- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-24
- Bylos Nr.
- e2S-772-1060/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18035-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Vyliaudaitė
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- M. D.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovui A. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės M. D. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovui A. K. (toliau – ir atsakovas), kuriuo prašoma šalių nepilnamečio vaiko A. K. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove M. D., priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. K. po 800,00 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisti iš atsakovo 8 800,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiam vaikui A. K.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: priteisti iš atsakovo po 500,00 Eur per mėnesį laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. K. nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Prašymą ieškovė motyvavo tuo, kad atsakovas nuo 2024 m. sausio 15 d. visiškai neprisideda prie vaiko išlaikymo, dėl to kyla grėsmė vaiko interesams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 27 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. K. laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiam sūnui A. K. po 450,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos 2024 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Teismas nurodė, kad išlaikymas indeksuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta M. D..
4. Teismas pažymėjo, kad nepilnamečio A. K. poreikių tenkinimui yra būtinas nuolatinis ir jo poreikius atitinkantis abiejų tėvų teikiamas išlaikymas. Ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad netenkinus ieškovės reikalavimo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, galimai būtų pažeisti šalių nepilnamečio vaiko interesai, gali būti neužtikrinti minimalūs vaiko poreikiai maistui, būstui, sveikatai, ugdymui, nes, kaip nurodė ieškovė, atsakovas prie išlaikymo visiškai neprisideda.
5. Teismas nurodė, kad šioje proceso stadijoje neturi tikslių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, sveikatos būklę ir kitus aspektus, turinčius reikšmę sprendžiant apie atsakovo pareigas ir galimybes teikti prašomą išlaikymą. Įvertinus teismų praktikoje taikomus orientacinius kriterijus teismas laikė, kad vaiko būtinųjų minimalių poreikių tenkinimui yra reikalinga ne mažesnė kaip 643,49 Eur (765,99 Eur minimali alga – 122,5 Eur vaiko pinigai) suma, t. y. kiekvienas iš tėvų turi prisidėti ne mažesne nei 321,75 Eur suma. Suapvalinus šalių skirtiną sumą vaiko išlaikymui, kiekvienas iš tėvų turėtų skirti po 322,00 Eur. Nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečiam vaikui nustatytas kalbos supratimo sutrikimas, specifinis judesių raidos sutrikimas, vaikystės autizmas, kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai. Šalių sūnui nustatytas sunkus neįgalumo lygis, todėl akivaizdu, kad tokio vaiko poreikiai, nepaisant valstybės teikiamos paramos dėl nepilnamečio vaiko negalios (368,00 Eur), yra kur kas didesni nei sveikų vaikų. Analizuojamu atveju ieškovė nurodė, kad vaiko poreikiai per mėnesį sudaro 1 325,00 Eur, o valstybė patenkina 520,90 Eur (368,00 Eur + 152,90 Eur) dydžio vaiko poreikius, kas reikštų, kad kiekvienas iš tėvų privalėtų padengti 415,00 Eur dydžio vaiko poreikius.
6. Įvertinus tai, kad prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė akcentavo, kad ji galinti prisidėti prie vaiko išlaikymo mažesne dalimi nei vaiko tėvas, kadangi visa vaiko priežiūra tenka išimtinai ieškovei, teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovės nurodyta aplinkybe, atitinkamai laikė, kad egzistuoja pagrindas nukrypti nuo prezumpcijos, kad tėvai finansiškai prie vaiko poreikių prisideda lygiomis dalimis, ir priteisti didesnį vaiko išlaikymą iš tėvo, kuris, skirtingai nei vaiko motina, per pastaruosius metus gavo pastovias pajamas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies – priteisti iš ieškovo laikiną išlaikymą sūnaus A. K. išlaikymui kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis po 300,00 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
1.1. Teismas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendė neatsižvelgęs į atsakovo turtinę padėtį ir tikruosius nepilnamečio vaiko poreikius.
1.2. Ieškovė melavo teigdama, kad atsakovas vaiku visiškai nesirūpina, kadangi atsakovas teikia materialinį išlaikymą vaikui kas mėnesį pervesdamas po 300,00 Eur sumą.
1.3. Ieškovė jokių papildomų išlaidų, susijusių su vaiko poreikių tenkinimu, nepatiria. Jos nurodomos reikalingos išlaidos yra neproporcingos vaiko tikriesiems poreikiams. Ieškovė pati gyvena prabangų gyvenimą, todėl prašomos priteisti sumos reikalingos jos pačioms interesams, o ne vaikui.
