- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-24
- Bylos Nr.
- 2S-915-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13768-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- Meyer
- Ieškovas
- UAB „Refakta“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vilniaus vandenys“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Meyer & John GmbH & Co. KG atstovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Refakta“ ieškinį atsakovui Meyer & John GmbH & Co. KG, atstovaujamam Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo, dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Byloje 2013-12-17 priėmus sprendimą ir tenkinus UAB „Refakta“ ieškinį, t. y. priteisus iš atsakovo 128 919,45 Lt skolą UAB „Refakta“ naudai, 2014-01-27 gautas ieškovo atstovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo Meyer & John GmbH & Co. KG, atstovaujamam Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo, turto ir/ar piniginių lėšų arešto. Ieškovo atstovas prašymą grindė tuo, kad egzistuoja reali grėsmė dėl teismo sprendimo neįvykdymo, įvertinus VĮ Registrų centro duomenis apie tai, kad atsakovas neteikia Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų, Filialas nekilnojamojo turto neturi. Pažymėjo, kad iš esmės analogiškoje byloje 2013-04-25 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo ieškovo naudai yra priteista 94 136 Lt skolos. Viso Meyer & John GmbH & Co. KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo, skola UAB „Refakta“ viršija 200 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi tenkino ieškovo UAB „Refakta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovo Meyer & John GmbH & Co. KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo, turtą, neviršijant 128 919,45 Lt sumos, leidžiant atsakovui Meyer & John GmbH & Co. KG, atstovaujamam Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo, naudoti areštuotas lėšas atsiskaitymui su ieškovu UAB „Refakta“.
Teismas konstatavo, kad atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, todėl nėra galimybės nustatyti jo galimybes atsiskaityti su ieškovu pagal priimtą teismo sprendimą. Priteista ieškinio suma yra didelė. Teismo sprendimas neįsiteisėjęs, 2014-01-20 gautas atsakovo Meyer & John GmbH & Co. KG, atstovaujamo Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo, apeliacinis skundas. Teismas darė išvadą, kad tokios aplinkybės sudaro realų pagrindą priimto teismo sprendimo neįvykdymo rizikai, todėl prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovo atstovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad atsakovas dėl 2013 m. gruodžio 17 d. spendimo yra pateikęs apeliacinį skundą, kuris yra priimtas ir išsiųstas dalyvaujantiems byloje asmenims atsiliepimams pateikti. Nurodė, kad priėmus apeliacinį skundą, nagrinėjama byla tapo teisminga Vilniaus apygardos teismui kaip apeliacinės instancijos teismui. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-01-27 pranešimu „Dėl atsiliepimo pateikimo“ atsakovas buvo informuotas, kad yra gautas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuris bus nagrinėjamas 2014-02-05, 15.00 val., o atsakovui nurodyta ne vėliau kaip iki 2014-02-03 pateikti atsiliepimą į ieškovo prašymą. Apeliantas daro išvadą, kad skundžiama nutartis priimta neteisėtos sudėties teismo, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, kadangi sprendimą dėl ieškovo prašymo turėjo priimti ne Vilniaus miesto apylinkės teismas, o Vilniaus apygardos teismas, todėl skundžiama nutartis naikintina. Apeliantas taip pat nurodė, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta dėl sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo. Nurodė, kad