Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Baltusa“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Byloje dalyvauja trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismui paskyrus pasirengimą paruošiamųjų dokumentų būdu, ieškovas pateikė dubliką, kuriuo prašo ieškinį tenkinti. Papildomai nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2017 m. kovo 3 d. įvykio dienos apie žalos neapdrausta Transporto priemone padarymą raštu pranešti ieškovui. Be to, atsakovė nebuvo išviešinusi Transporto priemonės nuomos sutarties, kas eliminavo jos galimybę dalyvauti eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, vykusio Prancūzijoje, procese, nes ieškovas pranešimą siuntė Transporto priemonės savininkui. Paaiškina, kad šioje byloje ieškovas įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą – pateikė visus atsakovės civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus, kurie yra pakankami Prancūzijoje. Tą liudija ir papildomai teikiamas Prancūzijos teisės turinys (informacija apie valdant atsakovei priklausančią Transporto priemonę pažeistą Kelių eismo taisyklę, informacija apie aktualų Prancūzijos teisės turinį, oficialus Prancūzijos teisės turinys, gautas kitoje teismo nagrinėtoje byloje). Atsakovė gi byloje apsiriboja tik nepagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu. Pabrėžia, kad tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik ieškovas, o atsakovas kelia tik nepagrįstas abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Prancūzijos teisės aktų nuostatomis.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. S. atsiliepimo byloje nepateikė.

Į bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantys asmenys neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie informuoti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad dėl trečiojo asmens D. S., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“ nurodymu vairavusio transporto priemonę RENAULT PREMIUM 460.19T, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės Prancūzijoje 2017 m. kovo 3 d. įvyko eismo įvykis. Jo metu trečiasis asmuo D. S., manevruodamas Transporto priemone SAS SELVES stovėjimo aikštelėje adresu 23 Rue Voltaire 82000 Montauban, nebuvo atsargus, neįvertino aplinkybių, dėl ko apgadino aikštelės dangą. Eismo įvykio metu Transporto priemonė nuosavybės teise priklausė žemės ūkio bendrovei „Kraštovaizdis“, o atsakovei ji buvo numojama 2017 m. vasario 21 d. transporto priemonių nuomos sutartimi. Eismo įvykio metu Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras atlygino žalą nukentėjusiam asmeniui ir pateikė ieškovui reikalavimą 1 564 Eur sumai. Ieškovas 2018 m. gruodžio 10 d. pavedimu sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 1 564 Eur už patirtą žalą. 2019 m. gruodžio 30 d., 2020 m. rugsėjo 30 d. raštais ieškovas pareikalavo atsakovę grąžinti šią sumą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovė šią sumą ieškovui būtų sumokėjusi.

Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. rekomendacijos pagrindu sukurta žaliosios kortelės sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos Nr. 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – ir TPVCAPDĮ). Šiuo įstatymu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – ir Biuras) nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Biuras tokią pareigą vykdo nekvestionuodamas kito draudiko biuro sprendimo, tačiau tai nereiškia, kad jis atlygindamas žalą veikia savo rizika ar praranda atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą asmenį. Tais atvejais, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.<...> Biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

Byloje tarp šalių nekilo ginčo, jog eismo įvykio metu atsakovė buvo Transporto priemonės nuomininkė, jos nurodymu Transporto priemonę valdė trečiasis asmuo D. S., įvykio metu Transporto priemonė buvo Prancūzijoje. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti ieškovo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui atlygintą 1 564 Eur dydžio žalą. Atsakovės teigimu, ji nei trečiojo asmens D. S., nei ieškovo nebuvo informuota apie eismo įvykį ir negalėjo dalyvauti žalos administravimo procedūroje. Ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina pagrindo jos civilinei atsakomybei kilti – D. S. neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Todėl toliau sprendime teismas pasisako šiais aspektais.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas pretenzijas atsakovei dėl žalos atlyginimo surašė 2019 m. gruodžio 30 d., 2020 m. rugsėjo 30 d., kuriomis prašė grąžinti ieškovui jo jau Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą 1 564 Eur žalą. Be to, 2020 m. kovo 25 d. ieškovas surašė raštą atsakovei, kuriuo prašė nurodyti kokiu pagrindu D. S. valdė Transporto priemonę eismo įvykio metu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šios pretenzijos, raštas buvo įteikti atsakovei ir/ar jai išsiųsti. Įvertinęs šią aplinkybę, taip pat atsakovės poziciją, kuria ji neigia šių pretenzijų, rašto gavimo faktą, teismas konstatuoja, jog byloje nepakanka įrodymų teigti, kad atsakovė ieškovo buvo informuota apie eismo įvykį. Šios išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, kad ieškovas apie eismo įvykį 2018 m. sausio 11 d. raštu Nr. S-624-18-(5.10) informavo Transporto priemonės savininkę, prašė jos pateikti paaiškinimą, o Transporto priemonės savininkė, atsiliepdama į tokį prašymą, nurodė, kad Transporto priemonė yra išnuomota atsakovei.

