Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-442-634/2015

Teisėja Aurelija Ozolinia Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00130-2014-0

2015 m. birželio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant išteisintajam R. Č., jo gynėjai advokatei Onai Klinavičienei, nukentėjusiajai L. Č., prokurorui Aliui Juodviršiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Aliaus Juodviršio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 str., 300 str. 1 d., nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Č. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-09-28 – 2013-11-14 laikotarpyje nevykdė 2013-09-03 Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 52-1-00947-13, kuria jam paskirtos smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens apsaugos priemonės – nesiartinti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. Č., rašydamas nukentėjusiajai elektroninius laiškus į el. pašto dėžutes (duomenys neskelbtini), tokiu būdu ieškojo ryšių su nukentėjusiąja L. Č..

Be to, R. Č. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-10-07 apie 8 val. 30 min. nevykdė 2013-09-03 Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr.52-1-00947-13, kuria jam paskirtos smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens apsaugos priemonės – nesiartinti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. Č., atvyko adresu (duomenys neskelbtini), kur bandė kalbėtis su nukentėjusiąja, prašydamas susitaikyti, taip pat 2013-11-05 apie 9 val. atvyko adresu (duomenys neskelbtini), į nukentėjusiosios L. Č. gyvenamąją vietą, ieškojo nukentėjusiosios L. Č., taip pat 2014-01-08 apie 13 val. atvyko adresu (duomenys neskelbtini), kur beldėsi į L. Č. buto duris, bei apie 16 val. laukė nukentėjusiosios L. Č. prie namo laiptinės, taip ieškojo ryšių su nukentėjusiąja ir prie jos artinosi.

R. Č. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 2013-10-19 – 2013-12-28 laikotarpyje nevykdė 2013-09-03 Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 52-1-00947-13, kuria jam paskirtos smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens apsaugos priemonės – nesiartinti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. Č., rašydamas nukentėjusiajai SMS žinutę iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), taip ieškojo ryšių su nukentėjusiąja L. Č.. Veika kvalifikuota pagal BK 245 str.

R. Č. buvo kaltinamas ir tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje jis pagamino netikrą dokumentą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-04-04 įsakymą, įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie R. Č. komandiruotę į Klaipėdą už laikotarpį nuo 2014-04-07 iki 2014-04-11, suklastojo direktoriaus P. P. parašą bei panaudojo netikrą dokumentą, faksu (duomenys neskelbtini) šį įsakymą pateikdamas Kauno apskrities VPK Žaliakalnio PK, kaip pateisinančią priežastį dėl neatvykimo į apklausą. Veika kvalifikuota pagal BK 300 str. 1 d.

Nors R. Č. pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą paskirti įpareigojimai yra visiškai identiški įpareigojimams, kurie gali būti paskirti įtariamajam skiriant BPK 132¹ str. numatytą kardomąją priemonę, tačiau skiriasi šių įpareigojimų paskirtis bei už šių įpareigojimų nesilaikymą taikoma atsakomybė. Pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą skiriamų įpareigojimų paskirtis yra apginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, o BPK 132¹ str. numatyta kardomąja priemone, kaip ir kitomis BPK numatytomis kardomosiomis priemonėmis, siekiama užtikrinti asmens dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 132¹ str. numatyta kardomoji priemonė gali būti skiriama, kai pagrįstai manoma, jog įtariamasis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba darys naujas nusikalstamas veikas nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims. Taigi, šia kardomąja priemone nukentėjusio asmens gynimas susijęs tik su tuo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu įtariamasis nedarytų neteisėto poveikio (pvz. įkalbinėtų, grasintų pakeisti parodymus, prašytų susitaikyti ir pan.) bei siekiama, kad nukentėjusio asmens ar kartu su juo gyvenantiems asmenims nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Kaip matyti iš šių BPK 132¹ str. numatytos kardomosios priemonės tikslų, jie labiau yra susiję ne su pačiu nukentėjusiu asmeniu, bet su tikslu, kad įtariamasis netrukdytų ikiteisminiam tyrimui. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad įpareigojimų, paskirtų pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą ir įpareigojimo pagal BPK 132¹ str. yra siekiami visiškai skirtingi tikslai. Be to, BPK 132¹ str. 3 d., numatyta, kad įtariamasis įspėjamas, kad už šio įpareigojimo nesilaikymą jam gali būti paskirta kita kardomoji priemonė, tačiau Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme nenumatyta jokia atsakomybė už įpareigojimo nevykdymą, t. y. nenumatyta galimybė sunkinti tokio asmens, kuriam skirtas įpareigojimas, padėtį. Mano, kad Kauno apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog įpareigojimai, skirti pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, savo prasme prilygsta kardomosioms priemonėms ir jų nevykdymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Kadangi Alytaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-09-03 nutartis dėl įpareigojimų skyrimo R. Č. yra teismo sprendimas, nesusijęs su bausmėmis, ir R. Č. nors ir neigia sąmoningai nevykdęs šio teismo sprendimo, darytina pagrįsta išvada, kad R. Č. trauktinas baudžiamojon atsakomybėn ir jo veika kvalifikuotina, kaip viena tęstinė veika numatyta BK 245 str.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Aliaus Juodviršio apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad R. Č. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstos ir teisėtos.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 245 straipsnio taikymo

R. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis nevykdė 2013-09-03 Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties ikiteisminio tyrimo byloje skirti jam smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens apsaugos priemones – nesiartinti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. Č.. Jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 245 straipsnį, tai yra traktuoti kaip teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas.

BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis).

Aiškinant BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui, galima būtų teigti, kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas neatitiktų kriminalinės bausmės, kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės, paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014).

BPK 132¹ straipsnis „Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu“ numato, kad įtariamasis gali būti įpareigojamas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, jeigu pagrįstai manoma, kad jis bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. Skiriant įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, įtariamasis taip pat gali būti įpareigojamas bet kokia forma nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju ir kartu su juo gyvenančiais asmenimis, taip pat nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys. Skiriant kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, įtariamasis įspėjamas, kad už šio įpareigojimo nesilaikymą jam gali būti paskirta kita kardomoji priemonė. Taigi kardomosios priemonės, kuri yra analogiška įpareigojimams pagal minėtą įstatymą, nesilaikymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Esant kardomosios priemonės pažeidimams, skiriama kita kardomoji priemonė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimai). Taip pat, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2004-12-29, 2005-09-29, 2006-01-16 nutarimai).

Smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonių, kaip ir kardomųjų priemonių, vykdymas yra kontroliuojamas įstatymo įgaliotų subjektų, kas reiškia, kad yra galimas paskirtos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės pakeitimas smurtą panaudojusiam asmeniui taikant griežtesnius jo teisių suvaržymus paskiriant jam kardomąsias priemones. Todėl darytina išvada, kad baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio) taikytina tik tais atvejais, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamojo proceso įstatymas numato tvarką, sąlygas ir pagrindus asmeniui taikyti atitinkamus griežtesnius suvaržymus siekiant BPK 1 str., 119 str. numatytų tikslų. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė ir taikytina tuomet, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negalima pasiekti siekiamų tikslų. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindu R. Č. taikyti įpareigojimai pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, yra nutrauktas pagal BPK 212 str. 1 d. 2 p., tai yra kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (t. 2, b. l. 107). Be to, patys proceso dalyviai nurodė, ir tai patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, kad tarp R. Č. ir L. Č. tiriamu laikotarpiu vyko skyrybų procesas, taigi įtariamojo (kaltinamojo) ir nukentėjusiosios santykiai objektyviai buvo labai konfliktiški. Taigi jokių aplinkybių, leidžiančių traktuoti R. Č. inkriminuotus veiksmus kaip išskirtinio pavojingumo, aiškiai nusikalstamus, byloje nenustatyta.

