- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-14
- Bylos Nr.
- 2A-1428/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00099-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Artūras Driukas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mercbusas“
- Ieškovas
- BUAB „Jovitos turizmo agentūra“
- Trečiasis asmuo
- J. V., UAB „Kelionių turas“
Procesinio dokumento kategorija 45.1.; 113.1.; 113.9.; 116.1.
2014 m. lapkričio 14 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rasos Gudžiūnienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Mercbusas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-566-372/2014 pagal ieškovo BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ ieškinį atsakovui UAB „Mercbusas“, tretieji asmenys J. V., UAB „Kelionių turas“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio ir restitucijos taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ bankroto administratorius pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė įtraukti atsakovą UAB „Mercbusas“ į ieškovo kreditorių sąrašą ir patvirtinti 13 074,11 Lt dydžio finansinį reikalavimą; pripažinti negaliojančia ab initio 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 001, sudarytą tarp BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ ir UAB „Mercbusas“; taikyti dvišalę restituciją, t.y. ieškovui BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ grąžinti sutarties dalyką – autobusą Neoplan N116 (restitucija natūra) ir atlyginti jo vertės sumažėjimą per laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos iki sutarties pripažinimo negaliojančia, arba priteisti iš UAB „Mercbusas“ ieškovui BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ naudai 90 000 Lt, t.y. taikyti restituciją, sumokant ekvivalentą pinigais, o UAB „Mercbusas“ įtraukti į bendrovės trečios eilės kreditorių sąrašą ir patvirtinti 90 000 Lt finansinį reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, t.y. pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 001, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, taikė dvišalę restituciją: priteisė ieškovui iš atsakovo 90 000 Lt, įtraukė atsakovą su 90 000 Lt dydžio finansiniu reikalavimu į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą; patvirtino atsakovo 13 074,11 Lt finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria, taikant dvišalę restituciją, iš atsakovo UAB „Mercbusas“ priteista ieškovui BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ 90 000 Lt, o atsakovas UAB „Mercbusas“ įtrauktas į BUAB „Jovitos“ turizmo agentūra“ kreditorių sąrašą su 90 000 Lt finansiniu reikalavimu. Bylos dalis dėl restitucijos taikymo perduota nagrinėti iš naujo. Likusi teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį dėl restitucijos taikymo tenkino ir priteisė iš atsakovo UAB „Mercbusas“ ieškovui BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ autobusą Neoplan N116, o iš ieškovo BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ atsakovui UAB „Mercbusas“ priteisė 35 000 Lt, įtraukiant atsakovą į BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ trečios eilės kreditorių sąrašą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011). Restitucijos esmė – asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį. CK 1.80 straipsnyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pagal CK 6.145 straipsnį restitucija reiškia asmens prievolę grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucija – tiesioginis niekinio sandorio padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, jeigu ją taikant vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovo ir atsakovo sudarytas sandoris yra pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė, kad jis turėjo daug išlaidų, pagerindamas ginčijamą autobusą, tačiau šių teiginių neįrodė. Nors byloje pateikta didelis kiekis PVM sąskaitų-faktūrų, kurios, atsakovo teigimu, patvirtina, kiek buvo sumokėta už autobuso detales ir remonto darbus, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pagal šiuos dokumentus atsakovas sumokėjo nurodytas sumas. Teismas sprendė, kad iš atsakovo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų nematyti, jog atlikti darbai ir medžiagos buvo naudojamos būtent ginčo autobusui (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, jei jam nebūtų paliktas autobusas. Atsakovas šia transporto priemone naudojosi pakankamai ilgą laiką, apie 3 metus, todėl kaip kiekvienas atidus ir rūpestingas verslininkas, jis privalėjo autobusu naudotis tinkamai, pagal poreikius jį remontuoti, prižiūrėti, atlikti techninę priežiūrą. Tokie atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip jo pagerinimas, leidžiantis daryti išvadą, kad autobusas turi būti paliktas būtent jam.
CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai ginčo objekto grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Vadovaujantis kilnojamojo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktu, ginčo autobusas buvo įvertintas 35 000 Lt. Atsakovas šio akto neginčijo, ekspertizę skirti atsisakė, todėl teismas sprendė, kad autobuso vertė yra būtent 35 000 Lt, todėl taikant restituciją, iš atsakovo ieškovui grąžinamas autobusas, o atsakovas įtraukiamas į kreditorių sąrašą, patvirtinant 35 000 Lt jo finansinį reikalavimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Mercbusas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą, netaikyti restitucijos ir palikti autobusą Neoplan N116 atsakovui UAB „Mercbusas“, o ieškovui BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo –pardavimo sutartį sumokėtą automobilio pirkimo – pardavimo kainą, arba taikyti restituciją – grąžinti ieškovui autobusą Neoplan N116 ir įtraukti atsakovą į BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ kreditorių sąrašą 90 000 Lt sumai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo - natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009). Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo UAB „Mercbusas" faktinės padėties, kurioje atsakovas atsidurs po restitucijos pritaikymo. Atsakovas atsiskaitė už pirkimo - pardavimo sutarties dalyką - autobusą Neoplan N116, tai yra, sumokėjo ieškovui 90 000 Lt sumą, tačiau pirmosios instancijos nepagrįstai pritaikęs restituciją paliko autobusą Neoplan N116 ieškovui, nes atsakovo nuosavybės teisė į autobusą dėl ieškovo kaltės įregistruota nebuvo. Taigi, akivaizdu, jog ieškovas iš 2008 m. įvykusio autobuso pirkimo- pardavimo sandorio praturtėjo, kai tuo tarpu, atsakovas patyrė nuostolį. Nors ir yra atliktas bei surašytas automobilio būklės įvertinimo aktas, pagal kurį autobusas Neoplan N116 yra įvertintas 35 000 Lt, tačiau įvertinimo akte nėra duomenų, kaip pablogėjo ginčo autobuso būklė, kuomet jis stovėjo saugojimo aikštelėje, buvo veikiamas kritulių, lietaus, nebuvo eksploatuojamas. Per tokį ilgą laiko tarpą minėtos klimato sąlygos lėmė automobilio netinkamumą eksploatuoti, sukėlė didelę žalą atsakovui. Atsakovas sumokėjo ieškovo naudai 90 000 Lt, ir dėl ieškovo apgaulingo ir nesąžiningo elgesio prarado visą pinigų sumą bei patį autobusą. Nors atsakovas nebuvo iki galo apdairus, įsigydamas įkeistą autobusą, tačiau tai nepanaikina BUAB „Jovitos turizmo agentūra" atstovų nesąžiningumo, siekio praturtėti, parduodant pirkėjui įkeistą transporto priemonę.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakovo į bylą pateiktų sąskaitų- faktūrų, kurios liudija atsakovo išlaidas, pagerinant automobilio būklę iš karto po autobuso pirkimo, nes daugelis jų surašytos 2008 m. rugsėjį, todėl faktiškai negalėjo būti laikomos tik einamosiomis išlaidomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog negalima spręsti, kad detalės buvo panaudotos ginčo autobusui, nes ant daugelio PVM sąskaitų – faktūrų yra nurodyta, kad detalės perkamos autobusui Neoplan 116, nurodant autobuso valstybinį numerį, arba detalių, tinkančių tik ginčo autobusui, identifikacinius numerius. