- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- I-1848-423/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01965-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- V.S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
į posėdį neatvykus pareiškėjui V.S., dalyvaujant pareiškėjo atstovo Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ atstovui Ričardui Mironovui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei Erikai Zakarauskaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V.S. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-18). Skunde pareiškėjas bei teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 5 d. skirtingais laikotarpiais buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų bendrabučio tipo patalpose bei kamerų tipo patalpose. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Kamerose sanitariniai mazgai nebuvo įrengti atskiroje patalpoje, taip pat juose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl nuolat tvyrodavo blogas kvapas, pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje. Kamerose neįrengti veidrodžiai. Pasivaikščiojimo laikas buvo per trumpas, kiemelių plotas per mažas, juose trūko erdvės. Bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistas ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai bei baldai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, kas dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Prausyklos ir tualeto patalpos per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui. Pataisos namuose nebuvo specialių patalpų rūkymui, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė gaisrui kilti. Gyvenamojoje aplinkoje naudojamas asbestas, kas kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Neišduodamas tualetinis popierius, muilas, skutimosi peiliukai, dantų šepetėliai ir pasta. Indus tekdavo plauti šaltu vandeniu be plovimo priemonių. Lovos netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos. Tiekiamas maistas nekokybiškas, neatitiko teisės aktuose numatytos energetinės vertės. Visos gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, nuo lubų byrėjo tinkas, grindys ištrupėjusios, veisėsi pelėsis, kaupėsi drėgmė. Gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai. Šios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Tokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, nervingumu, nemiga, ir vertina ją 8000 Eur. Šią sumą prašo priteisti iš atsakovo. Senaties termino prašė netaikyti, kadangi iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams senatis nėra taikytina.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai atsiliepime, atsiliepimo papildyme (b.l. 55-61, 83-85) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Maitinimas pataisos namuose atitinka teisės aktų reikalavimus. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti bei taikyti trejų metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas prašo neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. spalio 6 d. Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pravieniškių PN šį terminą prašo taikyti.
Pareiškėjo atstovas nurodo, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsiradusiems reikalavimams. Be to, pareiškėjas, atvykęs į pataisos namus, nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, numatytomis teisės aktuose, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo kalinimo sąlygos yra netinkamos ir pažeidžiančios pareiškėjo teises (b.l. 5, 120-122). Teismas pažymi, kad CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, taikoma ieškinio senatis (CK. 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr.3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-170/2010). Teismas taip pat akcentuoja, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų (žr. LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-598/2012). Taigi, įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikoma subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Be to, pareiškėjas nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. LVAT 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Taigi, pareiškėjo atstovo nurodomi argumentai nelaikytini svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 6 d.
Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2013 m. sausio 30 d. į 11 būrį, 8 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 2,2 kv.m. ploto; nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. sausio 31 d. į 6 būrį, 1 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 2,2 kv.m. ploto; nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. kovo 6 d. į 12 būrį, 4 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 4,2 kv.m. ploto; nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. liepos 24 d. į 12 būrį, 1 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 3,6 kv.m. ploto; nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 31 d. į 12 būrį, 2 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 4,4 kv.m. ploto; nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. birželio 3 d. į 4 būrį, 4 patalpą kurioje pareiškėjui teko 4,4 kv. m. ploto; nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. sausio 3 d. į 12 būrį, 1 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 4,5 kv. m. ploto; nuo 2015 m. sausio 3 d. iki 2015 m. vasario 26 d. į 9 būrį, 4 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 2,2 kv. m. ploto; nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 23 d. į 12 būrį, 1 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 4,5 kv. m. ploto; nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. į 12 būrį, 2 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 5,4 kv. m. ploto; nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. į 12 būrį, 3 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 5,4 kv.m. ploto; nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. spalio 6 d. į 12 būrį, 2 patalpą, kurioje pareiškėjui teko 5,4. (b.l. 56-57, 64, 98). Kadangi, kaip nurodė atsakovo atstovė teismo posėdžio metu, ginčo laikotarpiu lovų skaičius minėtose gyvenamosiose patalpose keitėsi, todėl, apskaičiuojant pareiškėjui tekusį patalpų plotą laikotarpiu iki 2013 m. liepos 26 d., vadovaujamasi 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr.1117-618 (b.l. 98), o vėlesniu laikotarpiu – 2015 m. lapkričio 23 d. pažyma Nr.63-4114 (b.l.64).
