Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui; atliekant gamtinius reikalus, galimai buvo stebimas pareigūnų per duryse esantį langelį, kadangi unitazas pastatytas prie kameros durų ir nebuvo atskirtas sienele; nebuvo užtikrinamos higienos sąlygos (jautėsi drėgmė, pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos) ir sveikatai saugi aplinka (kiemelio stoginė dengta asbestcemenčio šiferio danga); nebuvo užtikrinta pasivaikščiojimo kiemelyje trukmė. Dėl išdėstytų aplinkybių patyrė didelį diskomfortą, gėdos jausmą, dvasinius išgyvenimus bei emocinę depresiją. Pareiškėjas savo poziciją grindžia teismų praktika bei teisės aktais.

Taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio 5 punkto norma yra taikoma nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausme kalėjime, yra taikomas BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pagal kurį šie nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadų) – dvi valandas.

Nurodo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra yra visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovės atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.

Paaiškina, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena: valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras, taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui.

Nurodo, kad Vilniaus PN gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto nenaudojami.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto (t. y. 3,6 kv. m tenkančio vienam asmeniui) reikalavimus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹ punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių atskirais laikotarpiais nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. vasario 18 d. (2018 m. vasario 19 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K). Taigi, iš šių atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugsėjo 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 378, plotas - 6,54 m² (1 asmuo kameroje); 2017 m. rugsėjo 22 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. 2017 m. spalio 11 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 m² (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 272, plotas - 7,75 m² (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 13 d. kamera Nr. 272 (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2017 m. spalio 15 d. kamera Nr. 272 (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. spalio 17 d. kamera Nr. 272 (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 18 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. 2017 m. lapkričio 15 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, plotas - 7,38 m² (2 asmenys kameroje); 2017 m. lapkričio 16 d. kamera Nr. 121 (2 asmenys kameroje); 2017 m. lapkričio 17 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. 2017 m. lapkričio 22 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 314, plotas - 7,58 m² (1 asmuo kameroje); 2017m. lapkričio 24 d. kamera Nr. 314 (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. kamera Nr. 314 (2 asmenys kameroje); 2017 m. lapkričio 28 d. kamera Nr. 314 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 29 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. 2018 m. sausio 10 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, plotas - 6,48 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 311, plotas - 7,75 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 12 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. 2018 m. vasario 14 d. atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, plotas - 6,48 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 15 d. kamera Nr. 125 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 317, plotas - 7,61 m² (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 17 d. kamera Nr. 317 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 18 d. kamera Nr. 317 (2 asmenys kameroje); 2018 m. vasario 19 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 109, 115, 121, 122, 125, 272, 311, 314, 317 ir 378, kurių plotas nuo 6,48 kv. m vienam asmeniui arba nuo 7,38 kv. dviem asmenims.

Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Taisyklių 11¹ punkte nurodytus minimalaus kameros ploto 3,6 kv. m reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto pažeidimo yra nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog sanitarinio mazgo kameroje įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metrų sienele.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu – 8 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 8 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Pareiškėjas teigė, kad dėl ventiliacijos nebuvimo kameroje ilgai išsilaikydavo nemalonūs kvapai, jautėsi drėgmė, pelėsis.

Iš byloje esančio Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio mėnesio pranešimo „Dėl R. Š. skundo“ matyti, kad kameros yra vėdinamos per langus, kaip tai numato HN 134:2015. Kamerų langai skaidraus stiklo, rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Taip pat atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant patalpas, kamerose išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Taip pat yra įrengta centrinė šildymo sistema, todėl šildymo sezonu metu visose gyvenamosiose patalpose palaikoma optimali temperatūra. Taip pat nurodyta, kad kamerose pelėsio, grybelio nebuvo.

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad turėjo galimybę kamerą išvėdinti natūraliu būdu, t. y. tik per atidaromą langą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad kamerose tvyrojo drėgmė, matėsi pelėsis ir buvo jaučiamas nemalonus kvapas atmestini.

Pareiškėjas teigė, kad kameros buvo labai mažos, dalį jų ploto užėmė sanitarinis mazgas, todėl nebuvo vietos pavaikščioti. Be to, nors, pasak pareiškėjo, jam priklauso 3 val. pasivaikščiojimams, tačiau buvo išvedamas pasivaikščioti tik 1 val.

Vertinant, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus būtina nustatyti, koks režimas taikomas pareiškėjo atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas yra nuteistasis ir jam bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei, taigi, nors pareiškėjas ir buvo laikinai atvežtas į Lukiškių TI-K, tačiau jam taikytinos BVK 73 straipsnyje įtvirtintos laikymo sąlygos. Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Iš atsakovės atstovės atsiliepime išdėstytų paaiškinimų, spręstina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė tik į 1,5 val. pasivaikščiojimą, taigi darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimus.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrinta saugi sveikatai aplinka, nes kiemelių stoginė sumontuota iš asbestcemenčio šiferio lakštų, kenkiančių sveikatai. Atsakovės atstovo pateiktame atsiliepime bei pranešimo „Dėl R. Š. skundo“ matyti, kad statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai buvo padengti cemento pjuvenų plokšte, kuriose asbesto nėra, o pasivaikščiojimo kiemelių su šiferiu dengtais stogais taip pat nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo šiuo aspektu laikytini nepagrįstais.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) atliko kontrolinius patikrinimus. Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų NVSC Vilniaus departamento patikrinimų aktų, matyti, jog visi patikrinimų aktai nesusiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas atliekant patikrinimą, todėl ginčo atveju yra neaktualūs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, atsakovės atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, Lukiškių TI-K nežinodama apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl teismo nuomone, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visus pareiškėjo skunde nurodytus galimus pažeidimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų pažeidimų ir bendros Lukiškių TI-K kamerų būklės, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nesutinka su atsakovės atstovės atsiliepime pateiktais argumentais, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą skundu dėl neturtinės žalos priteisimą už laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. sausio 22 d. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1596-629/2018 (proc. Nr. 3-61-3-00248-2018-8) pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjo naudai 100 € neturtinei žalai atlyginti, t. y. šioje ginčo dalyje pareiškėjas kelia iš esmės tapatų ginčą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO turimų duomenų matyti, jog atsakovės atstovės nurodomoje administracinėje byloje Nr. I-1596-629/2018 (proc. Nr. 3-61-3-00248-2018-8) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, pripažinus, kad kai kurių higienos normų nesilaikymas kamerose, per trumpi pasivaikščiojimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, ir priteisiant pareiškėjo naudai 100 € neturtinei žalai atlyginti, tačiau aptariamoje byloje buvo ginčijamas konkretus laikotarpis, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. Nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas neginčija netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpyje nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d., todėl atsakovės argumentas, šioje ginčo dalyje pareiškėjas kelia iš esmės tapatų ginčą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 8 paras, taip pat neužtikrinant pasivaikščiojimo kiemelyje trukmės), patyrė nepatogumus ir dvasines kančias, todėl teismas konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 2 500 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė ir neadekvati, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 50 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 50 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (dvidešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.