- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-03
- Bylos Nr.
- e2S-80-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25806-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Atsakovas
- A. Z.
- Ieškovas
- G. Z.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 24 d. ir 2025 spalio 28 d. nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovės G. Z. patikslintą ieškinį atsakovui A. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės G. Z. patikslintą ieškinį atsakovui A. Z. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, šalių santuokoje įgyto turto padalijimo, prievolių paskirstymo, neturtinės žalos priteisimo bei kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.
2. 2025 m. lapkričio 11 d. pirmosios instancijos teisme gautas atsakovo priešieškinis.
Šalies argumentai
3. Ieškovė pirmosios instancijos teismo taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo: 1) įpareigoti atsakovą A. Z. gyventi skyrium nuo G. Z. ir nepilnamečių vaikų S. Z., R. Z. ir R. V. nuo šio prašymo pateikimo teismui dienos iki sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje; 2) priteisti iš atsakovo A. Z. nepilnamečiams vaikams dukrai S. Z. ir sūnui R. Z. laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 386,00 Eur kiekvienam vaikui nuo šio prašymo pateikimo teismui dienos iki sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje.
4. Dėl prašymo įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nurodė, kad santuoka nuo 2025 m. liepos 21 d. yra faktiškai iširusi ir atsakovas jau buvo išsikraustęs bei nebegyveno kartu su ieškove ir vaikais. 2025 m. spalio 1 d. atsakovas staiga pareiškė ketinantis grįžti į namus gyventi, tačiau ieškovės įsitikinimu bendras gyvenimas nebėra įmanomas dėl nuolatinės įtampos, kylančių konfliktų ir neigiamos įtakos tiek nepilnamečiams vaikams, tiek ieškovei. Vaikai jaučia emocinį diskomfortą, kai tėvai būnami namuose ginčijasi arba išvis nesikalba. Vaikai patiria stresą, nerimą, mažėja jų emocinis saugumas. Dėl to ieškovė ir nepilnamečiai vaikai lankosi pas psichologus.
5. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovo elgesys ir veiksmai nuo 2025 m. liepos 21 d. buvo nenuspėjami, keitėsi, dažnai buvo jaučiamas spaudimas ir šantažas, kas vyksta ir šiuo metu (pvz.: 2025 m. rugpjūčio 19 d. susirašinėjimas). 2025 m. rugsėjo 29 d. atsakovas netgi draudė dukrai skambinti mamai. Tokie ir panašūs pavyzdžiai rodo, kad atsakovo elgesys ir veiksmai yra nenuspėjami ir jis baugina ir baugins ieškovę bei nepilnamečius vaikus savo buvimu bendruose namuose.
6. Ieškovės vertinimu, bendra gyvenamoji aplinka su atsakovu kenkia vaikų interesams ir gerovei, todėl būtina imtis prevencinių priemonių. Atsakovo apsilankymai namuose, neįspėjus ieškovės iš anksto (dėl ko ji negali informuoti savo dukters), kelia jos nepilnametei dukrai baimę ir stresą.
7. Vieno iš atsakovo apsilankymo namuose metu (2025 m. rugsėjo 29 d.) nepilnametė ieškovės dukra buvo viena namuose ir ji išsigando netikėtai į namus įžengusio, savo raktais atsirakinusio duris atsakovo, puolė į savo kambarį ir ėmė skambinti ieškovei. Ieškovės dukra, sužinojusi, kad atsakovas planuoja persikelti gyventi į bendrus namus, apsiverkė ir netgi svarsto galimybę laikinai persikelti pas savo tėtį (ankstesnį ieškovės sutuoktinį), nors toks ieškovės vaikų atskyrimas ieškovei yra nepakeliamas. Be to, 2024 metų sausio mėnesį atsakovas be jokio pagrindo nuplėšė jai nuo galvos ausines ir sulaužė. Vėliau atsakovas atsiprašė ieškovės dukters ir nupirko naujas ausines, tačiau ieškovės dukrai šis epizodas iš atminties neišsitrynė ir atsakovo pareiškimas apie grįžimą gyventi į bendrą namą nuo 2025 m. spalio 9 d. jai sukėlė stresą ir nesaugumo jausmą. Ieškovės dukra taip pat kreipėsi pagalbos į psichologus.
8. Dėl susidariusios situacijos ir atsakovo periodiško grįžinėjimo namo, Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojai rekomendavo ieškovės nepilnametei dukrai laikinai pagyventi pas jos tėtį, nepilnamečiai šalių vaikai turėtų liktų savo namuose, o ieškovei tikriausiai tektų glaustis pas draugus/kaimynus arba vykti į Kauną pas tėvus, jei ji dėl konfliktiško atsakovo elgesio nemato galimybės būti su juo vienuose namuose.
9. Atsakovas 2025 m. spalio 19 d. iš anksto nepranešęs, 20.30 val. atvyko į namus. Namuose buvo visi ieškovės nepilnamečiai vaikai (R. V., S. Z. ir R. Z.). Ieškovė ir jos dukra R. V. labai išsigando ir jų draugė kreipėsi bendruoju pagalbos telefonu 112 dėl pagalbos šeimai. 2025 m. spalio 19 d. 21.07 val. atvykę policijos pareigūnai, pasikalbėjo su ieškove, atsakovu bei trimis nepilnamečiais vaikais ir priėmė sprendimą skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį.