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad autobusas tapo neeksploatuojamas tuo metu, kai jis buvo perduotas saugoti ieškovo bankroto administratoriui, nes keletą metų stovėjo lauko sąlygomis, veikiamas kritulių ir visiškai nenaudojamas. Taigi, atsakovui buvo padaryta žala dėl netinkamo automobilio saugojimo ir jo neeksploatavimo, dėl ko automobilis atlikus ekspertizę buvo įvertintas tik 35 000 Lt suma. Būtent toks didelis kainos kritimas ir automobilio susidėvėjimas galėjo atsirasti tik dėl autobuso nepriežiūros, jį pastačius atviroje aikštelėje, neleidžiant atsakovui jo eksploatuoti. Remiantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, restitucija šiuo atveju apskritai neturi būti taikoma, nes jos taikymas pažeidžia atsakovo teises. Net ir pripažinus, kad autobuso Neoplan N116 vertė yra 35 000 Lt, tokios sumos atsakovas atgauti negali dėl ieškovo, kaip bankrutavusios įmonės statuso, nes įmonė neturi lėšų. Nors pirmosios insacijos teismas ir taikė dvišalę restituciją, tačiau restitucija yra veiksminga tik ieškovo atžvilgiu, nes jam yra grąžinamas autobusas, kuris bus parduotas, o gautos lėšos bus pervestos bankroto administravimo išlaidoms atlyginti, o atsakovas, kuris yra sandorio metu nukentėjęs nuo kitos nesąžiningos šalies, yra tik 3 eilės kreditorius.Atsakovas nenumanė ir negalėjo numanyti, jog pirkimo- pardavimo sutartis bus pripažinta negaliojančia, todėl neadekvatu ir neprotinga, kad atsakovas yra įtraukiamas į bankrutuojančios įmonės trečios eilės kreditorių sąrašą kartu su kitais kreditoriais, kurie jau yra prisiėmę riziką dėl savo skolininko bankroto.Kilnojamųjų daiktų hipotekos duomenų bazėje yra galimybė patikrinti kilnojamojo daikto disponavimo teisės apribojimus, tačiau tai nėra paplitusi verslo praktika. Atsakovo atstovas, neturintis teisinio išsilavinimo, negalėjo suvokti, jog tokia kilnojamųjų daiktų duomenų bazė apskritai egzistuoja. Pirkėjas pilnai pasitikėjo pardavėjo nurodytomis pirkimo- pardavimo sutarties sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad pirkėjui buvo žinoma, kad daiktas įkeistas, nes byloje nėra nustatyta, kad pardavėjas atskleidė kilnojamojo daikto įkeitimo faktą. Atsakovas, sudarydamas sandorį, išimtinai pasitikėjo pardavėju, nes ir anksčiau turėjo su juo verslo santykių. Būtent pardavėjas privalėjo sutartyje nurodyti daikto įkeitimo faktą, tačiau apgavo pirkėją ir to nepadarė, savo tyčiniais veiksmais gavo pelną iš sandorio, žinodamas, kad į autobusą bet kuriuo momentu išieškojimą gali nukreipti bankas. Todėl, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą.ĮBĮ nenustato teismui galimybės savavališkai asmens įtraukti į kreditorių sąrašą, tačiau pirmosios instancijos teismas tą ir padarė.Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 1.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl CK 1.81 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Tokiu atveju nesąžiningoms sandorio šalims gali būti nustatytos turtinės ar kitokios sankcijos. Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent ieškovas žinojo, kad perleidžia įkeistą autobusą atsakovui, kaip pirkėjui, nes turėjo nuosavybės teisę, ir šio neinformavo apie įkeitimą, todėl buvo nesąžiningas. Atsakovo nesąžiningumo teismas byloje nenustatė, todėl restitucija šioje byloje yra pritaikyta neteisėtai ir nepagrįstai.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįsta sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad sandoris, kurio pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teisę į autobusą, buvo teismo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu ab initio CK 1.80 str. 1 dalies pagrindu, taip pat įvertinus tai, kad buvo konstatuotas atsakovo nesąžiningumas sudarant pirkimo-pardavimo sandorį restitucija privalo būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, kad autobusas nėra sunaikintas ir restituciją galima atlikti natūra, teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovo naudai priteisė autobusą, o atsakovui iš ieškovo priteisė 35 000 Lt sumą. Ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kuri piniginius įsipareigojimus kreditoriams gali vykdyti išimtinai ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovo atžvilgiu restitucija taikytina, atsakovą įtraukiant į ieškovo kreditorių sąrašą. Tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu dar nėra įtrauktas į kreditorių sąrašą - atsakovą į kreditorių sąrašą gali įtraukti tik ieškovo bankroto bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas dėl to atskirą nutartį, jei atsakovas išreikš valią būti įtrauktas į ieškovo kreditorių sąrašą. Tuo tarpu skundžiamu sprendimu teismas tik konstatavo restitucijos taikymo būdą atsakovo atžvilgiu, t. y. kad restitucija atsakovo atžvilgiu taikytina įtraukiant jį į ieškovo kreditorių sąrašą, nes ieškovas yra bankrutavusi įmonė, vadinasi, jo kreditorių reikalavimai tenkintini išimtinai ĮBĮ nustatyta tvarka.Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pritaikius aukščiau nurodytą restitucijos būdą atsakovo teisės ir interesai buvo / bus pažeisti. Anot atsakovo, jis patyrė 90 000 Lt žalą šią sumą sumokėdama ieškovui pagal pirkimo-pardavimo sandorį, o dabar dar turi pareigą ieškovui grąžinti autobusą. Pažymėtina, kad atsakovas pats veikė nesąžiningai, sudarydamas autobuso pirkimo-pardavimo sandorį, todėl pats prisiėmė riziką dėl galimų niekinio sandorio pasekmių. Atsakovas daugiau nei 3 metus naudojo autobusą savo ūkinėje komercinėje veikloje, gavo iš to pajamas, t. y. gavo ekonominę naudą, todėl teigti, kad jis patyrė 90 000 Lt dydžio žalą yra visiškai nepagrįsta ir nesąžininga. Maža to, skundžiamu sprendimu teismas taikė ne vienašalę, o dvišalę restituciją t. y. pripažino ne tik tai, kad ieškovui turi būti grąžintas autobusas, bet ir tai, kad atsakovas turi 35 000 Lt dydžio piniginio reikalavimo teisę į ieškovą. Tai, kad atsakovas bus / gali būti įtrauktas į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą ir tikimybė atgauti bent dalį kreditorinio yra nedidelė, nepažeidžia jo teisių, tuo labiau nesuponuoja prielaidos, kad restitucija šioje byloje netaikytina bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl restitucijos taikymo atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės, o ieškovo atitinkamai pagerės.Nepagrįstas atsakovo teiginys, jog jis žymiai pagerino autobuso vertę ir dėl to autobusas turėtų būti paliktas jam. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šias sąskaitas faktūras apmokėjo, kad tariamai pirktos detalės buvo naudojamos būtent ginčo sutarties pagrindu įgytam autobusui remontuoti, ant dalies sąskaitų faktūrų apskritai nėra žymos, jog išlaidos buvo patirtos būtent dėl ginčo sutarties pagrindu įgyto autobuso gerinimo darbų. Net tuo atveju, jei atsakovas įrodytų, kad jis patyrė tokias išlaidas, kokios nurodytos atsakovo pateiktose sąskaitose faktūrose, tai jos traktuotinos kaip elementarios būtinosios išlaidos, patiriamos eksploatuojant autobusą, naudojant jį ūkinėje komercinėje veikloje, bet ne kaip žymus autobuso būklės pagerinimas, atitinkamai ir vertės padidinimas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl restitucijos taikymo
Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t.y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Sandoris, vadovaujantis CK1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).
CK 1.80 str. 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145 - 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, konkrečiu atveju turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti taikoma ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006).
