Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal admi­nis­tra­cinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės ra­jo­no apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties A. M. administracinio teisės pa­žeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2016 m. birželio 20 d., apie 21 val. 30 min. val., vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas dviejų metų vairavimo stažo, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, baigęs lenkimo manevrą, grįžo į savo eismo juostą ir staiga stabdė, nors tai nebuvo būtina eismo sau­gu­mui, dėl ko automobilio „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas turėjo staiga stabdyti, kad išvengtų susidūrimo bei užtikrintų savo ir kitų žmonių saugumą. Tokiais savo veiksmais A. M. sukėlė pavojingą situaciją ir pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 135.4 punktų reika­la­vi­mus. Šiais veiksmais asmuo padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 173 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 mėnesių laikotarpiui.A. M. apskundė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių po­li­cijos skyriaus vyr. specialisto M. M. 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarimą admi­nis­tra­ci­nio teisės pažeidimo byloje, kuriuo jam paskirta nuobauda. Marijampolės rajono apylinkės teis­mas 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjo A. M. skundo netenkino ir Mari­jam­po­lės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyr. specialisto M. M. nutarimą paliko nepakeistą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju surinkti įro­dy­mai yra pakankami neabejotinai išvadai, kad A. M. padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde A. M. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų K. P., O. K. ir R. J. parodymus, laikydamas juos nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais. K. P. teigė, kad tariamai staigiai stabdant nuo galinės au­to­mobilio panelės nukrito kompiuteris, o ant galinės automobilio sėdynės sėdėjęs O. K. teigė, jog niekas nenukrito. A. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepa­grįstai nevertino liudytojo T. Š. parodymų. Skunde atkreiptas dėmesys, jog minė­tas liudytojas tiesiogiai matė įvykio aplinkybes, davė aiškius, nuoseklius ir tarpusavyje ne­prieš­taraujančius parodymus. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas kritiškai nevertino liudytojų O. K. ir R. J. parodymų, nors jie buvo automobilį vairavusio K. P. draugai. Skunde taip pat teigiama, jog vien tik pranešimo policijai ir pareiškimo padavimo faktas nepatvirtina K. P. nurodytų aplinkybių teisingumo. A. M. teigimu, galima daryti išvadą, kad K. P. suskubo nuvykti į policijos komisariatą ir parašyti pa­reiš­kimą, siekdamas pats išvengti administracinės atsakomybės, kadangi pats vairavo pavojingai ir chuliganiškai. Mano, kad jei „Opel Astra“ vairuotojas iš tiesų butų pakliuvęs į pavojingą ir akivaizdžiai keliančią grėsmę situaciją, privalėjo nedelsiant pranešti policijai, o ne ir toliau kliudyti A. M. vairuoti, sukeldamas pavojingas situacijas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino K. P. paaiškinimo, jog užbaigęs len­ki­mo manevrą A. M. stojo kuo arčiau dešiniojo kelkraščio, taigi, apelianto tei­gi­mu, „Opel Astra“ vairuotojas, net jei A. M. ir būtų stabdęs staigiau, turėjo realią ga­li­my­bę apvažiuoti automobilį iš kairės pusės be priverstinio stabdymo. Skunde taip pat pažy­mėta, kad niekas iš automobilyje „Opel Astra“ buvusių asmenų nenukentėjo, nėra jokių įro­dymų dėl galimų neigiamų tariamo staigaus stabdymo pasekmių. Neigiamų tariamo staigaus stabdymo pasekmių buvimą ar nebuvimą buvo būtina išsiaiškinti tam, kad būtų patvirtinta arba paneigta K. P. nurodyta versija dėl tariamo priverstinio staigaus stabdymo. Jokių įrodymų dėl to, jog K. P. buvo priverstas staigiai stabdyti, be jo paties paaiškinimo ir liudytojų parodymų, byloje nėra. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko R. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą, nutarimą ir nutartį palikti galioti nepakeistus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

A. M. apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgy­ven­dinimo tvarkos įstatymo (TAR 2015 m. liepos 10 d., i. k. 2015-11216) 4 straipsnio 2 dalyje nu­ma­tyta, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar ins­ti­tucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. ATPK 124² straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą nuo 115 iki 230 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atė­mi­mu nuo trijų iki šešių mėnesių, o ANK 420 straipsnio sankcija – baudą nuo 170 iki 230 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trijų iki šešių mėnesių. Atsižvelgiant į ap­tar­tas įsta­tymų nuostatas ir į tai, jog už chuliganišką vairavimą ATPK yra numatyta švelnesnė ad­mi­nistracinė atsakomybė nei naujajame ANK, todėl, vadovaujantis bylos nagrinėjimo metu galio­jan­čiomis procesinėmis normomis, apygardos teismas, nagrinėdamas A. M. apeliacinį skundą, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą A. M. pažeidimo neperkvalifikuojant ir bylą nagrinėjant pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK (ANK 652 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos admi­nis­tra­ci­nių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straips­nio 4 dalis).

Apeliantas, prašymą panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, motyvuoja iš esmės tuo, kad teismas jo kaltę, nesant jokių kitų duomenų, grindė tik subjektyviais liudytojų K. P., O. K. ir R. J. paaiškinimais, kurie nėra teisingi.

Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos ATPK 257 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios įstatymo nuostatos seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, lo­giš­ku­mas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. ATPK 284 straips­nio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas adminis­tra­ci­nio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažei­di­mas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo pada­ry­mu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunki­nan­čių aplinkybių, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pa­žeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

Apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmos ins­tan­cijos teismas, nagrinėdamas A. M. skundą, paminėtų įstatyminių normų nepažeidė, jas taikė tinkamai, todėl teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta. Pirmos instancijos teismas pa­grįs­tai nustatė, kad byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą pripažinti A. M. pa­darius administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio jam buvo surašytas administracinio teisės pa­žei­dimo protokolas ir paskirta administracinė nuobauda.

A. M. nubaustas už tai, kad baigęs lenkimo manevrą grįžo į savo eismo juostą ir staiga stabdė, nors tai nebuvo būtina eismo saugumui ir tokiais savo veiksmais sukėlė pavojingą si­tua­ciją. Tokie A. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 124² straipsnio 1 dalį. Nors pažeidėjas apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tvirtino, kad nepadarė pažeidimo, tokius paaiškinimus aukštesnysis teismas vertina kritiškai, kadangi by­lo­je esantys įrodymai šią A. M. versiją paneigia. Kaip matyti iš pirminio nagrinėjamą administracinį teisės pažeidimą užfiksavusio dokumento – administracinio teisės pažeidimo pro­to­kolo – matyti, kad jame nurodytos esminės pažeidimo padarymo aplinkybės, kurias patvirtino ir liudytojai K. P., O. K. ir R. J.. K. P. paaiškinime nurodė, kad au­tomobilis „Audi A4“ aplenkęs jo vairuojamą automobilį sustojo ir K. P. turėjo staigiai stabdyti (b. l. 12). R. J. paaiškinime nurodė, jog „Audi“ automobilis baigęs lenkimo ma­nevrą staigiai stabdė, K. P. vos spėjo sustabdyti automobilį (b. l. 14). Analogiškas aplin­ky­bes nurodė ir O. K. (b. l. 15). Šiuos liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir paties A. M. paaiškinimas, kuriame jis teigia, jog aplenkęs automobilį „Opel Astra“ pradėjo stab­dyti, nes norėjo pasikalbėti su to automobilio vairuotoju (b. l. 13). Ir nors A. M. skunde teigia, kad liudytojų paaiškinimai bei parodymai nesutampa, tačiau skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, tam tikri liudytojų parodymų skirtumai yra natūralūs, liudytojų nurodytose aplinkybėse nėra esminių prieštaravimų, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Byloje nėra duomenų, kad šie liu­dytojai dėl kokių nors motyvų siektų apkalbėti A. M. dėl administracinio teisės pa­žei­dimo padarymo. Liudytojai nuosekliai ir išsamiai nurodė aplinkybes tiek bylą tiriant ins­ti­tu­cijoje, tiek ją nagrinėjant teisme. Tai, kad liudytojai tiksliai nepamena, ar kokie nors daiktai stabdant nu­krito, ir kokie, nedaro jų parodymų nepatikimais. Liudytojas R. J. parodė, kad daiktai išbyrėjo, kas buvo ant sėdynių, ant panelių – nukrito (b. l. 55). Liudytojas O. K. parodė, kad ant priekinės panelės buvo telefonas, daiktai nukrito po kojomis (b. l. 55). Pažymėtina, kad įvykis atsitiko staiga ir truko labai trumpą laiką, todėl tikėtina, kad liudytojai galėjo nepamatyti, kokie konkretūs daiktai nukrito dėl stabdymo. Šiomis aplinkybėmis yra svarbus pats daiktų nukritimo faktas, iš ko spręstina, kad stabdymas buvo staigus.

Skunde taip pat teigiama, kad „Opel Astra“ vairuotojas, net jei A. M. ir būtų stabdęs staigiau, turėjo realią galimybę apvažiuoti automobilį iš kairės pusės be priverstinio stab­dy­mo, kad niekas dėl įvykio nenukentėjo. Tačiau atmesdamas šiuos skundo argumentus teismas pa­žymi, jog visa byloje surinkta ir ištirta medžiaga patvirtina, jog norėdamas išvengti eismo įvy­kio, automobilio „Opel Astra“ vairuotojas privalėjo stabdyti staigiai. Tai, kad vairuotojas pa­si­rinko automobilio stabdymą, o ne kitokį būdą išvengti susidūrimo – manevravimą apvažiuojant A. M. vairuojamą automobilį, nepašaliną apelianto kaltės be priežasties sukėlus būti­nu­mą kitam vairuotojui netikėtai atlikti staigius veiksmus siekiant išvengti susidūrimo. Aplinkybė jog niekas iš automobilyje „Opel Astra“ buvusių asmenų nenukentėjo, negali nei patvirtinti nei pa­neigti A. M. padaryto pažeidimo. Kvalifikuojant veiką pagal ATPK 124² straipsnio 1 dalį kilę padariniai nenustatinėjami.

Taigi pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama A. M. skunde, rėmėsi ne vien pranešimo policijai ir pareiškimo padavimo faktu, tačiau surinktų įrodymų visuma. Pagrįstai ir argumentuotai nurodė, kodėl nesivadovauja liudytojo T. Š. parodymais ir pagrindė, kodėl remiasi liudytojų O. K. ir R. J. parodymais. Teismas šių argumentų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esan­čius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį spren­di­mą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas administracinio teisės pažeidimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenu­ro­dyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, todėl panaikinti skun­džiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. M. atžvilgiu nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais mo­tyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų ko­dekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.