10. Ieškovė vertino, kad susidariusi situacija ypatingai neigiamai veikia psichologinę vaikų būseną ir turi neigiamos įtakos jų gerovei. Ieškovė taip pat bijo atsakovo, nesijaučia saugi savo namuose, nes atsakovas gali grįžti namo bet kuriuo metu, iš anksto neįspėjęs. Atsakovas ne tik įvedinėja savo tvarką namuose, bet ir nesilaiko jokių susitarimų. Spalio mėnesio sutartą bendravimo su vaikais grafiką atsakovas ignoruoja, sako, kad visą laiką su vaikais leis namuose. Šis neapibrėžtumas neigiamai veikia ir ieškovės bei vaikų ramybę bei trukdo jiems planuotis savo laiką. Taigi, šių aplinkybių visuma patvirtina, kad ieškovė su atsakovu savarankiškai negebės išspręsti kilusių konfliktų konstruktyviai, neįtraukdami į juos savo nepilnamečių vaikų, tėvų konfliktas neigiamai veikia vaikus tuo pačiu ir ieškovę, jų emocinę ir psichologinę būseną.
11. Ieškovės vertinimu, atsakovo įpareigojimas gyventi skyrium, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turi kitą gyvenamąją vietą, yra proporcinga priemonė.
12. Dėl laikino išlaikymo priteisimo ieškovė nurodė, kad nepilnamečiai vaikai nuo 2025-07-21 faktiškai gyvena su ieškove jų bendrame gyvenamajame name, ji pagrinde užtikrina jų kasdienius poreikius: maitinimą (namuose gaminamą, įdedamą į mokyklą, ir skiriamais pinigais pavalgymui mokykloje), aprangą (drabužiai, avalynė, atsakovas į savo nuomojamą butą taip pat yra pasiėmęs vaikų drabužių iš namų, nepirkęs naujų), ugdymą (rūpinasi formaliuoju ir neformaliuoju ugdymu, sutartys su mokykla ir neformaliojo ugdymo įstaigomis sudarytos išskirtinai ieškovės vardu, atsakovas visiškai nesirūpina šiuo klausimu), sveikatos priežiūrą (registruoja pas gydytojus), sudaro reabilitacijos grafikus nepilnamečiui sūnui, registruoja papildomoms reabilitacijos ir kineziterapijos paslaugoms ugdymo įstaigoje nepilnametę dukrą ir kt.).
13. Pažymėjo, jog atsakovas nepakankamai prisideda prie vaikų išlaikymo, o tai kelia grėsmę tinkamam vaikų poreikių patenkinimui. Faktiškai per 2025 m. rugpjūčio mėnesį atsakovas ieškovei šalių nepilnamečių vaikų išlaikymui banko pavedimais pervedė 340,64 Eur, per 2025 m. rugsėjo mėnesį vaikų išlaikymui pervedė apie 250 Eur, o iki 2025 m. spalio 17 d. – tik 14,50 Eur ir tai tik už išlaidas, kurias faktiškai patyrė ieškovė. Kadangi vaikams būtina užtikrinti stabilią ir nenutrūkstamą finansinę paramą, nepriklausomai nuo tėvų tarpusavio konfliktų ar teisminių ginčų, taip pat atsakovas yra darbingo amžiaus, gauna stabilias, aukštesnes nei vidutines pajamas, turi galimybę dirbti ir gauti pajamas, todėl išlaikymo mokėjimas nėra neproporcingas ar nepagrįstas. Laikinas išlaikymo priteisimas yra būtina priemonė vaikų interesams apsaugoti iki kol teismas išspręs bylą iš esmės.
Šalies argumentai
14. Iki priešieškinio pateikimo atsakovas pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė nustatyti šalių nepilnamečių vaikų laikiną bendravimo tvarką su ieškove ir atsakovu.
Atsiliepimas
15. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nesuformulavo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl šalių bendravimo tvarkos su vaikais sureguliavimo, ieškovė riboja atsakovo bendravimą su vaikais ir nesudaro jam sąlygų lygiais pagrindais dalyvauti vaikų auklėjime, o atsakovo ryšys su vaikais yra itin stiprus ir nepertraukiamas.
16. Pabrėžė, kad tarp šalių kyla ilgalaikiai nesutarimai dėl rūpinimosi vaikais laiko pasiskirstymo. Atsakovui yra nepriimtina vienašališka ieškovės pozicija, ribojanti jo nepertraukiamo bendravimo su vaikais laiką iki 3-4 dienų, tuo tarpu ieškovė sau pasilieka ilgesnius (iki 7-8 dienų) laikotarpius. Dėl šios situacijos keliamų ginčų būtina kuo skubiau teismo procesiniu sprendimu sureguliuoti laikinąją bendravimo su vaikais tvarką.
17. Atsakovas tvirtino, kad yra aktyviai įsitraukęs į vaikų gyvenimą ir priežiūrą nuo pat jų gimimo, jautė meilę ir rūpestį bei visada rūpindavosi vaikais, leidžia aktyviai laisvalaikį su vaikais. Tačiau nuo 2025 m. liepos 21 d. po atsakovo išsikeldinimo, ieškovė pradėjo stipriai riboti bendrą atsakovo ir vaikų laiką, motyvuodama stabilumu, nors tai pažeidžia vaikų teisę į šeimos ryšius su tėvu ir trukdo puoselėti itin glaudų ryšį.