teismo sprendimas buvo apskųstas, todėl bylos baigtis, t. y. ieškovo reikalavimo pagrįstumas, šioje stadijoje dar nėra aiškus. Pažymėjo, kad vienintelis pirmosios instancijos teismo argumentas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės yra neva didelė ginčo suma ( 128 919,45 Lt), tačiau akivaizdu, kad šis argumentas nėra pakankamas daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra reali ir pagrįsta grėsmė, jog ieškovui palankus teismo sprendimas negalės būti įvykdytas. Pažymėjo, kad ieškovas savo prašymui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, o didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais apriboti atsakovo nuosavybės teises. Nurodė, kad teismas negalėjo žinoti, ar atsakovui ginčo suma yra didelė, o atsakovas pateikė dokumentus, kurie įrodo, kad ieškinio suma - 128 919,45 Lt jam nėra didelė. Pažymėjo ir tai, kad atsakovo finansinę būklę yra įvertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2013-10-10 nutartyje, kuria jis panaikino Vilniaus apygardos teismo atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones 500 123,38 Lt sumai. Tokią pačia išvadą darė ir Vilniaus apygardos teismas kitoje byloje, 2014-01-15 nutartyje, teismas pripažino, kad nėra pagrindo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Ieškovo UAB „Refakta“ atstovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 19 d. nutartį nepakeistą. Nurodė, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui padavimo metu, Vilniaus mieto apylinkės teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, kad užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą nelaukiant, kol jis įsiteisės. Nurodė, kad ieškovas kreipėsi į teismą, kurio žinioje buvo byla, todėl teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos. Atkreipė dėmesį, kad tarp ieškovo ir atsakovo vyksta keli teisminiai ginčai ir atsakovo pateiktas pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo yra iš kitos bylos, todėl atsakovo teiginiai dėl pažeisto teismingumo nėra teisiškai pagrįsti ir reikšmingi. Ieškovas mano, kad jis pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Pažymėjo, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, netiria ir nevertina įrodymų byloje, nepasisako dėl ginčo esmės, o vertina tik grėsmes, kad dėl atsakovo veiksmų arba neveikimo gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo vykdymas. Šiuo atveju, teismas visiškai tenkino ieškinį, todėl darytina išvada, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Pažymėjo, kad atsakovas yra komanditinė bendrovė, veiklą vykdanti per filialą, kuris pagal nuostatus prieš kreditorius atsako filialo turtu. Nurodė, kad atsakovas neteikia Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų nuo 2009 m., taip pat neturi nekilnojamojo turto. Be to, iš atsakovo ieškovo naudai yra priteista ir kita skola, kas iš viso sudaro daugiau nei 200 000 Lt. Taip pat žinoma, kad atsakovas turi ir daugiau kreditorių. Nurodė, kad pateiktas turto balansas verstas iš vokiečių kalbos (kurio vertimas abejotinas) neturi jokios teisinės reikšmės, nes Vilniaus filialas atsako prieš kreditorius savo turtu. Pažymėjo, kad išrašas apie transporto priemones nėra objektyviai teisingas, nes nėra atsižvelgta į transporto priemonių nusidėvėjimą. Nurodė, kad apelianto minėtos Lietuvos apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismo nutartys neturi prejudicinės galios, be to skiriasi ir bylų aplinkybės. Todėl, ieškovo nuomone, atsakovas yra skolingas ir nepagrįstai vengia atsiskaityti ne vien su ieškovu, bet ir su daugiau kreditorių, siekia išvengti atsakomybės, kas įrodo jo nesąžiningumą.