Kita gi vertus, teismo vertinimu, tai, kad byloje nėra įrodymų, liudijančių, jog ieškovas informavo atsakovę apie pradėtą žalos administravimą dėl 2017 m. kovo 3 d. eismo įvykio Prancūzijoje, niekaip nelemia ieškovo pareikšto ieškinio šioje byloje nepagrįstumo. Transporto priemonė eismo įvykio metu buvo nuomojama atsakovei pagal 2017 m. vasario 21 d. transporto priemonių nuomos sutartį, kuria atsakovė patvirtino esanti atsakinga už žalą, padarytą tretiesiems asmenims, jų turtui ar aplinkai, naudojant ar valdant Transporto priemonę (3.12 punktas, 6.3 punktas). Transporto priemonė eismo įvykio metu buvo valdoma trečiojo asmens D. S. su atsakovės žinia ir jos nurodymu (CK 6.265 straipsnis). Nors atsakovė teigia, kad apie eismo įvykį atsakovės neinformavo ir jos nurodymu Transporto priemonę valdęs trečiasis asmuo D. S., ši aplinkybė, vertinant atsakovės atsakomybę prieš ieškovą, nereikšminga. Kaip teisingai pažymėjo ieškovas dublike, pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalį atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą pats raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Nagrinėjamu atveju ši pareiga priskirtina ir pačiai atsakovei, perdavusiai Transporto priemonę valdyti trečiajam asmeniui D. S. savo valia. Tuo labiau, kad atsakovė, deklaratyviai teigdama, kad D. S. apie eismo įvykį jos neinformavo, jokių aplinkybių apie jų santykius, kurių pagrindu D. S. apskritai buvo perduota Transporto priemonė, procesiniuose dokumentuose taip ir nenurodo, nedetalizuoja.

Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 dalį nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog, sistemiškai vertinant aptartas TPVCAPDĮ nuostatas, Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, kt.). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro regresinio ieškinio pagrindą. Tai, kad išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės 1 564 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise, nurodė šį prašymą pagrindžiančias aplinkybes, pateikė nuostolių dydį pagrindžiančius rašytinius įrodymus: 2003 m. liepos 1 d. sutarties tarp ieškovo ir Prancūzijos centrinio biuro Vidaus nuostatų III priedą; 1985 m. liepos 5 d. Badinterio įstatymo kopiją, teismų praktikos aiškinimus, Prancūzijos kelių eismo taisyklių nuostatas, Centrinio Prancūzijos eismo įvykių draudimo bendrovių biuro 2018 m. spalio 11 d. raštą dėl 1 564 Eur kompensacijos sumokėjimo, 2018 m. gruodžio 10 d. bankinio pavedimo 1 564 Eur sumai, kuri pervesta Prancūzijos centriniam biurui, kopiją, 2017 m. kovo 3 d. eismo įvykio deklaraciją, 2017 m. kovo 6 d. sąmatos Nr. DE00000615 kopiją, kitą 2017 m. kovo 3 d. žalos įvykio administravimo medžiagą, tarp kurių apgadintos automobilių aikštelės fotonuotraukas.

Įvertinus byloje esančius ieškovo pateiktus įrodymus taikytinos Prancūzijos teisės nagrinėjamo klausimo kontekste – dėl žalos, padarytos motorinės transporto priemonės, atlyginimo ir jos dydžio, spręstina, kad byloje esantis Prancūzijos teisės turinys (1985 m. liepos 5 d. Badinterio įstatymas, teismo praktika) patvirtina nukentėjusiojo asmens teisę į visišką nuostolių atlyginimą. Nors ne visa ieškovo pateikta teismų praktika, kiek ji susijusiu konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl gaisro, vilkiko ir priekabos draudimo santykio, yra aktuali nagrinėjamu klausimu, minėtoje praktikoje, be kita ko, yra užfiksuotas ir esminis visiško nuostolių atlyginimo principas dėl padarytos žalos, kuris yra bendrasis civilinės teisės principas ir nepriklausomai nuo faktinės situacijos galioja bendrai civilinėje teisėje. Atsakovė nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl Prancūzijos teisės aiškinimo ir/ar taikymo, todėl nesivadovauti jais teismas neturi pagrindo.

