Kauno apygardos teismo nutartis

2014-04-14 · Civilinė byla Nr. 2A-610-413/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-04-14Kauno apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-09-09Kauno apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-14
Bylos Nr.
2A-610-413/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-13265-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubiskaitė (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas (pran.)
Ieškovas
„Sinėja“
Atsakovas
G. A.
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-610-413/2014 Proceso Nr. 2-69-3-13265-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 16.8;121.21;(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Rūtos Palubiskaitės (kolegijos pirmininkė) ir Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „Sinėja“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-17187-638/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sinėja“ ieškinį atsakovui G. A. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2011 m. rugpjūčio 1 d. darbo sutarties pagrindu atsakovas buvo įdarbintas ieškovės įmonėje, darbo sutartyje nenurodant atsakovo pareigų. Su atsakovu buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, atsakovas pasirašė darbuotojų, supažindintų su pareiginiais nuostatais registracijos žurnale, iš kurio seka kad atsakovas priimtas vairuotojo-ekspeditoriaus darbui. Atsakovas nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2012 m. spalio 23 d. buvo išsiųstas į komandiruotę Anglijoje, kur 2012 m. spalio 19 d., naktį, stovėjimo aikštelėje, automobilis buvo apvogtas ir pavogta dalis krovinio.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 6 393,58 Lt turtinės žalos atlyginimo. Reikalavimas buvo grindžiamas visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu. Be to, vykstant atsakovui į komandiruotę, darbdavys jam išaiškino, kad sustoti poilsio galima tik saugomose ir mokamose aikštelėse, grįžus iš komandiruotės pateikti darbdaviui tai patvirtinantį mokėjimo kvitą. Tačiau atsakovas šių nurodymų nevykdė, apie vagystę darbdaviui nepranešė, ieškovė apie įvykį sužinojo iš krovinio gavėjo tik 2012 m. spalio 23 d. Nors krovinys buvo apdraustas, tačiau draudimo įmokos gauti nepavyko, nes ieškovas negalėjo pateikti draudikui automobilio stovėjimo aikštelės dokumento. Ieškovei padaryta 6 393,58 Lt dydžio žala paskaičiuota pagal sutartinę prarasto svorio kilogramo kainą. Ieškovė padengė žalą pagal ekspeditoriaus išrašytą sąskaitą, todėl įgijo į atsakovą regreso teisę.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad darbo sutartyje nenurodyta į kokias pareigas jis buvo priimtas dirbti, be to, jis nebuvo tinkamai supažindintas su pareigine instrukcija. Darbdavys nesudarė atsakovui tinkamo maršruto, nenustatė, kokiose aikštelėse reikia nakvoti. Atsakovo teigimu, jis nemoka užsienio kalbos, todėl negalėjo tinkamai įforminti krovinio apsaugos. Pažymėjo, kad darbdavys visada reikalaudavo už suteiktas kelionėje paslaugas ir prekes atsiskaityti kuo pigiau, todėl mokėdamas mažesnę nei priklauso kainą už automobilio saugojimą, iš aikštelės darbuotojo (sargo) kvito už automobilio saugojimą nepaėmė. Be to, atsakovo vežamas krovinys buvo apdraustas, todėl ieškovui atsiradusią žalą turi atlyginti draudimo bendrovė (draudikas).

II. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Sinėja“ atsakovui G. A. 900 Lt išlaidų už teisinę pagalbą.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas, dirbdamas ieškovės įmonėje, buvo susipažinęs su vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais ir turėjo jų laikytis. Šių nuostatų 2.1.14 ir 2.1.15 punktai numatė, kad prieš pradėdamas darbo dieną vairuotojas turi susiplanuoti savo darbo ir poilsio režimą taip, kad galėtų sustoti poilsio tik saugomose aikštelėse, o gabendamas padidintos paklausos prekes turi sustoti poilsio tik specializuotose saugojimo aikštelėse, kurios įtrauktos į specialų sąrašą, ir privalo krovinio saugojimą įforminti dokumentiškai, o šį dokumentą išsaugoti iki kelionės pabaigos. Teismas pažymėjo, kad nors su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurios tikslas užtikrinti darbdavio galimos materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi, visų pirma, yra ginami darbdavio interesai, tačiau įstatymas įpareigoja ir darbdavį imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žala neatsirastų. Nagrinėjamu atveju darbdavys atsakomybę už gabenamą krovinį apdraudė, tačiau žalos atlyginimo nusprendė nereikalauti tiesiogiai iš draudiko, o pareikalavo iš darbuotojo. Teismas pažymėjo, kad darbuotojas, net jeigu ir atlygintų žalą, kreiptis į draudiką negalėtų, nes ne jis yra draudimo sutarties šalis. Teismas nurodė, kad jis nėra kompetentingas už draudiką spręsti, ar įvykis gali būti pripažintas draudiminiu, ar ne, ar ieškovės darbuotojo elgesys buvo neatsargus, ar pagal esamas aplinkybes ir situaciją toks elgesys buvo tinkamas ir pateisinamas. Be to, teismas pažymėjo, kad iš draudimo įmonės pateikto atsakymo ieškovei matyti, kad draudikas yra linkęs svarstyti žalos atlyginimo klausimą ir išklausyti priežastis, dėl ko tam tikri dokumentai negali būti pateikiami. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad ieškovei neužbaigus žalos atlyginimo procedūrų su draudiku, nėra pagrindo išvadai, kad dėl padarytos žalos yra atsakingas vien tik ieškovės darbuotojas G. A.. Todėl teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, kad ieškovei neužkertamas kelias kreiptis dėl žalos atlyginimo į kaltąjį asmenį tuo atveju, jeigu draudikas, išnagrinėjęs pretenziją, priimtų sprendimą nemokėti žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą, bylą išspręsti iš esmės ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 6 393,58 Lt žalos atlyginimo, 5% dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir 800 Lt už apeliacinio skundo surašymą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenagrinėjo atsakovo, kaip materialiai atsakingo asmens, materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, neįsigilino į vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas ir žalos išskaitos (frančizės) dydį, todėl bylos neišsprendė iš esmės, sprendime peržengė pareikštų reikalavimų ribas, priešingai materialiosios teisės ir proceso reikalavimams nurodė dar kartą žalos atlyginimo kreiptis į draudimo kompaniją, tuo ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl žalos, padarytos materialiai atsakingo darbuotojo veiksmais, atlyginimo. Reikalavimas panaikinti teismo sprendimą grindžiamas ir papildomais argumentais:

1. Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Apeliantė nurodo, kad su atsakovu sudarytos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu kylanti darbuotojo atsakomybė yra savarankiška ir atskira turtinės atsakomybės rūšis, kuri nepriklauso nuo aplinkybių, susijusių su darbdavio civilinės atsakomybės draudimu, kadangi darbuotojo materialinė atsakomybė ir darbdavio civilinė atsakomybė yra skirtingos atsakomybės rūšys. Todėl, apeliantės nuomone, darbdavio civilinės atsakomybės draudimo buvimo (ar nebuvimo) faktas nedaro visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų negaliojančių atsakovo atžvilgiu ir nepaneigia darbdavio teisės ar darbuotojo pareigos atlyginti žalą, padarytą neteisėtais darbuotojo veiksmais.