1.4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad neturi galimybės dirbti, kadangi nepilnametis vaikas lanko ugdymo įstaigą kaip visi vaikai.
1.5. Atsakovo sveikatos būklė neleidžia visavertiškai dirbti ir gauti pajamas, jo individuali veikla neneša pelno, be to, atsakovas turi ir daugiau išlaikytinių, kuriems teikia išlaikymą.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė M. D. prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas visiškai neprisideda prie sunkią negalią turinčio vaiko priežiūros, todėl visa našta tenka ieškovei – tai riboja jos galimybes dirbti ir gauti pajamų. Nors atsakovas turi pastovių pajamų, o ieškovė bando užsiimti individualia veikla kaip nekilnojamojo turto brokerė, realių pajamų negauna dėl laiko stokos, susijusios su nuolatine sūnaus priežiūra ir gydymu. Ieškovė pateikė duomenis apie vaiko diagnozes, priežiūros ypatumus ir būtinybę lankytis sanatorijose bei pas gydytojus. Ji patiria finansinių išlaidų kelionėms, socializacijai ir vaiko ugdymui. Vaikas negali keliauti viešuoju transportu dėl elgesio sutrikimų, todėl ieškovė priversta naudoti automobilį. Atsakovas tuo metu nedalyvauja vaiko gyvenime, nesirūpina juo nei fiziškai, nei finansiškai. Atsakovas gyvena prabangiai ir turi geresnę finansinę padėtį nei ieškovė, todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 450,00 Eur per mėnesį vaiko išlaikymui, kad būtų užtikrinti būtini poreikiai ir galimybės vaiko raidai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones buvo iš dalies patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujai pateikiamų įrodymų (ne)priėmimo
11. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė naujus įrodymus, pagrindžiančius jo sveikatos būklę, išlaikymo teikimą šalių nepilnamečiam sūnui ir kitam sūnui, duomenis iš ieškovės socialinių tinklų paskyros, duomenis apie gaunamas pajamas (darbo užmokestį).
12. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teisme teise.
13. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su prie atskirojo skundo ieškovo pateiktais įrodymais, pažymi, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sprendžiamas rašytinio proceso tvarka, atsakovas pateiktais įrodymais apie jo sveikatos būklę, išlaikymo teikimą šalių nepilnamečiam sūnui ir kitam sūnui grindžia savo atskirojo skundo argumentus, įrodymai gali turėti reikšmės sprendžiant ginčo klausimą, tokių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl pateikti įrodymai priimami. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pateiktus atsakovo duomenis iš ieškovės socialinių tinklų paskyros, kaip nesusijusius su ginčo klausimo sprendimu bei duomenis apie atsakovo gaunamas pajamas (darbo užmokestį), kurie jau yra bylos medžiagoje.
Dėl teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
14. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
15. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies, priteisė iš atsakovo šalių nepilnamečiam sūnui laikiną išlaikymą po 450,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, teismo nutartį motyvuodamas neįgalumą turinčio vaiko būtinaisiais ir specialiaisiais poreikiais bei ta aplinkybe, kad ieškovės teigimu atsakovas jokio išlaikymo sūnui neteikia, tuo tarpu ieškovės galimybės išlaikyti sūnų yra mažesnės nei atsakovo. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš dalies (sutikdamas su priteistina 300,00 Eur suma), atskirąjį skundą argumentuodamas iš esmės tuo, kad netinkamai įvertinęs (ar neįvertinęs) byloje buvusių įrodymų apie tai, kad sūnui yra mokama neįgalumo išmoka ir vaiko pinigai iš esmės padengia reikiamas vaiko išlaikymo išlaidas, teismas be pagrindo sprendė, jog sūnui priteistina laikino išlaikymo suma iš atsakovo yra 450,00 Eur. Atsakovas savo nesutikimą su nurodyta teismo nutartimi atskiruoju skundu grindžia iš esmės dviem aplinkybių grupėmis: 1) pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovo turtinės padėties, kaip ir vaiko išlaikymo poreikių dydžio; 2) ieškovė turi galimybę prisidėti prie sūnaus išlaikymo lygiomis dalimis.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
18. Taigi, laikino išlaikymo dydis, dėl ko ir kyla ginčas nagrinėjamu atveju, yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio (-ų) vaiko (-ų) poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant nei nepilnamečio (-ų) vaiko (-ų) poreikių, nei tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, taip pat išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalingos pinigų sumos, nes jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje. Priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Klausimai dėl išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai bei dėl vaiko būtiniems poreikiams patenkinti išlaidų bus vertinami sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog klausimą sprendžia nenagrinėjant ginčo iš esmės, o tik preliminariai įvertinęs neįgalaus šalių sūnaus poreikius. Atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstos teismo nutarties teisėtumą, tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis, nes tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios vaiko tėvų pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai ir pan.
