Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Arvydo Martinavičiaus, kolegijos teisėjų Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą ir patikslintą skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu (toliau –Pakeitimo įstatymas) pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį LR BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Kaip minėta, vadovaujantis šia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostata, buvo priimtas sprendimas dėl ginklo neišdavimo pareiškėjui. Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalis (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) nustato, jog nurodytoje teisės normoje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklą įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, jog esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, kad naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) asmuo turi legalų pagal šios normos ankstesnę redakciją ginklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1213/2012). Pabrėžtina, kad aplinkybės, dėl kurių M. S. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, atsirado 2008 m. gruodžio 19 d. Darytina išvada, kad pareiškėjas atitinka pirmąją iš dviejų sąlygų, kurios suponuoja griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal įstatymą, netaikymą, nes aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo. Tačiau pareiškėjas prašymą dėl leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui padavė 2014 m. rugsėjo 8 d., t. y. po naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo (kaip minėta, šis įstatymas įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d.), todėl jis neatitinka antrosios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos – įsigyti ginklą iki minėto įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymi, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi jam buvo panaikintas teistumas pagal 2009 m. gruodžio 17 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose apibrėžtos aplinkybės (šiuo atveju aplinkybė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), kurių taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Be to, ta aplinkybė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, kaip savarankiškas pagrindas numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-233-13).

Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. S. skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas ginčija Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 14-IL-86-00553-e „Dėl leidimo įsigyti laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu: 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-464-756/2015, administracinė byla Nr. A-1282-822/2015).

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą pagal BK 135 straipsnio1 dalį bei pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį už padarytą nusikaltimą jam paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams. BK už padarytą nusikaltimą, numatytą 135 straipsnio 1 dalyje, numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Telšių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi panaikino M. S. teistumą pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendį.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Atsakydama į pareiškėjo teiginį, jog pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytą aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ši išvada atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1282-822/2015).

Atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas. Įstatymo nuostatos nesuteikia atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, taip pat ir administraciniam teismui, teisės revizuoti konkrečių baudžiamųjų teisinių santykių turinio, o tik įpareigoja formaliai įvertinti res judicata galią įgijusių teismų nuosprendžių priėmimo faktinį ir juridinį pagrindus. Vadinasi, pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui (LVAT 2015-12-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1282-822/2015).

Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu atsakovo sprendimu grindžia ir tuo, jog jam neturėtų būti taikomas apribojimas dėl nepriekaištingos reputacijos, nes nusikaltimas, už kurio įvykdymą buvo pripažintas kaltu, įvykdytas 2008 m. gruodžio 19 d., teismo nuosprendis, kuriuo buvo apkaltintas M. S. už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 straipsnio 1 dalyje, buvo priimtas 2009 m. gruodžio 17 d. Pareiškėjas pažymi, kad pagal 2008 m. birželio 5 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, teistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų.

Atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę ir pareiškėjo nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir reikšmingas teisės taikymo klausimas, t. y. kolegijos nurodytų redakcijų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) priedo 2 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Aiškindama Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, kolegija pažymi, kad esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, jog naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011-03-01) asmuo turi legaliai įsigytą ginklą. Tokios aplinkybės nesant, situacijoje, kai yra Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nurodytos aplinkybės, su kuriomis yra siejamas nepriekaištingos reputacijos neturėjimas, turi būti taikomas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas asmeniui įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011-03-01) nei ginklo, nei leidimo laikyti ginklus neturėjo. 2009 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas visus savo turėtus ginklus, nurodytus 1995-10-03 išduotame leidime Nr. 737, pardavė savo tėvui A. S.. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nurodyta, kad leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus, 2 straipsnio 31 dalyje – leidimas nešiotis ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus. Taigi, šios teisės akte nurodytos sąvokos reiškia, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra išduodamas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir konkretiems leidime nurodytiems ginklams. Iš to daroma išvada, jog asmuo, turėdamas leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (kuriame nurodyti konkretūs ginklai, jų duomenys), žino ir suvokia, jog pardavus visus ginklus toks leidimas netenka galios. Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 straipsnio 1 dalyje. Vertintina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prieš įsigaliojant Pakeitimo įstatymui buvo įsigijęs ginklą. Šiuo atveju pažymėtina, kad Pakeitimo įstatymo sąlygose nurodant ginklo įsigijimą turimas omenyje teisėtas įsigijimas, t. y. ne ginklo faktinis turėjimas, o leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus turėjimas. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog pareiškėjui tinkamai taikytos griežtesnės Įstatymo nuostatos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pareiškėjas pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Telšių apskrities VPK, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ginklą. Taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą ginklui.

Pareiškėjas taip pat teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“, 109 straipsnio 2 daliai „konstitucinis teisinės valstybės principas“ ta apimtimi, kuria nereglamentuotas nepriekaištingos reputacijos neatitikimo pasibaigimo terminas.

Atsakant į šį prašymą, pažymėtina, jog Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 str. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A525-2528/2012). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, jog teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią administracinę bylą, nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog Telšių apskrities VPK 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 14-IL-86-00553-e „Dėl leidimo įsigyti laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.