- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-20
- Bylos Nr.
- e2A-163-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-163-544/2020
teisėjas Virginijus Skaraitis Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00145-2019-5
2020 m. balandžio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3248-783/2019 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinei žemės tarnybai), trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. K. prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio miesto skyriaus 2019 m. vasario 6 d. raštą Nr. 23SD-1117-(14.23.104), pripažinti nuo 1995 m. birželio 30 d. sudaryta 99 metams 0,2842 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per vieną mėnesį nuo galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos pasirašyti su ieškove 0,2842 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį 99 metų laikotarpiui, nuomos pradžios terminą skaičiuojant nuo 1995 m. birželio 30 d.
2. Nurodė, kad ieškovė yra 0,20 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Šį sklypą ji asmeninės nuosavybės teise įgijo iš savo motinos K. I. 1995 m. liepos 7 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Dovanotasis žemės sklypas ribojasi su 0,28 ha valstybiniu žemės sklypu, kurį ieškovės motina naudojo kaip daržą, o nuo 1995 m. birželio 30 d. pagal tuo metu Vyriausybės nustatyta tvarka UAB „Nivelyras“ parengtą žemės sklypo ribų planą (schemą), patvirtintą atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos pirmtakės Panevėžio miesto žemėtvarkos tarnybos, nuomojosi ir mokėjo žemės nuomos mokestį. Nuo 2016 m. gruodžio 1 d. žemės mokestį mokėjo pati ieškovė, iš pradžių jį apskaičiuodama ir mokėdama savarankiškai, o vėliau Panevėžio miesto savivaldybė jai siųsdavo žemės nuomos mokesčio deklaracijas.
3. Nurodė, kad 2019 m. sausio 1 d. ji kreipėsi į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio miesto skyrių prašydama sudaryti 0,2842 ha ploto faktiškai ilgą laiką nuomojamo valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, tačiau atsakovė 2019 m. vasario 6 d. raštu Nr. 23SD-1117-(14.23.104) atsisakė prašymą tenkinti, motyvuodama tuo, jog prašoma išnuomoti teritorija nėra suprojektuota teritorijų planavimo dokumentu, joje nėra ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių ir ši teritorija neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos. Tokį savo sprendimą atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrius grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 260) 2.15 punkte nurodyta nuostata. Taip pat atsakovė, atsakydama į ieškovės prašyme nurodytą argumentą dėl ilgą laiką už 0,28 ha valstybinės žemės sklypą mokamo žemės nuomos mokesčio, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta valstybinės žemės sklypo naudotojo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį. Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiais, jog valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčiai turi būti taikomi Nutarimo Nr. 260 reikalavimai, keliami nuomos sutarčiai, nes nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės motinos ir valstybės, vėliau – tarp ieškovės ir valstybės, susiformavo nuo 1995 m. birželio 30 d., kada šis aktas dar nebuvo priimtas. Nagrinėjant ginčą turi būti remiamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (nutarimo redakcija, galiojusi nuo 1993 m. liepos 22 d. iki 1995 m. liepos 22 d.) (toliau – ir Nutarimas Nr. 550), kurio 5 punkte buvo numatyta išnuomojamų ar parduodamų ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų brėžinių parengimo tvarka, o 7.1.1. punkte – valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai nuomos tvarka privačių namų valdų savininkams. Nuomos santykių susiformavimo metu 1995 m. birželio 30 dienai Nutarime Nr. 550 buvo nurodyta, jog fiziniai ar juridiniai asmenys, naudojantys nustatytąja tvarka jiems suteiktus valstybinės žemės sklypus, laikomi naudojamų sklypų nuomininkais ir nei minėto Nutarimo 7.1.1. punkte, nei kituose teisės aktuose nebuvo nustatyta jokių papildomų kriterijų norint išsinuomoti valstybinės žemės sklypą.
