Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Olegas Šibkovas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus (toliau ir Institucija) vyresniojo specialisto 2017 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 20N-83313159-17 administracinio teisės pažeidimo byloje R. P. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalį 28 Eur bauda, pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį 289 Eur bauda su specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 28 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos ir nustatyta galutinė nuobauda – 289 Eur bauda su specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių. R. P. nubaustas už tai, kad jis 2016 m. gruodžio 8 d., apie 13.38 val., (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo, vairuodamas automobilį Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš trečios eismui skirtos juostos nerodydamas posūkio signalo persirikiavo į antrą, prieš ta pačia kryptimi antra eismo juosta važiavusią transporto priemonę Solaris Urbino 12. Sąmoningai tyčia, be aiškaus motyvo, staigiai stabdė, kai tai nebuvo būtina eismo saugumui, dėl to autobuso vairuotojas buvo priverstas stabdyti, kad išvengtų susidūrimo, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko, autobusas atsitrenkė į staiga priešais jį persirikiavusį ir stabdžiusį automobilį. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Tokiais veiksmais R. P. dėl chuliganiškų paskatų išreiškė ypatingą nepagarbą kitiems eismo dalyviams, rodė savo išskirtinumą, sukėlė realų pavojų sau ir kitiems asmenims (autobuso vairuotojui bei juo važiavusiems keleiviams) ir pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 4, 9, 82, 135.4 punktų reikalavimus.R. P. nesutikdamas su (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus 2017 m. sausio 19 d. nutarimu padavė skundą Kauno apylinkės teismui. Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs R. P. skundą dėl Institucijos 2017 m. sausio 19 d. nutarimo, 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi R. P. skundą atmetė, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus 2017 m. sausio 19 d. nutarimą Nr. 20N-83313159-17 pakeitė – R. P. padarytą pažeidimą, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje perkvalifikavo į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 417 straipsnio 8 dalį ir paskyrė 10 Eur baudą, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi galutinę nuobaudą paskyrė 289 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams. Apeliaciniame skunde R. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį bei (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus 2017 m. sausio 19 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Netenkinus šio prašymo, R. P. prašo neskirti jam ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytos specialiosios – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę patvirtina rašytiniai įrodymai ir liudytojų O. B. bei E. Š. parodymai, ir teigiama, jog vaizdo įrašas, taip pat kita administracinio nusižengimo byla O. B. atžvilgiu, įrodo, kad abu liudytojai davė tendencingus parodymus, kadangi yra suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. tuo, kad apeliantas butų pripažintas kaltu. Atkreipiamas dėmesys, kad autobuso Solaris Urbino 12 vairuotojas O. B. taip pat buvo nubaustas bauda dėl ATPK 124² straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo padarymo. Jis buvo nubaustas už tai, kad padarė KET pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, tai yra, kad privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Pažymima, kad autobuso vairuotojas O. B. teisme taip pat ginčija jam paskirtą nuobaudą, todėl, siekdamas išvengti savo atsakomybės, jis bando įrodyti, jog dėl visos eismo įvykio situacijos yra kaltas skundo autorius. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad vairuotojas O. B. nepraleido apelianto automobilio ir iš laisvos eismo juostos viešajam transportui, staigiai persirikiavo į 2-ąją eismo juostą, užuot važiavęs 1-ąja eismo juosta, ir vėliau pastebėjęs, kad apeliantas sustabdė savo automobilį, net nebandė stabdyti autobuso, o vien tik spaudė ant vairo esantį garso signalą. Anot skundo autoriaus, vaizdo registratoriumi padarytas įrašas patvirtina, kad iš karto po eismo įvykio autobuso vairuotojas O. B. nurodė autobuse buvusiems žmonėms, įskaitant ir E. Š., likti savo vietose, kadangi reikės liudyti apie įvykusį eismo įvykį, nurodant, kad kaltininkas yra Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini), vairuotojas. Tuo O. B. siekė paveikti keleivius tam, kad jie liudytų jo naudai. Vienas iš tokių keleivių buvo ir E. Š., kuris iš karto po eismo įvykio parašė paaiškinimą, identišką parašytam autobuso vairuotojo O. B.. Akcentuojama ir tai, kad liudytojai O. B. bei E. Š. į 2017 m. balandžio 18 d. teismo posėdį atvyko kartu, prieš posėdį aptarinėjo eismo įvykio aplinkybes ir nustatinėjo kas dėl jo yra kaltas, taip pat kartu laukė parodymų davimo už teismo posėdžių salės. Teismo posėdžio metu liudytojas E. Š. bandė žodis į žodį atkartoti autobuso vairuotojo O. B. parodymus, tačiau atsakinėdamas į klausimus nurodė, kad eismo įvyksi įvyko ne (duomenys neskelbtini) gatvėje prie (duomenys neskelbtini) teatro, tačiau (duomenys neskelbtini) prospekte prie nusukimo į (duomenys neskelbtini) (t. y. (duomenys neskelbtini) tilto). Taip pat buvo paaiškinta, kad eismo įvykis įvyko prie šviesoforo, nors šviesoforo eismo įvykio vietoje ar netoli jos nėra. Be to, šis liudytojas negalėjo atsakyti kurioje eismo juostoje važiavo autobusas Solaris Urbino 12, kuriame jis sėdėjo. Galiausiai, šis liudytojas nurodė, jog jis autobuse sėdėjo pirmoje eilėje iš dešinės, todėl jis tikrai negalėjo matyti kas vyko autobuso kairėje pusėje dėl to, kad ją uždengia vairuotojo kabina ir kiti sėdintys žmonės. Tvirtinama, kad atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas negalėjo vadovautis liudytojų parodymais, kadangi autobuso vairuotojas O. B. yra tiesiogiai suinteresuotas ir siekia, jog apeliantas šioje byloje butų pripažintas kaltu, o E. Š. parodymai buvo nenuoseklūs, nesuprantami ir sudarė įspūdį, jog jis parodymus davė paveiktas autobuso vairuotojo.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nenagrinėjo apelianto skundo argumentų, kad Institucija, pripažinusi jį kaltu pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį, nenustatinėjo būtinosios šios normos taikymo sąlygos – chuliganiškų paskatų. Taip pat, skundo autoriaus tvirtinimu, nesivadovauta aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnių instancijų teismų praktika. Akcentuojama, kad Kauno apygardos teismo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-154-327/2017 administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai analogiški skundo autoriaus elgesiui buvo kvalifikuoti ne pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį, o pagal to paties straipsnio 1 dalį, kuri numato daug lengvesnę atsakomybę. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė ir jo neįvertino. Nesutinkant su apylinkės teismo išvadomis dėl apelianto pripažinimo kaltu pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį, skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje teismas net neanalizavo šio pažeidimo sudėties buvimo ar nebuvimo, paprasčiausiai nurodė, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad autobusas stovi autobusams skirtoje pirmoje eismui skirtoje juostoje ir esant laisvai autobusų juostai, pajudėjo iš karto įvažiuodamas į antrąją eismo juostą, tuomet pasigirdo garsinis signalas bei iš trečios eismo juostos į antrą, be įspėjamojo posūkio signalo, persirikiavo Mercedes Benz CLK automobilis, kuris antroje eismo juostoje staiga sustabdė automobilį ir į jį atsirėmė autobusas. Apelianto manymu, tokiu būdu teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neįvykdė konstitucinės pareigos atidžiai išnagrinėti bylą, vykdyti teisingumą ir priėmė akivaizdžiai nepagrįstą, neteisėtą ir grubiai skundo autoriaus teises pažeidžiantį sprendimą. Pabrėžiama, kad apeliantas nepažeidė KET nustatytą įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos ir negali būti pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, kadangi jo veiksmuose nėra visų šio pažeidimo sudėties elementų. Tvirtinama, kad šiuo atveju neegzistuoja šio pažeidimo objektyvioji pusė, kadangi apeliantas veikė būtinojo reikalingumo būsenoje – vaizdo įrašai leidžia nedviprasmiškai