesto“ pasirašymo ir elektrinės eksploatacijos pradžios. Visų pirma, byloje teismo nustatyta, kad 2013-02-19 išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-00738 elektrinei „Agro Fve-2“, o 2013-04-11 atsakovė pasirašė ieškovės pateiktą Sutartį Nr. 80000/230586, kurioje numatyta elektrinės „Agro FVe-2“ elektros energijos supirkimo kaina – 1,25 Lt/kWh. Antra, byloje neginčijama aplinkybė, kad saulės elektrinė Agro Fve-2, už kurios apmokėjimo darbus atsakovė sustabdė apmokėjimo prievolės vykdymą, yra pastatyta, perduota, ir ja atsakovė naudojasi, o iš joje pagaminamos elektros energijos gauna pajamas. Todėl ši aplinkybė, kad atsakovė priėmė prekes ir jomis naudojasi, savaime reiškia, kad ieškovė Sutarties įsipareigojimus yra įvykdžiusi. Trečia, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų reiškusi pretenzijas ieškovei dėl saulės elektrinės įrangos ar jos įrengimo atliktų darbų ir kokybės, šią aplinkybę pati apeliantė pripažįsta ir apeliaciniame skunde. Taigi, atsakovė neginčija 86 640,00 Lt skolos už atliktus darbus ieškovei fakto. Ketvirta, ieškovė Sutartimi neprisiėmė rizikos dėl teisės aktų pakeitimo, todėl ieškovė vykdė savo sutartinius įsipareigojimus remiantis Sutarties nuostatomis, teisės aktų numatyta tvarka ir tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo dėl fiksuotų tarifų nustatymo tvarkos. Atsižvelgiant į tai, neteisi apeliantė teigdama, kad ieškovės ruoštai sutarčiai turi būti taikomos CK 6.193 str. 4 d. nuostatos. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, apibrėžiant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo siekiamus tikslus, nurodė, kad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, šalys Sutartyje nurodydamos Sutarties įvykdymo rezultatą bei elektros energijos supirkimo tarifą (Sutarties 3.5 punktas) vadovavosi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, kuris numatė būtent 1,44 Lt/kW tarifą ir negalėjo numatyti įstatymo leidėjo galimybės šį tarifą pakeisti. Penkta, visiškai teisėta ir pagrįsta laikytina teismo išvada, kad ieškovė negali pati nustatyti ar pakeisti atsakovei 2013-04-11 Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo Sutartyje taikomo tarifų dydžio.

Dėl aplinkybių ir terminų sąlygojusių Sutarties vykdymą

Nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad ieškovė iš esmės, bet vėliau, įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tai yra parengė reikiamus projektus, gavo leidimus, kad atsakovė galėtų visose jėgainėse pagamintą elektros energiją parduoti, tačiau nesant atsakovės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, subjekto kaltės nustatymo klausimas šiuo atveju nėra reikšmingas, nes nesudaro pagrindo spręsti dėl ieškovo pareigos mokėti netesybas ir mažinti atsakovo prievolės apimtį. Teisėjų kolegija pasikartoja, kad nesant atsakovės reikalavimų ieškovės atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę, apeliantės pozicija dėstoma apeliaciniame skunde dėl ginčo pobūdžio šioje byloje yra neteisinga.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas nevertino Energetikos įstatymo pasikeitimo įtakos sutartimi apibrėžto rezultato pasiekimui, jei ieškovė savo įsipareigojimus būtų vykdžiusi tinkamai ir laiku.

Nagrinėjamu atveju, 2013-04-11 Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatytas mažesnis elektrinėje „Agro FVe-2“ pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas dėl 2013 m. sausio 17 d. priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė pati būdama verslininkė turėjo suprasti, kad ieškovė gavusi leidimą po šios įstatymo pataisos įsigaliojimo, negalės įvykdyti Sutarties 1.1. punkte numatytos sąlygos dėl pagamintos elektros energijos supirkimo kainos elektrinėje „Agro Fve-2“, tačiau apie tai, kad ją netenkins mažesnis tarifas nei buvo numatytas Sutartyje, ieškovės neinformavo, nepateikė raštiško prašymo sustabdyti Sutarties vykdymą dėl elektrinės „Agro FVe-2“, sutarties nenutraukė.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė elgėsi pasyviai, tą paneigia jos ieškovei teiktos pretenzijos, o iki jų atsakovė nurodė, kad pagrįstai tikėjosi tinkamo sutarties vykdymo iš ieškovės. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovės pretenzijų, teisėjų kolegija pažymi, kad pretenzijas (2013-04-22 ir 2013-04-30) ieškovei dėl netinkamo sutarties vykdymo, atsakovė ėmė reikšti tik po leidimų gaminti elektros energiją visose keturiose elektrinėse gavimo ir esant 2013-04-11 sudarytai Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarčiai su numatytu 1,25 Lt/kWh tarifu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė neskundžia teismo sprendimo išvadų dėl atsakovės atlikto prievolės vykdymo sustabdymo neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas prievolės sumokėti už elektrinės įrengimą vykdymo sustabdymą neteisėtu, tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes laikydamasis pozicijos, jog prievolės vykdymo sustabdymu atsakovė iš esmės atsisakė nuo prievolės ieškovei sumokėti už suteiktas prekes bei paslaugas. Ieškovei neturint objektyvių galimybių ištaisyti elektrinėje „Agro Fve-2“ pagaminamos elektros energijos supirkimo kainos, apeliantė nepagrįstai visam laikui atsisakė savo prievolių pagal Sutartį vykdymo. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės teisę sustabdyti prievolės vykdymą, pagrįstai taikė CK 6.46, 6.58, 6.207 straipsnių nuostatas.

Dėl PVM sąskaitos-faktūros už suteiktus darbus pateikimo

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad ieškovė atsakovei bylos nagrinėjimo teisme dienai sąskaitos-faktūros net nebuvo išrašiusi ir pateikusi, kas apeliantės nuomone liudija, kad Sutarties sąlygomis nurodytos sumos mokėjimo terminas bylos nagrinėjimo teisme metu net nebuvo formaliai suėjęs.

Visų pirma, šalys sudarydamos Sutartį susitarė, kad galutinis apmokėjimas pagal Sutartį už ieškovės atsakovei suteiktas prekes ir paslaugas turėjo būti atliktas iš karto po to, kai įvyko visos Sutarties 2.3.3 punkte nurodytos sąlygos, tai yra nesiejo galutinio atsikaitymo su PVM sąskaita-faktūra išrašymu. Todėl apeliantės argumentas, kad ieškovei nepateikus PVM sąskaitos-faktūros atsakovė neturėjusi pareigos jos apmokėti, laikytinas nepagrįstu. Antra, atsakovė jokių pretenzijų ieškovei dėl PVM sąskaitos-faktūros išrašymo nereiškė, savo atsikirtimų į ieškinio reikalavimus šia aplinkybe negrindė.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Ieškovė nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Rasa BartašienėTeisėjai Danutė Burbulienė Egidijus Mockevičius