- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-12
- Bylos Nr.
- A-581-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00929-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
- Pareiškėjas
- R. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. ir nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. spalio 11 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN, kur jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamosios patalpos norma. Patalpų sienos ir lubos buvo atsilupusios, sienos prie lango buvo apsinešusios pelėsiu. Patalpose nepakako natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, dėl to sutriko pareiškėjo regėjimas. Įstaigos administracija nekreipė dėmesio į žodinius nusiskundimus, neregistruodavo raštiškų skundų. Gyvenamosiose patalpose oro drėgmė bei temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, patalpose nebuvo jokios mechaninės vėdinimo sistemos. Patalpose įrengtas inventorius (lovos, spintos, spintelės, kėdės ir stalai) buvo techniškai netvarkingas.
3. Pareiškėjo teigimu, po pareigūnų atliktų kratų daiktai dažniausiai nebūdavo padedami į vietą, buvo paliekami išardyti ar sulaužyti, daiktus tekdavo susirinkti bei taisyti patiems nuteistiesiems. Įstaigos administracija neišduodavo naujo minkštojo inventoriaus (pagalvės, čiužinio), o sename buvo įsiveisę kenkėjai (blakės, tarakonai). Pagalvės ir čiužiniai buvo labai ploni, permirkę prakaitu.
4. Pareiškėjo teigimu, bendrojo naudojimo patalpose nebuvo įrengtas sandėlis asmeniniams daiktams laikyti (rūbams, batams), todėl rūbus teko laikyti krepšyje po lova, o batus atviroje vietoje šalia įėjimo į kiemą.
5. Prausykloje buvo įrengti pasenę praustuvai, kurie buvo antisanitarinės būklės. Prausykloje nebuvo įrengtos bendrojo naudojimo dušų patalpos, tekdavo maudytis naudojantis kibirais, matant kitiems nuteistiesiems. Dėl blogos vandens kokybės (senų vandentiekių) pareiškėjas susirgo odos ligomis, dėl to ne kartą kreipėsi į medikus.
6. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog visų būrių stogai buvo iš asbesto. Bendrojo naudojimo kiemai, skirti pasivaikščioti, buvo per maži dideliam žmonių kiekiui, juose nebuvo vietos pasivaikščioti, pasėdėti ant suoliuko, pakvėpuoti grynu oru (dėl rūkančių asmenų).
7. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas teigė patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, depresiją, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko socialiniai įgūdžiai, pareiškėjas nebegali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, į psichologus ir medikus pareiškėjas nesikreipė bijodamas sulaukti neigiamos ar netinkamos jų reakcijos.
Atsiliepimas
8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
10. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, o galiojantys teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą turi būti išskaičiuojamas patalpoje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas bei visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama.
11. Pravieniškių PN teigimu, gyvenamosios patalpos buvo tvarkingos, langai sandarūs, remontas atliekamas pagal poreikį. Patalpos vėdinamos per atvirus langus. Įstaigoje įrengta centrinė šildymo sistema, esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamos būklės minkštojo inventoriaus ar kitų kalinimo sąlygų. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga. Teisės aktuose nėra nustatyta pareiga įrengti sandėlį nuteistųjų asmeniniams daiktams sudėti. Geriamojo vandens kokybės neatitikimų įstaigoje nenustatyta.
12. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 816 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
14. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2015 m. gegužės 8 d., atlyginimo priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pritaikius ieškinio senaties terminą administracinėje byloje vertinamas 2015 m. gegužės 9 d. – 2017 m. spalio 11 d. laikotarpis.
15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalijant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Įvertinęs duomenis apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų lovų skaičių, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, išskyrus 2017 m. kovo 21 d. – 2017 m. spalio 11 d. laikotarpį, kuriuo pareiškėjui teko 3,03 kv. m patalpos ploto.
16. Pasisakydamas dėl Pravieniškių PN patalpų higienos būklės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo 2018 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. 88-259 nurodyta, jog Pravieniškių PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacijos angas, todėl šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą. Savo argumentus dėl drėgmės kaupimosi pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija, todėl nekonstatavus pažeidimo dėl netinkamo vėdinimo, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų drėgmės lygio. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės susidarymo.
Atsiliepimas
17. Atsakovo atstovo 2018 m. birželio 7 d. pažymoje Nr. 88-259 taip pat nurodyta, kad patalpose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teisės aktų nuostatos nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, todėl pirmosios instancijos teismas su tuo susijusius pareiškėjo argumentus laikė teisiškai nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nors byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl prasto dirbtinio apšvietimo, apsilupusių sienų dažų, tačiau pareiškėjas nedetalizavo, kuriose patalpose jam trūko dirbtinio apšvietimo, šių aplinkybių plačiau nepaaiškino, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą dėl minėtų veiksnių, pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip tinko byrėjimas nuo sienų ar pelėsis.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nekokybiško, nedezinfekuoto, netinkamo minkšto inventoriaus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie nuteistiesiems sudarytas sąlygas gauti išskalbtą, išdžiovintą ir dezinfekuotą minkštą inventorių, paneigia minėtus pareiškėjo argumentus.
19. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tačiau duomenų apie Visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų (dėl pelėsio, drėgmės, temperatūros, netinkamo vėdinimo, netinkamo apšvietimo, nekokybiško minkštojo inventoriaus) byloje nėra. Todėl šiuos pareiškėjo nusiskundimus pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais.
20. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Pravieniškių PN tiekiamo vandens kokybės, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuos teiginius paneigia uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kauno vandenys“ geriamojo vandens tyrimų protokolai, iš kurių matyti, kad pataisos namuose tiekiamo vandens kokybė atitiko nustatytus normatyvus.
21. Pareiškėjo argumentus, jog kratų metu pareigūnai laužo ir išmėto nuteistųjų daiktus, pirmosios instancijos teismas laikė deklaratyviais, nes pareiškėjas aiškiai nenurodė, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai.
22. Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Pravieniškių PN aktyviai veikė tam, kad patalpose nebūtų vabzdžių ir graužikų ir šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus ar neveikimą. Byloje pateiktame medicininiame pažymėjime užfiksuota, kad pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus dėl blakių sukandimų sukeltų sveikatos sutrikimų.
Žemesnės instancijos teismas
23. Dėl asbesto panaudojimo stogų dangoje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovo atstovas pripažino, jog įstaigos 3-iojo sektoriaus 4, 5 ir 7 būriuose yra asbestinio šiferio danga, jis taip pat paaiškino, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo duomenimis. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus, taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Todėl pareiškėjo argumentus dėl asbesto dulkių pirmosios instancijos teismas vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir juos atmetė.
24. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl atmetė su tuo susijusius pareiškėjo argumentus. Pareiškėjo teiginį, jog dėl rūkančių asmenų jis negalėjo pakvėpuoti grynu oru, pirmosios instancijos teismas laikė abstrakčiu, nekonkrečiu, todėl jį taip pat atmetė.
25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja dušo įrengimo prausyklos patalpose, taip pat kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas sandėlis daiktams susidėti, todėl atmetė su tuo susijusius pareiškėjo argumentus.
26. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad jis bendrabučio tipo patalpose 204 paras buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sveikatos pablogėjimo, kuriam įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos, nuolatinis stresas, nervinė įtampa, sukrėtimai, nesikreipė, be to, pareiškėjas pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, pareiškėjui trūko tik 0,07 kv. m gyvenamojo ploto, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra adekvati 816 Eur suma.
III.
27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą galėjo būti pažeista retais periodais, tačiau tikslaus pažeidimo masto nustatyti neįmanoma, o šios teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
28. Pravieniškių PN nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi nuteistųjų skaičius patalpoje nebuvo nustatytas ir teismas tik preziumavo, jog miegamųjų vietų skaičius patalpoje atitiko joje laikomų asmenų skaičių. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad gyvenamosiose patalpose asmenys nėra rakinami ir gali laisvai judėti bendrabučio tipo patalpose, koridoriuose ir pan. Nagrinėjamu atveju konstatuotas minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeidimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė pareiškėjui tokio masto kančių, dėl kurių turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
29. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato pareigos fiksuoti asmenų skaičių kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, todėl Pravieniškių PN negali pateikti dokumentų, įrodančių tikslų nuteistųjų skaičių konkrečioje gyvenamojoje patalpoje konkrečiu laiku.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2017 m. spalio 11 d.
31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad 2017 m. kovo 21 d. – 2017 m. spalio 11 d. laikotarpiu pareiškėjas Pravieniškių PN buvo kalinamas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamosios patalpos ploto normos, priteisė pareiškėjui 816 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
32. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad nustatyti pažeidimai nebuvo intensyvūs, todėl pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
34. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.
36. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), kad tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas mažareikšmiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).
38. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1945-552/2019; kt.). Todėl Pravieniškių PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalydamas iš jose buvusių lovų skaičiaus.
39. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą (3,1 kv. m) nebuvo užtikrinta 2017 m. kovo 21 d. – 2017 m. spalio 11 d. laikotarpiu, t. y. 204 paras (pareiškėjui teko 3,03 kv. m ploto). Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados jokiais bylos faktais ir teisiniais argumentais nepaneigė.
40. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
41. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
42. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).
43. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 816 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
44. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.