Atsiliepimas
18. Atsakovas teigė niekada nenusišalinęs nuo vaikų auklėjimo, dėjęs pastangas susitarti su ieškove mediacijos procese, tačiau ieškovė nesielgė tinkamai, o jos manipuliavimas ir nesąžiningumas negali būti pagrindas toliau riboti atsakovo bendravimą su vaikais. Atsakovo vertinimu, perteklinis policijos kvietimas buvo sąmoningas veiksmas įbauginti atsakovą, juo labiau kad policijos išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis dar 2025-10-24 buvo panaikintas.
19. Atsižvelgdamas į tarp atsakovo ir nepilnamečių vaikų susiformavusį ypatingai glaudų ir artimą ryšį, jis prašė nustatyti lygiateisę (50:50 proc.) laikiną bendravimo tvarką. Priešingu atveju, ieškovė, linkusi toliau riboti tėvo bendravimą su jų vaikais, sukurs sąlygas ryšiui susilpnėti, o jo atkūrimas pareikalaus daugiau laiko ir pastangų, už kurias ieškovė neprisiims atsakomybės. Atsakovas geriausiai išmano ir geba patenkinti vaikų poreikius.
20. Pabrėžė, kad jis rūpinosi šeimos išlaikymo poreikiais (maistu, paslaugomis, būsto paskola, komunaliniais mokesčiais) ir savarankiškai prižiūrėjo vaikus ieškovei išvykus atostogauti. Atsakovas finansiškai išlaikė vaikus tiek gyvendamas kartu, tiek atskirai, be to, rūpinosi bendrais namais (žoliapjove, kanalizacijos keitimu) ir pilnai apmoka išlaidas, susijusias su naminiu gyvūnu. Ieškovė negeba atliepti vaikų emocinių poreikių, nes yra visiškai išbalansuota ir susikoncentravusi į pykčio ir pagiežos prieš jį įgyvendinimą. Dėl to, pažeisdama jų vaikų interesus, atsakovė pusę metų vadovaujasi tik asmeniniais interesais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
21. Skundžiamomis 2025 m. spalio 24 d. ir 2025 m. spalio 28 d. nutartimis Vilniaus miesto apylinkės teismas iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams S. Z. ir R. Z., periodinėmis, kas mėnesį mokamomis išmokomis, kiekvienam po 327,00 Eur nuo šios nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, taip pat, įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų S. Z., R. Z., R. V. ir uždraudė atsakovui lankytis ieškovės ir nepilnamečių vaikų S. Z., R. Z., R. V. gyvenamojoje vietoje iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo; taip pat atsakovo A. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
22. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. spalio 24 d. nutartyje nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų, t. y. dėl atsakovo netikėtų ir epizodinių lankymųsi namuose, kurių metu dėl atsakovo neadekvataus elgesio tarp atsakovo, nepilnamečių vaikų ir ieškovės kyla konfliktai, vaikai jaučią psichologinę įtampą bei nerimą. Taip pat, remdamasis byloje esančiu pranešimu apie pavojų patiriančiam asmeniui priimtą sprendimą skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį (ROIK 0125000622810), kuriame nustatyta, kad smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančiam asmeniui atsakovui skirtini įpareigojimai laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos bei nesilankyti pavojų patiriančių asmenų: ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje, galimai fizinio smurto artimoje aplinkoje, teismas darė išvadą, kad egzistuoja reali grėsmė vaikų saugumui ir vaikų interesų pažeidimams, taip pat išliks galimybė ir toliau tarp šalių kilti tolimesnėms konfliktinėms situacijoms jeigu atsakovas nebus įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų bei uždrausta atsakovui lankytis būste kuriame gyvena ieškovė su nepilnamečiais vaikais.
23. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog esant realiai grėsmei vaikų saugumui ir interesams, jų emocinei būklei dėl įtemptų tėvų santykių, atsakovui galimai smurtaujant artimoje aplinkoje, keliant konfliktines situacijas su vaikais ir ieškove, darantį žalingą poveikį vaikų interesams bei esant galimybei toliau kelti tolimesnes šalių konfliktines situacijas vaikų akivaizdoje, egzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės prašymą ir nustatyti atsakovui įpareigojimą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų bei nustatyti atsakovui įpareigojimą nesilankyti ieškovės (ir nepilnamečių vaikų) gyvenamojoje vietoje.
24. Spręsdamas laikino išlaikymo dydžio nustatymo klausimą teismas atsižvelgė į orientacinį minimalios mėnesinės algos, reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, kriterijų, į tai kad esant vienodai pareiškėjų turtinei padėčiai, minimaliems vaikų poreikiams užtikrinti abu tėvai prie vaiko išlaikymo privalo prisidėti vienodai; kad Lietuvos Respublikoje nuo 2025 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga yra 1038,00 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 709), atskaičius mokesčius – 777,39 Eur, taip pat kad nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis; kad šiuo metu vaiko išmokos dydis yra 122,50 Eur. Todėl orientacinis išlaikymo dydis tenkantis vienam iš tėvų, atskaičius išmoką yra 327,00 Eur per mėnesį.
25. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nors ieškovė prašo priteisti 386 Eur per mėnesį dydžio išlaikymą kiekvienam nepilnamečiam vaikui, tačiau tokia prašoma nustatyti išlaikymo suma yra didesnė, nei orientacinio dydžio išlaikymo suma. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie prašomos priteisti didesnės, nei orientacinės, išlaikymo sumos pagrįstumą, teismas prašymą šioje dalyje tenkino iš dalies ir sprendė, kad nustatytina orientacinio dydžio laikinojo išlaikymo sumą, t. y. kiekvienam vaikui po 327,00 Eur per mėnesį nuo teismo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo byloje priėmimo.
26. Skundžiamoje 2025 m. spalio 28 d. nutartyje teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad dabartinė bendravimo tvarka iš esmės kenktų nepilnamečių vaikų saugumui ar interesams. Laikinos bendravimo tvarkos su vaikais nustatymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, kai tuometinis bendravimas kenkia vaikų interesams, pavyzdžiui vieno iš tėvų pavojingas, amoralus, piktybiškas, neigiamas elgesys vaiko atžvilgiu, tačiau šiuo atveju, tokių aplinkybių byloje kol kas nenustatyta ir šios aplinkybės dar turi būti nustatinėjamos byloje. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės elgesys bei gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaikų interesams ir saugumui ar ieškovė piktybiškai neleidžia atsakovui bendrauti su nepilnamečiais vaikais, teismas sprendė, kad atsakovo prašymas dėl abiejų šalių laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo atmestinas, kaip nepagrįstas bei neįrodytas.
27. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovas šiuo atveju nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių galima būtų daryti išvadą, jog jis ketina teikti priešieškinį šioje byloje (t. y. atsakovo pareikšto priešieškinio šioje civilinėje byloje nėra), todėl nėra aišku, kokių visgi reikalavimų užtikrinimui atsakovas nori / pageidauja minėtų laikinųjų apsaugos priemonių, kurių, kaip instituto, tikslas yra užtikrinti ieškininius ar priešieškininius reikalavimus.
28. Anot teismo, nagrinėjamu atveju atsakovas dar nepateikęs priešieškinio ir jame reiškiamų priešieškiniu reikalavimų prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kas neatitinka įstatyme nustatytos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tvarkos. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju šioje proceso stadijoje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu teismas turėtų taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, nesant pareikštų atsakovo jokių priešieškininių reikalavimų, todėl visi atsakovo argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti.
Žemesnės instancijos teismas
29. Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tada, kai skubiai reikia nustatyti šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką bei esama šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka kenkia vaiko interesams. Byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų spręsti, kad šiuo metu nusistovėjusi bendravimo tvarka iš esmės kenkia vaikų interesams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
30. Atskiruoju skundu atsakovas A. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 24 d. nutarties dalį, kuria atsakovas įpareigotas gyventi skyrium ir jam uždrausta lankytis ieškovės bei nepilnamečių vaikų namuose iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, taip pat panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą tenkinti bei nustatyti nepilnamečių vaikų laikinąją bendravimo tvarką su ieškove ir atsakovu pagal atsakovo pareikštą prašymą.
30.1. Apeliantas nurodo, kad pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Be to, teismas, nagrinėdamas šeimos teisinių santykių bylas, laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms.
Šalies argumentai
30.2. Šiuo atveju ieškovė riboja apelianto su vaikais praleidžiamą laiką ir jeigu apeliantas neakceptuoja jos vienašalių ribojančių sąlygų, tokiu atveju jis vaikų apskritai nemato. Teismas savo nutartyje pats pripažino, kad šalys tarpusavyje konfliktuoja, kad konfliktai trukdo vaikams saugiau augti ir vystytis, daro neigiamą poveikį vaikų fizinei, dvasinei ir psichologinei gerovei, tačiau ir toliau paliko šalis tarpusavyje konfliktuoti. Teismo teiginys, kad esama bendravimo situacija vaikų interesų nepažeidžia, leidžia spręsti, kad teismas nemato problemos tame, kad vaikai mažiau mato ir bendrauja su savo tėvu ir toleruoja situaciją, kuomet apelianto galimybės vienodais pagrindais auginti savo vaikus yra ribojamos.
30.3. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į itin konfliktišką ir savo sąlygų diktavimu grįstą ieškovės elgesį bei siekiant eliminuoti ginčo situacijas su ieškove taip apsaugant emocinę vaikų gerovę bei išsaugoti savo santykį su vaikais, yra pagrindas nustatyti šalių bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais.
30.4. Atskiruoju skundu taip pat nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tol, kol byloje nebus pareikštas priešieškinis, teismas negali nustatyti laikinosios bendravimo tvarkos. Pabrėžia, jog reikalavimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo yra pareiškusi ieškovė, todėl apeliantas šioje byloje gali priešieškinio net nereikšti ir savo teises ginti išimtinai atsiliepimo į ieškinį pagrindu. Be to, laikinosios apsaugos priemonės savo paskirtimi gali būti skirtos ne tik pareikštų reikalavimų užtikrinimui, bet taip pat gali būti taikomos ir teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pozicija, kad kol apeliantas byloje nėra pareiškęs priešieškinio, tol jis negali prašyti taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, neatitinka ir teismų praktikos, kurioje yra gausų pavyzdžių, kad šeimos bylose ir ta šalis, kuri nėra pareiškusi priešieškinio, gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
30.5. Atsakovas pateiktame atskirajame skunde pabrėžia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas įpareigoti jį gyventi skyrium nuo ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų yra nepagrįstas, kadangi jis jokios grėsmės – nei fizinės, nei psichologinės, nei ieškovei, nei namie buvusiems nepilnamečiams vaikams nekėlė ir nekelia.