nustatyti, kad autobuso vairuotojas, sustojęs autobusams skirtoje pirmoje eismui skirtoje juostoje ir esant laisvai autobusų juostai, iš karto, nepraleidęs skundo autoriaus vairuojamo automobilio, pajudėjo į antrąją eismo juostą. Todėl apeliantas tam, kad išvengtų susidūrimo su autobusu, savo vairuojamą automobilį privalėjo staigiai nukreipti į 3-iąją eismo juostą. Iš vaizdo įrašų matyti, kad šioje 3-oje eismo juostoje buvo pastatytos net kelios transporto priemonės, todėl siekdamas išvengti susidūrimo su jomis, Apeliantas bandydamas stabdyti vėl staigiai atliko manevrą į dešinę, t. y. į 2-ąją eismo juostą. Anot skundo autoriaus akivaizdu, kad jis, norėdamas išvengti susidūrimo su autobusu, o vėliau ir su stovinčiomis transporto priemonėmis, privalėjo atlikti labai skubius manevrus vairu ir laiko įsijungti/išjungti posūkio signalo šioje avarinėje situacijoje nebuvo. Teigiama, kad jei apeliantas būtų bandęs jungti posūkio ženklą įjungiančią svirtelę, jis nebūtų spėjęs laiku atlikti judesių vairu ir taip sumanevruoti automobilį, kad šis neįsirėžtų į autobusą, o vėliau į stovinčius automobilius, todėl apeliantas veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Be to, pažymima, kad ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia, tačiau šiuo atveju skundo autorius net neturėjo laiko suprasti KET pažeidimo dėl įspėjamųjų signalų nenaudojimo, kadangi jis privalėjo staigiai sukreguoti į autobuso manevrą bei išvengti susidūrimo. Todėl apelianto veiksmuose taip pat negalima nustatyti jo tyčios, t. y. siekio pažeisti KET reikalavimus.Skunde ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl apelianto pripažinimo kaltu pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį, tvirtinama, kad teismas nenurodė jokių įrodymų, kurie patvirtintų apelianto tiesioginę tyčią ir siekį elgtis chuliganiškai. Priešingai, skundo autoriaus manymu, vaizdo įrašas patvirtina, kad avarinę situaciją sudarė autobuso vairuotojas O. B., po eismo įvykio skundo autorius buvo ramus, o autobuso vairuotojas vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo apeliantą ir skatino konfliktą, tuo tarpu skundo autoriaus gyvenimo aprašymas rodo, kad jis yra civilizuotas, išsilavinęs žmogus ir niekada gyvenime neturėjo jokio įvykio dėl chuliganizmo. Anot apelianto, aplinkybė, kad jis staigiai stabdė, nors tam nebuvo jokios priežasties, nes antroje eismo juostoje nebuvo jokios kliūties, savaime nėra įrodymas, kad skundo autorius siekė elgtis ir elgėsi turėdamas chuliganiškų paskatų. Pabrėžiama, kad apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, jog dėl autobuso vairuotojo sukeltos avarinės situacijos jis patyrė stresą, šoką, todėl jo įsitikinimu, pastebėjęs kliūtį kairėje, stabdė automatiškai. Taip pat jis nurodė, kad neturėjo laiko pagalvoti, įvertinti savo valios ar veiksmų, kadangi jau po dviejų staigių manevrų išvengiant susidūrimo su autobusu, o vėliau ir stovinčiais automobiliais, jo dėmesys kliūčiai kairėje nebegalėjo būti pakankamas. Nurodoma, kad skundo autorius automatiškai ir tikriausiai, iš dalies, nevalingai pasirinko stabdyti prieš jo numatomą kliūtį. Akcentuojama, kad apeliantas nenorėjo, jog į jo valdomą transporto priemonę atsiremtų autobusas, nes nėra suinteresuotas, kad jo transporto priemonei būtų padaryta žala. Skundo autorius net negalėjo pagalvoti, kad viešojo transporto autobusas galėjo būti įsibėgėjęs tokiu greičiu, jog nepavyks sustoti. Taip pat jis neturėjo laiko pagalvoti, kad autobuso vairuotojas užuot pirmiausia stabdęs, naudos garsinį signalą. Atsižvelgiant į tai teigiama, kad byloje nėra duomenų, kurie įrodytų, kad apeliantas elgėsi chuliganiškai. Pakartojamos skundo autoriaus paaiškinime nurodytos įvykio aplinkybės ir tvirtinama, jog natūralu, kad po autobuso vairuotojo veiksmais sukeltos avarinės situacijos, jis buvo patyręs stresą, patekęs į tam tikrą šoko būseną, todėl jo sugebėjimas žaibiškai ir tinkamai sureaguoti dar ir į papildomas kliūtis buvo apribotos. Atkreipiamas dėmesys, kad vos per porą sekundžių apelianto vairuojamas automobilis jau buvo išvengęs susidūrimo su jam kelią pastojusiu autobusu, taip pat su 3-oje eismo juostoje pastatytomis transporto priemonėmis, todėl jam įtarus, kad iš už stovinčių automobilių