Nepagrįsti prokuroro skundo argumentai, kad įpareigojimų, skirtų pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, paskirtis yra visiškai kita, nei BPK 132¹ str. numatytos kardomosios priemonės. Galima sutikti, kad kardomosios priemonės paskirtis yra platesnė, nei minėtų įpareigojimų, tačiau esminis abiejų šių priemonių taikymo tikslas – apsaugoti nukentėjusįjį asmenį nuo smurto artimoje aplinkoje. Pažymėtina ir tai, kad kardomoji priemonė yra griežtesnė poveikio priemonė, nei įpareigojimai pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Minėti įpareigojimai paprastai skiriami tik tada, kai nėra pagrindų griežtesnei poveikio priemonei -kardomosios priemonės skyrimui. Taigi šie prokuroro skundo argumentai nepatvirtina, kad įpareigojimų, skirtų pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, nesilaikymas besąlygiškai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Konstatavus, kad inkriminuoti R. Č. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip veika, turinti baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 str., požymių, kolegija nepasisako dėl prokuroro apeliaciniame skunde pateiktos įrodymų analizės.

Dėl dokumentų klastojimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad R. Č. taip pat buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 300 str., kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje jis pagamino netikrą dokumentą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-04-04 įsakymą, įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo komandiruotę į Klaipėdą už laikotarpį nuo 2014-04-07 iki 2014-04-11, suklastojo direktoriaus P. P. parašą bei panaudojo netikrą dokumentą, faksu (duomenys neskelbtini) šį įsakymą pateikdamas Kauno apskrities VPK Žaliakalnio PK, kaip pateisinančią priežastį dėl neatvykimo į apklausą.

Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad neįrodyta, jog R. Č. laikotarpiu nuo 2014-04-07 iki 2014-04-11 nebuvo komandiruotėje Klaipėdoje, taigi nenustatyta, ar faktas, užfiksuotas dokumente, neatitinka tiesos. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašto (t. 1, b. l. 74) turinys yra kategoriškas, tačiau apklausiant įmonės darbuotojus, matyti, jog niekas nieko konkretaus nurodyti negalėjo: teisme liudytojas P. P. nurodė, jog „Č. gal keletą kartų buvo siųstas į Klaipėdą, negali atsakyti, ar Č. buvo tada išvykęs į komandiruotę, yra atsakingas statybos darbų vadovas. Būdavo taip, kad išvažiuoja dirbti darbų vykdytojo nurodymu, direktoriaus įsakymas būna ne visais atvejais“ (t. 2, b. l. 46-47). Darbų vykdytojas B. G. nurodė, kad nežino, kas siunčia į komandiruotes ir kas rašo įsakymus (t. 2, b. l. 26).

Taigi, dokumentų, patvirtinančių R. Č. išvykimą į Klaipėdą nėra, tačiau liudytojų parodymai patvirtina, kad įmonėje tokie dokumentai nėra privalomi. Kadangi nebuvo nustatyta, kur tiriamu laiku buvo R. Č., galima daryti tik prielaidą, kad R. Č. nebuvo išvykęs į Klaipėdą (tuo pačiu dokumento turinys neatitiko tikrovės), tačiau apkaltinamasis nuosprendis, kaip žinia, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Sutiktina su skundo argumentais, kad byloje pakanka įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog direktoriaus įsakymą jo vardu pasirašė kitas asmuo. Bet teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Kolegija pažymi, kad sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne pažeidimus, nesukeliančius teisiškai reikšmingų padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad faktai, nurodyti dokumente melagingi, vien tai, kad dokumentas pasirašytas direktoriaus vardu (kas neatitinka tikrovės), nesukelia teisiškai reikšmingų padarinių ir toks suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu.

Kaltinimas, kad R. Č. pagamino netikrą dokumentą, grindžiamas prielaidomis, kadangi tai patvirtinančių duomenų nėra. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsakymo originalo byloje nėra (pateikta faksograma), todėl nėra galimybės tinkamai nustatyti kas šį dokumentą surašė ir kas pasirašė už direktorių P. P., t. y. atlikti specialių žinių reikalaujantį tyrimą. Galima sutikti su skundo argumentais, kad minimo dokumento pateikimo (panaudojimo) iniciatoriumi buvo R. Č., tačiau kolegijos nuomone, aukščiau aptartų aplinkybių kontekste, to nepakanka jo kaltei pagal pareikštus kaltinimus konstatuoti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų vertinant bylos įrodymus, kurių pagrindu teismas nustatė, jog R. Č. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų bei skundžiamame nuosprendyje, vadovaujantis BPK 20 str. nuostatomis, įvertintų įrodymų visetu, atsižvelgiant į tai, skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Aliaus Juodviršio apeliacinį skundą atmesti.