19. Byloje nustatyta, kad šalių nepilnamečiui sūnui 2022 m. balandžio 19 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II Teritorinio skyriaus sprendimu dėl neįgalumo lygio Nr. SP-1141 nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Neįgalumo lygio pažymoje nurodyta, kad sūnui nustatytas sunkus neįgalumas, kurio terminas nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2024 m. balandžio 11 d. Kaip nurodyta ieškovės pateiktoje nepilnamečio sūnaus poreikių lentelėje, sūnui reikalinga 1 325,00 Eur suma mėnesiui, kuri apima maitinimą, higienos priemones, mokymosi priemones, aprangą ir apavą, laisvalaikiui skiriamas išlaidas. Be to, iš ieškovės pateiktų duomenų akivaizdu, kad sūnui reikalinga kitų asmenų pagalba bendravimo, savarankiškumo, kasdienės veiklos, žinių taikymo srityse, vykimui į jam paskirtas terapines procedūras, dėl kurių, kaip minėta, bus pasisakyta bylą išnagrinėjus iš esmės. Apeliantas nurodo, kad ieškovė iš valstybės už šalių nepilnametį sūnų gauna 152,90 Eur vaiko išmoką, taipogi 368,00 Eur dydžio neįgalumo išmoką, todėl šalims prisidedant po 300,00 Eur kas mėnesį mokama suma, sūnaus poreikiai iš esmės patenkinami, o ieškovės pateikta poreikių lentelė neatitinka realios padėties.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neįgalumo išmokų tikslas yra užtikrinti minimalias pajamas asmenims, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytas sąlygas neįgalumo, netekto darbingumo ir senatvės atvejais, taip pat mėnesines pinigines išmokas mirusiojo vaikams (įvaikiams). Valstybė, teikdama šią šalpos išmoką, lengvina tėvams tenkančią finansinę naštą dėl vaiko neįgalumo, kad tėvų turimos ir skiriamos vaikui lėšos galėtų būti naudojamos kitiems (papildomiems) jo poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 51 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020).
21. Nors ši teismų praktika nėra vienareikšmė, kadangi kasacinis teismas vėlesniu išaiškinimu yra pažymėjęs ir aplinkybę, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020), esant ginčui dėl laikino išlaikymo dydžio, turi būti atsižvelgiama į vaikui faktiškai mokamų išmokų dydį. Atitinkamai sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad šiuo atveju sprendžiant laikino išlaikymo klausimą turi būti atsižvelgta į šalių nepilnamečio sūnaus gaunamų išmokų iš valstybės dydžius.
22. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, šalių nepilnametis sūnus iš valstybės gauna 152,90 Eur vaiko išmoką (nuo 2025 m. sausio mėnesio ši išmoka sudaro 194,6 Eur, t. y. universali išmoka vaikui – 122,5 Eur plius 72,10 Eur papildoma išmoka vaikui esant įstatyme numatytoms sąlygoms, tame tarpe neįgalumui) ir 368,00 Eur dydžio sūnaus neįgalumo išmoką. Taigi, iš viso nepilnamečiui vaikui valstybė kas mėnesį moka 562,60 Eur ir ši aplinkybė ieškovės nėra neigiama. Atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė pateikė duomenis apie nepilnamečio sūnaus poreikius, kuriuos įvertino 1 325,23 Eur suma mėnesiui, iš šios sumos atėmus 562,60 Eur gaunamas lėšas iš valstybės bei padalinus likusią sumą per pusę, abiem tėvams tenkanti išlaikymo dalis sudaro 381,32 Eur (suapvalinus – 381,00 Eur). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant laikino išlaikymo klausimą ir tik preliminariai vertinant byloje esančius duomenis, nėra galimybės ieškovei iš atsakovo priteisti nepilnamečio sūnaus išlaikymui didesnės nei nurodyta sumos, kai dėl jos dydžio kyla ginčas ir nėra duomenų apie tai, kad atsakovas apskritai vengia išlaikyti nepilnametį vaiką (pateikti duomenys patvirtina, kad jis geranoriškai teikia po 300,00 Eur išlaikymą kas mėnesį). Atitinkamai nėra pagrindo priteisti ir mažesnę laikino išlaikymo sumą, kaip to pageidauja apeliantas, kadangi byloje nustatyta, jog šalių nepilnametis sūnus gyvena su ieškove, pastaraisiais metais šalyje prekių ir paslaugų kainos didėjo, o aptariamos laikinosios apsaugos priemonės tikslas – prioritetiškai ginti vaikų interesus.
23. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad visiems žinomos aplinkybės, jog augantiems vaikams reikalinga visavertė mityba, apranga, avalynė, higienos reikmenys, medikamentai, lavinimosi priemonės, jiems tenka dalis išlaidų, paskirstytų komunaliniams mokesčiams apmokėti, sveikatos, transporto išlaidoms padengti ir kt. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio laikinas išlaikymas turi būti priteistas, bet jis turi užtikrinti bent minimalius vaiko poreikius iki to, kol bus išnagrinėta byla. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog priteisiant laikiną išlaikymą turi būti vadovaujamasi tomis pačiomis nuostatomis, kaip ir priteisiant pastovų išlaikymą, t. y., turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1795-661/2020). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – 1 mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 MMA minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).
24. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Minimalus mėnesinis atlyginimas nuo 2025 m. sausio 1 d. yra 1 038,00 Eur (atskaičius mokesčius apie 765,99 Eur), o kiekvienam vaikui valstybė nuo 2025 m. sausio 1 d. skirs 122,5 Eur išmoką, dėl ko laikytina, kad kiekvienas iš tėvų prie vaiko išlaikymo turi prisidėti ne mažesne nei 322,00 Eur suma. Kaip minėta, ši suma yra orientacinis kriterijus dėl vaiko minimalaus išlaikymo dydžio. Akivaizdu, kad apelianto nurodoma 300,00 Eur suma, kurią jis sutinka mokėti nesiekia net šio minimalaus dydžio, o vaikui turint specialiųjų poreikių, negali būti laikoma pakankama.
25. Apeliantas teigia, kad teikia išlaikymą sūnui geranoriškai, pateikė įrodymus apie tai, kad nuo 2024 m. kovo mėnesio iki 2024 m. pabaigos mokėjo po 300,00 Eur kas mėnesį sūnaus išlaikymui, tačiau ši aplinkybė nesudaro prielaidų netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių ar taikyti jas kita apimtimi. Laikino išlaikymo priteisimu pirmiausia yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o savanoriškas išlaikymo teikimas, kuris, kaip tvirtina ieškovė nėra nuolatinis (byloje be kita ko nepateikti duomenys už vėlesniu laikotarpiu teiktą išlaikymą), nesudaro prielaidų kitaip spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
26. Įvertinus tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam šalių sūnui priteisimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su atskiruoju skundu, kad be pagrindo nukrypo nuo principo, jog abu tėvai savo vaiką privalo išlaikyti lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas tėvų išlaikymo prievolės proporcingumo klausimą, kaip jau nurodyta, galės išspręsti išnagrinėjęs ginčą iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Šio klausimo sprendimui reikalinga vertinti, ar nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovo turtinė padėtis nėra lygiavertė, ir tik nustačius tokias aplinkybes, būtų pagrindas nukrypti nuo tėvų vaikams skirtino išlaikymo lygiomis dalimis principo.
27. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. teismo nutartį – ieškovės prašymą tenkinti iš dalies, sumažinant iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymą sūnui A. K. kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis po 381,00 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
28. Kartu pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, tai yra iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.
29. Apeliantas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodytina, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje nepaskirstytinos vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 15, 24 punktuose pateiktu išaiškinimu, jog apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo tarpinį procesinį sprendimą, byla dėl ginčo esmės išlieka pirmosios instancijos teismo dispozicijoje, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacine ar kasacine tvarka ginčijant tarpinius pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus, tarp šalių turi būti paskirstomos pirmosios instancijos teismui priimant baigiamąjį teismo procesinį sprendimą.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 27 d. nutartį pakeisti, teismo nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškovės M. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.
Priteisti iš A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 381,00 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos (2024 m. gruodžio 20 d.) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Išlaikymas indeksuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skiriama M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.