30.6. Pažymi, kad nesant jokios neįprastos situacijos namuose, ieškovė 2025 m. spalio 19 d. kreipėsi į policiją, o atvykus policijos pareigūnams buvo išduotas orderis. Apeliantui šį orderį apskundus, pati policija 2025 m. spalio 24 d. nutarė jį panaikinti – kas parodo, kad jokios grėsmės apeliantas nekėlė. Tuo tarpu teismo nutartyje apeliantas yra įvardijamas kaip itin konfliktiškas ir net neadekvatus asmuo, kas neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
30.7. Teigia, kad jis niekaip nekonfliktavo su ieškove ne tik 2025 m. spalio 19 d., bet ir kitomis savo gyvenimo name dienomis. Būtent ieškovė, taikydama tokius griežtai smerktinus veiksmus, kaip melagingas policijos kvietimas skundžiant apeliantą melagingais kaltinimais, nagrinėjamoje byloje pasiekė savo nesąžiningą procesinį tikslą – apgavo teismą, kuris neturėdamas visos informacijos, priėmė skubotą nutartį dėl apelianto įpareigojimo gyventi skyrium. Tokia nutartimi buvo įteisintas institucinis ieškovės smurtas apelianto atžvilgiu.
Šalies argumentai
30.8. Apeliantas papildomai pastebi, kad teismo nutartis įpareigoti jį gyventi skyrium pažeidžia mažamečių vaikų interesus, nes jie neteko galimybės augti ir būti auklėjamiems abiejų tėvų, taip pat apelianto teises, nes jis buvo pašalintas iš vaikų gyvenimo be faktinio ir teisinio pagrindo, liko be gyvenamosios vietos ir turi patirti išlaidų jos nuomai. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas būtų kėlęs pavojų vaikams, bendravimas su juo vaikams būtų žalingas, juo labiau nėra jokių įrodymų, kad jis būtų konfliktavęs su ieškove ar neadekvačiai elgęsis. Priešingai, apeliantas turi itin artimą ryšį su vaikais, rūpinasi jų poreikiais, leidžia laisvalaikį ir užsiima jų ugdymu.
30.9. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju visiškai nevertino vaikų nuomonės, kuri skubotai priimant teismo nutartį net nebuvo išklausyta, taip pat neturėjo galimybės įvertinti visumos egzistuojančių aplinkybių, patvirtinančių, kad jokie netinkami ar neleistini veiksmai atsakovo nėra atliekami.
31. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo palikti skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutartis nepakeistas, taip pat priteisti ieškovės ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
31.1. Ieškovė nurodo, kad apeliantas nuo 2025 m. liepos 22 d. turi kitą gyvenamąją vietą, pareiškimas apie atsikraustymą į bendrus namus vienareikšmiškai turėtų būti laikomas psichologiniu smurtu arba galios demonstravimu ieškovės atžvilgiu, kadangi realios grėsmės, kad apeliantas nesimatys su vaikais ar, kad jis pašalinamas iš vaikų gyvenimo, nėra.
31.2. Ieškovė pažymi, jog apeliantas ne tik konstruktyviai nebendrauja su ieškove, jos aplinka ir vėliau tokią situaciją melagingai pateikia, kaip „agresyvų, dominuojantį ieškovės ir jos aplinkos elgesį apelianto atžvilgiu“, bet taip pat ir nesiekia mažinti konfliktines situacijas, pats nesiekė išsaugoti šeimos ir būdamas šalių bendruose namuose praktiškai visą laiką yra įjungęs diktofoną.
31.3. Taigi, nuolatinė įtampa, tėvų nesutarimai ir nesaugumo jausmas turi neigiamą poveikį vaikų psichologinei būklei. Kad nepilnamečių vaikų gerovė ir jų apsaugojimas nuo konfliktinių situacijų yra prioritetas, patvirtino ir vaikų teisių specialistai, kurie 2025 m. spalio 13 d. nustatė Atvejo vadybos poreikį, paskyrė Atvejo vadybininką ir 2025 m. spalio 30 d. patvirtino Pagalbos planą.
Atsiliepimas
31.4. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad ieškovė nei 2025 m. spalio 15 d., nei 19 d. pati nesikreipė bendruoju pagalbos telefonu 112 ir neturi jokių įrodymų, kad jos atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kadangi iki šios dienos joks ikiteisminio tyrimo pareigūnas į ieškovę nesikreipė, pranešimų apie įtarimus dėl melagingų pareigūnų iškvietimo ieškovė negavo. Taigi, atsakovo argumentai, susiję su netinkamu ieškovės elgesiu kviečiant policiją yra nepagrįsti.