į važiuojamąją kelio dalį patenka kliūtis, jis automatiškai paspaudė stabdį. Atsižvelgiant į tai, kad skundo autoriaus automobilis ir jo stabdžių sistema yra labai geros būklės, taip pat į tai, kad jo greitis nebuvo didelis, automobilis visiškai sustojo vos per keletą metrų. Akcentuojama ir tai, kad iš bromo prieš 3-oje eismo juostoje pastatytas transporto priemones gana nemažu greičiu išvažinėjo raudonos spalvos transporto priemonė, o tai taip pat galėjo sudaryti įspūdį, kad kairėje kelio pusėje atsirado kliūtis ir būtina stabdyti. Kritikuojant apylinkės teismo išvadą, kad šis automobilis skundo autoriui kliūties nesudarė, skunde nurodoma, jog toks motyvas yra logiškas tik dabar, kai situacija vertinama racionaliai, lėtai bei kelis kartus peržiūrint vaizdo įrašą. Tuo tarpu eismo įvykio metu apeliantas privalėjo sureaguoti per sekundę ar net jos dalis ir po jau įvykusios avarinės situacijos, vėl sutelkus žvilgsnį į priekį, akies kraštu įvertinti ar raudonasis automobilis jau važiuojamoje kelio dalyje ar dar ne. Anot apelianto, jo nesugebėjimą tinkamai įvertinti situacijos ir jo patirtą šoką patvirtina ne tik vaizdo įrašas, protingumo kriterijai, bet ir tai, kad jis savo paaiškinimuose net nesugebėjo tiksliai įvardinti kokios kliūties kairėje stengėsi išvengti, kadangi vis dar buvo efekto būsenoje dėl įvykusio eismo įvykio ir autobuso vairuotojo sukeltų konfliktinių situacijų. Pabrėžiama ir tai, kad apylinkės teismas visiškai neatkreipė dėmesio ir į autobuso vairuotojo O. B. veiksmus, už kuriuos jis buvo nubaustas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 20P-83210428-17 dėl ATPK 124² straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo padarymo. Pakartojama, kad autobuso vairuotojas buvo nubaustas už tai, kad padarė KET pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, tai yra, kad privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Pažymima, kad vaizdo įrašuose iš autobuso vaizdo registratoriaus matyti, jog vairuotojas O. B. po to, kai nepraleidęs apelianto automobilio įsirikiavo į 2-ąją eismo juostą, užuot važiavęs 1-ąja eismo juosta, ir vėliau pastebėjęs, kad skundo autorius sustabdė savo automobilį, net nebandė stabdyti autobuso, o vien tik spaudė ant vairo esantį garso signalą. Tai reiškia, kad būtent autobuso vairuotojas O. B. nesiekė išvengti avarinės situacijos, o siekė „pamokyti“ automobilio Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) vairuotoją jam signalizuodamas. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo jokių faktinių ar teisinių galimybių konstatuoti, kad skundo autoriaus veiksmuose yra chuliganiškų paskatų požymių. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apeliantas yra teisines paslaugas teikiančios bendrovės steigėjas ir jos vadovas, nepriekaištingos reputacijos, išsilavinęs asmuo, todėl jis neturėjo jokių motyvų elgtis chuliganiškai ir taip suteršti savo gerą vardą visuomenėje. Teigiama, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ignoravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą bei iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Skundo autoriaus tvirtinimu, teismas visiškai nieko nepasisakė ir bylos medžiaga nepagrindė, kad jis būtų siekęs tyčia chuliganiškai vairuoti savo transporto priemonę ir nenurodė tokio apelianto galimo elgesio protingų ir logiškų motyvų. Teismas privalėjo šias aplinkybes vertinti kaip neginčijamai įrodančias apelianto tyčios padaryti ATPK 124² straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pažeidimą nebuvimą, kadangi jis veikė ir ATPK 17 straipsnyje įtvirtinto būtino reikalingumo sąlygomis, tai yra, jis siekdamas pašalinti pavojų savo sveikatai ar net gyvybei, siekdamas išvengti kitų transporto priemonių, stovėjusių 3-oje eismo juostoje, apgadinimo, manevravo savo automobilį taip, kaip jam tuo metu būnant specifinės būsenos atrodė esant reikalinga. Tačiau byloje nėra surinkta jokių pakankamų įrodymų bylojančių, kad skundo autorius savo transporto priemonę valdė chuliganiškai. Todėl, anot apelianto, remiantis in dubio pro reo principu, net jei ir būtų kokių nors abejonių dėl jo veiksmų, visos jos bei neaiškumai, kurių negalima būtų pašalinti, turėtų būti aiškinami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Šiuo