Apeliantas teigia, kad ieškovui už ginčo autobusą sumokėjo 90 000 Lt, tačiau dėl ieškovo apgaulingo ir nesąžiningo elgesio prarado visą pinigų sumą bei patį autobusą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam priteisė tik 35 000 Lt. Kaip minėta, pagal CK 6.146 straipsnį bendra taisyklė yra ta, kad restitucija taikoma natūra. Piniginis ekvivalentas turi būti mokamas tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Taigi, šiuo atveju pripažinus sandorį niekiniu, buvo būtina ištirti, ar autobusas, kaip daiktas, šiuo metu egzistuoja, kokia jo būklė, vertė, t. y. ar galimas restitucijos natūra taikymas, ar jis neįmanomas ir tik ištyrus šias aplinkybes, spręsti dėl kitokio konkretaus restitucijos būdo byloje taikymo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktu 2014 m. vasario 25 d. kilnojamojo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktu Nr. P14-78, taikė dvišalę restituciją natūra, t.y. priteisė iš atsakovo UAB „Mercbusas“ ginčo autobusą Neoplan N116 ieškovui BUAB „Jovitos turizmo agentūra“, o atsakovui UAB „Mercbusas“ iš ieškovo BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ priteisė 35 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčo, jog atsakovas sumokėjo 90 000 Lt už ginčo autobusą nėra. Nėra taip pat ginčo, kad atsakovas beveik keturis metus (nuo 2008 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. spalio 08 d.) valdė ir naudojosi ginčo autobusu savo verslo poreikiams ir iš to gavo pajamų (t. 1., b.l. 14-55). Taigi, visų pirma, akivaizdu, kad pačiam atsakovui, eksploatuojant transporto priemonę, jo likutinė vertė mažėjo, atitinkamai mažėjo ir jos kaina rinkoje. Šią aplinkybę šioje byloje konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas dar 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje, kurioje nurodė, jog, sprendžiant autobuso vertės atsakovui atlyginimo klausimą, turi būti nustatyta autobuso vertė tuo momentu, kada teisę juo naudotis prarado atsakovas, t.y. kai 2012 m. spalio 8 d. buvo įvykdyta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir autobusas paimtas iš atsakovo bei perduotas ieškovo saugojimui (t. 2, b. l. 71-72). Antra, atsakovas pagrįstai teigia, kad autobuso būklės įvertinimo akte nėra duomenų, kaip pablogėjo ginčo autobuso būklė, kai jis stovėjo saugojimo aikštelėje, buvo veikiamas atmosferos reiškinių, nebuvo eksploatuojamas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2014 m. vasario 21 d. vykusio teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas siūlė šalims skirti ekspertizę, siekiant nustatyti ginčo autobuso vertę, tačiau šalys nesutiko. Byloje kitų įrodymų dėl autobuso rinkos vertės tuo momentu, kai jis buvo paimtas iš atsakovo ir perduotas ieškovui, išskyrus turto vertintojo E. T. 2014 m. vasario 25 d. pateiktą autobuso Neoplan N116 apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą Nr. P14-78, nėra. Turto vertintojas nustatė, jog ginčo autobuso rinkos vertė yra 35 000 Lt. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo autobuso būklė, kai jis nebuvo eksploatuojamas, apskritai pablogėjo ir kad autobuso vertė 2012 m. spalio 8 d. (kada buvo faktiškai įvykdyta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ginčo autobuso atžvilgiu taikymo) buvo didesnė, nei nustatyta 2014 m. vasario 25 d. kilnojamojo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akte Nr. P14-78 (CPK 178 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo autobuso vertė yra 35 000 Lt.
Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino į bylą pateiktų PVM sąskaitų- faktūrų (t.3., b.l. 14-40), kurios liudija atsakovo išlaidas, pagerinant autobuso būklę. Visų pirma, kaip matyti iš atsakovo pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų (t.3., b.l. 14-40), dalies jų neįmanoma indentifikuoti, t.y. nustatyti, kad remonto darbai buvo atlikti būtent ginčo autobusui. Juo labiau to nepatvirtina 2012 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaita-faktūra (t. 3, b. l. 40) dėl MB variklio, galinio reduktoriaus ir pusašių bendros 11698,28 Lt vertės, nes ši sąskaitą išrašyta jau po to, kai autobusas buvo grąžintas ieškovui. Antra, jeigu remonto darbai buvo atlikti ir ginčo autobusui, pateiktos PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina, kad jais buvo pagerinta autobuso būklė. Tokio pobūdžio remonto darbai, kaip stabdžių žarnelių, įvorių, filtrų, akumuliatoriaus, traukių, žvakių, amortizatorių, pusašių, tepalų keitimas, būgnų tekinimas ir pan., techninio aptarnavimo ir diagnostikos darbai, ir pan., negali būti traktuojami kaip autobuso būklės gerinimas, nes tai yra privalomi, elementarūs, būtini atlikti darbai eskploatuojant bet kurią transporto priemonę. Trečia, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pateiktos PVM sąskaitos – faktūros yra apmokėtos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino į bylą pateiktų PVM sąskaitų- faktūrų, kaip patvirtinančių atsakovo išlaidas, patirtas gerinant ginčo autobuso būklę.