31.5. Be kita ko, apeliantas, tiek savo prašymuose teismui, tiek atskirajame skunde teikia netikslią informaciją. Apeliantas teigia, kad negali susisiekti su vaikais, tačiau tai yra netiesa, nes vaikai turi savo mobiliojo ryšio priemones (telefoną ir išmanųjį laikrodį), todėl apeliantas gali bet kada jiems paskambinti ir pasikalbėti. Ieškovės vertinimu, gyvenimas skyrium taip pat jokiu būdu nesudaro kliūčių apeliantui vykdyti savo pareigas vaikams, t. y. jų auklėti, rūpintis jų ugdymu ir asmeniniu tobulėjimu bei gerove.
Šalies argumentai
31.6. Ieškovė nurodo suprantanti, kad susitarimo su apeliantu dėl bendravimo tvarkos su vaikais pasiekti nepavyks, todėl dėl laikinųjų apsaugos priemonių (bendravimo tvarkos) ji 2025 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
33. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus – elektroninių laiškų kopijas, skambučių ir trumpųjų žinučių duomenis, taip pat sutarčių, pirkimo kvito kopijas, duomenis apie galimus atsakovo ėjimo maršrutus bei atstumus.
34. Be to, 2026 m. sausio 29 d. apeliacinės instancijos teisme buvo gautas atsakovo prašymas dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujai gautų įrodymų prijungimo. Pridedami nauji įrodymai yra laikotarpiu nuo 2025 m. spalio 22 d. iki 2025 m. lapkričio mėnesio vykęs šalių susirašinėjimas dėl bendravimo tvarkos, taip pat apelianto laiškai Socialinės paramos centrui, susirašinėjimas su vieno iš vaikų mokytoja, paskirtų vizitų pas vaiko gydytojus suvestinė, apelianto skundai Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, šalių pokalbiai dėl vaiko vizito pas gydytoją, šalių susirašinėjimai dėl bendravimo su vaikais tvarkos.
35. Panevėžio apygardos teisme 2026 m. vasario 2 d. taip pat buvo gauti ieškovės G. Z. pateikti rašytiniai paaiškinimai ir nauji įrodymai. Ieškovė be kitų aplinkybių nurodo, kad šalys susitarė dėl 2026 m. vasario mėnesio bendravimo tvarkos, kuri pilnai atitinka apelianto pageidavimą bendrauti su vaikais pusę laiko per mėnesį, taip pat yra suplanuotas susitikimas dėl kovo mėnesio bendravimo tvarkos nustatymo. Kartu pateikia naujus įrodymus – bendravimo tvarkos kalendorių, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną, ambulatorinio apsilankymo aprašymą, šalių tarpusavio susirašinėjimą, pažymą apie ieškovės dalyvavimą susitikimų cikle apie išsiskyrusių tėvų tėvystę, ištrauką iš ieškovės siūlytos sudaryti taikos dėl ginčo esmės.
36. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
37. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsti byloje kylantys klausimai dėl laikinos bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, bei į tai, kad šalių pateikti papildomi rašytiniai įrodymai yra susiję su byla, t. y. su tarp šalių kylančiu ginču dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo/ jos vykdymo, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuria atmetė atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti šalių bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais, tokį prašymą nagrinėjo nesiremdamas jokiais konkrečiais duomenimis apie faktiškai vykstantį bendravimą bei jo sąlygas.
38. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, jog šalių pateikti nauji įrodymai ir paaiškinimai yra susiję su bendravimo tvarkos, kaip laikinųjų apsaugos priemonių, nustatymo, klausimu, apeliacinės instancijos teismas šalių kartu su procesiniais dokumentais bei papildomais paaiškinimais pateiktus naujus įrodymus priima ir sprendžia, kad jie pirmosios instancijos teismo vertintini iš naujo nagrinėjat klausimą dėl atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
39. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisako vertinti ieškovės 2026 m. vasario 2 d. pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, susijusias su pirmosios instancijos teismo nutarties dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium ir nesilankyti ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje tikslingumu ir pagrįstumu, kadangi nėra pagrindo spręsti, kad nurodomi kokie nors teisingo procesinio sprendimo priėmimui reikšmingi duomenys, kurių išdėstymas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą nebuvo įmanomas.
Dėl ginčo esmės
40. Nagrinėjamu atveju, apeliacijos objektas – nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dalies dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium bei uždrausti lankytis ieškovės bei vaikų gyvenamojoje vietoje, o taip pat teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo prašymą ir nustatyti šalių bei nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
41. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas atskiruoju skundu neginčija skundžiama pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutartimi nustatyto laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams fakto bei dydžio, o pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytas laikino išlaikymo dydis atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos kriterijų, plačiau šio klausimo nenagrinėja ir dėl to nepasisako.
Dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium bei uždrausti lankytis ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje
42. Nagrinėjamoje byloje dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (vėliau pateiktu patikslintu ieškiniu), be kita ko, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su laikino išlaikymo nepilnamečiams šalių vaikams priteisimu, taip pat atsakovo įpareigojimu gyventi skyrium bei nesilankyti ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje.
43. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. spalio 24 d. nutartimi iš esmės ieškovės prašymą tenkino ir be laikino išlaikymo priteisimo kartu įpareigojo atsakovą gyventi skyrium bei nesilankyti ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje.
44. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.
45. Taigi, ir CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium, taikymo pagrindas yra būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Be to, toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.