4. Ieškovės teigimu, tai, kad 0,2842 ha žemės sklypas buvo nuomojamas, yra pripažinusi ir Panevėžio miesto savivaldybė, savo kasmet siųstose deklaracijose, nurodydama valstybinės žemės nuomos pradžią nuo 1996 m. gruodžio 1 d. Aplinkybę dėl susiformavusių nuomos santykių patvirtina tiek Nutarimo Nr. 550 11 punkto, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (nutarimo redakcija įsigaliojo 1995 m. liepos 22 d. ir galiojo iki 1999 m. birželio 10 d.) (toliau – ir Nutarimas Nr. 987) 12 punkto nuostatos, numačiusios, jog valstybinės žemės nuomos mokestį privalo ir moka tik valstybinės žemės nuomininkas. Tik vėliau priimtame Nutarime Nr. 260 nurodyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, naudojantys jiems nustatyta tvarka suteiktus valstybinės žemės sklypus ne žemės ūkio veiklai, taip pat turintys pastatų, statinių bei įrenginių (kai šiems objektams nėra suteikta žemės sklypų), laikomi valstybinės žemės nuomininkais tik sudarę žemės nuomos sutartį, o asmenys, kurie naudojasi valstybinės žemės sklypais nesudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių, yra laikomi valstybinės žemės naudotojais. Tačiau 1995 m. birželio 30 d., t. y. faktinių nuomos santykių susiformavimo pradžioje, galiojusio Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nebuvo žemės „naudotojo“, privalančio mokėti žemės nuomos mokestį, sąvokos, todėl atsakovė 2019 m. vasario 6 d. rašte nepagrįstai teigė, jog ieškovė yra žemės naudotoja. Paaiškino, jog kaip tik ir siekia, kad su ja būtų sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, pagal 1995 m. birželio 30 dienai galiojusius teisės aktus, reglamentavusius valstybinės žemės perleidimo bei nuomos teisinius santykius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmai 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 1980 m. birželio 2 d. ieškovės motina K. I. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įsigijo 11249 m² žemės plote esantį gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Tuometinės Panevėžio miesto valdybos 1991 m. gruodžio 30 d. potvarkiu Nr. 656v K. I. valdomas žemės sklypas nuo 1,1411 ha sumažintas iki 0,52 ha, 1992 m. gegužės 25 d. potvarkiu Nr. 226 – iki 0,5160 ha. 1992 m. balandžio 14 d. K. I. Panevėžio miesto valdybai pateikė prašymą parduoti 0,52 ha žemės sklypą. Panevėžio miesto valdybos 1992 m. rugpjūčio 17 d. potvarkiu Nr. 414v K. I. iš jos valdomo 0,5160 ha žemės sklypo leista įsigyti 0,20 ha žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) ir ji jį įsigijo 1994 m. gruodžio 16 d.. 1995 m. birželio 30 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriuje patvirtintas UAB „Nivelyras“ parengtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų planas, pagal kurį šalia 0,20 ha sklypo dalies suformuotas 0,2842 ha žemės sklypas, skirtas nuomai. Rašytinė sutartis dėl 0,2842 ha valstybinės žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos nebuvo sudaryta. 1995 m. liepos 7 d. K. I. 0,20 ha žemės sklypą dovanojo ieškovei. Ieškovės motina iki 1995 m. liepos 3 d., ieškovė – po 1995 m. liepos 3 d., už 0,2842 ha žemės sklypo naudojimą pagal 1995 m. birželio 30 d. patvirtintą UAB „Nivelyras“ žemės sklypo ribų planą iki šiol moka žemės naudotojo mokestį. Nuo 2003 metų žemės naudotojo mokesčio dydį apskaičiuoja Panevėžio miesto savivaldybės administracija.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė 2005 m. sausio 31 d., 2005 m. balandžio 25 d., 2006 m. lapkričio 22 d., 2007 m. sausio 22 d. kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją dėl leidimo išsipirkti 0,2842 ha naudojamos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities viršininko administracija 2005 m. kovo 1 d. raštu Nr. S01-146, 2005 m. birželio 7 d. raštu Nr. (1.38./60)-20-1314, 2006 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 20-3356-(1.38.)-60 bei 2007 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 20-1076-(1.38.)-60 ieškovę informavo, jog jos prašymas negali būti tenkinamas, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas bei reikalavimus be aukciono išnuomojamiems valstybinės žemės sklypams, pasiūlyta dėl detaliojo plano rengimo ir žemės sklypo formavimo kreiptis į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją. 2005 m. birželio 7 d. bei 2007 m. balandžio 4 d. raštuose ieškovė informuota, jog dėl sklypo (0,2842 ha) naudojimo nustatyta tvarka ji nėra sudariusi žemės nuomos sutarties. 2019 m. sausio 11 d. ieškovė kreipėsi į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrių, prašydama išnuomoti Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), esantį 0,2842 ha ploto valstybinės žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio miesto skyrius 2019 m. vasario 6 d. raštu Nr. 23SD-1117-(14.23.104) atmetė ieškovės prašymą kaip nepagrįstą, nurodydamas, jog prašomas išnuomoti žemės plotas nėra suprojektuotas teritorijų planavimo dokumentu bei įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kas prieštarauja Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžtai žemės sklypo sąvokai, be to, žemės sklypas negali būti išnuomojamas be aukciono, nes jis nėra užstatytas nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, kas neatitinka Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.1 punkto reikalavimų.