2. Dėl materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Apeliantė pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu ji nurodė visas DK 246 straipsnyje nustatytas visiškos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, kurias pripažino ir pirmos instancijos teismas: padaryta žala – prarasta dalis krovimo už 6 393,58 Lt, žala padaryta neteisėta veika – įmonės vairuotojas G. A., būdamas šios srities profesionalas, kuriam keliami aukštesni pareigos kriterijai, pažeidė vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginių nuostatų Nr. 1 2.1.15 punkto reikalavimus: „gabenant padidintos paklausos prekes stoti poilsio tik specializuotose saugomose poilsio aikštelėse, privaloma dokumentiškai įforminti vilkiko ir krovinių saugojimo paslaugas“; šių pareiginių nuostatų reikalavimų pažeidimas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su žalos atsiradimu; žala padaryta netiesiogine tyčia (kaltės forma), nes atsakovas, turėdamas didelę darbo patirtį, žinojo, kad reikia laikytis įstatymų ir įmonės pareiginių nuostatų, suvokė, kad jų nesilaikymas pažeis įstatymus ir nors to nesiekė, tačiau sąmoningai leido žalai atsirasti. Žalos padarymo metu galiojo darbo sutartis, visiškos materialinės atsakomybės sutartis, žala buvo padaryta komandiruotės metu, t. y. žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Atsakovas sako kaltės prezumpcijos nepaneigė. Esant nurodytų aplinkybių visetui, atsakovas privalo atlyginti žalą.

3. Dėl materialiai atsakingo darbuotojo atsakomybės ribų. Apeliantės nuomone, atsakovas, veždamas krovinį, nesielgė maksimaliai atsargiai ir rūpestingai bei nesiėmė visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių kroviniui išsaugoti. Tokie materialiai atsakingo darbuotojo veiksmai, apeliantės vertinimu, yra tyčiniai, todėl žalą privalo atlyginti darbuotojas pilna apimtimi.

4. Dėl CMR draudimo sutarties ir jos sąlygų. Vežėjo civilinės atsakomybės draudimas yra savanoriška draudimo rūšis, todėl drausti ar nedrausti savo civilinę atsakomybę prieš trečiuosius asmenys, o taip pat įvykus draudiminiam įvykiui pačiam atlyginti trečiųjų asmenų patirtą žalą, ar prašyti tą žalą pagal civilinės atsakomybės draudimo poliso sąlygas padengti draudiko, yra įmonės diskrecijos teisė, o ne pareiga. Teismas nenagrinėjo ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad „ieškovė prarado galimybę kreiptis į draudimo bendrovę ERGO ir prašyti dalinės kompensacijos už krovinio praradimą“, nesprendė dėl krovinio draudimo ribų, tuo pačiu neįsigilino į patį vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo liudijimą Nr.710- 932-0243704 ir jame numatytą 10% žalos dydžio, bet nemažiau kaip 1.500 EUR (5179,20 Lt), išskaitą (frančizę) dėl krovinio vagystės, taip pat draudimo liudijimo priede nustatytas vairuotojo pareigas: 1) apie krovinio pažeidimo faktą nedelsiant pranešti vadovybei inter alia, kai žala gali viršyti 1500 EUR, nedelsiant pranešti vadovybei, draudimo įmonei; 2) poilsiui stovėjimui pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse, taip pat draudimo sutartyje numatytą sąlygą, kad draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjo (vairuotojo) tyčiniai draudimo sąlygų pažeidimai buvo žalos atsiradimo priežastimi. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl visos žalos atlyginimo (6 393,58 Lt) pirma reikėtų kreiptis į draudiką, nes akivaizdu, kad atskaičius privalomą (5179,20 Lt) išskaitą (frančizę), draudikas, jei yra įvykdytos sutartyje nurodytos vežėjo (vairuotojo) pareigos, turėtų atlyginti tik 1 214,38 Lt žalos, likusią gi dalį (5179,20 Lt) privalo atlyginti materialiai atsakingas darbuotojas.

5. Dėl atgręžtinio reikalavimo teisės. Byloje nustatyta, kad krovinio ekspeditorius, atlyginęs krovinio siuntėjui 6 393,58 Lt žalą, pateikė ieškovei 6 393,58 Lt sąskaitą už dingusį krovinį, kurią padengusi pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į neteisėtais veiksmais žalą padariusį įmonės materialiai atsakingą darbuotoją tokio dydžio, kiek buvo sumokėjusi žalos atlyginimo. Įstatymo leidėjas įgytai regreso teisei nenumato privalomų procedūrų ar kreipimosi į kitus asmenis prieš pareiškiant reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Todėl įvykus vagystei, draudimo sutarties pagrindu neišmokėtos sumos, tame tarpe frančizė, laikytinos draudėjo nuostoliais, kurie gali būti išieškomi iš kaltų asmenų.

