- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-14
- Bylos Nr.
- e2-1241-302/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00873-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Autodagra“
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autodagra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3566-779/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autodagra“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Autodagra“. Nurodė, kad atsakovės skola valstybės biudžetui sudaro 170 585,36 Eur. UAB „Autodagra“ skola valstybės (savivaldybės) biudžetui susidarė nemokant gyventojų pajamų mokesčio, 49,23 Eur šio mokesčio delspinigių, 163 890,12 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 4 731,40 Eur šio mokesčio delspinigių.
2. Ieškovė nurodė, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus vykdo nuo 2018 m. spalio 29 d. teikiant nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš banko sąskaitų. VMI vykdydama išieškojimą iš atsakovės 2018 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-177135 ir 2019 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-17961 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis bendrovė skolinga VSDFV 4 537,77 Eur, VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“ duomenimis bendrovė nuosavybės teise privalomai registruoto turto neturi.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Autodagra“ nesutiko su ieškovės pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad atsakovė turi turtinę teisę į UAB „Santris“ 906 674 Eur bei 94 829,45 Eur reikalavimo teisę į kitus juridinius asmenis. Atsakovė atlieka aktyvius veiksmus siekiant įgyvendinti savo reikalavimo teisę į UAB „Santris“, kuri pripažįsta susidariusią skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi patenkino ieškovės VMI prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB Autodagra“.
5. Teismas sprendė, kad atsakovė turi finansinių sunkumų, nes pagal 2019 m. birželio 11 d. balanso duomenis bendrovė turi turto už 1 002 522 Eur, bendrovė neturi ilgalaikio turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 304 634 Eur. 2019 m. sausio 1 d. pelno nuostolio ataskaitos duomenimis, bendrovės grynasis pelnas sudarė 49 641 Eur (laikotarpis nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 11 d.), kuomet 2018 metais bendrovės grynasis pelnas sudarė 645 747 Eur.
6. Teismas nustatė, kad atsakovės atžvilgiu ieškovės naudai yra vykdomi išieškojimai (vykdomoji byla Nr. 0129/19/00412 (dėl 36 811,58 Eur) ir vykdomoji byla Nr. 0035/18/02072 (dėl 70 700,22 Eur). Atsakovė turi 16 kreditorių, kurių bendra reikalavimo suma yra 18 018 Eur. Atsakovė taip pat turi 21 debitorių, kurių bendra įsiskolinimo suma yra 996 813,45 Eur.
7. Teismo vertinimu, didžiąją į atsakovės balansą įrašyto turto dalį (99 proc.), t. y. 1 001 505 Eur iš 1 002 522 Eur sudaro iš debitorių gautinos sumos. Didžiausią dalį debitorinės skolos (906 674,00 Eur) sudaro debitoriaus UAB „Santris“ skola.
8. Teismas pažymėjo, kad nors formaliai atsakovės pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai (304 634 Eur) neviršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (1 002 522 Eur/2 = 501 261 Eur), tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad atsakovei neturi būti keliama bankroto byla.
9. Teismas įvertinęs pateiktus duomenis apie bendrovės įsipareigojimus, turtinę padėtį, iš viešųjų registrų gautus duomenis, nustačius, kad įmonė faktiškai neturi 1 001 505 Eur vertės į balansą įrašyto turto (iš balanse nurodyto 1 002 522 Eur vertės turto), o pagal balanso duomenis per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 304 634 Eur, todėl darė išvadą, kad bendrovė yra nemoki, negali ir negalės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Atskirajame skunde atsakovė UAB „Autodagra“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį ir atsisakyti iškelti UAB „Autodagra“ bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog yra realios galimybės atsakovei atgauti debitorių skolas, tačiau teismas neatsižvelgė į atsakovės skolos susiformavimą ieškovei, kuri yra paremta atsakovės debitoriaus UAB „Santris“ skola.
10.2. Pripažinus UAB „Santris“ skolą beviltiška (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 25 straipsnio 1 dalis) atsakovė turėtų teisę susigrąžinti valstybei sumokėtą PVM mokestį. Likusi atsakovės įsiskolinimo dalis ieškovei yra nežymi – 1 914,61 Eur ir 49,23 Eur delspinigių. Pripažinus UAB „Santris“ skolą beviltiška, atsakovė turėtų teisę nebemokėti PVM mokesčio nuo UAB „Santris“ skolos, todėl atsakovės įsiskolinimas VMI būtų 1 963,84 Eur.
