- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-02
- Bylos Nr.
- I-4309-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00929-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai I. P., nedalyvaujant pareiškėjui R. B., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-3).
Skunde pareiškėjas nurodė ir pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2013-06-03 iki 2016-04-08 ir nuo 2017-03-15 iki 2017-10-11 pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Patalpų sienos ir lubos buvo atsilupusios, suskilinėjusios, atsilupusi jų danga krisdavo ant miegamųjų vietų, asmeninių daiktų. Sienos prie lango buvo apsinešusios pelėsiu. Administracija nekreipdavo dėmesio į žodinius, neužregistruotus raštiškus nusiskundimus. Gyvenamosiose patalpose oro drėgmė bei oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, patalpose nebuvo jokios mechaninės vėdinimo sistemos, todėl tvyrojo nusistovėjusio oro tvaikas bei drėgmė. Patalpose buvęs inventorius: lovos, spintos, spintelės, kėdės ir stalai - techniškai netvarkingas. Nurodė, kad per kratas pareigūnų išsukinėjami ir išlaužomi daiktai dažniausiai nebūdavo surenkami į savo vietas, o paliekami išardyti ar sulaužyti, todėl daiktus tekdavo susirinkinėti bei taisyti patiems. Taip pat administracija neišduodavo naujo minkštojo miegui skirto inventoriaus (pagalvės, čiužinio), o išduodavo seną, nuo kurio įsiveisdavo kenkėjai (blakės, tarakonai). Pagalvės ir čiužiniai buvo labai ploni, permirkę kitų, prieš tai naudojusių šį inventorių nuteistųjų prakaitu. Patalpoje nepakako natūralaus apšvietimo dėl techniškai netvarkingų langų, kurie buvo per maži, o dirbtinis apšvietimas nepakankamas, todėl buvo sutrikdytas pareiškėjo regėjimas. Dėl blogos vandens kokybės (senų vandentiekių) susirgo odos susirgimais, dėl to ne kartą kreipėsi į medikus. Bendro naudojimo patalpose nebuvo įrengtas sandėlis asmeniniams daiktams laikyti (rūbams, batams), todėl rūbus tekdavo laikyti krepšyje po lova, o batus atviroje vietoje šalia įėjimo į kiemą, todėl būdavo atvejų kai jie dingdavo. Prausykloje buvo įrengti pasenę praustuvai, kurie buvo antisanitarinės būklės. Prausykloje nebuvo įrengta bendro naudojimo dušų patalpų, tekdavo maudytis su kibirais, matant kitiems nuteistiesiems. Darbo būryje dušas buvo privalomas. Visų būrių stogai buvo iš asbesto. Bendro naudojimo kiemai, skirti pasivaikščiojimui buvo per maži dideliam žmonių kiekiui, nebuvo vietos pasivaikščioti, pasėdėti ant suoliuko, pakvėpuoti grynu oru (dėl rūkančių asmenų). Dėl netinkamų sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, į psichologus ir medikus nesikreipdavo bijodamas sulaukti neigiamos ar netinkamos jų reakcijos. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 10 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Prašė netaikyti 3 metų senaties termino.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 11-20) nurodė, kad minimalaus ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, jis buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Pažymėjo, kad pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Gyvenamosios patalpos tvarkingos, langai sandarūs, remontas atliekamas pagal poreikį. Šildymo sistema centrinė, esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamos būklės minkštojo inventoriaus ar kitų kalinimo sąlygų. Patalpos vėdinamos per atvirus langus. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga. Teisės aktuose nėra numatytas sandėlio nuteistųjų asmeniniams daiktams sudėti įrengimas. Geriamo vandens kokybės neatitikimų nenustatyta. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, daliai reikalavimų taikyti 3 metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013-06-03 iki 2016-04-08 ir nuo 2017-03-15 iki 2017-10-11. Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas nuo 2013-06-03 iki 2016-04-05 ir nuo 2017-03-15 iki 2017-10-11 bei prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2018-05-08 (b. l. 4). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013-06-03 iki 2015-05-08, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013-06-03 iki 2015-05-08 atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2015-05-09 iki 2017-10-11 (ABTĮ 56 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis (b. l. 12) nustatyta, kad nuo 2015-05-09 iki 2015-06-10 pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 7 būrio 5 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 17 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,40 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2015-06-10 iki 2016-02-22 pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 4 būrio 1 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,89 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,37 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016-02-22 iki 2016-04-08 pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 5 būrio 1 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,45 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,55 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017-03-15 iki 2017-03-21 pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 3 būrio 2 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 69,10 kv. m, įrengtos 22 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,14 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017-03-21 iki 2017-10-11 pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 5 būrio 2 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,64 kv. m, įrengta 17 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,03 kv. m gyvenamojo ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas, išskyrus laikotarpiu nuo 2017-03-21 iki 2017-10-11, pareiškėjui teko 3,03 kv. m. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais oficialiais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Taigi teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patalpų sienos ir lubos buvo apsilaupiusios, apipelijusios, buvo šalta, kaupėsi drėgmė, nebuvo mechaninio vėdinimo, baldai sulūžę, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, minkštajame inventoriuje veisėsi buitiniai parazitai, prasta vandens kokybė. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti.
Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Atsakovo atstovo pateikta 2018-06-07 pažyma Nr. 88-259 (b. l. 28-30) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Savo argumentus dėl drėgmės kaupimosi pareiškėjas iš esmės grindė tuo, jog nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija, todėl nekonstatavus pažeidimo dėl netinkamo vėdinimo, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų drėgmės lygio. Nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės susidarymo. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti.
Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą ir pelėsio veisimasį, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Atsakovo atstovo pateikta 2018-06-07 pažyma Nr. 88-259 (b. l. 28-30) patvirtina, kad patalpose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.
Kadangi minėtos Higienos normos nuostatos nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini teisiškai nepagrįstais. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl prasto dirbtinio apšvietimo, apsilaupiusių sienų dažų. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kuriose patalpose jam trūko dirbtinio apšvietimo, šių aplinkybių plačiau nepaaiškino, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltą žalą dėl minėtų veiksnių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, kaip tinko byrėjimas nuo sienų ar pelėsis, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes.
Pareiškėjas skundžiasi dėl nekokybiško ir nedezinfekuoto minkšto inventoriaus.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis (41 p.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42, 43 punktus, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK nuteistiesiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, taip pat jie skalbiami centralizuotai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nekokybiško, nedezinfekuoto, netinkamo minkšto inventoriaus. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie nuteistiesiems sudarytas sąlygas gauti išskalbtą, išdžiovintą ir dezinfekuotą minkštą inventorių, paneigia pareiškėjo argumentus. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pelėsio, drėgmės patalpose, netinkamos temperatūros, netinkamo vėdinimo, netinkamo apšvietimo, nekokybiško minkštojo inventoriaus laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo argumentus dėl prastos vandens kokybės paneigia į bylą pateikti UAB „Kauno vandenys“ Geriamojo vandens tyrimų protokolai (b. l. 98-101), iš kurių matyti, kad pataisos namuose tiekiamo vandens kokybė atitiko numatytus normatyvus.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kratų metu pareigūnai laužo ir išmėto nuteistųjų daiktus, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas aiškiai nenurodo, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius, todėl jie nelaikytini pakankamais neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų.
Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose. Darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, byloje patiektame Medicininiame pažymėjime užfiksuota, kad jis nesikreipė į sveikatos priežiūros specialistus dėl blakių sukandimų sukeltų sveikatos sutrikimų (b. l. 21). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų stogai buvo iš asbesto, kuris žalojo sveikatą. Atsakovo atstovo pateiktoje 2018-06-07 pažymoje Nr. 88-259 (b. l. 28-30) nurodė, kad įstaigos 3-o sektoriaus 4, 5, 7 būriuose yra asbestinio šiferio danga. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto dulkių vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, dėl rūkančių negalima buvo pakvėpuoti grynu oru. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami. Pareiškėjo teiginys dėl to, jog dėl rūkančių negalima buvo pakvėpuoti grynu oru abstraktus, nekonkretus, todėl taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Taip pat pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo įrengimo prausyklos patalpose, todėl pareiškėjo argumentai dėl dušo prausyklose neįrengimo taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo sandėlio daiktams susidėti. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas sandėlis daiktams susidėti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą 204 paras.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, pažemintu orumu, žalojama sveikata. Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos medicininiame pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjas dėl sveikatos pablogėjimo, kurį įtakojo blogos gyvenimo sąlygos nesikreipė (b. l. 21). Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 26) nurodoma, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl gyvenimo sąlygų patiriamo nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, sukrėtimų, nesikreipė.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).
Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, trūko ploto tik 0,07 kv. m., tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (204 paras), pareiškėjui teko 3,03 kv. m., tačiau šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN -AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovė būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 816 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2018 m. rugsėjo 13 d. pateikė į bylą pažymą dėl 268,62 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2018 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-3181-13278 nuspręsta R. B. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo (b. l. 111, 112).
Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 str.), atlyginti; šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos; valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto; Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; Tarnybos savininkė yra valstybė; Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 1 d., 36 str. 1 d.; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, 1, 5 ir 6 p.).
Teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų; Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus; teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 4, 8.33 ir 8.34 p.).
Nagrinėjamu atveju susidaro tokia teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovė šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis yra taip pat valstybė.
Teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti patenkintas, kai tokio prašymo atžvilgiu skolininkas ir kreditorius yra tas pats asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-288/2009 ir kt.). Kaip minėta, teismo išnagrinėtoje byloje atsakove buvo Lietuvos valstybė, o bylinėjimosi išlaidas prašoma priteisti Lietuvos valstybės naudai. Taigi tokio prašymo atžvilgiu skolininkas ir kreditorius yra tas pats – Lietuvos valstybė. Atsižvelgiant į išdėstytą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti patenkintas, todėl atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 816 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.