Atsakovė procesiniuose dokumentuose akcentuoja tai, kad ieškovas nepagrindė D. S. neteisėtų veiksmų, vairuojant Transporto priemonę, todėl jokia atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima. Atsakovės teigimu, į bylą pateikta eismo įvykio deklaracija nagrinėjamu atveju negali būti laikoma įrodymu, nes ji yra nepasirašyta įvykyje dalyvavusių asmenų. Teismas su tokiais atsakovės argumentais nesutinka. Į bylą pateikta 2017 m. kovo 3 d. eismo įvykio deklaracija, priešingai nei teigia atsakovė, yra pasirašyta abiejų įvykyje dalyvavusių asmenų. Tai, kad byloje nėra įrodymų, liudijančių, kad aikštelėje, kurioje manevravo D. S., vairuodamas Transporto priemonę, nebuvo jokių draudžiančių važiuoti ženklų, nepatvirtina D. S. veiksmų teisėtumo. Tokios aplinkybės reikšmingumo, įtvirtinto Prancūzijos teisėje, jos taikymo ir aiškinimo praktikoje, atsakovė nepagrindė. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pačio Transporto priemonę vairavusio D. S. pasirašymas eismo įvykio deklaracijoje, pripažįstant joje nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į Prancūzijos teisę – Kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnį, numatantį, kad kiekviena važiuojanti transporto priemonė ar transporto priemonių junginys privalo turėti vairuotoją, pastarasis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus ir gerbti kitus eismo dalyvius viešuosiuose keliuose, 1985 m. liepos 5 d. Badinterio įstatymą, kurio tikslas nukentėjusiems išmokėti kompensaciją, nepriklausomai nuo žalos pobūdžio, force majore aplinkybių, trečiųjų asmenų veiklos, ją mokėti ne tik kai eismo įvykis įvyksta viešuose keliuose, bet ir privačioje erdvėje, liudija, kad vairuodamas Transporto priemonę jis buvo neatsargus, kas lėmė nukentėjusiojo SAS SELVES teisę į kompensaciją dėl automobilių stovėjimo aikštelės sugadinimo.

Atsakovė procesiniuose dokumentuose akcentuoja ir tai, kad į bylą pateiktų aikštelės sugadinimo nuotraukų nepakanka žalos faktui ir dydžiui nustatyti. Teismas, vertindamas į bylą pateiktų įrodymų visumą, nesutinka, kad žalos faktą ir dydį patvirtina tik į bylą pateiktos automobilių aikštelės sugadinimo nuotraukos. Kad aikštelė buvo sugadinta, patvirtina ir įvykyje dalyvavusių asmenų pasirašyta 2017 m. kovo 3 d. eismo įvykio deklaracija. Kita vertus, ieškovo į bylą pateikta Prancūzijos teisė ir jos aiškinimas liudija, kad pagal ją žalos įrodinėjimas yra galimais visais būdais. Nagrinėjamu atveju žalos dydžiui pagrįsti ieškovė pateikė 2017 m. kovo 6 d. sąmatą Nr. DE-00000615, pateiktą SAS SELVES, taisymui po puspriekabės manevravimo automobilių stovėjimo aikštelėje 1 360 Eur be PVM (1 632 Eur su PVM) sumai. Šios sąmatos turinys, vertinant ir kitus jau paminėtus įrodymus – 2017 m. kovo 3 d. eismo įvykio deklaracijoje nubrėžta schemą, fotonuotraukas, neleidžia abejoti, kad sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su automobilių stovėjimo aikštelės sugadinimu: medžiagų atvežimas ir sukrovimas, sugadintų trinkelių nuėmimas, naujų trinkelių pristatymas ir paklojimas, darbo vietos sutvarkymas, įskaitant atliekų išvežimą į sąvartyną. Įrodymų, leidžiančių suabejoti tokiu žalos faktu, jos dydžio pagrįstumu, atsakovė į bylą nepateikė.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovo ieškinys pripažįstamas pagrįstu ir tenkinamas – iš atsakovės ieškovo naudai priteisiami 1 564 Eur nuostolių atlyginimui (CK 6.265 straipsnis, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, taip pat priteisia ieškovui iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 564 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusios su vietos apžiūra (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovas pateikė įrodymus dėl turėtų 243,74 Eur (110,87 Eur + 132,87 Eur ) išlaidų vertimo paslaugoms, taip pat už ieškinį ieškovas yra sumokėjęs 35 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Taigi, iš viso ieškovo byloje patirtos išlaidos sudaro 278,74 Eur. Šios išlaidos priteisiamos ieškovo naudai iš atsakovės, kurios atžvilgiu ieškinys patenkintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nutaria:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas 125709291, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltusa“, juridinio asmens kodas 303234303, 1 564 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų šešiasdešimt keturių Eur) nuostolius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 564 Eur) nuo bylos iškėlimo atsakovei teisme dienos (2021 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 278,74 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.