46. Papildomai pastebėtina, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
47. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui išties 2025 m. spalio 19 d. buvo priimtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, tačiau šis orderis, kaip tą pripažįsta abi šalys, 2025 m. spalio 24 d. buvo panaikintas jį apskundus, o be to byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis orderis buvo išduotas dėl atsakovo fizinio smurto prieš nepilnamečius vaikus ar ieškovę. Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog atsakovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar teisena, susiję su smurtinių veiksmų atlikimu prieš ieškovę ar nepilnamečius vaikus. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalių nepilnamečiai vaikai Vaiko teisių apsaugos specialistams nėra nurodę atvejų, susijusių su netinkamu atsakovo elgesiu jų atžvilgiu. Priešingai, vienas iš nepilnamečių vaikų yra nurodęs, kad „namuose nebuvo jokių negerų ar baisių dalykų“ (6 t., 52 b. l.).
48. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui, taikiusiam vieną iš esmingai žmogaus veiksmų laisvę ir jo teises ribojančių priemonių, nebuvo pateiktų jokių duomenų bei įrodymų, pagrindžiančių smurtinį atsakovo elgesį šalių vaikų atžvilgiu ar kitokį jų esminių teisių bei interesų pažeidimą.
49. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalių santykiai yra konfliktiški, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog vien šalių tarpusavio santykių konfliktiškumas, kas vykstant skyrybų procesui yra pakankamai dažnas atvejis daugelyje santuokos nutraukimo bylų, savaime, nesant jokių konkrečių duomenų apie atsakovo konkrečius netinkamus veiksmus, nukreiptus prieš nepilnamečius vaikus ar ieškovę, ar konfliktų kėlimą, nesudaro pagrindo pripažinti esant sąlygą taikyti taip stipriai atsakovo veiksmų laisvę ir teises ribojančią laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium bei nesiartinti prie ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos.
50. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad byloje nesant jokių duomenų apie atsakovo netinkamą elgesį su šalių nepilnamečiais vaikais, taip pat nesant duomenų ir apie vaikų nenorą matytis ar bendrauti su atsakovu, pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė įpareigojanti atsakovą gyventi skyrium ir uždraudžianti lankytis ieškovės bei vaikų gyvenamojoje vietoje, nepagrįstai riboja ir jo faktines galimybes atvykti pas savo nepilnamečius vaikus, juos pasiimti bei su jais realiai pasimatyti.
51. Byloje esantiems duomenims rodant, kad tarp šalių kyla nesutarimai dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, draudimas atsakovui lankytis jo vaikų gyvenamojoje vietoje papildomai apsunkina atsakovo realias galimybes pasimatyti su vaikais, kurie, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, yra linkę su juo matytis bei leisti laiką.
52. Taigi, kaip tą pagrįstai nurodo ir apeliantas atskirajame skunde, aptariama pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė riboja šalių nepilnamečių vaikų interesus, kadangi atsakovo realaus bendravimo su vaikais ir dalyvavimo jų kasdieniniame gyvenime galimybės yra apribojamos, nors, kaip minėta, joks konkretus atsakovo grėsmės nepilnamečių vaikų interesams atvejis nustatytas nebuvo.
53. Nors atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė tvirtina, kad atsakovo galimas realus gyvenimas jų bendruose namuose gali pažeisti ieškovės dukters iš kitos santuokos interesus, tačiau toks argumentas nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad aptariama laikinoji apsaugos priemonė atsakovo atžvilgiu buvo taikyta pagrįstai.
54. Viena vertus, byloje nėra jokių konkrečių duomenų, išskyrus ieškovės ir jos dukters tarpusavio susirašinėjimą, kuriame nurodoma, kad atsakovas grįžo į namus ir nepasisveikino su ieškovės dukra, leidžiančių vertinti, kad atsakovas kokiais nors konkrečiais veiksmais kelia grėsmę ieškovės dukters saugumui ar interesams. Ieškovės minimas įvykis, susijęs su galimu ausinių sulaužymu, leidžia vertinti, kad konfliktinės situacijos galimai kyla, tačiau nėra pasikartojančios ar grėsmingos, jog būtų proporcinga taikyti tokią griežtą laikinąją apsaugos priemonę, dėl kurios atsakovas ne tik negali gyventi savo namuose, tačiau net ir lankytis savo nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje.
55. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės dukra, kuri 2026 metais sulauks pilnametystės, turi galimybę gyventi ir kitoje gyvenamojoje vietoje, kas sumažintų galimų atsakovo ir ieškovės dukters tarpusavio kontaktų apimtį, tačiau nepagrįstai neapribotų šalių nepilnamečių vaikų interesų bendrauti ir matytis su jų tėvu, juo labiau, kad ieškovės ir vaikų gyvenamoji vieta nuosavybės teise priklauso ne tik ieškovei, tačiau ir atsakovui (1 t., 17-18 b. l.).
56. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą ir įpareigodamas atsakovą gyventi skyrium bei nesilankyti ieškovės ir nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje, netinkamai vertino byloje esančius duomenis dėl ko priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą šioje dalyje.
