Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mercbusas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-665-368/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jovitos turizmo agentūra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mercbusas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir kreditoriaus UAB „Mercbusas“ finansinio reikalavimo tvirtinimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė Šiaulių bankas, J. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teisme gautas ieškovo BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašoma papildomai areštuoti UAB „Mercbusas“ priklausantį 90 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas UAB „Mercbusas“ ar trečiuosius asmenis. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. spalio 4 d. sprendime pažymėta, jog pats atsakovas nurodė, kad transporto priemonės (autobuso) techninė būklė neleidžia jos eksploatuoti pagal paskirtį. Todėl, ieškovo vertinimu, autobuso areštas yra nepakankama priemonė užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teigia, kad antstolė, vykdydama teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki šiol nėra perėmusi autobuso iš atsakovo. Tvirtina, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai, vengia vykdyti teismo nutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nutartyje nurodo, kad ieškinio suma yra didelė, tačiau teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad prezumpcija, jog didelė reikalavimo suma sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra absoliuti.Teismas neatsižvelgė į teismų praktikos suformuluotas taisykles, kuriomis vadovaujantis galima spręsti, ar iš tiesų egzistuoja/neegzistuoja grėsmė galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti faktą, kad apeliantas savo nesąžiningu elgesiu bandė nuslėpti turimą turtą ir/ar suteiktų pagrindą manyti, kad tokių veiksmų apeliantas gali imtis ateityje. Apeliantas nurodo, kad jam negresia bankrotas, jis sąžiningai vykdo finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas neįvertino, ar apelianto turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesukels apeliantui žalos, kuri, tikėtina, apeliantą gali priversti prie bankroto. Teismas areštavo apelianto 90 000 Lt vertės nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, leidžiant šiais daiktais naudotis, bet uždraudžiant juos išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į juos bei įkeisti. Tačiau neįvertino, jog įmonės pagrindinė veikla yra būtent autobusiukų nuoma. Todėl uždraudus juos išnuomoti apeliantas negaus lėšų, dėl ko negalės vykdyti savo įsipareigojimų darbuotojams, bankui, negalės vystyti veiklos. Teismas neįvertino galimos laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo žalos, kuri gali baigtis pačios įmonės nemokumu. Apeliantas bus priverstas imti kreditus iš bankų, kitų kredito įstaigų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų, tokiu būdu patirs nuostolių dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo.Teismas neįvertino fakto, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Apeliantas teigia, kad bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas atsiskaitė už pirkimo – pardavimo sutarties dalyką – autobusiuką ir visiškai už jį sumokėjo. Teismas, priimdamas sprendimą, priteisė iš apelianto 90 000 Lt, tačiau už prekę jau buvo atsiskaityta. Ieškovas pagal vieną sandorį praturtėjo net tris kartus, t.y. jis gavo pinigus atsiskaitant už prekę; jam pagal teismo sprendimą priteista 90 000 Lt iš apelianto bei ieškovas gaus autobusiuką, kuris šiuo metu jam ir priklauso. Taigi, teismas turėjo vertinti akivaizdų ieškinio nepagrįstumą.

Ieškovas neturi apelianto finansinę padėtį atspindinčių dokumentų ir negali įvertinti, ar ieškinio suma yra didelė ar ne palyginus su apelianto turtine padėtimi. Tačiau apeliantas yra maža įmonė, valdanti nedidelės vertės turtą. Todėl laikytina, kad ieškinio suma itin didelė palyginus su apelianto turtine padėtimi, o laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai.Apeliantas teismo nurodymo perduoti areštuotą autobusą ieškovui nevykdė apie 7 mėnesius, todėl darytina išvada, kad egzistuoja didelė rizika dėl teismo sprendimo neįvykdymo ateityje ir ieškovo interesų nepatenkinimo, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą.Nors apeliantas teigia, jog autobusiukų nuoma yra pagrindinė jo veikla, o draudimas juos nuomoti apeliantui galimai sukels žalą, tačiau šie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Todėl tokie apelianto deklaratyvūs teiginiai atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 str.).Apelianto argumentas, jog teismas neįvertino ieškinio reikalavimo, atmestinas kaip neprotingas, neteisingas ir nepagrįstas, nes teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu ieškovo pareikštą ieškinį patenkino visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo pareikšti ieškininiai reikalavimai patenkinti, tarp kurių ir reikalavimas priteisti ieškovui iš apelianto 90 000 Lt. Kaip matyti iš byloje jau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, šio ieškovo reikalavimo užtikrinimui laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikomos, todėl ieškovas pareiškė prašymą areštuoti apeliantui priklausantį 90 000 Lt vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi šį ieškovo prašymą patenkino.

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentą dėl didelės ieškinio sumos, teigdamas, kad didelė reikalavimo suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, taip pat gali paneigti šią prezumpciją, pateikiant duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str.).

Pagal teismų praktikoje suformuluotą taisyklę 90 000 Lt reikalavimo suma paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo turtinę padėtį, taip pat byloje nėra duomenų apie jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kitą turtą (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes minimaliomis sąnaudomis (CPK 3 str. 1 d.). Šiuo atveju neturint duomenų apie apelianto turtinę padėtį, nuosavybės teise priklausantį turtą, finansinius įsipareigojimus, negalima spręsti, kad jo turtinė padėtis yra pakankamai gera ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad byloje nėra įrodymų apie realią grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Apeliantas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia turi pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančius teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tuo tarpu apelianto pateikti įrodymai apie tai, kad jis sąžiningai vykdo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, t.y. PVM sąskaitos – faktūros, nėra pakankami įrodymai konstatuojant grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymo nebuvimui (CPK 185 str.). Nors byloje nėra faktinių duomenų apie apelianto ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, bet būtinybę areštuoti jo turtą pagrindžia tai, kad yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, apeliantui nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti. Pastebėtina, kad byloje yra duomenys, kad apeliantas jau yra vengęs įvykdyti teismo nustatytą (taikant laikinąsias apsaugos priemones) pareigą perduoti saugojimui autobusą ieškovui.

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas neįvertino fakto, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje jau yra priimtas teismo sprendimas, kuriuo ieškovo reiškiami reikalavimai patenkinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, jau įvertino ieškovo materialinių reikalavimų pagrįstumą, todėl konstatuoti, kad teismas, šioje bylos stadijoje taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino fakto, jog pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, nėra jokio pagrindo.

Apeliantas nurodo, kad teismas taip pat neįvertino, jog jo pagrindinė veikla yra autobusiukų nuoma, todėl uždraudus juos išnuomoti, apeliantas negaus lėšų, dėl ko negalės vykdyti savo įsipareigojimų bei vystyti veiklos. Tačiau šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Todėl nepateikus teismui jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius apie jo pagrindinės veiklos pobūdį (autobusiukų nuoma), jo veiklos pobūdį apskritai, spręstina, kad apelianto nurodyti argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad esant situacijai kai areštuotas turtas trikdo apelianto ūkinę – komercinę veiklą, jis gali kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, t.y. areštuoti kitą apeliantui priklausantį ir mažiau ribojantį jo ūkinę – komercinę veiklą turtą (CPK 148 str. 1 d.), taip pat turi teisę sumokėti reikalaujamą sumą į pirmosios instancijos teismo sąskaitą, tuo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos (CPK 148 str. 2 d., 3 d.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.