8. Nustatydamas faktines aplinkybes dėl gyvenamojo namo su priklausiniais sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įsigijimo, ieškovės motinos K. I. valdomo sklypo sumažinimo, žemės sklypo dalies pardavimo, dalies sklypo skyrimo nuomai pagal 1995 m. birželio 30 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriuje patvirtintą UAB „Nivelyras“ parengtą žemės sklypo ribų planą, sklypo dalies (0,20 ha) dovanojimą ieškovei, ieškovės kreipimąsi dėl sklypo (0,2842 ha) pardavimo 2005 – 2007 metais į Panevėžio apskrities viršininko administraciją, pastarosios atsakymus bei ieškovės informavimą dėl nuomos santykių nebuvimo tarp jos ir valstybės, teismas rėmėsi atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos pateikta Valstybinės kitos paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo byla Nr. 14.23.54 (toliau – ir byla Nr. 14.23.54), civilinėje byloje esančiomis šios bylos Nr. 14.23.54 dokumentų kopijomis. Nustatydamas, kad sklypo dalį (0,2842 ha) pagal vėliau 1995 m. birželio 30 d. patvirtintą UAB „Nivelyras“ parengtą žemės sklypo ieškovės motinai buvo leista nuomotis, teismas rėmėsi byloje esančiu K. I. 1992 m. balandžio 15 d. pareiškimu dėl sklypo sumažinimo nuo 11249 m² iki 5160 m², tuo pačiu 1995 m. birželio 30 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriuje patvirtintu UAB „Nivelyras“ parengtu žemės sklypo ribų planu. Kaip matyti iš šių dokumentų, 1992 m. balandžio 15 d. pareiškime yra rankraštinis prierašas dėl leidimo dalį (0,20 ha) sklypo išsipirkti bei likusios sklypo dalies nuomai. Nors ši rankraštinė rezoliucija nepasirašyta ir nesukuria jokių teisinių pasekmių, tačiau vėliau sekę veiksmai (1992 m. rugpjūčio 17 d. potvarkis Nr. 414v, kuriuo leista K. I. iš jos valdomo 0,5160 ha žemės ploto įsigyti 0,20 ha sklypą asmeninės nuosavybės teise, 1995 m. birželio 30 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriuje patvirtintame UAB „Nivelyras“ parengtame žemės sklypo ribų esantys įrašai dėl nuomojamos žemės (tiek pačiame patvirtintame sklype esantis įrašas „nuomojama žemė 2842 m²“, tiek sklypo ploto grafoje įrašas „2000 m² nuoma 2842 m²“)) įrodo, jog su ieškovės motina, iki patvirtinant 1995 m. birželio 30 d. UAB „Nivelyras“ parengtą žemės sklypo ribų planą, buvo tariamasi dėl dalies sklypo nuomos. Nustatydamas faktinę aplinkybę dėl žemės naudotojo mokesčio mokėjimo nuo 1995 m. liepos 3 d., teismas rėmėsi pačios ieškovės pateiktais kvitais, VMI pažyma, Panevėžio miesto savivaldybės parengtomis deklaracijomis, trečiojo asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos pateiktais įrodymais. Teismo nuomone, nors ieškovė mokėtą mokestį įvardino kaip nuomos mokestį, tačiau nustačius, jog sutartis dėl žemės nuomos tarp ieškovės ir valstybės nebuvo sudaryta, laikyti šį mokestį nuomos mokesčiu nėra pagrindo. Teismas taip pat atmetė ieškovės paaiškinimus, jog apie tai, kad žemės sklypo dalis (0,2842 ha) yra nenuomojama, ji sužinojo tik 2019 metais, nes byloje Nr. 14.23.54 yra 2005 m. birželio 7 d. ir 2007 m. balandžio 4 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos raštai į ieškovės prašymą parduoti jai šią sklypo dalį, kuriuose aiškiai nurodyta, jog ieškovė nėra sudariusi nuomos sutarties ir jai mokestis yra apskaičiuojamas kaip žemės naudotojai.