Atmestinas, kaip nepagrįstas, atsakovo argumentas, kad remiantis suformuota kasacinio teismo praktika restitucija šiuo atveju apskritai neturi būti taikoma, jos taikymas pažeidžia atsakovo teises, nes net ir pripažinus, kad ginčo autobuso vertė yra 35 000 Lt, tokios sumos atsakovas atgauti negali dėl ieškovo, kaip bankrutavusios įmonės, statuso. Įmonė (ieškovas) neturi turto ir lėšų, bankrutuoja, o atsakovas yra tik trečiosios eilės kreditorius. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Apelianto argumentas, kad jis taps bankrutuojančios įmonės kreditoriumi ir dalyvaudamas bankroto procedūroje kaip trečiosios eilės kreditorius, tikėtina, sumokėtos kainos neatgaus, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Pirma, byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad, sudarydamas ginčijamą sandorį, apeliantas turėjo žinoti, jog ginčo autobusas yra įkeistas, todėl, būdamas nesąžiningas, turėjo numatyti sudaromo sandorio nuginčijimo padarinius ir prisiėmė neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Antra, šioje situaacijoje netaikius restitucijos ir palikus ginčo objektą (autobusą) atsakovui, būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas, kurio turi būti laikomasi tuo atveju, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, nes atsakovas galimai įgytų pranašumą prieš kitus kreditorius. Trečia, jei pripažinti apelianto nurodomą faktą, jog ieškovas, kaip bankrutuojanti įmonė, neturi turto ir negalės su atsakovu atsiskaityti, apskritai byloje tampa nereikšminga tiksliai nustatyti ginčo autobuso rinkos vertę, nes nepriklausomai nuo atsakovui priteistos restitucijos taikymo būdu sumos dydžio galimybė atsakovui atgauti tam tikrą sumą iš bankrutuojančios įmonės nepasikeistų. Teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas manyti, jog būtent dėl šios priežasties šalys (taip pat ir atsakovas) nesutiko skirti byloje ekspertizę autobuso rinkos vertei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentui nustatyti, nes tai tik būtų pabranginę procesą, padidinę tarp šalių kilusio ginčo administravimo kaštus, nesitikint gauti iš to palankaus rezultato. Ketvirta, pagrindo netaikyti byloje restitucijos nėra ir dėl tos priežasties, kad ginčo objektas yra įkeistas AB Šiaulių bankui ieškovo prievolės pagal 2007 m. liepos 2 d. kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti (t. 1, b. l. 58-59, 132, 136-149). Kai skolininkas neįvykdo įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės (CK 4.219 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.207 straipsnį įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimas lieka galioti. Taigi, tiek taikius restituciją natūra, tiek ir jos netaikius, į ginčo objektą bus nukreiptas išieškojimas pagal įkeitimu užtikrintą prievolę. Kaip matyti iš bylos duomenų, AB Šiaulių bankas 172106, 70 Lt dydžio reikalavimo teisę pagal 2007 m. liepos 2 d. kreditavimo sutartį, taip pat reikalavimą į šios prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeistą turtą perleido UAB „Kelionių turas“ (t. 3, b. l. 55-58). Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo konstatuoti, kad negalima taikyti restitucijos natūra, nes dėl to apelianto padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010).
Nepagrįstas taip pat atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo savavališkai įtrauktė atsakovą į ieškovo trečiosios eilės kreditorių sąrašą su 35000 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu. Kadangi pritaikęs abišalę restituciją teismas priteisė atsakovui iš ieškovo 35000 Lt, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo reikalavimai bankrutuojančios įmonės atžvilgiu tenkintini pagal ĮBĮ nuostatas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šioje byloje yra pagrindas ieškovo BUAB „Jovitos turizmo agentūra“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įtraukti atsakovą į ieškovo kreditorių sąrašą su 35000 Lt dydžio reikalavimu.
Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo
Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, laikėsi įrodinėjimo taisyklių ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad pagrindo priteisti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra (CPK 93 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.