Atsiliepimas
11. Ieškovė VMI atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovės UAB „Autodagra“ atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi atsakovės vadovą įpareigojo pateikti papildomus įrodymus, kokių veiksmų ėmėsi pagrindinis atsakovės debitorius UAB „Santris“ savo skolai grąžinti - nurodyti, kokių veiksmų atsakovė ėmėsi siekdama atsiskaitymo su ieškove ir kitais kreditoriais, kokio dydžio įsiskolinimo atsakovė nėra sumokėjusi ieškovei, per kokį laiko tarpą atsakovė ketina apmokėti skolą ieškovei ir kokie įrodymai patvirtina realias galimybes atsakovei tokiu terminu skolą ieškovui grąžinti. Tačiau teismo nustatytu terminu atsakovės vadovas nepateikė teismo reikalautų duomenų.
11.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad didžiąją atsakovės turimo turto dalį (99 proc.), t. y. 1 001 505 Eur iš 1 002 522 Eur sudaro iš debitorių gautinos sumos. Didžiausią dalį debitorinės skolos (906 674 Eur) sudaro debitoriaus UAB „Santris“ skola, kuris vėluoja apmokėti atsakovei 40 sąskaitų-faktūrų, kurių vėlavimo laikotarpiai sudaro nuo 82 iki 258 dienų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. įsakymu atsakovės naudai iš UAB „Santris“ priteista 214 782 Eur skola, tačiau nuolatiniai vėlavimai, didelis kiekis neapmokėtų sąskaitų, ženklaus dydžio skolos priteisimas teismo procesiniu sprendimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovei atgauti 906 674 Eur skolą galimybės yra apsunkintos. Atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „Santris“ ėmėsi veiksmų savo skolai sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Dėl bankroto bylos iškėlimo
13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iškelta atsakovės UAB „Autodagra“ bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
14. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iškėlė UAB „Autodagra“ bankroto bylą.
15. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).
16. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus bei kitus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2377/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2561/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014; kt.).
17. Pagal ĮBĮ bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovei bankroto byla iškelta nemokumo ir negalėjimo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams pagrindais.
18. Pagal ĮBĮ 2straipsnio 8 dalį nemokumas, kaip pagrindas iškelti bankroto bylą, apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Taip pat pažymėtina, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė realiai turi, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014; 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1687-798/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-381/2018). Pažymėtina ir tai, kad įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, iš kurio sprendžiama apie įmonės finansinę padėtį, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011; 2013 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013).
19. Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą, keliama aktyvumo pareiga (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalį teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą (1 punktas); kviesti į teismą įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios įmonės vadovą, įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą, vyriausiąjį buhalterį (buhalterį) ir kitus atsakingus darbuotojus, reikalauti iš jų rašytinių paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu (2 punktas); reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis (4 punktas).
20. Apeliantė į bylą pateikė 2019 m. birželio 11 d. balansą, iš kurio matyti, kad įmonės turto vertė sudaro 1 002 522 Eur (trumpalaikis turtas), pinigai ir jų ekvivalentai sudaro 173 Eur, atsargos – 844 Eur, įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 304 634 Eur. 2019 m. birželio 11 d. pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis įmonės grynasis pelnas 2019 metais (laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 11 d.) sudaro 49 641 Eur, 2018 metais įmonės grynasis pelnas sudarė 645 747 Eur.
21. Apeliantė teismui taip pat pateikė kreditorių ir skolininkų sąrašą, iš kurio matyti, kad apeliantė turi 16 kreditorių, kuriems įsipareigojimai yra pradelsti 18 018 Eur sumai. VSDFV duomenimis apeliantė 2019 m. liepos 8 d. buvo skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui 5 924,04 Eur sumą.
22. Į bylą pateiktas kreditorių sąrašas, iš kurio matyti, jog atsakovas turi 16 kreditorių tiekėjų (t. y. neskaitant mokesčių administratorių, darbuotojų), kurių bendra finansinių reikalavimų suma yra 18 018 Eur. Iš atsakovės debitorių sąrašo matyti, kad atsakovė turi 21 debitorių, kurių įsiskolinimų bendra suma sudaro 996 813,45 Eur. Didžiausią dalį debitorinės skolos - 906 674 Eur, sudaro debitoriaus UAB „Santris“ skola.
23. Pažymėtina, kad teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).
24. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliantės pateiktus finansinius dokumentus, sprendė, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai sudaro 304 634 Eur, t. y. apeliantės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės, tačiau įmonė yra nemoki, tačiau įmonė yra nemoki, nemoki, nes iš pagrindinio debitoriaus UAB „Santris“ skolą išieškoti yra beviltiška. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino įmonės mokumą. Teismas nesiaiškino, ar apeliantės pateikto balanso duomenys atspindi tikrąją įmonės finansinę padėtį, ar jame yra nurodyta realaus turto vertė.
25. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Santris“ vėluoja apmokėti apeliantei 40 sąskaitų faktūrų, kurių vėlavimo laikotarpiai sudaro nuo 82 iki 258 dienų, todėl iš šios įmonės išieškoti skolą yra beviltiška, yra nepagrįsta. Vien sąskaitų kiekis ir jų apmokėjimo laikas nepatvirtina aplinkybės, kad skolos išsiieškojimas yra neįmanomas. Tokią išvadą galima būtų daryti tik ištyrus realią UAB „Santris“ galimybę (pagal jos turimą finansini ir kitą turtą) atsiskaityti su ieškovu. Tokių aplinkybių byloje teismas nenustatinėjo.
26. Pažymėtina tai, kad realaus išieškojimo iš UAB „Santris“ iki pareiškimo dėl bankroto bylos nagrinėjimo nebuvo vykdyta. Apeliantė į bylą pateikė 2019 m. birželio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-24273-1097/2019, kuriuo UAB „Autodagra“ naudai buvo nutarta išieškoti iš UAB „Santris“ 214 782 Eur skolos, 8 procentų dydžio metines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis teismo įsakymas įsiteisėjo tik 2019 m. rugpjūčio 5 d.
27. Apeliantė taip pat teigia, kad ji tęsia veiklą ir gauna pajamas, pagal finansines galimybes dengia kreditorinius įsipareigojimus ir ji nėra viešai paskelbusi arba pranešusi kreditoriams, kad negali vykdyti kreditorinių įsipareigojimų. Iš byloje esančios informacijos apie draudėjo apdraustųjų asmenų skaičių matyti, kad UAB „Autodagra“ turi 11 apdraustųjų asmenų, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad apeliantė vykdo veiklą ir gauna pajamas. Taip pat Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis apeliantės atžvilgiu teismuose nėra užvesta bylų, kuriose jai būtų pareikšti turtiniai reikalavimai.
28. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad jeigu įvertinami ne visi įrodymai, tai padaromas principinių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, galintis turėti įtakos priimant sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-673/2006; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.).
29. Nepaisant to, kad vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, tačiau debitorinės skolos turėtų būti vertinamos galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektu. Pirmosios instancijos teismas tokio atsakovės debitorinių įsiskolinimų vertinimo neatliko, tik nurodė, kad UAB „Santris“ vėluoja apmokėti atsakovei 40 sąskaitų-faktūrų, kurių vėlavimo laikotarpiai sudaro nuo 82 iki 258 dienų. Esant situacijai, kai beveik visą įmonės, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą turtą sudaro debitorinės skolos, nenustačius ar yra reali galimybė iš debitorių, o nagrinėjamu atveju iš didžiausia debitorinę skilą turinčio UAB „Santris“, atgauti visą skolą ar dalį skolos, teismas tūrėtų įvertinti ar yra galimybė išieškoti skolą, kas apspręstų UAB „Autodagra“ mokumą.
30. Atsakovė taip pat nurodo, kad debitoriaus UAB „Santris“ skolą pripažinus beviltiška (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalis), UAB „Autodagra“ turėtų teisę nebemokėti pridėtinės vertės mokesčio valstybei nuo UAB „Santris“ skolos ir galutinis įsiskolinimas valstybei būtų 1 963,84 Eur.
31. Pagal PMĮ 25 straipsnio 2 dalį, skolų beviltiškumo įrodymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tokią tvarką, t. y. skolų beviltiškumo ir pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisykles (toliau – Taisyklės) yra patvirtinęs Lietuvos Respublikos finansų ministras 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40. Taisyklių 2 punktas nustato atvejus, kada pelno mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis, o pagal Taisyklių 3 punktą, visais šiais atvejais mokesčių mokėtojas turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Taisyklės taip pat numato, kokius skolų beviltiškumą įrodančius dokumentus turi turėti mokesčių mokėtojas, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis. Kadangi pagal nustatyta tvarką bei pagal MAĮ tvarką nėra duomenų apie minėtos skolos pripažinimą beviltiška, todėl teismas nagrinėdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tikslinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pareiškime nurodytą įsiskolinimo sumą šiuo aspektu neturėtų revizuoti.
Dėl bylos procesinės baigties
32. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių daryti išvadą, dėl apeliantės mokumo (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgus į tai, skundžiama nutartis naikintina dėl sprendžiamo klausimo esmės neatskleidimo ir apeliantės bankroto bylos iškėlimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatinėjant ar yra realios galimybės iš debitorių atgauti skolas, kurias atgavus apeliantė padengtų įsiskolinimus ieškovei, taip pašalinant aukščiau nurodytos abejonės dėl UAB „Autodagra“ mokumo. Nors apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. CPK 327 straipsnis (338 straipsnis) reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, remdamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.