9. Teismas sprendė, jog pripažinti, kad tarp ieškovės motinos K. I., pačios ieškovės ir valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, nuo 1995 m. birželio 30 d. yra susiklostę valstybinės žemės nuomos santykiai, nėra pagrindo. Pažymėjo, jog, kol galiojo Nutarimas Nr. 550 ir Nutarimas Nr. 987, ieškovės motina nuo 1995 m. birželio 30 d., po 1995 m. liepos 7 d. – ieškovė turėjo subjektinę teisę sudaryti 0,2842 ha valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Tačiau tam, kad būtų susiklostę nuomos santykiai, turėjo būti Nutarimu Nr. 550 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 17-22 punktuose, po 1995 m. liepos 22 d. – Nutarimu Nr. 987 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 19-28 punktuose nustatyta tvarka pateiktas prašymas su taisyklėse išvardintais priedais, parengta ir sudaryta rašytinė šio žemės sklypo nuomos sutartis, ji įregistruota valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka (tuo metu galiojusio 1993 m. gruodžio 23 d. priimto Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Byloje buvo nustatyta, jog prašymas dėl sklypo nuomos nebuvo pateiktas, rašytinė nuomos sutartis nesudaryta ir neįregistruota valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje. Remiantis Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, jeigu šių taisyklių nesilaikoma, žemės nuomos sutartis negalioja. Tai yra imperatyvi įstatymo norma, jos nesilaikymas šalims nesukūrė nuomos teisinių santykių ir pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 47 straipsnio 1 dalis).
10. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu, konstatavo, kad šiuo atveju ieškovė subjektinę teisę siekia įgyvendinti galiojant dabartiniam CK reglamentavimui, todėl sprendžiant klausimus dėl žemės nuomos sklypo yra taikomi šiuo metu galiojantys įstatymai. Nurodė, kad žemės nuomos tvarką nustato ir žemės nuomininkų santykius reguliuoja Žemės įstatymas, nuomojant naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės, patvirtintos Nutarimu Nr. 260). Pagal Taisyklių, patvirtintų Nutarimu Nr. 260, 28 punktą, vadovaujantis Taisyklėmis išnuomojami Taisyklių 2.1, 2.2 ir 2.4 punktuose nurodyti naudojami žemės sklypai, užstatyti šiuose punktuose nurodytais asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Tie patys reikalavimai, keliami be aukciono išnuomojamiems valstybinės žemės sklypams, yra nustatyti ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte. Teismo vertinimu, kadangi ieškovės faktiškai naudojamas 0,2842 ha sklypas, kurį ji prašo išnuomoti, neatitinka Taisyklių, patvirtintų Nutarimu Nr. 260, 2.1, 2.2. ir 2.4 punktuose išvardintų naudojamų žemės sklypų reikalavimų, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė turi teisę į šio valstybinės žemės sklypo nuomą, taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus 2019 m. vasario 6 d. sprendimas atmesti ieškovės prašymą išnuomoti jai ginčo dalyką yra neteisėtas.
11. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad bylos nagrinėjimo metu yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad ieškovė prašymą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos Nacionalinei žemės tarnybai pateikė 2019 m. sausio 11 d., jos prašymas atmestas 2019 m. vasario 6 d. Taigi, ieškovė apie pažeistą teisę sužinojo po 2019 m. vasario 6 d., ir šiai dienai nėra suėjęs 10 metų terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė R. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba, nesant galimybės priimti naujo sprendimo, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Teigia, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas, prieštaringas ir dviprasmiškas, prieštarauja galiojančioms teisės normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, logikos dėsniams, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principams. Teismas neišnagrinėjo šios bylos visapusiškai ir objektyviai, nesiėmė priemonių, kad būtų tinkamai įvertinti visi bylos duomenys, o tik perrašė atsakovės procesiniuose dokumentuose ir teisme išsakytus deklaratyvius teiginius, o ieškovės duotus parodymus vertino tik dėl tos dalies, kuri yra naudinga atsakovei, tačiau nevertino ieškovės duotų parodymų, kuriuos patvirtina objektyvūs bylos duomenys, visumos, neatliko jokios jų faktinės ir teisinės analizės. Šiuo atveju teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje, nors ir teisingai nustatė tarp ieškovės ir atsakovės faktiškai susiklosčiusių valstybinės žemės nuomos teisinių santykių atsiradimo ir buvimo faktą, iš dalies teisingai aiškino bei vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, reglamentavusiais valstybinės žemės pardavimą ir nuomą, tačiau šiuos teisės aktus taikė neteisingai, sprendimą motyvuodamas tik vienintele esmine aplinkybe, jog tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė žemės nuomos sutartis ir tokia sutartis nebuvo įregistruota valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje. Galutinę išvadą teismas padarė remdamasis ne byloje esančių įrodymų visumą, o tik atsakovės nurodyta teisės norma, kuri teisinio santykio (valstybinės žemės nuomos) susiformavimo metu net negaliojo.
