- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-20
- Bylos Nr.
- e2S-1590-1097/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08103-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- V. R., L. T.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrove „Goldera“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių V. R. ir L. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių V. R. ir L. T. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrove „Goldera“ ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovės V. R. ir L. T. (toliau – ir ieškovės) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms UAB ,,Goldera“ ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovės), dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, prašydamos pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio (liet. nuo sudarymo momento) atsakovių 2017 m. liepos 12 d. sudarytą susitarimą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos. Ieškovės, be kitų aplinkybių, nurodė, kad po šio susitarimo sudarymo pasikeitė ginčo žemės sklypo bendraturčiai – nuosavybės teises į dalis žemės sklypo įgijo ir ieškovės. Ieškovių teigimu, ginčijamas susitarimas yra neteisėtas, pažeidžia jų, kaip šio ginčo žemės sklypo bendraturčių, teises bei teisėtus interesus, todėl yra pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu ab initio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-12725-600/2023 ieškinį atsisakė priimti.
3. Teismas nurodė, kad ieškovės reiškia reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81, 4.75 ir 4.81 straipsnių pagrindu. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Šalies argumentai
4. Teismas, susipažinęs su prie ieškinio pateiktais priedais, kuriais grindžiamas ieškinio dalykas, nustatė, kad ginčijamas sandoris dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo buvo sudarytas 2017 m. liepos 12 d. tuomečių žemės sklypo savininkų – atsakovės UAB „Goldera“, kuriai priklausė 4915/4967 sklypo dalių, ir Lietuvos Respubliką atstovavusios Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, kuriai priklausė 52/4967 sklypo dalys. Ieškovės daiktines teises į ginčo žemės sklypą (po 5/4967 sklypo dalis) įgijo, atitinkamai, 2021 m. spalio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos sprendimo Nr. 49S-474-(14.49.3) ir 2022 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 3315 pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas konstatavo, kad ieškovės ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo ginčo sklypo savininkėmis nei naudotojomis, todėl, vadovaujantis sutarties uždarumo principu, išplaukiančiu iš CK 6.189 straipsnio nuostatų, ieškovių reikalavimas dėl sandorio dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka, nes sandorio sudarymo metu ieškovių teisės niekaip nebuvo pažeistos, atitinkamai, ir viešasis interesas. Teismas išaiškino, kad, jei ieškovių tikslas yra pakeisti nustatytą ir įstatymo nustatyta tvarka išviešintą ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarką, jos turi atitinkamai formuluoti tokį reikalavimą, jį grindžiant siūloma keisti naudojimosi tvarka (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai).
6. Teismas sprendė, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas nagrinėjamu atveju neatitiktų proceso koncentracijos principų, šaliai numatytų pareigų tinkamo įgyvendinimo, todėl ieškinį atsisakė priimti vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovės V. R. ir L. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, nes ieškinio priėmimo stadijoje negali būti vertinama, ar asmens teisės yra (ne)pažeistos. Tai, ar asmens teisės yra pažeistos, sprendžiama ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės ir joje priėmus baigiamąjį aktą – teismo sprendimą. Asmens kreipimuisi į teismą pakanka jo manymo, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos.
7.2. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį dėl to, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovės nebuvo ginčo žemės sklypo savininkėmis. Nors ieškovės minėto sandorio sudarymo metu dar nebuvo šio ginčo žemės sklypo dalių savininkėmis, tačiau jau tuomet į tas dalis turėjo teisėtą interesą ir lūkestį atkurti nuosavybės teises natūra, todėl turėjo ir teisę į tai, kad jos būtų racionaliai tvarkomos. To nepadarius (sudarius ydingą susitarimą dėl naudojimosi tvarkos), ieškovių teisės ir teisėti interesai to sandorio sudarymo metu buvo pažeisti. Teismas nenurodė jokios teisės normos, kurioje būtų nustatyta, kad ieškovės turi įrodyti jų teisių pažeidimą būtent sandorio sudarymo metu. Pagal teismo argumentavimo logiką išeina, kad teisme gali būti neginamas asmuo, kurio teisės nebuvo pažeistos sandorio sudarymo metu, bet yra pažeidžiamos šiuo metu.
7.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės turi teisinį suinteresuotumą ginčyti atsakovių susitarimą, nes ginčo susitarimas yra privalomas ieškovėms pagal CK 4.81 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog jeigu susitarimas dėl naudojimosi tvarkos yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis. Teismo nurodytas sutarties uždarumo principas nėra absoliutus – egzistuoja jo išimtys, t. y. įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms. Ieškovės turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, nes ginčo sandoris dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos ieškovėms yra privalomas, tačiau dėl ieškinyje nurodytų priežasčių šiuo metu pažeidžia ieškovių teises ir teisėtus interesus. Ginčas dėl jo yra nagrinėtinas teisme, nepriklausomai nuo to, ar sandoris jo sudarymo metu pažeidė ieškovių teises.
7.4. Teismas nekonstatavo, kad ieškovių pareikšto reikalavimo – pripažinti susitarimą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos niekiniu ir negaliojančiu ab initio – patenkinimas nesukeltų ieškovėms materialiųjų teisinių padarinių, ar pan. Teismas, keldamas prielaidas dėl ieškovės tikslų, išaiškino, jog jos turėtų kitaip formuluoti ieškinio reikalavimą, tačiau ieškovo tikslus teismas turi aiškintis į parengiamąjį teismo posėdį iškvietęs šalis ir jas apklausdamas, siekiant galutinai suformuluoti šalių reikalavimų turinį ir t. t., o ne tuos tikslus spėlioti nutartyje, kuria atsisako priimti ieškinį.
