- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-969/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00015-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Alvydas Poškus, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-453-212/2012 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas A. S. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 152 000 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5). Nurodė, kad žala padaryta ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais. 2007 m. gruodžio 27 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, bei paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dėl ko be prokuroro leidimo negalėjo išvykti iš gyvenamosios vietos Smėlynės g. 129, Panevėžyje. Ieškovo teigimu, įtarimai buvo nepagrįsti, ikiteisminis tyrimas užsitęsė per ilgai ir visą laiką jam buvo taikoma kardomoji priemonė. Tyrėjai savo pareigas atliko aplaidžiai ir netinkamai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo visas galimybes daug operatyviau patikrinti jo išdėstytus argumentus ir įvykio faktines aplinkybes, tačiau tik 2011 m. vasario 3 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir panaikinta kardomoji priemonė. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, pripažinta, kad surinkti duomenys nepatvirtina jo kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas nustačius ir konstatavus specialiųjų subjektų neteisėtus veiksmus, valstybei atsiranda prievolė atlyginti žalą, nes ilgą laiką nebuvo atliekami jokie procesiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, o kardomoji priemonė nepanaikinta. Ieškovas nurodo, kad dėl be pagrindo pradėto ikiteisminio tyrimo ir taikytos kardomosios priemonės jam buvo apribota judėjimo laisvė, jis planavo išvykti į Angliją ir įsidarbinti gerai apmokamame darbe, tačiau to negalėjo padaryti. Tik nutraukus ikiteisminį tyrimą galėjo laisvai planuoti savo ateitį ir nuo 2011 m. gegužės mėnesio išvyko į Angliją, o birželio mėnesį įsidarbino, vidutinis jo darbo užmokestis siekia 4 000 Lt. Turtinę žalą ieškovas skaičiuoja kaip negautas pajamas, kurios nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. vasario 3 d. sudaro 152 000 Lt. Neturtinę žalą vertina 30 000 Lt, nes dėl ieškovui pateikto kaltinimo patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. To pasėkoje išsivystė ūmus psichozinis sutrikimas ir nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. buvo gydomas Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 106-110). Teismas sprendė, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas pradėtas pagrįstai, todėl pagrįstai jam buvo paskirta ir kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovas paskirtos kardomosios priemonės neskundė, neprašė jos panaikinti, nesikreipė dėl leidimo išvykti. Byloje duomenų, kad pareigūnų, atliekančių ikiteisminį tyrimą, veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, nėra. Teismas ieškovo argumentą dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo atmetė, nes iki 2010 m. gruodžio 7 d. ieškovas neprisiminė ir nepaaiškino savo buvimo vietos nusikaltimo padarymo metu, todėl buvo skirta biologinė ekspertizė, kuri užtruko iki 2011 m. sausio 24 d. 2010 m. gruodžio 7 d. pakartotinai apklausus ieškovą įtariamuoju, jis paaiškino, jog tą dieną dalyvavo draugo vestuvėse. Ieškovo parodymai patikrinti per gan trumpą laiką, nes jau 2011 m. vasario 3 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, nes ieškovas jį grindė prielaidomis ir teoriniais samprotavimais. Duomenų, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 27 d. turėjo darbą Anglijoje ir galėjo gauti 4 000 Lt per mėnesį, tačiau neišvyko dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, byloje nėra ir ieškovas jų nepateikė. Dirbti tolimųjų reisų vairuotoju jis apskritai galėjo tik nuo 2010 m. balandžio 4 d., t. y. įgijęs teisę vairuoti sunkiasvorius automobilius. Atsižvelgiant į tai, kad šį darbą ieškovas dirbo nuo 2010 m. birželio 4 d., teismo nuomone, rašytinis pasižadėjimas neišvykti netrukdė jam vykti į Europos Sąjungos šalis. Pateiktas BARCLAYS saugios bankininkystės sistemos išrašas apie pinigų įnešimą į ieškovo sąskaitą bei B Haulage pažyma apie tai, jog A. S. dirbs laisvai samdomu vairuotoju įmonėje, teismo nuomone, nepagrindžia jo reikalavimo priteisti negautas pajamas. Ieškovas net nevertina, jog dirbdamas Lietuvoje nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. vasario 3 d. gavo pajamas. Be to, per visą ikiteisminio tyrimo laiką ieškovas nėra prašęs leidimo dėl svarbių priežasčių išvykti iš Lietuvos. Teismas sutiko, kad ieškovas dėl pradėto ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas, tačiau sprendė, kad priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo. Ieškovo ligos priežastimi buvo ne ikiteisminis tyrimas, bet, kaip jis pats paaiškino gydytojams (gydymo stacionare istorija), per didelis mokymosi krūvis. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. pareigūnų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas reikalavimo pagrįstumo neįrodė, teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas A. S. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai (b.l. 113-118). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismo sprendimas neteisėtas, nes pažeidžia galiojančias materialinės ir procesinės teisės normas bei susiklosčiusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Netgi nevertinant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijaus, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į imperatyviąją procesinio įstatymo normą, nustatančią ikiteisminio tyrimo terminą (BPK 176 str. 1 d. 3 p.).Nepagrįstas teismo motyvas, kad ieškovas nevertino, jog gavo pajamas nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. vasario 3 d. dirbdamas Lietuvoje, nes, apelianto teigimu, šį vertinimą turėjo atlikti teismas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 126-127). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, taip pat tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Apeliantas neįrodė visų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Teismas pagrįstai nurodė, kad apelianto baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai, Dėl to pagristai jam buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti.Apelianto nurodyta patirta turtinė žala neįrodyta jokiais rašytiniais įrodymais. Apelianto sveikatos sutrikimas nesusijęs su vykusia baudžiamąja byla ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, ar neveikimu joje. Be to, apelianto nurodyta neturtinė žala yra nepagrįstai didelė bei neprotinga, ji neatitinka nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos. Apeliantas neatleistas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Atsakovo nuomone, apeliantas neįrodė ieškinio pagrįstumo, todėl ieškinys pagrįstai atmestas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 120-122). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Teismo sprendimas priimtas išsamiai ištyrus tiek visą ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, tiek ieškovo pateiktus įrodymus. Teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.Apelianto argumentas dėl imperatyvios baudžiamojo proceso normos pažeidimo atmestinas, nes apeliantas šios aplinkybės ieškinyje nenurodė ir ja savo reikalavimų negrindė. Nors BPK 176 straipsnyje nurodyti ikiteisminio tyrimo terminai, tačiau tai nereiškia, kad ilgiau trunkantis ikiteisminis tyrimas vienareikšmiškai yra vilkinamas ir turi būti nutrauktas, nes šie terminai gali būti pratęsiami pateikus prašymą aukštesniam prokurorui, kurį jis išsprendžia rezoliucija. Teismas ištyrė reikšmingas aplinkybes apie apelianto darbovietes, įvertino apelianto pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad jie nepagrindžia apelianto reikalavimo priteisti negautas pajamas. Tas faktas, kad teismas apelianto pateiktus įrodymus įvertino kitaip nei jis norėjo, nėra pagrindas pripažinti teismo sprendimą neteisėtu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad Panevėžio rajono policijos komisariatas 2007 m. sausio 22 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiojo E. Š. pareiškimą. 2007 m. gruodžio 27 d. apeliantui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimas), apeliantas apklaustas kaip įtariamasis bei paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2010 m. gruodžio 7 d., pareiškus pakartotinį pranešimą apie įtarimą, apeliantas kaip įtariamasis apklaustas dar kartą. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. vasario 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 76-1-00074-07 nutrauktas, nenustačius, kad apeliantas padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apelianto teigimu, dėl nepagrįstų įtarimų, dėl kardomosios priemonės taikymo bei dėl ikiteisminio tyrimo trukmės (baudžiamosios bylos vilkinimo) jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, kurią CK 6.272 straipsnio pagrindu prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Todėl apeliantas, prašydamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. apeliantui tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010).
Ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai, su kuriais siejama valstybės prievolė atlyginti žalą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso teisės normų. Tuo tarpu dėl šių veiksmų kylanti valstybės atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu. Valstybės civilinės atsakomybės požiūriu ikiteisminio tyrimo nutraukimas ne visais atvejais ipso jure yra pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali priteiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Minėta, kad nagrinėjamu atveju apeliantas reikalavimą atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą grindžia tokiais neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais – įtarimų nepagrįstumu, kardomosios priemonės paskyrimu bei ikiteisminio tyrimo trukme.
Dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir įtarimų pareiškimo teisėtumo
Visų pirma, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Iš baudžiamosios bylos Nr. 76-1-00074-07 medžiagos matyti, kad pagal E. Š. pareiškimą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariate 2007 m. sausio 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalies požymius (baudž.b.l. 1). Siekiant nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusius asmenis, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti šie proceso veiksmai: apklausti liudytojai, išsiųsta užduotis pagal įvykio vietoje rastas nuorūkas atlikti biologinį tyrimą, nustatyti įvykio vietoje buvusio automobilio savininkai, atliktas asmens atpažinimo veiksmas, tačiau įtariamųjų nenustatyta (b.l. 2, 3, 4). E. Š. 2007 m. gruodžio 27 d. papildomos apklausos metu nurodžius, kad jis mieste sutiko ir atpažino jį sužalojusį asmenį (baudž.b.l. 61-62), kurį kaip asmenį galimai padariusį nusikalstamą veiką nurodė ir asmens parodymo atpažinti metu atpažino liudytojas R. J. (baudž.b.l. 128-130), spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog apelianto baudžiamasis persekiojimas pradėtas pagrįstai. Taigi, baudžiamoji byla iškelta esant pagrindui ir vadai, nustatytiems BPK 166 straipsnyje, o įtarimas apeliantui pareikštas remiantis nukentėjusiojo E. Š. parodymais, tiesiogiai nurodančiais, kad būtent apeliantas padarė galimai nusikalstamą veiką. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Kaip minėta, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas ne kiekvienu atveju ipso jure yra pagrindas pripažinti jį atlikusių pareigūnų veiksmus neteisėtais – turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.
Dėl kardomosios priemonės taikymo
BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo. Rašytiniu pasižadėjimu neišvykti įtariamasis taip pat gali būti įpareigotas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis (BPK 136 str. 1 d.). Taigi, kardomosios priemonės tikslas yra užtikrinti asmens dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir bylos išnagrinėjimą. Skiriant asmeniui kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jo kaltumo klausimas nesprendžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra švelniausia kardomoji priemonė, ji nesusijusi su laisvės atėmimu. Kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo pagrindas yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie yra pakankami išvadai, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką.
Apeliantas teigia, kad nepagrįstai jam visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskirta kardomoji priemonė galiojo nuo 2007 m. gruodžio 27 d. (nuo įtarimo apeliantui pareiškimo) iki 2011 m. vasario 3 d. (ikiteisminio tyrimo nutraukimo) (baudž.b.l. 135, 136, 189-190). Aukščiau konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu pradėtas pagrįstai, darytina išvada, kad ir kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – jam paskirta pagrįstai. Sutiktina, kad kardomoji priemonė buvo taikoma pakankamai ilgą laiką. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys apie galimą nusikalstamos veikos padarymą buvo paneigti tik 2011 m. sausio 24 d. gavus specialisto išvadas bei naujai prieš šių išvadų gavimą atsiradusiais įrodymais, dėl ko tik tada atsirado pagrindas atmesti kilusius įtarimus apelianto atžvilgiu. Kardomosios priemonės asmuo, kuriam kardomoji priemonė skirta, turi teisę skųsti BPK nustatyta tvarka. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimas skirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti nebuvo apskųstas baudžiamojo proceso tvarka, nebuvo pripažintas neteisėtu. Taip pat nėra duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis dėl kardomosios priemonės panaikinimo ar leidimo išvykti davimo. Aplinkybė, kad apeliantas nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti paskirtos kardomosios priemonės paskyrimo teisėtumą, vertintina, kad apeliantas išnaudojo ne visas gynybos priemones. Tai per se nėra lemiama aplinkybė sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą, t.y. vien tai jos neeliminuotų, bet, kita vertus, ji nėra ir visai nereikšminga kitais aspektais, nes galima manyti, jog (švelniausios) kardomosios priemonės egzistavimas nebuvo itin svarbi aplinkybė esmingai neigiamai įtakojanti jo gyvenimo kokybę. Kaip minėta, apeliantas neįrodinėja kardomosios priemonės skyrimo pagrindų nebuvimo, tokiai išvadai ir nėra pagrindo. Nors apeliantas teigia, kad dėl taikytos kardomosios priemonės jam buvo apribota judėjimo laisvė, tačiau neįrodė, kad būtent dėl minėtos kardomosios priemonės taikymo laikotarpiu jam buvo sutrukdyta įgyvendinti kokias nors socialines ar kitokias teises, taip pat nepateikti jokie įrodymai apie turėtas realias galimybes įsidarbinti užsienyje, kurių apeliantas nerealizavo dėl taikyto rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Priešingai, iš byloje esančios VSDFV Panevėžio skyriaus pažymos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantas dirbo (b.l. 49).