14. Nurodo, kad pats teismas sprendime pripažino, jog ieškovė subjektinę teisę į valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą įgijo nuo 1995 m. birželio 30 d., kai licencijuota įmonė UAB „Nivelyras“ parengė 2842 m² valstybinės žemės sklypo ribų planą, kurį savo parašu patvirtino Panevėžio miesto žemėtvarkos tarnybos vadovas, tačiau vis tiek nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatas, kurios nuomos teisinių santykių susiformavimo metu negaliojo. Pareikšdama ieškinį ieškovė prašė pripažinti sutartį sudaryta, o ne pripažinti jos teisę sudaryti sutartį, todėl Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas ar jį įgyvendinantys lydimieji teisės aktai šiuo atveju netaikytini. Ieškovė įrodinėjo, kad su ja būtų sudaryta jau ilgą laiką besitęsianti valstybinės žemės sklypo nuomos santykius patvirtinanti rašytinė sutartis, vadovaujantis teisės aktų, tuo metu reglamentavusių valstybinės žemės perleidimo bei nuomos atvejus ir būdus, nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo ribų plano, suteikusio ieškovei subjektinę teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, tvirtinimo Panevėžio žemėtvarkos tarnyboje metu galiojo būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Šio Nutarimo 7.1.1. punkte buvo numatyta, kad Valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai išnuomojami ne aukciono tvarka piliečiams, kurie 6.1 punkte nurodytais atvejais turi teisę ne aukciono tvarka įsigyti žemės sklypus privatinės nuosavybės teise, bet nepageidauja to daryti, taip pat kitiems nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams – privačių namų valdų savininkams. Jokiu kitokių kriterijų, norint išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, teisės aktai tuo metu nenustatė. To nenustatė ir teismas šios bylos nagrinėjimo metu.
15. Pažymi, jog teismas neteisingai aiškino įstatymus bei faktinę padėtį, nurodydamas ieškovės mokamo valstybinės žemės sklypo nuomos mokesčio teisinį pagrindą, jog Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai už naudojimąsi žeme moka žemės nuomos mokestį. Tokie argumentai yra nepagrįsti, nes 2842 m² valstybinės žemės sklypo ribų plano sudarymo ir jo Panevėžio žemėtvarkos tarnybos 1995 m. birželio 30 d. patvirtinimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis žemės „naudotojo“, privalančio mokėti žemės nuomos mokestį, sąvokos nenumatė. Taip pat teismas nenustatė ir byloje nėra tokių duomenų apie ieškovės įrašymą į žemės naudotojų sąrašą. Priešingai, bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad faktiniai žemės nuomos santykiai susiklostė nuo 1995 m. birželio 30 d.
16. Mano, jog teismas neįvertino to, kad tolesnis žemės nuomos mokesčio deklaravimas ir jo mokėjimas neabejotinai patvirtina, jog ir kita valstybinės žemės nuomos teisinio santykio šalis – šiuo atveju valstybė, atstovaujama savo institucijų, visą laiką pripažino egzistuojančius būtent valstybinės žemės nuomos, o ne panaudos, kaip neteisingai nurodoma sprendime, teisinius santykius. Panevėžio miesto savivaldybė reguliariai nuo 2003 metų teikė ieškovei valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas, o Valstybinė mokesčių inspekcija net nuo 1995 metų priimdavo tokius mokesčius, niekada nėra jų grąžinusi ieškovei dėl netinkamos paskirties ar pagrindo nebuvimo. Šie atsakovės ir kitų valstybės institucijų veiksmai vienareikšmiškai patvirtina, kad jos taip pat suvokė, jog nuo 1995 m. birželio 30 d. egzistuoja 2842 m² valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisiniai santykiai. Vadinasi, tokiais valstybės ir jos institucijų, kaip nuomotojos, akivaizdžiais konkliudentiniais veiksmais yra išreikštas valstybinės žemės nuomos santykių su ieškove pripažinimas. Tai atitinka ir CK 1.64 straipsnio 3 dalies, 6.173 straipsnio 1 dalies nuostatas, apibrėžiančias šalies valios išraišką.