Tretysis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priėmęs atsakovo apeliacinį skundą dėl 2013-12-17 sprendimo, nustatė šalims 20 dienų terminą atsiliepimams į apeliacinį skundą pateikti, terminas baigėsi tik 2014-02-11, todėl ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo paduotas bylai esant Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje. Todėl atsakovo teiginiai dėl neteisėtos sudėties teismo, kaip absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nepagrįsti. Pažymėjo, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui buvo pateiktas jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, taigi šiuo atveju iš esmės buvo įvertintas ieškovo materialinių reikalavimų pagrįstumas. Nurodė, kad atsakovas turi daug pradelstų įsiskolinimų, todėl teismuose nagrinėjamos ne tik atsakovo nurodytos, bet ir kitos bylos, kuriose Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialas yra atsakovas. Pažymėjo, kad atsakovo įsipareigojimų nevykdymas trečiajam asmeniui ir kitiems atsakovo kreditoriams, sudaro pagrindą abejoti atsakovo mokumu ateityje. Todėl mano, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršijant ieškinio sumos, nagrinėjamu atveju atitinka ieškinio reikalavimų pobūdį, ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo bei proporcingumo principus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis paliktina nepakeista.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (LR CPK 178 str.). CPK 144 str. 3 d. numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme, tačiau sprendimui neįsiteisėjus dėl atsakovo pateikto apeliacinio skundo. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones konstatavo, kad priteista ieškinio suma yra didelė, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teismas laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad nutartis naikintina LR CPK 329 str. 2 d. 1 p. pagrindu dėl ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjimo neteisėtos teismo sudėties. Apeliantas atskirajame skunde teigė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas negalėjo išnagrinėti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje, kadangi dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo buvo paduotas apeliacinis skundas ir byla tapo teisminga Vilniaus apygardos teismui. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįsta tokią atsakavo poziciją ir sutinka su ieškovo bei trečiojo asmens išdėstytais argumentais, jog prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimo metu byla dar buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje. Lietuvos informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo buvo priimtas 2014-01-21 ir tą pačia dieną išsiųstas šalims atsiliepimams pateikti. Pagal CPK 318 str. 1 d. šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Laikytina, kad šalys atsiliepimus turėjo pateikti iki 2014-02-11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu, t. y. 2014-01-31, byla buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo žinioje, todėl nutartis priimta teisėtos sudėties teismo.
Apeliantas atskirajame skunde išdėstė argumentus, kad nebuvo reikalingų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o būtent, kad ieškovo reikalavimo pagrįstumas, šioje stadijoje dar nėra aiškus, nes sprendimas apskųstas apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais tokius apelianto teiginius, kadangi byla jau išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir nagrinėjimo metu iš esmės buvo įvertintas ieškovo materialinių reikalavimų pagrįstumas. Be to, skundą nagrinėjantis teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr.2-2173/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstas prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 2-1565/2010). Taigi, konstatuotina, kad viena iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tik preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas arba egzistuojanti pagrįsta prielaida, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju, ieškinio pagrįstumas įvertintas jau iš esmės pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir kad nėra prielaidų ieškinio reikalavimų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. 2-1286/2012). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, jau įvertino ieškovo materialinių reikalavimų pagrįstumą, todėl konstatuoti, kad teismas, šioje bylos stadijoje taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino fakto, jog pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, nėra jokio pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 2-675/2013).
Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentą dėl didelės ieškinio sumos, teigdamas, jog jam tokia suma nėra didėlė. Pažymėtina, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis byloje Nr. 2-905/2009).). Pagal teismų praktikoje suformuluotą taisyklę 128 919,45 Lt reikalavimo suma paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet ir atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis byloje Nr. 2-336/2009). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Taigi, nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertino finansinių galimybių bei jo turtinės padėties, nes tokių duomenų bei įrodymų nepateikė nei ieškovas, nei atsakovas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad grėsmės ieškovo reikalavimų patenkinimui bei didelės reikalavimo sumos prezumpcijos, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas nepaneigė. Apeliantas su atskirtuoju skundu pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus, t. y. Meyer & John GmbH & Co. KG 2012 m. balansą bei pelno nuostolių ataskaitą, taip pat Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialo 2013 m. kovo 31 d. balansą, VĮ Regitra išrašą apie turimas transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Meyer & John GmbH & Co. KG Vilniaus filialas neteikia Registrų centrui finansinės atskaitomybės nuo 2009 m., o pagal pateiktą 2013 m. kovo 31 d. balansą konstatuotina, kad įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, kadangi jos įsipareigojimai siekia 15 895 433 Lt, o nuosavas kapitalas 6 517 986 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, jog VĮ Regitra transporto priemonių registro išrašas neparodo teisingos ir objektyvios transporto priemonių vertės, nes nėra atsižvelgta į transporto priemonių nusidėvėjimą. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo pareikšta 128 919,45 Lt dydžio reikalavimų suma yra pakankamai didelė ir yra reali grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus ir nustatytas aplinkybes, jie neturi įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.), tikslu, jog būtų panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Atmetus atsakovo atskirąjį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.