Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. K. dėl dalies draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokato padėjėja I. V. ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad 2016-05-06 dėl atsakovo kaltės įvyko eismo įvykis. Atsakovo automobilis buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, tačiau eismo įvykio dieną galiojo dar senasis draudimas, pagal kurį draudimo rizika transporto priemonės valdytojui eismo įvykio metu buvo mažesnė. Nurodo, kad atsakovas pagal pasirašytą naują sutartį pirmąją įmoką turėjo sumokėti iki 2016-05-01 dienos, tačiau atsakovas apmokėjimą atliko 2016-05-17, t. y. po eismo įvykio. Todėl išmokėjo žalą patyrusiam automobilio savininkui 2312,77 Eur pagal ankstesnį minėto automobilio draudimo polisą, kuris galiojo draudiminio įvykio metu. Nurodė, kad atsakovas draudikui tinkamai nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą. Atsakovas transporto priemonę Toyota Avensis įsigijo 2016-04-09, pirminė draudimo sutartis su buvusiu automobilio savininku P. Š. buvo sudaryta 2015-04-15, jo draudiminė rizika buvo prilyginta D6 kategorijai, t.y. 6 metai drausmingo laikotarpis, o atsakovo buvo D2 kategorija - 2 metai drausmingo vairavimo, todėl atsakovui draudiminė rizika buvo aukštesnė. P. Š. prašymą dėl draudimo sutarties nutraukimo pateikė 2016-05-05, kuriuo prašė automobilio Toyota Avensis draudimo sutartį nutraukti nuo 2016-05-20. Paaiškino, kad draudiminio įvykio metu draudimo sutartis galiojo, nes buvęs savininkas jos tuo metu nenutraukė, o atsakovas nepranešė, kad jis tapo naujuoju automobilio savininku ir dėl to yra padidėjusi draudiminė rizika. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarime nustatyta, kad iš draudėjo galima reikalauti iki 50 proc. išmokėtos draudimo sumos, jeigu jis nepranešė apie tai, kad tapo naujuoju automobilio savininku. Nurodė, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Taip pat nurodė, kad nuo atsakovo sąskaitos nebuvo nuskaitytos lėšos, nes nebuvo sudaryta tokios paslaugos sutartis per banką. Nurodė, kad eismo įvykio dieną galio dvi draudimo sutartys, tačiau išmoka buvo paskaičiuota pagal pirminę draudimo sutartį. Taip pat atsakovas patvirtino, kad mėnesį po transporto priemonės įsigijimo jis naudojosi P. Š. vardu išduotu draudimu. Atsakovas laiku nepranešė apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, todėl jis yra atsakingas dėl susidariusios žalos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. K. 2016-04-09 įsigijo transporto priemonę Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis) iš P. Š. (b.l. 26). P. Š. parduodant Automobilį, jis buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi (toliau – Sutartis Nr. 1), draudimo laikotarpis buvo numatytas nuo 2015-09-30 iki 2016-09-29 (b.l. 75-77). Po Automobilio įsigijimo, atsakovas savo vardu 2016-04-18 sudarė naują įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąją draudimo sutartį (toliau – Sutartis Nr. 2) su AB „Lietuvos draudimas“ (b.l. 4-6), pagal kurią Sutartis Nr. 2 įsigalioja nuo 2016-05-01.

2016-05-06 Vilniuje, Minsko pl. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo vairuojamas Automobilis susidūrė su M. D. vairuojama transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Buvo nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl atsakovo kaltės, atsakovas šios aplinkybės neginčijo ir eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją (b.l. 8). Ieškovas nurodo, kad kad Automobilis buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, todėl ieškovas Sutarties Nr. 1 pagrindu išmokėjo nukentėjusiajam asmeniui 2312,77 Eur draudimo išmoką (b.l. 23)

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ nurodo, kad atsakovas būdamas naujuoju Automobilio, savininku ir iki eismo įvykio nepranešęs apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, turi pareigą atlyginti ieškovei iki 50 procentų jos išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovė nurodo, kad atsakovo drausmingumo kriterijus yra 3 kartus mažesnis nei pirminio poliso draudėjo P. Š., todėl prašo priteisti iš atsakovo 578,19 Eur dalį draudimo išmokos. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė reikalavimo pagrįstumą motyvavo ir tuo, kad eismo įvykio metu, t.y. 2016-05-06 atsakovas dar nebuvo sumokėjęs pirmosios draudimo įmokos, o galiojo Sutartis Nr. 1. Ieškovo teigimu, draudimo įmoka buvo sumokėta jau po eismo įvykio, t.y. 2016-05-17. Teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau vadinama TPVCAPD) įstatymo 11 str. 6 d. pagrindu, draudikas negalėjo atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kaip matyti iš ieškovo atstovės paaiškinimų bei iš byloje esančių rašytinių įrodymų, draudimo išmoka nukentėjusiajam asmeniui buvo išmokėta pagal tuo metu dar galiojančią draudimo sutartį, sudarytą su pirmuoju automobilio savininku P. Š.. To paskėjoje, ieškovas apskaičiavo bei už automobilio Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimus nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 2312,77 Eur dydžio žalos atlyginimą (b. l. 23). Minėtos sumos atsakovas ieškovui negrąžino.

