- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-21
- Bylos Nr.
- 2-445/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Urbico“
- Kreditorius
- Lietuvos ir Latvijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Vildoma“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės ,,Urbico“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje Nr. L2-2816-450/2009 pagal kreditoriaus Lietuvos ir Latvijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Vildoma“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Urbico“ dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius Lietuvos ir Latvijos UAB „Vildoma“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Urbico“ 2 385 515,53 Lt įsiskolinimą, 49 833,48 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 7 088,37 Lt žyminio mokesčio (b. l. 1, 2). Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, lėšas, kadangi skola yra labai didelė, o skolininkas piktybiškai vengia atsiskaityti, jo turtinė padėtis nėra aiški, todėl yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 2 d. nutartimi patenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo skolininko UAB „Urbico“ 2 435 349 Lt vertės kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ir turtines teises, o jų nesant ar nepakakus – pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose ar įmonės kasoje, uždrausdamas areštuotą turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, tačiau leisdamas iš šio turto atsiskaityti su UAB „Urbico“ darbuotojais (mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas), taip pat mokėti mokesčius ir kitas privalomas įmokas į valstybės, savivaldybių ir socialinio draudimo fondo biudžetus bei vykdyti prievoles kreditoriui Lietuvos ir Latvijos UAB „Vildoma“ (b. l. 4-5; CPK 144 str., 145 str.). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju prašoma išieškoti iš skolininko pagrindinės prievolės ir delspinigių suma – 2 435 349 Lt – yra labai didelė ir gali padidinti būsimo teismo įsakymo neįvykdymo riziką, be to, skolininko prievolių kreditoriui įvykdymas nėra užtikrintas, konfliktą tarp šalių nepavyksta išspręsti geruoju, todėl yra pagrindas teigti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui priimto palankaus teismo įsakymo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismo nuomone, atsižvelgiant į proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimus, pirmiausiai, areštuotinas skolininkui priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei turtinės teisės, ir tik jų nesant ar nepakakus, skolininko piniginės lėšos. Be to, siekiant ginčo šalių teisių bei interesų pusiausvyros bei to, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai nesuvaržytų skolininko teisių labiau, negu būtina teisėto tikslo pasiekimui, skolininko turtas areštuojamas leidžiant jam iš šio turto atsiskaityti su darbuotojais (mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas), taip pat mokėti mokesčius ir kitas privalomas įmokas į valstybės, savivaldybių ir socialinio draudimo fondo biudžetus bei vykdyti prievoles kreditoriui.
Teismo teigimu, laikinosios apsaugos priemonės taikytinos nepranešus skolininkui, kadangi yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą gali padaryti tokių priemonių taikymą neįmanomu (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas UAB ,,Urbico“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b. l. 7-9). Skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:
1. Kreditorius, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė faktinių duomenų ir įrodymų, pagrindž?ančių realią teismo įsakymo vykdymo grėsmę.
2. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien didele reikalavimo suma, neatsižvelgdamas į skolininko turtinę padėtį, finansinius pajėgumus. Kreditorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių sunkią skolininko finansinę padėtį. Pagal skolininko pateiktą teismui preliminarų balansą skolininko ilgalaikio turto vertė yra didesnė kaip 7 000 000 Lt. Skolininkui skolingi ne tik privatūs asmenys, bet ir savivaldybės, kurių bendra skolos suma sudaro daugiau nei 2 500 000 Lt.
3. Skolininko turto areštas apsunkintų apelianto 2008-11-17 sutarties, sudarytos su UAB ,,Fima“ vykdymą, o tuo pačiu ir atsiskaitymą su kreditoriumi. Be to, skolininkas vykdo didelį projektą – automatizuotos šviesoforinio reguliavimo ir valdymo sistemos įdiegimą Vilniaus mieste bei šios sistemos priežiūrą, kuris gali nukentėti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir sukelti didelių nuostolių.
4. Skolininko atsiskaitomųjų sąskaitų areštas sutrikdys jo finansinę veiklą, dėl ko bus pažeista kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Vildoma“ prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį nepakeistą (b. l. 27, 28), motyvuodamas šiais argumentais:
1. Skolininko skola yra labai didelė – 2 385 515,53 Lt pagrindinės skolos ir 49 833,48 Lt delspinigių, kurią skolininkas pripažįsta. Sunkią skolininko finansinę padėtį liudija turto arešto aktų registro duomenys, kas patvirtina grėsmę teismo įsakymo įvykdymui.
2. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir numatydamas, kad pirmiausiai areštuotinas nekilnojamasis, kilnojamasis turtas ir turtinės teisės, o tik jo nesant pakankamai, piniginės lėšos, taip pat leisdamas atsiskaityti su darbuotojais bei mokėti mokesčius ir privalomas įmokas, atsižvelgė ne tik į kreditoriaus, bet ir į skolininko interesus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d., 338 str.). Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Pagal CPK nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, remdamasis ekonomiškumo ir kitais civilinio proceso principais, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurių pobūdis turi būti susijęs su ieškinio reikalavimais, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo (teismo įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 144 str. 1 d., 145 str. 2 d., 436 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamuoju atveju yra susijusios su pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimais, atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus, pagal kuriuos turi būti atsižvelgiama į abiejų bylos šalių interesus (CPK 17 str., 145 str. 1 d., 2 d.). Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad, nepritaikius kreditoriaus (ieškovo) prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas teismo įsakymo (sprendimo), jei jis būtų priimtas kreditoriaus (ieškovo) naudai, įvykdymas arba tokio teismo įsakymo (sprendimo) vykdymas pasidarytų visai negalimas, nes turtinio pobūdžio reikalavimo2 435 349 Lt suma yra didelė (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 1 p., 2 d.). Didelė reikalavimo suma paprastai pripažįstama pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pagal susiklosčiusią teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5/2006, 2006 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-269/2006, 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-877/2008, 2009 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-283/2009). Be to, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pradinėje bylos stadijoje, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti; teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima (CPK 144 str., 145 str., 148 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–239/2006, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-131/2008; 2008 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-435/2008). Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. įvertinti, ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios bendrovės įsipareigojimais, yra didelė. Tokiu atveju didelė ieškinio suma sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima padaryti išvadą, jog skolininko UAB ,,Urbico“ finansinė būklė tokia gera, kad kreditoriaus Lietuvos ir Latvijos UAB ,,Vildoma“ reikalavimo suma (2 435 349 Lt) jam nėra didelė. Teisėjų kolegijos nuomone, šio fakto nepatvirtina teismui pateiktas skolininko UAB ,,Urbico“ 2008 m. Preliminarus balansas, kadangi jis nėra galutinis ir nėra patvirtintas mokesčių administratoriaus (b. l. 25, 26), juolab kad pagal kreditoriaus pateiktą 2009-04-06 Turto arešto aktų registro informaciją didelės vertės skolininko turtas areštuotas teismo nutartimis kitose bylose, o skolininkas 2009-01-29 rašte Nr. 2815 adresuotame kreditoriui nurodo, kad atsiskaityti negali dėl kredito gavimo iš banko problemų (b. l. 50-73). Taigi, apelianto su skundu pateikti duomenys neįrodo, kad įmonės turtinė padėtis yra gera, ir nepaneigia būtinumo užtikrinti pareikštą kreditoriaus reikalavimą (CPK 178 str.). Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog įmonės turtinė būklė laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu yra gera, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi bylos nagrinėjimo metu ji gali pasikeisti.
Apelianto argumentai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkins 2008-11-17 sutarties, apelianto sudarytos su UAB ,,Fima“, taip pat kitų sutartinių įsipareigojimų vykdymą, nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus, tačiau jos visais atvejais yra susijusios su tam tikru priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu (CPK 17 str., 145 str. 1 d., 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išlaikyti ginčo šalių teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą ir išvengti skolininko teisių suvaržymo labiau, negu būtina teisėtam tikslui pasiekti, parinko tokį taikytų laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumą (piniginių lėšų areštą taikė paskiausiai ir leido jas naudoti tam tikriems mokėjimams), kuris mažiausiai neigiamai įtakotų kasdienę skolininko veiklą.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų apygardos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą skolininko UAB ,,Urbico“ turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurias pritaikydamas įstatymo nepažeidė, o atskirojo skundo argumentai nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, todėl naikinti ją nėra pagrindo (CPK 338 str., 329 str.).
Pažymėtina, kad pagal CPK taisykles ieškovo (kreditoriaus) ir atsakovo (skolininko) interesų pusiausvyra sąlygoja tai, jog tuomet, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui (skolininkui) nuostoliai ar kyla reali grėsmė jiems atsirasti, įstatymo nustatyta tvarka skolininkas gali įmokėti užstatą, įkeisti turimą turtą ar pateikti laidavimą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos, arba prašyti teismo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 146 str.), arba pareikalauti nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį nepakeistą.