Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos N. L., atstovaujamos advokato M. Š., prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja prašo iki ieškinio pareiškimo nedelsiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones - G. L. ir R. L. priklausančio nekilnojamo turto, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių G. L. ir R. L. ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą 582 500 Eur sumai. Prašyme nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietė N. L. (pirkėja) ir G. L., R. L. (pardavėjai) sudarė 6 preliminarias nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis (3 sutartys buvo sudarytos 2018 m. liepos 24 d. ir 3 sutartys buvo sudarytos 2018 m. rugpjūčio 17 d.) dėl 6 butų pirkimo, esančių pastate, (duomenys neskelbtini). Preliminariose sutartyse šalys sulygo, jog darbai bus baigti ir pagrindinės sutartys bus sudarytos ne vėliau kaip iki 2019 m. kovo 1 d. Pirkėja pagal pasirašytas preliminarias sutartis savo įsipareigojimus yra įvykdžiusi ir atsiskaičiusi, paskutinis likęs atsiskaitymas numatytas notarinių sutarčių pasirašymo metu. Pardavėjai iki šios dienos statybos darbų nebaigė ir nenurodė, kada ketina baigti. Darbų atlikimas dėl statytojo kaltės negali būti vykdomas, kadangi nėra tinkamo projekto. Tiek pardavėjai, tiek architektas su pirkėja tinkamai nekomunikavo ir nepateikė jos prašomų dokumentų. Techninis projektas buvo atliktas netinkamai, koreguotas nebuvo ir iki šiol nėra įkeltas į „infostatyba” puslapį kartu su visais kitais reikiamais dokumentais. Taigi, Pagrindinių sutarčių sudarymo terminas yra praleistas dėl pardavėjų kaltės, kadangi jie neįvykdė savo prievolės ir nebaigė statybos darbų. Pirkėja 2019 m. gegužės 15 d. pranešimu informavo pardavėjus, jog vienašališkai nuo 2019 m. gegužės 23 d. nutraukia pasirašytas 6 Preliminarias nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis (sutarčių 6.2. p.) ir reikalavo iki 2019 m. gegužės 24 d. grąžinti pirkėjai 282 500 Eur sumokėto avanso ir papildomai už dėl pardavėjų kaltės neįvykdytas sutartis sumokėti 300 000 Eur dydžio baudą, viso 582 500 Eur. Pardavėjai į pirkėjos prašymą gražinti jos sumokėtą avansą ir baudą nereagavo ir su pirkėja neatsiskaitė, nenurodė iki kada planuoja atsiskaityti, todėl šiuo metu yra rengiamas ieškinys Kauno apygardos teismui. Šiuo metu ieškovės atstovas neturi galimybės pateikti ieškinio, kadangi ieškovė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri gyvena (duomenys neskelbtini), todėl komunikavimas su ja užtrunka. Šiuo metu iš ieškovės yra būtina gauti visų atliktų pavedimų kopijas ir kitus bylai reikšmingus duomenis, dar nėra parengta eksperto išvada dėl nebaigtų ir nekokybiškai atliktų darbų. Dėl šios priežasties civilinio ieškinio rengimas užtrunka. Atsakovai yra informuoti apie Preliminarių sutarčių nutraukimą ir suvokia, jog šiuo metu yra rengiamas civilinis ieškinys. Atsižvelgus į tai, jog rengiamo ieškinio suma yra 582 500 Eur. o atsakovai fiziniai asmenys, kurie gali bandyti nuslėpti turtą, būtina nedelsiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Prašymas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio proceso kodekso (CPK) 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162-241/2015, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017 ir kt.).

Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas tokį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo interesams ir egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, kad ateityje galbūt kils grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo, tikėtina palankaus ieškovui, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes ir su juo pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad būsimas ieškinys negalėtų būti tikėtinai pagrįstas ir pagal pareiškėjos pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus sprendimas, tačiau pažymi, kad preliminarus pareiškėjos pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik leidžia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo poreikį. Todėl yra aktuali kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įvertinimas.

Sprendžiant klausimą dėl grėsmės pareiškėjos interesams ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad šią grėsmę pareiškėja įrodinėja iš esmės tik didelės būsimo ieškinio sumos atsakovams kriterijumi.

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017).

Pareiškėja prašyme nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų G. L. ir R. L. nesąžiningumą, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodinėja atsakovų nesąžiningumo, prašyme nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė įrodymų apie atsakovų ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, turtą paslėpti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis).

Teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nenustačius bent tikėtino atsakovų nesąžiningumo, siekiant ateityje išvengti jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, atsakovų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia pareiškėja, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo. Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nesant objektyvių duomenų apie atsakovų nesąžiningumą, prieštarautų ekonomiškumo principui (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalimi, 151 straipsniu,

nutaria:

Netenkinti pareiškėjos N. L., atstovaujamos advokato M. Š., prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Nutartis per 7 dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.