Atsakovas teismo posėdžio metu teigė, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, nes tuo metu, kai jis sudarė Automobilio Sutartį Nr. 2, jis 2016-03-29 buvo užpildęs prašymą Nr. LDE2628096, kad nuo jo bankinės sąskaitos periodiškai būtų nuskaičiuojamos įmokos AB „Lietuvos draudimui“ (b.l. 127), tačiau dėl AB „Lietuvos draudimo“ atsakingų už tai asmenų kaltės 2016-05-01 nuo jo sąskaitos nebuvo nuskaičiuota pirmoji įmoka. Nurodė, kad 2016-05-06 eismo įvykio metu, jis buvo įsitikinęs, kad Sutartis Nr. 2 yra galiojanti, tačiau su juo telefonu praėjus kuriam laikui po įvykio susisiekęs ieškovo darbuotojas jam pranešė, kad lėšų nuo jo banko sąkaitos nuskaityti nepavyko, todėl jis turi atvykti į ieškovo filialą sumokėti draudimo įmoką, ką atsakovas ir padarė 2016-05-17.

Byloje kilo ginčas ar atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovui dalį patirtos žalos dėl įvykusio eismo įvykio.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų – jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; kt.).

TPVCAPDĮ 9 str. 1 d. nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 str. 6 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 str. 3 d., draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.).

Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažįsta teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 str. normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

Šalių 2016-04-18 sudarytos draudimo sutarties 1.3.2. p. nustatytame įmokų mokėjimo grafike nurodyta, kad pirmoji draudimo įmokos dalis (39,96 Eur) turėjo būti sumokėta iki 2016-05-01. Ieškovo teigimu, ši pirmoji įmoka buvo sumokėta 2016-05-17. Eismo įvykis įvyko 2016-05-06, taigi pagal ieškovą, atsakovas pavėlavo sumokėti įmoką, tačiau atsakovas teigia, kad pirmoji draudimo įmoka jo prašymu turėjo būti nuskaityta 2016-05-01, tačiau dėl nesusipratimo, tai nebuvo padaryta (b.l. 127). Teismo vertinimu, atsakovas 2016-03-29 pateikęs prašymą ieškovui gauti elektroninę sąskaitą Nr. LDE2628096, žinodamas, kad jo banko sąskaitoje yra reikiama suma atlikti mokėjimui už draudimą, negalėjo tikėtis, kad ieškovas laiku nepateiks bankui apmokėti elektroninės sąskaitos. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus dėl įmokų mokėjimo pagal draudimo sutartį, daro išvadą, kad atsakovas ieškovo padalinyje buvo sudaręs automatinio apmokėjimo sutartį, ir laikėsi aukščiau nurodytų taisyklių reikalavimų, tačiau ne dėl atsakovo kaltės AB „Lietuvos draudimas“ 2016-05-01 nepateikė bankui apmokėti elektroninės sąskaitos, nors 2016-05-01, atsakovo sąskaitoje buvo pakankama pinigų suma nuskaičiuoti draudimo įmoką (39,96 Eur) (b.l. 99-10).