6. Dėl draudimo procedūrų ryšio su padaryta žala. Teismas nepagrįstai sprendė, kad neužbaigus procedūros su draudiku, nėra galimybės daryti išvados, kad dėl padarytos žalos yra atsakingas vien tik darbuotojas. Apeliantės nuomone, nėra jokio tiesioginio (ar netiesioginio) priežastinio ryšio tarp draudimo procedūrų ir padarytos žalos, atsakovas nėra draudimo sutarties šalis ir užbaigtų ar neužbaigtų draudimo procedūrų rezultatas nepanaikina materialiai atsakingo už žalą įmonės darbuotojo atsakomybės.

7. Dėl pakartotinio kreipimosi į teismą. Apeliantės nuomone, teismo sprendimo dalis, kad ieškovei neužkertamas kelias dėl žalos atlyginimo kreiptis į kaltąjį asmenį, draudikui sprendimu nusprendus žalos neatlyginti, yra nepagrįsta, kadangi teismas bylą išsprendė iš esmės, paskirstė bylinėjimo išlaidas, o pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas negali iš naujo priimti ieškinio, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Be to, apeliantė 2013 m. gruodžio 19 d. kreipėsi situacijos išaiškinimo į atsakingą draudiką ir gavo konkretų atsakymą, kad be apmokėjimo kvito už stovėjimo aikštelę draudimo bendrovė įvykį pripažintų nedraudiminiu, kas tik atvirtina ieškovės teiginius, kad nėra prasmės dar kartą kreiptis į draudiką dėl žalos dalies atlyginimo, tuo pažeidžiant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl darbo sutarties. Atsakovas pažymi, kad sudaryta su ieškove darbo sutartis neatitinka DK 95 straipsnio reikalavimų, kadangi joje nenurodyta, kokias funkcijas atliks atsakovas. Pasak atsakovo, su darbdaviu buvo tik žodžiu susitarta, kad atsakovui reikės nuvairuoti vilkiką su pakrauta puspriekabe į Jungtinę Karalystę, o maršruto planavimu, darbo ir poilsio laiko grafiku pasirūpins įmonė, nes atsakovo anglų kalbos žinios yra labai silpnos. Darbdavys jam nurodė važiuoti blaiviam, saugiai, kuo pigiau, taupyti su komandiruote susijusias išlaidas. Nors darbo sutarties 9 ir 10 punktuose buvo įrašyta pilnos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau atsakovas nebuvo supažindintas su tuo, kokį krovinį jam reikės vežti, atsakovui tik buvo žinoma, kad krovinys yra apdraustas. Be to, atsakovo pareiginiuose nuostatuose yra tik apelianto parašas, tačiau nėra duomenų, kad atsakovas pasirašė būtent tokios apimties nuostatus. Atsakovo nuomone, ieškovė, sudarydama su juo tokio turinio darbo sutartį, pažeidė DK 99 straipsnio 4 dalies nuostatų reikalavimus.

2. Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties, materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, materialiai atsakingo darbuotojo atsakomybės ribų, dėl atgręžtinio reikalavimo teisės, dėl draudimo procedūrų ryšio su padaryta žala. Atsakovas teigia, kad pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas gali prisiimti visišką materialinę atsakomybę už gabenamus krovinius tik tada, kai ieškovė įvykdo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2 punkte (2.1. ir 2.2. p. p.) numatytus įsipareigojimus: t. y. sudaro tinkamas materialinių vertybių saugojimo sąlygas (sudaryti, kaip buvo žadėjęs, maršrutų planavimus, darbo ir poilsio grafikus, supažindinti su vežamo krovinio pavojingumo klase bei ypatumais ir pan.), supažindina darbuotoją su norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą, taip pat vertybių saugojimo, priėmimo, išdavimo, apskaitos, gabenimo instrukcijomis, normatyvais ir taisyklėmis. Atsakovo nuomone, apeliantas šių savo įsipareigojimų neįvykdė. Be to, nėra tinkamai nustatytos ir įrodytos visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos tam, kad būtų galima spręsti, jog būtent dėl atsakovo neteisėtos veikos ir kaltės atsirado žala. Po vagystės trūko 2400 vnt. krovinio, tačiau ieškovė neįrodė, kodėl šis trūkumas įvertintas 6398,58 Lt dydžio suma, kaip ir neįrodė, kad žala buvo patirta dėl atsakovo kaltų veiksmų. Be to, aikštelė, kurioje buvo įvykdyta vagystė iš automobilio, buvo saugoma, nes pirmasis apie krovinio vagystę pranešė šios aikštelės sargas, buvo iškviesta policija, pradėtas ikiteisminis tyrimas, apie vagystę atsakovas informavo krovinio gavėjo DSV vadybininką V. K.. Taigi ieškovė turėjo objektyvią galimybę gauti reikiamus įrodymus, kurie patvirtintų atsakovo nurodytas krovinio vagystės aplinkybes.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnis).

Atmesdamas ieškovės ieškinį, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė vienintele aplinkybe – kad ieškovei, neužbaigus procedūrų su draudiku, nėra galimybės nustatyti, jog dėl padarytos žalos yra atsakingas vien tik darbuotojas. Kitaip tariant, teismas sprendė, kad pirmiausiai dėl žalos atlyginimo ieškovė turi kreiptis į draudiką, ir tik pastarajam atsisakius žalą atlyginti, reikalauti žalos atlyginimo iš darbuotojo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus ir ieškovės apeliacinio skundo argumentus, su tokia išvada nesutinka.

Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą, neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla.

Byloje nustatyta, kad įvykio (dalies krovinio vagystės) metu ieškovę ir atsakovą siejo darbo santykiai, galiojo šalių 201 m. rugpjūčio 1 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (b. l. 8, 15), pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, jeigu jis neužtikrins įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004, pažymėjo, kad pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti įmonei, įstaigai ar organizacijai arba fiziniam asmeniui, kaip darbdaviui, padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir draudimo bendrovė UADB „ERGO Lietuva“ 2012 m. vasario 23 d. sudarė Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią ieškovė apsidraudė savo civilinę atsakomybę pagal 1956 m. CMR konvenciją. Draudimo sutartyje šalys susitarė dėl 10 proc., bet ne mažesnės kaip 1500 EUR dydžio iškaitos (frančizės) vagystės atveju (t. 1, b. l. 24). Taigi ieškovė, įvykus vagystei ir netgi pripažinus šį įvykį draudiminiu, negali pagal sutartį reikalauti iš draudiko padengti visas jos patirtas išlaidas ryšium su krovinio (jo dalies) praradimu. Ginčo atveju draudimo iškaita sudaro apie 5 175 Lt, tai yra didžiąją dalį ieškovės prašomos priteisti sumos. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir nepagrįstai šioje reikalavimų dalyje ieškinio nenagrinėjo, nurodydamas ieškovei pirmiausiai kreiptis į draudiką.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. V. U., V. U., I., Ž., V., Ž., A. D., bylos Nr. 3K-3-527/2010.). Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius nagrinėti ieškovės reikalavimus, kurie pagal draudimo sutartį nepatenka į dalies patirtų nuostolių atlyginimą, iš nebuvo atskleista ir bylos esmė, kadangi nebuvo nustatinėjamos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos, nevertinami šalių paaiškinimai dėl krovinio vagystės aplinkybių ir kitos aplinkybės, nurodytos jų procesiniuose dokumentuose, dėl ko bylą apeliacinės instancijos teisme reikėtų nagrinėti beveik visa apimtimi ir rinkti papildomus įrodymus (duomenis iš policijos apie ikiteisminį tyrimą, spręsti klausimą dėl atsakovo nurodytos asmens V. K. apklausos, žalos dydžio ir kt.). Todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, dėl ko sprendimas panaikinamas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasRūta PalubiskaitėAlbina Rimdeikaitė