Iš aukščiau išdėstytų argumentų, spręstina, kad 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimas skirti apeliantui kardomąją priemonę nėra pripažintas neteisėtu ir panaikintas, taigi, kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo skirta pagrįstai. Tuo tarpu argumentų, kad dėl kokių nors priežasčių ši kardomoji priemonė turėjo būti panaikinta anksčiau ir to nepagrįstai ar, juo labiau, neteisėtai nebuvo padaryta, apeliantas iš esmės nenurodė, iš bylos duomenų taip pat negalima daryti išvados, jog ji sąlygojo turtinio ar neturtinio pobūdžio praradimus.
Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės
Apeliantas reikalavimą atlyginti patirtą žalą taip pat grindžia ilga ikiteisminio tyrimo trukme.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami BPK. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Asmens teisė į kiek įmanoma trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Proceso delsimu gali būti pripažintas toks proceso laikotarpis, per kurį neatlikta jokių procesinių veiksmų arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė konkrečiu atveju laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir operatyviai. Nacionalinėje teisėje pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta taip pat ir BPK 2 straipsnyje bei CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tačiau sprendžiant klausimą, ar byla buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, reikia vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktais Konvencijos 6 straipsnio išaiškinimais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį tiriant ir nagrinėjant bylą (Grauslys v. Lietuva, no. 36743/97, § 60, 10 October 2000; Šleževičius v. Lietuva, no. 55479/00, § 29, 13 November 2001; Girdauskas v. Lietuva, no. 70661/01, § 26, 11 December 2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010).
Nagrinėjamoje byloje pranešimas apie įtarimą apeliantui įteiktas 2007 m. gruodžio 27 d., ikiteisminis tyrimas nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. vasario 3 d. nutarimu. Taigi, ikiteisminio tyrimo trukmė trys metai, vienas mėnuo ir septynios dienos. Vadovaujantis tiek EŽTT, tiek kasacinio teismo praktika, tokia ikiteisminio tyrimo trukmė, įvertinus ne itin didelį bylos sudėtingumą tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais, apimtį, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina ilga. Kita vertus, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į konkrečias šios bylos aplinkybes.
Apeliantas kaip įtariamasis buvo apklaustas du kartus – 2007 m. gruodžio 27 d. ir 2010 m. gruodžio 7 d. Iš 2007 m. gruodžio 27 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad apeliantas neprisiminė ir negalėjo pasakyti, ką veikė nusikalstamos veikos, dėl kurios jam pareikštas įtarimas, padarymo dieną - 2007 m. sausio 20 d. (baudž.b.l. 133-134). Iš Panevėžio rajono policijos komisariato tyrėjo pranešimų apie ikiteisminio tyrimo eigą bei baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausus apeliantą kaip įtariamąjį buvo atliekami šie ikiteisminio tyrimo veiksmai: akistata su E. Š., R. J. parodymų patikrinimas atliekant asmens atpažinimą, paimti pavyzdžiai lyginamajam tyrimui atlikti, išsiųsta papildoma užduotis šioje byloje atlikti biologinį tyrimą, pateikiant klausimą, ar įvykio vietos apžiūros metu rastų ir paimtų nuorūkų palikti biologiniai pėdsakai priklauso apeliantui; renkama charakterizuojanti medžiaga. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui 2007 m. sausio 22 d. išsiųsta užduotis atlikti biologinius tyrimus, 2008 m. vasario 11 d. išsiųsta papildoma užduotis (baudž.b.l. 41-42, 54). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras, atlikęs objektų tyrimą, 2011 m. sausio 7 d. ir 2011 m. sausio 11 d. surašė specialisto išvadas, kurios Panevėžio rajono Policijos komisariate gautos 2011 m. sausio 24 d. (baudž.b.l. 49, 50-51, 56, 57-58). Baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ištirti visas su nusikalstama veika susijusias aplinkybes, surinkti visus duomenis, kurie patvirtintų arba paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, spręstina, kad atliktais procesiniais veiksmais buvo siekiama visapusiškai ir objektyviai ištirti gautą pareiškimą apie nusikalstamą veiką, surinkti galimus įrodymus, pagrindžiančius arba paneigiančius pareikštą įtarimą. Taigi, specialisto išvados pripažintinos svarbiais įrodymais ikiteisminio tyrimo byloje, nes nuo jų priklausė ikiteisminio tyrimo baigtis. Pažymėtina, kad BPK nesuteikia teisės ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui įtakoti paskirtos užduoties atlikimo trukmę, o iš byloje esančių raštų matyti, kad užduotį paskyrusi institucija domėjosi jos atlikimo trukme (baudž.b.l. 43, 44, 45, 46, 47, 48). Taigi, iš bylos medžiagos matyti, jog esminę reikšmę ilgai ikiteisminio tyrimo trukmei turėjo įtakos ne tiek konkrečių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiesiogiai atliekančių tyrimą, aplaidūs veiksmai(neveikimas), o būtent minėtos užduoties atlikimas. Minėta aplinkybė taip pat nešalina valstybės atsakomybės apskritai, į ją, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti atsižvelgiama vertinant atsakomybės laipsnį. Tačiau kitos faktinės aplinkybės bei nutarimo nutraukti ikiteisminį motyvai leidžia daryti išvadą, kad net ir ne ši aplinkybė nagrinėjamu buvo lemiama ikiteisminio tyrimo trukmei.
Minėta, kad apeliantas 2007 m. gruodžio 27 d. buvo apklaustas įtariamuoju ir neprisiminė, ką veikė 2007 m. sausio 20 d. Akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo kaltinti asmenį dėl to, kad jis neprisimena kur buvęs prieš beveik metus laiko, juo labiau, jei ta diena yra eilinė. Nurodęs, jog inkriminuotos veikos dieną jis įvykio vietoje nebuvęs, nieko konkretaus apeliantas nepaaiškino ir po dviejų mėnesių - 2008 m. kovo 3 d. atliktos akistatos metu (baudž. b. l. 64-65). Ir tik 2010 m. gruodžio 7 d., t.y. praėjus trims metams po pirmosios apklausos, jis prisiminė, kad nusikalstamos veikos padarymo vietoje negalėjo būti, nes 2007 m. sausio 20 d. dalyvavo draugo vestuvėse bei įvardino asmenis, galinčius patvirtinti šias aplinkybes (baudž. b.l. 143-144). Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinami šie apelianto parodymai bei apklausiami liudytojai R. G., U. Ž., R. B., R. B. (baudž.b.l. 104-126). Kaip matyti iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvų, iš esmės būtent dėl surinktų apelianto alibi patvirtinančių duomenų 2011 m. vasario 3 d. ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu nutrauktas (baudž.b.l. 189-190). Taigi, ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu nutrauktas praėjus mažiau nei dviem mėnesiams po jo pakartotinių paaiškinimų ikiteisminio tyrimo pareigūnams davimo ir pakankamai operatyviai juos patikrinus. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas tik po trijų metų pakartotinai apklausiamas prisiminė, kur buvo nusikalstamos veikos padarymo metu, yra pagrindas manyti, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo trukmei itin didelės įtakos turėjo paties apelianto (sąmoningas ar ne) elgesys – jei toks apelianto aiškinimas būtų pateiktas anksčiau, (o yra pagrindas manyti tai objektyviai buvus įmanoma, nes 2007 m. sausio 20 d. apeliantui nebuvo eilinė niekuo neišskirianti diena, priešingai - pakankamai išskirtinė, taigi, ir galima įsiminti diena), jo nurodomos aplinkybės taip pat būtų patikrintos anksčiau ir realu manyti, kad ikiteisminis tyrimas nebūtų tiek užtrukęs.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso vilkinimą, piktnaudžiavimą teise ar kitos neteisėtos veikos, turėjusios negatyvios įtakos tyrimo trukmei, atlikimą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių ikiteisminiame tyrime buvusių faktinių aplinkybių kontekste, t.y. kai nukentėjęs asmuo tiesiogiai nurodė apeliantą kaip asmenį galimai padariusį nusikalstamą veiką, dėl ko faktiškai ir buvo pareikštas įtarimas bei paskirta kardomoji priemonė apeliantui, būtent skubotas, neištyrus visų aplinkybių, ikiteisminio tyrimo nutraukimas galėtų reikšti BPK normų, įpareigojančių teisėsaugos institucijas pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 str.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.