57. Dėl pirmiau išdėstyto, skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutarties dalis, kuria nutarta įpareigoti atsakovą A. Z. gyventi skyrium nuo ieškovės G. Z. ir nepilnamečių vaikų S. Z., R. Z., R. V. ir uždrausti lankytis ieškovės G. Z. ir nepilnamečių vaikų S. Z., R. Z., R. V. gyvenamojoje vietoje iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, panaikinama ir šioje dalyje klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo A. Z. įpareigojimą gyventi skyrium ir nesilankyti ieškovės ir vaikų gyvenamojoje vietoje yra atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo
58. Šeimos santykiuose nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
59. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
60. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas 2025 m. spalio 28 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nenustatė šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos iš esmės motyvuodamas tuo, jog atsakovas, kuris nepareiškė priešieškinio byloje, negali reikšti reikalavimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o taip pat nėra pagrindo nustatyti bendravimo tvarką, kadangi šalys susitaria dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos.
61. Apeliacinės instancijos teismas su pirmiau išdėstytu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir pažymi, jog pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką vaikai, kurių tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikai ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalys). CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, teisė bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką yra asmeninio pobūdžio teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir nuolatinis. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
62. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, 2025 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad šalių santykiai yra konfliktiški. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esantis šalių susirašinėjimas, iš kurio turinio matyti, kad tarp šalių nesutarimas kyla dėl įprastinių atsakovo bendravimo su vaikais aplinkybių (kaip pavyzdžiui dėl atsakovo galimybės pasiimti vieną iš vaikų, kai kitas vaikas tuo metu yra užimtas, tačiau ieškovė vertina, kad turėtų būti pasiimami tik abu vaikai kartu ir tą, anot jos, galima padaryti nurodytą datą), tačiau šalių nepilnamečiai vaikai Vaiko teisių apsaugos specialistams yra nurodę, kad norėtų pas atsakovą nuvažiuoti dažniau (6 t., 41 b. l.).
63. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys leidžia vertinti, kad šalių nepilnamečiai vaikai ne tik turi teisę, tačiau ir nori matytis bei bendrauti su atsakovu, o tarp ieškovės ir atsakovo iškyla tarpusavio nesutarimų dėl bendravimo su vaikais tvarkos ir turinio. Tą patvirtina ir pačios ieškovės 2025 m. lapkričio mėnesį pirmosios instancijos teismui teiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, taip pat atsakovo teikti ir byloje jau esantys duomenys apie šalių nuomonių ir interesų išsiskyrimą derinat bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais.
64. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir nepagrįstai darė išvadą, kad šalių susitarimu taikoma bendravimo tvarka yra tinkama, pakankama ir užtikrina geriausius nepilnamečių šalių vaikų interesus.
65. Priešingos išvados neleidžia daryti ir pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas, nebūdamas byloje pareiškęs priešieškinio, neturi teisės reikšti reikalavimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
66. Kaip jau minėta pirmiau, nagrinėjama civilinė byla yra susijusi ir su nepilnamečių vaikų interesais, todėl pirmosios instancijos teismui yra suteikti platūs įgaliojimai procese, t. y. jis ne tik savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, tačiau ir, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad šios rūšies bylose teismas nėra griežtai saistomas dispozityvumo principo, gali atlikti savarankiškus veiksmus bei privalo užtikrinti geriausius nepilnamečių vaikų interesus. Taigi, vien aplinkybė, kad atsakovas šioje byloje teismui priimant skundžiamą 2025 m. spalio 28 d. nutartį dar nebuvo pareiškęs priešieškinio, nesudarė pagrindo spręsti, kad atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones galėtų būti nagrinėjamas tik jam pareiškus priešieškinį.
67. Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl konkrečios šalių bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, tačiau nepagrįstai šio klausimo nesprendė.
68. Atsižvelgdamas į tai, kad teisminiame procese buvo pateikti tiek atsakovo, tiek ieškovės prašymai nustatyti šalių bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais, bendravimo tvarka išvis nebuvo nustatyta, o kiekviena iš šalių teikė prašymą dėl skirtingos bendravimo tvarkos nustatymo, taip pat siekdamas užtikrinti šalių teisę į apeliaciją, apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartį ir klausimą dėl šalių bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
69. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijamos pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutarties dalis ir 2025 m. spalio 28 d. nutartis yra neteisėtos ir nepagrįstos, priimtos netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei taikius materialinės ir procesinės teisės normas. Dėl išdėstyto pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 24 d. nutarties dalis, kuria atsakovas įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų bei nesilankyti jų gyvenamojoje vietoje, yra naikinama ir šioje dalyje klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartis panaikinama ir atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės nagrinėjimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
70. Šioje proceso stadijoje šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos, kadangi civilinė byla nėra išnagrinėta iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 24 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškovės G. Z. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarta įpareigoti atsakovą A. Z. gyventi skyrium nuo ieškovės G. Z. ir nepilnamečių vaikų S. Z., R. Z., R. V. ir uždrausti lankytis ieškovės G. Z. ir nepilnamečių vaikų S. Z., R. Z., R. V. gyvenamojoje vietoje iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, panaikinti ir šioje dalyje klausimą išsprendžiamas iš esmės – ieškovės G. Z. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl atsakovo A. Z. įpareigojimo gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų ir nesilankyti ieškovės ir vaikų gyvenamojoje vietoje atmesti.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartį panaikinti ir atsakovo A. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.