atveju ne tik akivaizdus tyčios nebuvimas, tačiau ir neteisėtų veiksmų apelianto elgesyje nebuvimas. O teismų praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, skundo autoriaus vertinimu, nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi jis paaiškino, jog nesiekė elgtis chuliganiškai, o tik siekdamas išvengti galimo eismo įvykio ir didesnių neigiamų pasekmių, savo automobilį valdė taip, kaip jam tuo metu pavyko.Be to, skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo apelianto prašymo netaikyti specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones, atėmimo, o tik nurodė, kad byloje aplinkybių, leidžiančių taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, nenustatyta. Remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje pasisakyta dėl proporcingumo reikalavimų laikymosi, skiriant poveikio priemones, ir pabrėžiama, kad ANK34 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama, atsižvelgus į ANK 34 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ANK 35 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. ANK 34 (buvęs ATPK 30¹) straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą. Atkreipiamas dėmesys, kad skundo autorius yra išrinktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir jo pagrindinės darbo funkcijos yra bendravimas su esamais klientais ir naujų klientų paieška, todėl galėjimas vairuoti transporto priemonę yra nepaprastai svarbi jo darbinės veiklos dalis. Be to, teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad šeimoje esantis neįgalus asmuo, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra ir specialioji slauga yra išimtinės aplinkybės sąlygojančios ATPK 30¹ straipsnio taikymą, todėl sprendžiant dėl specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, turėtų būti ypatingai atidžiai atsižvelgiama į šias aplinkybes. Pažymima, kad apeliantui ypatingai svarbi teisė vairuoti transporto priemones ir dėl to, kad jis galėtų ne tik rūpintis savo mama, kuri turi invalidumą. Teigiama, kad šiuo atveju egzistuoja aplinkybės ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatoms taikyti, ypač atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo principus bei į tai, kad apeliantas gali netekti teisės vairuoti transporto priemonę dėl to, kad jam inkriminuojamą teisės pažeidimą būtų pripažintas padaręs dėl to, kad siekė išvengti eismo įvykio, kurio metu būtų nukentėjęs jis pats arba kiti eismo dalyviai.(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos atsiliepime prašoma netenkinti R. P. apeliacinio skundo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

R. P. skundas netenkinamas.Įgyvendinant 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį naują ANK pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teisės pažeidimas, padarytas iki 2017 m. sausio 1 d., kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, turi būti perkvalifikuotas pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas lyginamuoju metodu sugretinęs R. P. inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį ir ATPK 124² straipsnio 2 dalį ir juos atitinkančių administracinių nusižengimų (atitinkamai ANK 417 straipsnio 1 dalyje ir ANK 420 straipsnio 2 dalyje) sankcijas, pagrįstai nustatė, kad ANK numatyta griežtesnė atsakomybė nei ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, todėl teisingai sprendė, kad nurodyti pažeidimai neperkvalifikuotini. O dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo apylinkės teismas, teisingai nustatęs, kad ANK įtvirtintas reglamentavimas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu yra palankesnis, nurodytą pažeidimą pagrįstai perkvalifikavo į ANK 417 straipsnio 8 dalį. Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti po 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal ANK.Apeliaciniu skundu ginčijamas pažeidėjo veiksmų pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį, 124² straipsnio 2 dalį ir ANK 417 straipsnio 8 dalį kvalifikavimas, taip pat keliamas 124² ATPK straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo individualizavimo klausimas, todėl aukštesnysis teismas patikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ANK 569 straipsnio 4 dalyje taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris turi būti pagrįstas įrodymais, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, taip pat vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Institucijos nutarimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliaciniu skundu, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. P. veiksmuose yra nustatyti administracinių pažeidimų/nusižengimų, numatytų ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, 124² straipsnio 2 dalyje ir ANK 417 straipsnio 8 dalyje, požymiai.ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad <...> Kelių eismo taisyklėse nustatytos įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimas, <...> užtraukia baudą vairuotojams nuo 28 iki 86 Eur.ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad chuliganiškas vairavimas, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui užtraukia baudą vairuotojams nuo 289 iki 579 su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 iki 2 metų.ANK 417 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus šiame kodekse numatytuosius, užtraukia įspėjimą arba baudą vairuotojams nuo 10 iki 12 Eur.Iš nurodytų normų formuluočių matyti, kad atsakomybę tiek pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį, tiek pagal 124² straipsnio 2 dalį, tiek pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį užtraukia Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Nagrinėjamu atveju R. P. nubaustas pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį, 124² straipsnio 2 dalį ir ANK 417 straipsnio 8 dalį už tai, kad jis Institucijos nutarime nurodytu laiku ir vietoje pažeidė KET 4, 9, 82, 135.4 punktus, nes, vairuodamas automobilį Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini), iš trečios eismui skirtos juostos nerodydamas posūkio signalo persirikiavo į antrą, prieš ta pačia kryptimi antra eismo juosta važiavusią transporto priemonę Solaris Urbino 12, ir be aiškaus motyvo, staigiai stabdė, kai tai nebuvo būtina eismo saugumui, dėl to autobuso vairuotojas buvo priverstas stabdyti, kad išvengtų susidūrimo, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko, autobusas atsitrenkė į staiga priešais jį persirikiavusį ir stabdžiusį automobilį.Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. P. ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytus pažeidimus padarė būtinojo reikalingumo sąlygomis.ANK 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, jog būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (LVAT nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010).Apeliantas nurodo, kad jis, siekdamas išvengti susidūrimo su autobusu, persirikiavo iš antros eismo juostos į trečią, o nenorėdamas susidurti su šioje eismo juostoje stovėjusiomis kitomis transporto priemonėmis priešais autobusą staigiai, nerodant įspėjamojo posūkio signalo, grįžo į antrą eismo juostą, kurioje sustojo pastebėjęs kliūtį kairėje pusėje, po ko autobusas atsitrenkė į jo automobilį. Tai yra R. P. būtinąjį reikalingumą grindžia tuo, kad jis, persirikiuodamas iš trečios eismo juostos į antrą, nerodant įspėjamojo posūkio signalo, siekė pašalinti pavojų savo sveikatai ar gyvybei, vengiant susidūrimo su kitomis transporto priemonėmis, stovėjusiomis trečioje juostoje, o po to sustabdydamas savo automobilį, taip pat bandė išvengti pavojingos situacijos, kadangi pamatė kliūtį kairėje kelio pusėje. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, ši apelianto nurodoma įvykių versija nagrinėjamuoju atveju niekaip nepatvirtina būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimo, kadangi kilęs pavojus jo sveikatai ar gyvybei galėjo būti išvengtas kitomis priemonėmis, o gresiantis pavojus, grįžus į antrą eismo juostą, nebuvo realus. Pažymėtina, kad esant situacijai, kai įvyksta eismo įvykis, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis turi nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui (KET 219.1 punktas). Šiuo atveju R. P., vietoj to, kad sustabdytų savo automobilį pasirinko rizikingą veikimo būdą – po vos neįvykusio eismo įvykio ryžosi tęsti automobilio vairavimą, ir taip sukėlė pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams. Kaip matyti iš bylos medžiagos – administracinių teisės pažeidimų protokolo, tarnybinių pranešimų, liudytojų O. B. ir E. Š. paaiškinimų, vaizdo įrašo, taip pat paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimų – R. P. iš trečios eismo juostos staigiai persirikiavo į antrą eismo juostą, nerodydamas įspėjamojo posūkio signalo, ir antroje eismo juostoje pavažiavęs tam tikrą atstumą staiga sustojo. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog trečioje eismo juostoje stovėjusios kitos transporto priemonės administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui sudarė kliūtį staiga, iš karto po to, kai jis išvengė susidūrimo su autobusu. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad po to, kai R. P. persirikiavo į trečią eismo juostą, norėdamas nesusidurti su autobusu, šį autobusą aplenkė, t. y. turėjo pakankamą kelią įsibėgėti ir atlikti lenkimo manevrą, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai – automobilio nukreipimas iš trečios eismo juostos į antrą eismo juostą, nerodant įspėjamojo posūkio signalo – negali būti vertinami kaip atlikti neturint laiko parodyti įspėjamojo posūkio signalo ir pripažįstami kaip neprieštaraujantys KET 82 punkto reikalavimams. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad R. P. buvo būtinybė staigiai stabdyti, jam iš trečios eismo juostos persirikiavus į antrą, kadangi vaizdo įrašas patvirtina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, šiuo atveju staigiai stabdė prieš pat autobusą, nors antroje eismo juostoje nebuvo jokios kliūties, taip pat kairėje pusėje nebuvo žmonių ar gyvūnų, kurie galėtų išeiti į važiuojamąją dalį, o iš kairėje pusėje esančio kiemo išvažiuojantis raudonos spalvos automobilis nesudarė kliūties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamam automobiliui, nes sustojo prieš važiuojamąją dalį. Taigi, šios aplinkybės paneigia, kad R. P. pažeidė KET 135.4 punktą dėl to, kad buvo realus pavojus atsirasti kliūčiai antroje eismo juostoje. Atsižvelgiant į tai, kas pasisakyta, nėra pagrindo teigti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje ir ATPK 124² straipsnio 2 dalyje padarė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nebuvo įrodyta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytos veikos tiesioginė tyčia prieš persirikiuojant neįspėti posūkių šviesos signalais, tačiau aukštesnės instancijos teismas jau anksčiau konstatavo, kad R. P. veiksmai – automobilio nukreipimas iš trečios eismo juostos į antrą eismo juostą, nerodant įspėjamojo posūkio signalo – nebuvo atlikti neturint laiko parodyti įspėjamojo posūkio signalo. Taigi, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neabejotinai suprato, kad persirikiuodamas iš trečios eismo juostos į antrą, nerodant įspėjamojo posūkio signalo, pažeidžia KET 82 punkto reikalavimus. Ta aplinkybė, kad prieš tai pats autobuso vairuotojas, neleistinu būdu persirikiavo iš pirmos juosto į antrą juostą, nepaneigia to, kad R. P. veiksmai atitinkamai pažeidžiant KET nuostatas, nebuvo neteisėti. Taigi šioje byloje nustatyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai, kuriais padaryti KET 82 punkto pažeidimai, pagrįstai pripažinti kaip atitinkantys ATPK 124¹ straipsnio 2 dalies sudėtį.Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atmestinas apelianto teiginys, jog jo veikoje nėra nustatyta jam inkriminuoto ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios ir siekio elgtis chuliganiškai, požymio, nes šis argumentas prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, jog R. P., vairuodamas transporto priemonę trečia eismo juosta, žinodamas, kad draudžiama, prieš persirikiuojant neįspėti kitų eismo dalyvių posūkių šviesos signalais, tyčia nepasirinko saugaus būdo aplenkti antra eismo juosta važiuojančio autobuso ir aplenkė minėta eismo juosta važiuojančią nurodytą transporto priemonę nerodydamas įspėjamojo posūkio signalo, po ko be aiškaus tikslo ir motyvo, staigia stabdė savo automobilį, kai tai nebuvo būtina eismo saugumui, dėl to autobuso vairuotojas buvo priverstas stabdyti, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko, autobusas atsitrenkė į staiga priešais jį persirikiavusį ir stabdžiusį automobilį. Pastebėtina, kad bylos medžiaga nustatyta, jog pažeidimo metu R. P. pavojingai vairuojant automobilį šalia važiuojančio autobuso atžvilgiu, pastarojoje transporto priemonėje be vairuotojo sėdėjo bent vienas keleivis (E. Š.), o trečioje eismo juostoje stovėjo kitos transporto priemonės. Visa tai rodo, kad tyčinis automobilio manevravimas, nesilaikant KET reikalavimų, neabejotinai sukėlė pavojų ne tik pačiam Mercedes-Benz (duomenys neskelbtini) vairuotojui, bet ir autobuso vairuotojo bei keleivių saugumui ir sveikatai, taip pat stovinčių transporto priemonių saugumui. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išvengta eismo įvykio ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo skaudžių padarinių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog R. P. neabejotinai tyčia vairavo chuliganiškai, suprasdamas tiesioginę grėsmę sau ir kitiems eismo dalyviams.Nors skunde keliamos abejonės dėl liudytojų O. B. ir E. Š. parodymų patikimumo, prioriteto jiems suteikimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šių liudytojų pirminiai paaiškinimai ir vėlesni parodymai, bylą nagrinėjant teisme apie jiems žinomas įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs, iš esmės neprieštaravo vieni kitiems. Tai, kad O. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl jo paties padaryto pažeidimo, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog jo nurodytos aplinkybės apie R. P. padarytus pažeidimus buvo melagingos, kadangi, kaip minėta šio liudytojo paaiškinimai neprieštarauja E. Š. parodymams, atitinka vaizdo įrašą ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus. O apelianto teiginiai, jog nurodyti liudytojai buvo suderinę savo parodymus deklaratyvūs. Pažymėtina, kad nurodyti asmenys įvykio dieną įvykio vietoje atsirado atsitiktinai, jie su pažeidėju nėra susieti jokiais ryšiais, liudytojais apklausti O. B. ir E. Š. davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, objektyvių duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi apeliantas nepateikė, todėl pagrindo teigti, kad šių liudytojų paaiškinimai yra neteisingi, nėra. Kitus skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika, paneigia skundžiamos nutarties turinys, todėl jie taip pat atmestini kaip nepagrįsti.Aukštesnysis teismas taip pat nesutinka, kad apeliantui paskirta ATPK 124² straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, nebuvo individualizuota, neįvertinos visos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. P. pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį paskirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir pažeidėjo asmenybę, tad pagrindo ją švelninti, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatimant teisės vairuoti transporto priemones, nėra.Kaip minėta, už ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio pažeidimo padarymą numatyta bauda vairuotojams nuo 289 iki 579 su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 iki 2 metų. Nagrinėjamu atveju, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui už šio pažeidimo padarymą paskirta 289 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administracinė nuobauda R. P. paskirta įvertinus visas nuobaudos skyrimui svarbias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes, t. y., nesant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, laikytina, kad R. P. už teisės pažeidimą paskirtą administracinė bauda – 289 Eur, ir minimalaus termino sankcijoje numatyta privaloma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, nelaikytina per griežta nuobauda. Pažymėtina ir tai, kad nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodo eilę jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, kurios, pasak jo, nebuvo vertintos paskiriant jam nurodytą nuobaudą, tačiau šios aplinkybės vertinamos individualizuojant skiriamą nuobaudą, neperžengiant sankcijos už padarytą pažeidimą ribų, tuo tarpu, tam, kad būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo, jų nepakanka. Taigi, paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, atitinka ir ANK numatytus administracinės nuobaudos tikslus, jos subendrintos tinkamai, vadovaujantis įstatymu. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. P. skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.