7.5. Ieškinio tariamų trūkumų buvimas nesuponuoja pagrindo apskritai atsisakyti priimti ieškinį. Jei ieškovių pareikštas ieškinys neatitiko kokių nors turinio ar įrodymų įforminimo reikalavimų, tai tokiu atveju turėjo būti taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas. Teismas neteisingai aiškino proceso koncentracijos principo turinį, nes pastarasis principas reiškia tai, jog priėmus ieškinį teismas imasi CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, o ne tai, jog teismas vietoje ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo turėtų atsisakyti priimti ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
10. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nurodydamas, kad ieškovės nebuvo ieškiniu ginčijamo sandorio šalimis ir sandorio sudarymo metu nebuvo ginčo žemės sklypo savininkėmis ar naudotojomis, todėl, teismo teigimu, sandorio sudarymo metu ieškovių teisės niekaip nebuvo pažeistos. Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl teismo teisės CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyti priimti ieškinį apimties.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmuo įgyvendina šią teisę, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
12. Teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018). Teismas, gavęs procesinį dokumentą (ieškinį ar pareiškimą), be šio dokumento formos ir turinio atitikties proceso įstatymo nustatytiems reikalavimams, turi patikrinti, ar nėra esminių procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas) pagrindai. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad teismo atsisakymas pradėti (iškelti) civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą gali būti grindžiamas tik pirmiau nurodytoje proceso įstatymo normoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018).
13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į pateikto ieškinio, kurio priėmimo klausimą sprendė pirmosios instancijos teismas, turinį, sutiktina su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti nepagrįstai.
14. Pirma, teismas nepakankamai atsižvelgė į aplinkybių, vertintinų sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, pobūdį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1323/2013, 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1682/2013). Kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodė ieškovės, teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014).
15. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintini pagrįstais atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje negalėjo vertinti, ar ieškiniu ginčijamas sandoris (ne)pažeidė ieškovių teisių ir, atitinkamai, neturėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškinys nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka, nes sandorio sudarymo metu ieškovių teisės nebuvo pažeistos. Tokio pobūdžio klausimai, kaip minėta, gali būti atsakyti išnagrinėjus bylą iš esmės ir nesudaro pagrindo ieškiniui nepriimti.
16. Antra, CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad ieškinį atsisakoma priimti nagrinėti, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, nepagrįstai suabsoliutino sutarties uždarumo principą ir neatsižvelgė į iš pateikto ieškinio faktinio pagrindo kylančią su nekilnojamojo daikto bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis susijusią ginčo specifiką.
17. Pagal CK 4.9 straipsnio 1 dalį, daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai. CK 4.9 straipsnio 2 dalis nustato, kad daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui. Jeigu daiktinės teisės suvaržymai turi būti registruojami, kartu su daiktu perleidžiami tik įregistruoti suvaržymai. Įstatymų numatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui.
18. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 4.81 straipsnio 2 dalis).
19. Iš ieškinio turinio ir jo priedų matyti, jog ieškovės yra įgijusios nuosavybės teises į dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Daliai žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio ir ieškovėms, įregistruota naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (Nekilnojamojo turto registro išrašo 7.348, 7.352 papunkčiai), įregistravimo pagrindas – 2017 m. liepos 12 d. bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu Nr. 1-8369. Iš byloje esančio 2017 m. liepos 12 d. susitarimo matyti, jog naudojimosi tvarka buvo nustatyta atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (dabar – prie Aplinkos ministerijos), ir UAB „Goldera“ susitarimu, dėl kurio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu yra teikiamas ginčo ieškinys. Taigi, ginčijamas susitarimas turi įtakos ieškovių, kaip žemės sklypo dalies savininkių, teisėms bei pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog vien dėl to, jog ieškovės ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo ginčo sklypo savininkėmis ar naudotojomis, jų reikalavimas nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka kaip nepažeidęs jų teisių susitarimo sudarymo momentu.
20. Trečia, teismas skundžiamoje nutartyje išaiškino, kad, jeigu ieškovių tikslas pakeisti nustatytą ir išviešintą ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarką, jos turi atitinkamai formuluoti tokį reikalavimą, jį grindžiant siūloma keisti naudojimosi tvarka. Tačiau pasirinkti teisių gynimo būdą yra ieškovo teisė, o pasirinkto teisių gynimo būdo (ne)tinkamumas, galintis lemti ir ieškinio atmetimą, teismo galėtų būti nustatomas išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne ieškinio priėmimo stadijoje. Jei, teismo vertinimu, pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai netinkamas, tai nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį – tam tikri, teismo vertinimu, esantys procesinio dokumento trūkumai ar netikslumai / neaiškumai spręstini taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju procesinį sprendimą atsisakyti priimti ieškinį grįsdamas tuo, kad ieškovės ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo ginčo sklypo savininkėmis ar naudotojomis, netinkamai taikė atsisakymą priimti ieškinį reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į bendraturčių teisinių santykių specifiką ir, neatsižvelgdamas į ieškinio priėmimo stadijoje spręstinų klausimų apimtį, nepagrįstai rėmėsi ieškovių teisių nepažeidimo sandorio sudarymo metu argumentu.
22. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą tenkinti atskirąjį skundą – panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio priėmimas galimas tik pirmosios instancijos teisme (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010), šis klausimas perduotinas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
23. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.