17. Nurodo, kad teismas, vertindamas ir iš esmės pripažindamas nustatytas bylos aplinkybes, patvirtinančias faktiškai susiklosčiusius ilgalaikius valstybinės žemės nuomos teisinius santykius, tačiau atmesdamas ieškinį, akcentuoja į valstybinės žemės nuomos teisiniams santykiams būdingą imperatyvųjį teisinio reguliavimo pobūdį, viešojo intereso buvimą ir teisinį apibrėžtumą, taip pat remiasi kasacinio teismo praktika bylose, kurių pobūdis yra panašus, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Dėl to nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo atsižvelgti tiek į atsakovės ir trečiojo asmens, tiek į teismo sprendime nurodomus kasacinio teismo išaiškinimus. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti neabejotina išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės 1995 m. birželio 30 d. susiklostę ir daugelį metų besitęsiantys valstybinės žemės nuomos santykiai atitiko teisės aktų, tuo metu reglamentavusių valstybinės žemės perleidimo bei nuomos atvejus, būdus ir nustatytą tvarką. Vien tik ta aplinkybė, kad nebuvo rašytinės valstybinės žemės nuomos sutarties, taikant sutarties turinio viršenybės prieš formą teisėje principą, negali paneigti valstybinės žemės nuomos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės buvimo fakto.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, byla išnagrinėta objektyviai ir išsamiai, įvertinta visų byloje pateiktų faktinių aplinkybių visuma. Skunde pareikšti apeliantės reikalavimai nepagrįsti, paremti tik subjektyvia nuomone ir įnoriais, kurie negali būt aukštesni už įstatymus.
20. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Nurodo, kad teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismas ginčijamame sprendime teisingai konstatavo, jog tarp ieškovės ir valstybės nėra susiklosčiusių valstybinės žemės nuomos santykių, o ieškovė moka mokestį už valstybinės žemės naudojimą. Ginčo atveju tam, kad būtų sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, turi būti įgyvendintos įstatyme nustatytos valstybinės žemės nuomos sąlygos. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad toje teritorijoje, kurią ieškovė siekia išsinuomoti, nėra jai nuosavybės teise priklausančių ar jos nuomojamų statinių ar įrenginių. Taigi, tarp ieškovės ir valstybės negali susiklostyti valstybinės žemės nuomos santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinis skundas atmetamas.
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio miesto skyriaus 2019 m. vasario 6 d. raštą Nr. 23SD-1117-(14.23.104), pripažinti nuo 1995 m. birželio 30 d. sudaryta 99 metams 0,2842 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pasirašyti su ieškove minėto žemės sklypo nuomos sutartį 99 metų laikotarpiui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
25. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Sprendžiant dėl naujai pateikto įrodymo priėmimo, reikia atsižvelgti ne tik į tai, ar naujai teikiamas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ir ar jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bet ir į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.
26. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomą įrodymą – Panevėžio miesto savivaldybės jai 2019 m. spalio 14 d. atsiųstą 0,2842 ha valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaraciją. Apeliantės teigimu, šis dokumentas patvirtina, kad net ir pasibaigus teisminiam procesui pirmosios instancijos teisme valstybę atstovaujančios institucijos pripažįsta šio valstybinės žemės sklypo faktinius nuomos teisinius santykius. Įvertinusi prašymo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė nepagrindė, kokią įtaką teikiamas įrodymas turi šalių ginčo išsprendimui. Žemės nuomos deklaracijos už aktualų laikotarpį yra byloje ir jas pirmosios instancijos teismas ištyrė bei įvertino, be to, byloje nebuvo ginčo, kad apeliantė mokėjo mokestį pagal pateiktas deklaracijas. Todėl daroma išvada, kad nėra pagrindo šio įrodymo priimti į bylą, nes jis neįtakoja teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovei atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus, nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl jų visų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Vien tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad aktualios materialinės teisės normos aiškintos ir pritaikytos netinkamai, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.
