Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-254-713/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovėms R. G. ir N. G., trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė, dėl įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė AB „Kauno energija“ 2014 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo B. G. priteisti 14 583,30 Lt (4 070,25 Eur; įskaitant delspinigius) skolos, žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. 2016 m. kovo 7 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė solidariai iš atsakovių N. G. ir R. G. priteisti jos (t. y. ieškovės) naudai įsiskolinimą už tiekiamą šilumą – 4 427,73 Eur, už šilumos tiekimo sistemų aptarnavimą – 3,58 Eur, delspinigių – 161,29 Eur, iš viso – 4 592,60 Eur, 138 Eur žyminį mokestį, 2,55 Eur už duomenų gavimą, 5 procentus merinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, atsakovės R. G. prašymu taikydamas 10 metų ieškinio senaties terminą skolai, susidariusiai laikotarpiu nuo 2003-10-01 iki 2006-03-07, patikslintą ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei AB „Kauno energija“ solidariai iš atsakovių N. G. ir R. G. 1 971,98 Eur skolos už šildymą laikotarpiu nuo 2006-03-07 iki 2015-06-18, 3,58 Eur už sistemų aptarnavimą laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2006-07-01, 70,32 Eur delspinigių už 2015 m. rugsėjo -2016 m. vasario mėn., 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2015 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 31,05 Eur žyminio mokesčio; likusioje dalyje ieškinio netenkino; paskirstė ir priteisė kitas bylinėjimosi išlaidas.Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Kauno energija“ prašo pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje AB „Kauno energija“ ieškinys buvo atmestas taikant senatį, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti 3 911,96 Eur dalyje, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino pateiktame buto šildymo apyvartos žiniaraštyje priskaičiuotas sumas pagal atitinkamus laikotarpius, netiksliai apskaičiavo atmestą skolos dalį iki 2006 m. kovo 7 d.Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundžiamo sprendimo faktinius ir teisinius argumentus, vertina, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas skolą, vadovavosi ieškovės pateikto apyvartos žiniaraščio duomenų pagrindu atliktu formaliu skolos apskaičiavimu (t. 1, b. l. 102-104). Tačiau kaip matyti iš apyvartos žiniaraščio, kuris papildytas įrašais ranka ir kurio spausdinto teksto duomenys nesutampa su ieškinyje nurodyta priskaičiuota skolos suma ginčui aktualiu laikotarpiu, jame nurodyto laikotarpio pradžiai (2003-10-01) yra pakankamai didelis likutis (3 752,19 Lt), kuris koreguotas 2004-05-01, tačiau koregavimo suma nesutampa su likučio pradžiai suma. Teismas, skirtingai nei apeliantė, apskaičiuodamas skolos sumą už 2006 m. kovo mėn. 7 dienas atskaitos pagrindu ima 2006-04-01 priskaičiuotą sumą, tačiau nevertina tą mėnesį sumokėtos sumos. Prieš priimdamas sprendimą, teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat teisėjų kolegija vertina, kad tik pasiūlius ieškovei pateikti tikslų apyvartos žiniaraštį, detalų prašomos priteistų skolos apskaičiavimą (CPK 179 straipsnio 1 dalis) bei atlikus išsamią pateiktų duomenų analizę, būtų galima tiksliai apskaičiuoti priteistinos skolos, o atitinkamai ir delspinigių, dydį.Nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad apeliacija nėra ir neturėtų virsti bylos nagrinėjimu iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių, o taip pat išreikalautinų įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, konstatuoja, jog šios bylos negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 313 straipsnyje nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Tai vadinama principu non reformatio in pejus. Šis draudimas yra būtina apeliacijos teisės įgyvendinimo sąlyga, garantuojanti asmeniui, kuris naudosis apeliacijos teise, kad jo esama padėtis, inicijavus pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka, nebus pabloginta. Šį draudimą sustiprina civiliniame procese galiojantys dispozityvumo ir rungimosi principai, kurių išraiška civiliniame procese įtvirtinta įstatyme nustatant, kad bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus, nes netaikomas tais atvejais, kai teismo sprendimą ar nutartį skundžia abi šalys. Blogesnio sprendimo priėmimu taip pat nelaikomas skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis), taip pat kai sprendimas priimamas peržengus apeliaciniame skunde nustatytas ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių (CK 6.383–6.391 straipsniai), šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos – Šilumos ūkio įstatymas, ginčo skolos susidarymo metu galiojusių Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (toliau – sąlygų), o taip pat ir skolos susidarymo metu įsigaliojusių Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau –Taisyklės) nuostatos. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis tarp šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar šilumos vartotojo, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos reglamentavo buitinių šilumos ir karšto vandens vartotojų bei šilumos ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo santykius, teises, pareigas, atsakomybę. Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp 8 punkte nurodytų šalių nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas (minėtų sąlygų 11 p.). Buitinis šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojas pagal šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo pateiktą mokėjimo pranešimą ar sąskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 dienos sumoka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui grynaisiais ar negrynaisiais pinigais (šių sąlygų 48 p.). Pagal Taisyklių 8 straipsnyje pateikiamą sąvokų apibūdinimą, atsiskaitymo laikotarpis – ne ilgesnis negu vieno mėnesio terminas, nurodytas šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartyse, už kurį šilumos tiekėjo ir (ar) karšto vandens tiekėjo apskaičiuojamos šilumos vartotojo mokėtinos sumos už patiektą šilumą bei apskaičiuojamos karšto vandens vartotojo mokėtinos sumos už patiektą karštą vandenį, šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, karšto vandens skaitiklio aptarnavimą bei kitas su karšto vandens tiekimu susijusias paslaugas. Šilumos vartotojai privalo laiku atsiskaityti už šilumą bei jam tenkančia dalimi už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą (Taisyklių 133.2 p.).Ieškinio senatis - įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Per ieškinio senaties terminą valstybė garantuoja asmeniui, kad pažeista jo teisė bus ginama teismo, ieškinio senaties terminui pasibaigus, asmens subjektinė teisė neišnyksta, jo reikalavimą skolininkas gali patenkinti gera valia, tačiau prieš skolininko valią valstybės prievartos priemonėmis tokia teisė nėra ginama. Ieškinio senaties nustatymas inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas suteikia prioritetą ne pažeistos asmens teisės gynimui, o kitoms, visuomenės požiūriu svarbesnėms, vertybėms. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties institutu įstatymų leidėjas visų pirma siekia užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog jis arba atsisako savo teisės arba nemano, kad ši yra pažeista. Ieškinio senaties nustatymu siekiama paskatinti civilinių santykių dalyvius kontroliuoti prievolių vykdymą ir operatyviau ginti pažeistas teises. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes apginti pažeistas teises, nes užkerta kelią situacijoms, kai dėl pernelyg ilgo laiko nuo tikro ar tariamo teisės pažeidimo iki kreipimosi teisminės gynybos, faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir teisingas ginčo išsprendimas tampa sunkiai įmanomas.Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011), kad ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą. Bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). CK 1.134 straipsnyje įvardytiems reikalavimams (iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsiradusiems reikalavimams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ir kitas kredito įstaigas) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ieškinio senatis netaikoma. Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų taikymo atvejų įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Taigi, šioje įstatymo normoje, kaip atskira reikalavimų rūšis, išskirtos palūkanos ir kitokios periodinės išmokos. Palūkanoms (CK 6.37, 6.210 ir kt. straipsniai) būdinga tai, kad prievolė jas mokėti atsiranda įstatyme ar sutartyje nustatytais vienodais besikartojančiais laikotarpiais, kiekvienam tokiam laikotarpiui pasibaigus, paaiškėja skolininko prievolės dydis, atsiranda pareiga prievolę vykdyti ir atitinkama kreditoriaus reikalavimo teisė. Iš CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo logikos išplaukia, kad tai pačiai reikalavimų rūšiai priskirtini reikalavimai dėl prievolių, kurioms būdingi analogiški periodiškumo požymiai kaip palūkanoms. Kasacinis teismas konstatavo, kad bendrieji kokybiniai požymiai, sujungiantys reikalavimus į tą pačią rūšį ir kartu išskiriantys iš civilinių teisinių reikalavimų visumos, šiuo atveju yra ne materialinių santykių prigimtis ar skolininko prievolei apibūdinti vartojamas terminas (išmoka, įmoka, mokestis), o tai, kad reikalavimas (kaip ir palūkanų išieškojimo atveju) pagal savo prigimtį nukreiptas į periodiškai pasikartojantį prievolės vykdymą. Nustatydamas sutrumpintą ieškinio senaties terminą periodinio pobūdžio išmokoms (įmokoms, mokesčiams), įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iš einamųjų pajamų, išvengti beviltiškų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams. Periodinės išmokos (įmokos, mokesčiai) dėl savo dydžio paprastai gali būti mokamos iš skolininko einamųjų pajamų ir daro mažesnę įtaką jo finansinei padėčiai ir ūkinei veiklai negu vienkartinės didelės sumos, atitinkamai kreditoriui tenka mažesnė rizika, kad skolininkas neįvykdys prievolės dėl nemokumo.Aptarto teisinio reglamentavimo pagrindu (šios nutarties 17-19 punktai), atsižvelgdama faktines aplinkybes kai ir pati ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi, jog atsakovui vartojant šilumą, atsiranda pareiga už patiektą šilumą mokėti sąskaitoje nustatytais terminais, reikalavimams dėl periodiškai mokamo mokesčio už patiektą šilumą turi būti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje. Dėl aptartų aplinkybių visumos, perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas turėtų tinkamai taikyti ieškinio senatį reglamentuojančius įstatymus šalių ginčui išspręsti. Teismų praktikoje vartotojo teisių gynimas vertinamas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika, biuletenis Nr. 30), kas nagrinėjamu atveju sąlygoja būtinumą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl šios nutarties 16 punkte aptartų sąlygų tai nelaikoma blogesnio sprendimo apeliantei priėmimu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.