Elektroninių sąskaitų teikimo ir apmokėjimo taisyklėse (b.l. 120 - 122) nurodyta, kad e. sąskaita yra elektroninė sąskaita, kurią mokėtojo prašymu Lėšų gavėjas siunčia mokėtojui už jam arba kitam paslaugų ar prekių gavėjui suteiktas paslaugas ir/ar prekes; e. sąskaitos automatinis apmokėjimas – e. sąskaitos apmokėjimas, kai mokėtojas paveda Bankui mokėtojo vardu automatiškai atlikti pinigų pervedimą iš mokėtojo nurodytos sąskaitos apmokant konkrečių Lėšų gavėjų pateiktas e. sąskaitas.; E. sąskaitos automatinio apmokėjimo sutartis – tai Banko ir mokėtojo sudaryta sutartis, pagal kurią mokėtojas paveda Bankui jo vardu ir iš jo nurodytos sąskaitos vykdyti piniginių lėšų pervedimo operacijas apmokant Lėšų gavėjo pateiktas e. sąskaitas.; Lėšų gavėjas – asmuo, kuris suteikė paslaugas arba pardavė prekes paslaugų gavėjui ir už jas pateikė e. sąskaitą mokėtojui (mokėtojas gali būti paslaugų/prekių gavėjas arba kitas asmuo); Mokėjimo paslaugų teikėjas – bet kuris bankas arba mokėjimo įstaiga.; Mokėtojas – asmuo, pateikęs prašymą teikti e. sąskaitas ir/arba sudaręs E. sąskaitos automatinio apmokėjimo sutartį su Banku.; Prašymas teikti e. sąskaitas – Lėšų gavėjui skirtas mokėtojo prašymas siųsti e. sąskaitas už jam arba kitam paslaugų ar prekių gavėjui suteiktas paslaugas ir/ar prekes. Elektroninės sąskaitos automatinio apmokėjimo sutarties Nr. 237948 Specialiosios dalies (b.l. 125) 8 dalyje prašymas teikti e. sąskaitas ir automatinio apmokėjimo sutarties sudarymas, galiojimas, pateikimas ir nutraukimas reglamentuojama, kad Mokėtojas su Banku E. sąskaitos automatinio apmokėjimo sutartį gali sudaryti naudodamasis elektroniniais kanalais (jeigu su Banku yra sudaręs atitinkamą sutartį dėl naudojimosi elektroniniais kanalais ir jeigu Bankas tokią galimybę suteikia) arba Banko klientų aptarnavimo skyriuje arba Lėšų gavėjo padalinyje (jeigu Bankas yra suteikęs tokius įgaliojimus Lėšų gavėjui) (8.1. punktas).

Pagal CK 6.987 str. draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu. P. D. įstatymą, draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai. Įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tai rodo, kad ši teisės norma nėra imperatyvi, nes dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Pažymėtina, kad pagal TPVCAPD įstatymo 7 str. 2 d., įprastinė draudimo sutartis gali būti nutraukiama draudiko iniciatyva, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas. Tokiu atveju nutraukiant draudimo sutartį, draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas ir pagal šią draudimo sutartį išmokėtas sumas.

LR Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių sąlygų 27 p. numatyta, kad nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokas, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, bei nurodyti nesumokėjimo pasekmes. Byloje nenustatyta, kad dėl galimo draudimo įmokos pavėluoto mokėjimo, ieškovas būtų pareiškęs atsakovui pretenziją ar kaip nors jį informavęs apie netinkamą sutarties vykdymą ir kad ji bus nutraukta ar draudimo sutartis bus sustabdyta, taip pat, kad ieškovas priėmė po 2016-05-06 eismo įvykio atsakovo sumokėtas eilinės draudimo įmokos, kurios atsakovui nebuvo grąžintos, todėl darytina išvada, kad ieškovas aplinkybės dėl įmokos savalaikio neįmokėjimo nelaikė esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.) ir reikalaudamas priteisti iš atsakovo išmokėtą pinigų sumą kitam asmeniui, faktiškai negali remtis kitos šalies formaliai netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.). Darytina išvada, eismo įvykio metu Sutartis Nr. 2 galiojo ir užtikrino draudėjui V. K. draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį, o įvykus draudiminiam įvykiui, ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, draudimo išmoka buvo apskaičiuojama ir išmokama ne pagal su atsakovu sudaryta draudimo sutartį, bet pagal su buvusio automobilio savininku P. Š. sudarytą draudimo sutartį.

Pažymėtina ir tai, kad ieškinio patenkinimas šioje byloje, faktiškai prieštarautų ir pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą (CK 1.5 str.).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nenustačius byloje atsakovo veiksmuose kaltės, atsižvelgus į tai, kad tokią situaciją lėmė aplaidus ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atsakingų asmenų darba, ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas, todėl jis ir yra atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas aukščiau išdėstytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe ir išlaidas patirtas už advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, teisinę pagalbą teismas priteisia iš antrosios šalies.

Atsakovo V. K. bylinėjimosi išlaidos: atsakovas iki bylos išnagrinėjimo teisme pateikė įrodymus apie turėtas advokato išlaidas, t.y. 400 Eur (b.l. 109, 131). Kadangi ieškinys atmestas iš ieškovo atsakovui priteistina 400 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis LR CPK 96 str. 6 d. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014-09-23 įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-298/1K-290, susidariusios 8,06 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra priteistinos iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 269, 270, 279 str. 307 str.

nusprendžia:

Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, ieškinį atsakovui V. K. atmesti.

Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“, į.k. 110051834, 8,16 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas, į.k. 110051834 400 Eur bylinėjimosi išlaidų V. K. naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.