28. Vertinant apeliantės argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškovė buvo žemės naudotoja ir nepagrįstai nepripažino, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir LRV) 1993 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kuriuo patvirtino valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką. Šis nutarimas galiojo iki 1995 m. liepos 22 d., kai jį pakeitė iki 1999 m. birželio 10 d. galiojęs LRV 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Abu šie Nutarimai numatė (4 punktas), jog nurodytuose miestuose, įskaitant ir Panevėžį, privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 hektaro. Buvo nustatyta, jog, jeigu privačių namų valdos žemės sklypas yra didesnis nei 0,2 ha, tai šio sklypo techninės apskaitos bylos plano kopijoje pažymimos parduodama (0,2 ha) ir išnuomojama (viršijanti 0,2 ha) sklypo dalys. Parduodamos sklypo dalies konfigūraciją ir ribas techninės apskaitos bylos plano kopijoje pažymi miesto (rajono) valdybos architektūros ir žemėtvarkos tarnybos, atsižvelgdamos į nustatytąja tvarka patvirtintą kvartalo detalųjį planą. Parduodama ir išnuomojama sklypo dalys žemės kadastro žemėlapyje žymimos kaip atskiri sklypai. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės motinos faktiškai valdomas sklypas (0,5160 ha) buvo didesnis nei 0,20 ha. 1994 m. gruodžio 16 d. jai buvo parduotas 0,20 ha ploto sklypas, o 1995 m. birželio 30 d. patvirtintame UAB „Nivelyras“ parengtame žemės sklypo ribų plane 0,2842 ha žemės sklypo dalis buvo atžymėta kaip atskiras sklypas, skirtas nuomai, kaip ir reikalavo tuo metu galiojęs Nutarimas Nr. 550. Taigi, ieškovės motina nuo 1995 m. birželio 30 d., o po 1995 m. liepos 7 d. – ir pati ieškovė, kol galiojo šie norminiai aktai, turėjo subjektinę teisę sudaryti 0,2842 ha valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį.
29. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus prašymas dėl ginčo sklypo nuomos sutarties sudarymo valstybės įgaliotajai institucijai nebuvo pateiktas ir rašytinė nuomos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Svarbu tai, kad pagal Žemės nuomos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, jeigu joje nustatytų taisyklių nesilaikoma (žemės nuomos sutartis nesudaroma raštu ir neįregistruojama valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka), žemės nuomos sutartis negalioja. Tai yra imperatyvi įstatymo norma, todėl jos nesilaikymas šalims nesukūrė nuomos teisinių santykių ir pareigų (CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 47 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog tarp ieškovės motinos ar pačios ieškovės ir valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, nuo 1995 m. birželio 30 d. yra susiklostę faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai. Iš 1995 m. balandžio 30 d. UAB „Nivelyras“ parengto žemės sklypo ribų plano matyti, kad jame pažymėtos 0,2842 ha teritorijos ribos, nurodant „nuomojama žemė“, tačiau pagal bylos duomenis sklypas nėra suprojektuotas teritorijų planavimo dokumentu ir jis nustatyta tvarka neįregistruotas viešame registre bei dėl jo valdymo (naudojimo0 rašytiniai sandoriai su ieškovės motina ir (ar) ieškove nebuvo sudaryti.
30. Apeliantė tvirtina, jog ji ieškiniu prašė pripažinti sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, taip įforminant ilgą laiką besitęsiančius valstybinės žemės sklypo nuomos teisinius santykius pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, o ne pripažinti jos teisę sudaryti sutartį, todėl Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas ir jį įgyvendinantys lydimieji teisės aktai šiuo atveju netaikytini. Šis apeliacinio skundo argumentas vertinamas nepagrįstu, nes, priešingai apeliantės argumentams, byloje esančių įrodymų pagrindu buvo nustatyta, jog 0,2842 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę, nuomos sutartis nesudaryta, o ieškovės motina ir pati ieškovė mokėjo mokestį ne kaip sklypo nuomininkės, o kaip jo naudotojos (Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovė į Nacionalinę žemės tarnybą dėl ginčo žemės sklypo nuomos kreipėsi 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. vasario 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrius tokį prašymą atmetė, dėl ko ieškovė į teismą kreipėsi 2019 m. kovo 12 d., pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis skundžiamame sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovė savo galimai pažeistą subjektinę teisę turi ginti ir įgyvendinti vadovaudamasi pagal šiuo metu galiojančių CK ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių šioje byloje nagrinėjamus teisinius santykius, reikalavimus ir senaties termino nepraleido.
31. Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje žemės sklypas apibrėžtas kaip teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tokie reikalavimai keliami ir iš žemės nuomos teisinių santykių kylančių teisių objektui. CK 6.546 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Nuomojant naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus vadovaujamasi LRV 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, kurių 28 punkte nustatyta, jog vadovaujantis Taisyklėmis išnuomojami Taisyklių 2.1, 2.2 ir 2.4 punktuose nurodyti naudojami žemės sklypai, užstatyti šiuose punktuose nurodytais asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui. Atitinkami reikalavimai, keliami be aukciono išnuomojamiems valstybinės žemės sklypams, yra nustatyti ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovės faktiškai naudojamas 0,2842 ha sklypas, kurio nuomininke ji siekia tapti, neatitinka šių Taisyklių 2.1, 2.2. ir 2.4 punktuose išvardintų reikalavimų, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti nei kad ieškovė turi teisę į šio valstybinės žemės sklypo nuomą, nei kad tarp šalių yra susiklostę faktiniai valstybinės žemės sklypo nuomos teisiniai santykiai.
32. Pasisakydamas dėl CK 6.546 straipsnio taikymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tai yra imperatyvioji įstatymo norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2006). Remdamasi nurodyta praktika ir atsižvelgdama į valstybinės žemės (sklypo) socialinę paskirtį, kuri savo ruožtu nulemia, be kita ko, ir viešojo intereso buvimą valstybinės žemės nuomos santykiuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ginčo atveju valstybės ir jos institucijų, kaip nuomotojo, akivaizdžiais konkliudentiniais veiksmais (siunčiant valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas) yra išreikštas valstybinės žemės nuomos santykių su ieškove pripažinimas. Priešingai apeliantės teiginiams, akcentuotina, jog valstybinė žemė gali būti išnuomojama bei kiti valstybinės žemės nuomos klausimai gali būti sprendžiami tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis, įskaitant, tačiau neapsiribojant, aukščiau nurodytomis Žemės įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatomis. Todėl nepagrįstais vertinami apeliacinio skundo argumentai dėl faktiškai tarp šalių susiklosčiusių valstybinės žemės sklypo nuomos teisinių santykių, kuriuos tik formaliai reikia įteisinti vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir tarpusavio susitarimu, nors jis ir prieštarauja galiojančioms imperatyvioms valstybinės žemės nuomos teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms.
33. CK 6.552 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1-163 patvirtino Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo Panevėžyje tvarkos aprašą, kuris nustato žemės nuomos mokesčio mokėjimo tvarką. 2003 metais Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė jos duomenų bazėje turimus duomenis apie valstybinės žemės nuomininkus ir naudotojus, tarp kurių yra duomenys, kad ieškovė nuo 1996 m. gruodžio 1 d. mokėjo žemės mokestį už sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Faktą, kad ieškovė mokėjo ir moka mokestį už valstybinio žemės sklypo naudojimą, o ne už žemės sklypo nuomą, kaip kad nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, įrodo valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijose nurodytas žemės nuomos mokesčio tarifas – 0,4. Žemės nuomos mokesčio tarifas nustatytas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 1-145 1.2 punktu, kuriame nurodyta, jog asmenims, kurie naudojasi valstybinės žemės sklypais (nėra sudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių), už gyvenamosios ir visuomeninės paskirties teritorijų žemę taikomas 0,4 procento žemės vertės tarifas. Šis tarifas taip pat buvo taikomas apskaičiuojant mokestį už 2014 – 2017 metus. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad ieškovė mokėjo ir moka mokestį būtent už valstybinės žemės naudojimą. Taigi, be visų aukščiau minėtų aplinkybių ir teisinių argumentų, taip pat ir Panevėžio miesto savivaldybės nustatytas skirtingas tarifas už nuomojamą bei naudojamą žemę paneigia apeliantės argumentus apie tai, kad jai siunčiamos deklaracijos duomenys patvirtina tarp šalių faktiškai susiklosčiusius valstybinės žemės nuomos santykius.
34. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais.
35. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsnis straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Į esminius turinčius teisinę reikšmė apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.