Pareiškėjas teigia, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas perteklinių baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų užimamus plotus, atmestini kaip nepagrįsti (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad patalpos plotas, be kita ko, buvo užstatytas nuteistųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui 174 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą bendrabučio tipo patalpoms taikomą ploto normą (atitinkamai trūko 0,9 kv m.).
Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, tačiau todėl tai neatspindi faktinės padėties. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodytas atsakovo pateiktuose dokumentuose, kadangi, bylos duomenimis, bendrabučio tipo miegamieji atskirais laikotarpiais nebuvo užpildyti (b.l.58).
Dėl gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. vienam žmogui. Byloje esantys įrodymai (b.l. 23, 57, 64) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu už paskirtas drausmines nuobaudas kalėjo kamerose Nr. 9, 10, 2, 11, 12, 8. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 22 d., t.y. vieną dieną, kameroje Nr.12 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minėtas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto (trūko atitinkamai 1,16 kv. m. ploto). Kitais kalinimo kamerų tipo patalpose laikotarpiais minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas nebuvo pažeistas, pareiškėjui tekdavo nuo 3,6 kv.m. iki 4,8 kv.m. ploto (b.l. 57, 23, 64).
Dėl sanitarinių ir buities sąlygų bendrabučio bei kamerų tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sanitariniai mazgai nebuvo įrengti atskiroje patalpoje, taip pat juose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl nuolat tvyrodavo blogas kvapas, pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje. Kamerose neįrengti veidrodžiai. Pasivaikščiojimo laikas buvo per trumpas, kiemelių plotas per mažas, juose trūko erdvės.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčo laikotarpiu nustatė Higienos norma HN 76:2010, kurios 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema; turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Minėtos HN 76:2010 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su unitazu ir ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas neneigia, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele bei nepateikia argumentų, kad kamerų nebuvo galima vėdinti per langus. Byloje nėra duomenų, kad tokia vėdinimo galimybė pareiškėjui nebuvo sudaryta. Pareiškėjas ginčija tik tai, jog kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje bei neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, tačiau, remiantis išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, toks sanitarinio mazgo įrengimas būtų susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl minėti higienos normos reikalavimai šiuo atžvilgiu netaikytini ir atsakovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad kamerose nebuvo įrengti veidrodžiai, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4. punktą, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; jie turi būti periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas, laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistas, džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai bei baldai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, kas dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius (b.l.83), atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus. Taip pat iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad minėtuose būriuose (išskyrus 12 būrį), nėra įrengti laisvalaikio kambariai (b.l.83, 84). Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl inventoriaus, laisvalaikio kambarių, vietos maistui laikyti gyvenamosiose patalpose trūkumo bei prausyklos, dušo ir tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr.,pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad nuteistųjų drabužiams skalbti ir džiovinti Pravieniškių PN yra įrengtos atskiros patalpos bei džiovinimo vietos kiemuose (b.l.146), todėl pareiškėjo argumentai dėl neįrengtų drabužių džiovyklų, atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad indus tekdavo plauti šaltu vandeniu. Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šiuose higienos normų punktuose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad lovos buvo netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad jei nuteistojo lova yra sulūžusi ar netinkama naudoti, jis gali apie tai informuoti būrio viršininką, kuris organizuos lovos remontą ar pakeitimą kita (b.l.146). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo nemokamai išduodamos higienos priemonės - tualetinis popierius, muilas, skutimosi peiliukai, dantų šepetėliai ir pasta, taip pat indų plovimo priemonės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo (toliau – Materialinio aprūpinimo normos), Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui). Atsakovas nurodo, kad šios higienos priemonės pareiškėjui yra išduodamos (b.l.84). Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl asmeninės higienos ir indų plovimo priemonių neišdavimo pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių taip pat nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių pataisos namų paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Materialinio aprūpinimo normose taip pat numatyta, kad dantų šepetėlis, pasta bei skustuvai yra išduodami tik suimtiems asmenims. Tuo tarpu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę (b.l.62) ir nėra suimtasis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pareiškėjo argumentai dėl neišduodamų higienos priemonių atmestini, kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN, teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo ir tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Kadangi BVK 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje (ABTĮ 57 straipsnio 5 dalis).
Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai, be to, pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė gaisrui kilti. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr.36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti (b.l.95-97). Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taip pat akcentuotina, kad, bylos duomenimis, Pravieniškių PN yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais (b.l. 85,134,141-145,31). Paties pareiškėjo pateiktame Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rašte Nr.13K-117 atlikus patikrinimą konstatuota, jog pataisos namuose yra pirminės gaisro gesinimo priemonės bei parengtas veiksmų kilus gaisrui planas, kuriame numatyti darbuotojų veiksmai su pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (b.l.33). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui, nekonstatuotini.
Vis dėlto, minėtame pareiškėjo pateiktame Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rašte (b.l.33) nustatyta, kad Pravieniškių PN naudojami netvarkingi elektros kištukiniai lizdai, paskirstymo dėžutės ir jungikliai, kas pažeidžia Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 144.2 punktą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl šios aplinkybės buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją (b.l. 66). Atsakovas nepateikia šiuos pareiškėjo argumentus bei įrodymus paneigiančių duomenų.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad visos gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, nuo lubų byrėjo tinkas, grindys ištrupėjusios, veisėsi pelėsis ir parazitai, kaupėsi drėgmė. Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.).
Pareiškėjas į bylą pateikia savo argumentus pagrindžiančius duomenis, t.y. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. raštą (b.l.34-35), kuriame, ginčo laikotarpiu atlikus patikrinimą, nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose sienos ir grindys neatitinka Higienos normos reikalavimų, ant jų matomas pelėsis, jos nėra valomos kasdien drėgnuoju būdu, patalpose rasta buitinių parazitų (bylos duomenimis, dėl šios aplinkybės pareiškėjas yra kreipęsis ir į pataisos namų administraciją (b.l.68)). Tuo tarpu atsakovas į bylą nepateikė šiuos pareiškėjo argumentus bei įrodymus paneigiančių duomenų.
Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose nebuvo specialių patalpų rūkymui, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais tiek bendrabučio, tiek kamerų tipo patalpose. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas yra nerūkantis. Skunde taip pat teigiama, kad Pravieniškių PN tiekiamas maistas buvo nekokybiškas, neatitiko teisės aktuose numatytos energetinės vertės. Nors atsakovas teigia, kad nuteistieji yra skirstomi į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras ir apgyvendinimas yra organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, į bylą nepateikia jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo paneigiančių duomenų.
LVAT nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamos elektros instaliacijos, prastos patalpų būklės, buitinių parazitų, laikymo su rūkančiais asmenimis, nepakankamo maitinimo, šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 174 paras bendrabučio tipo patalpose ir 1 dieną kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos elektros instaliacijos, prastos patalpų būklės, buitinių parazitų, laikymo su rūkančiais asmenimis, nepakankamo maitinimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 175 paros, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, taip pat konstatavus kitus higieninių ir buitinių sąlygų neatitikimus, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 8000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, sveikatos pablogėjimu, nerviniu šoku, pažeminimu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjo pateiktame Medicininiame pažymėjime bei Pravieniškių PN rašte Nr. S-12064 (b.l.27-30) nėra įrašų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai buvo dėl priežasčių, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgtina ir į tai, kad minimalaus ploto pažeidimas kamerų tipo patalpose truko itin neilgą laikotarpį (1 dieną), nebuvo intensyvus ir nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas.
Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, esant duomenims apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją ir į Psichologinę tarnybą (b.l. 69, 65-68), tačiau neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V.S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V.S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.