Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

pareiškėja L. G. patikslintame skunde nurodo, kad jai nuosavybės teise priklauso 3,9487 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, ir 8,4005 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone. Nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013-08-19 įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1103 žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę 1,8911 ha plote, o 2013-08-19 įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104 žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę 0,1737 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas – dujotiekio inžinerinius tinklus, kurių savininkas AB „Klaipėdos nafta“. Įsakymų 2.4 punktais nustatytas nuostolių dėl servitutų atlyginimas išmokant atitinkamai 21769,08 Lt ir 1233,76 Lt vienkartinę kompensaciją, o 2.3 punktais įtvirtinta jos pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujančiuosius daiktus. Argumentuoja, jog servitutai nėra suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano (toliau - Specialusis planas), patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013-06-13 įsakymu Nr. 1-130, grafinės dalies brėžiniuose, kaip nepagrįstai nurodo AB „Klaipėdos nafta“, kurios prašymu suprojektuoti servitutai. Pareiškėjos teigimu, ginčijami įsakymai priimti pažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tuomet, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Pripažįsta, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau mano, jog Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklams, nes Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tiktai gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį. Teigia, jog ginčijamu įsakymu suprojektuoti servitutai tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) komunikacijas, yra neteisėtas.

Pareiškėja nurodo, jog pagal Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 15 punktą servitutas turi būti projektuojamas tokio dydžio, ribų ir ploto, kad būtų užtikrintas viešpataujančio daikto tinkamas naudojimas ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančio daikto savininko teisės naudotis žemės sklypu, tuo tarpu, servituto apimtis jos žemės sklypui nustatyta be objektyvios bei technologiškai pagrįstos būtinybės, sukuriant situaciją, kai servituto turėtojos AB „Klaipėdos nafta“ teisės tampa didesnės už žemės savininko teises. Pareiškėjos teigimu, nepagrįsta ginčijamų įsakymo dalis, kuria nustatyta servituto turėtojo teisė tiesti antžemines komunikacijas, nes pagal Specialųjį planą jos sklype numatytas tik požeminio magistralinio dujotiekio vamzdynas. Teigia, kad pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą jai taip pat nustatyta nepagrįstai, o viešpataujančio daikto savininkui žemės sklypo tinkamo naudojimo ir priežiūros pareigų nenumatyta. Be to, neaiškiai apibrėžtas servituto turinys. Argumentuoja, jog nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymai paneigia pačią nuosavybės teisės esmę, todėl žemė turėjo būti paimta visuomenės poreikiams. Pareiškėja nesutinka su skundžiamų įsakymų 2.4 punktais nustatytų vienkartinių kompensacijų dydžiu. Nurodo, kad kompensacija apskaičiuota remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau - Metodika), kurioje nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos paskaičiavimo būdas. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, nes deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo. Teigia, jog pagal Metodiką nuostoliai apskaičiuoti darant prielaidą, kad žemės sklypai naudojami žemės ūkio paskirčiai, tuo tarpu žemės sklypai yra prie Klaipėdos miesto ir vertingi dėl jų urbanizavimo galimybės. Pagal Klaipėdos rajono bendrąjį planą sklypas gali būti naudojamas ne tik žemės ūkio paskirčiai. Nurodo, kad turi tikslą ir galimybę pakeisti žemės sklypų naudojimo paskirtį, todėl nuostoliai dėl praradimo naudoti žemę pagal paskirtį nepagrįstai skaičiuojami vertinant žemės ūkio paskirties žemę (t. 2, b.l. 17-30).

Pareiškėja prašo patenkinti patikslintą skundą jame išdėstytų argumentų pagrindu.