Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-38-879/2025

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-02
Bylos Nr.: 1A-38-879/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-01331-2023-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daina Vaidachavičienė, Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
Nuteistasis: A. G.
Nukentėjusysis: E. Ž., O. Ž.
Civilinis ieškovas: E. Ž., O. Ž.
Advokatai: Irmantas Ruželė

Kategorijos

Bylos Nr. 1A-38-879/2025(S)

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01331-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.8; 1.2.26.2; 2.4.6.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2025 m. balandžio 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Editai Šinkūnienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Rašinskui,nuteistajam A. G. ir jo gynėjui advokatui A. Š.,nukentėjusiųjų E. Ž., O. Ž., A. Ž. atstovui advokatui Irmantui Ruželei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau - BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (dėl fizinio skausmo sukėlimo E. Ž. ir O. Ž. (demonstravimo nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdymo visuomenės rimties ir tvarkos);

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (dėl E. Ž. nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo O. Ž. (demonstravimo nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdymo visuomenės rimties ir tvarkos.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį (dėl E. Ž. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo sukėlimo O. Ž. (demonstravimo nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdymo visuomenės rimties ir tvarkos) subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. G. paskirta subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, subendrinta bausmė pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme paskirta pagal BK 284 str. (dėl fizinio skausmo sukėlimo E. Ž. ir O. Ž. (demonstravimo nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdymo visuomenės rimties ir tvarkos)) prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę, A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. G. atidėtas vieneriems metams paskiriant jam intensyvią priežiūrą - buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant A. G. būti namuose (gyvenamojoje vietoje suderintoje su Lietuvos probacijos tarnyba) nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72² straipsniu, A. G. įpareigotas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Priteista solidariai iš T. D. ir A. G. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. Ž. 120 eurų turtinei ir 4 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš T. D. ir A. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. Ž. 800 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš T. D. ir A. G. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. Ž. 600 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš T. D. ir A. G. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 601,65 eurai žalai už E. Ž. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas atlyginti.

Priteista iš T. D. ir A. G. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. Ž. 1 200 eurų, lygiomis dalimis po 600 eurų, išlaidų atstovaujančio byloje advokato pagalbai apmokėti.

Priteista valstybei iš T. D. ir A. G. 1 425 eurus, lygiomis dalimis po 712,50 eurų, už Valstybinės antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams O. Ž. ir E. Ž..

Paskirtos kardomosios priemonės T. D. ir A. G. - rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintini.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir T. D., tačiau jis šio nuosprendžio neskundžia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. nuteistas už tai, kad jis ir T. D., veikdami kartu bendrais veiksmais, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu 2022 m. rugpjūčio 20 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, t. y. daugiabučio laiptinės pirmame aukšte, T. D. ne mažiau dviejų kartų koja spyrė E. Ž. per kojas, po ko jam nugriuvus ant grindų, koja spyrė E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, A. G. sudavė vieną smūgį O. Ž. į galvos sritį, o E. Ž. atsistojus ir užsikabinus A. G. už kaklo bei jiems kartu nugriuvus ant grindų, T. D. ne mažiau dešimties kartų koja spyrė E. Ž. į įvairias kūno vietas, o A. G. ne mažiau dviejų kartų spyrė koja į įvairias kūno vietas bei sudavė ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį E. Ž., tokiu būdu, A. G. ir T. D. bendrais veiksmais nukentėjusiesiems E. Ž. ir O. Ž. sukėlė fizinį skausmą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Taip pat, A. G. ir T. D., būdami apsvaigę nuo alkoholio, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, veikdamas kartu bendrais veiksmais nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2022 m. rugpjūčio 20 d., apie 22.40 val., (duomenys neskelbtini), kieme, T. D. ir A. G., bendrais veiksmais sudavė rankomis ir kojomis mažiausiai keturis smūgius E. Ž. į įvairias kūno vietas, tuo metu O. Ž. bandant atitraukti T. D. nuo E. Ž., T. D. sudavė vieną kartą rankos kumščiu O. Ž. į smakrą, tokiais bendrais veiksmais T. D. kartu su A. G., E. Ž. padarė muštinę žaizdą kaktoje, kairio peties nubrozdinimą, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos abiejuose pusėse, dešiniųjų VIII-X ir V-X kairiųjų šonkaulių lūžius su nedideliu kraujo susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, juosmens antro slankstelio kairės skersinės ataugos lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl poodinių kraujosruvų krūtinės ląstos abiejuose pusėse, dešiniųjų VIII-X ir V-X kairiųjų šonkaulių lūžių su nedideliu kraujo susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, juosmens antro slankstelio kairės skersinės ataugos lūžio nukentėjusiojo E. Ž. sveikata sutriko ilgiau 10 dienų, o nukentėjusiajai O. Ž. sukėlė fizinį skausmą bei dėl poodinių kraujosruvų padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. lapkričio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Nuteistasis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir tikina, kad jis priimtas nepašalinus byloje esančių prieštaravimų, neįvertinus byloje esančių vaizdo įrašų ir jais nepatikrinus nukentėjusiųjų parodymų patikimumo. Teigia, kad teismo išvados nėra pagrįstos jokiais įrodymais, išskyrus nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos, anot apelianto, teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, tarp jo ir nukentėjusiųjų yra susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, jie bylinėjasi civilinėje byloje, be to, kitoje baudžiamojoje byloje E. ir O. Ž. yra pripažinti kaltais dėl apelianto sumušimo.

3.2. Dėl pirmojo epizodo laiptinėje, nuteistasis A. G. nurodo, kad priešingai nei nustatė teismas, jo parodymų ir nurodomos įvykių versijos nepaneigia jokie byloje esantys įrodymai. Tuo tarpu nukentėjusiųjų E. Ž. ir O. Ž. parodymus paneigia, jų paties parodymai bei byloje esantys vaizdo įrašai. Apeliantas cituoja nukentėjusiojo E. Ž. parodymus ir teigia, kad jis pats nurodė, jog „laiptinėje jį spardė tik T. D. <...>A. G. nelabai galėjo mušti motiną, nes jis buvo ant žemės.“ Tokios aplinkybės užfiksuotos ir vaizdo įraše, kuriame matyti, kaip A. G. guli ant nugaros prie buto durų, o E. Ž. mažiausiai du kartus dešine koja spiria A. G., O. Ž. dešine koja vieną kartą spiria ant grindų sėdinčiam A. G.. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad laiptinėje pilna jo kraujo. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai tiki nukentėjusiųjų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia jam atkeršyti, parodymais ir, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, todėl ir teismo išvada, kad nukentėjusiųjų – tėvo, motinos ir sūnaus, parodymai paneigia jo parodymus yra nepagrįsta. Nors liudytojas M. V. nurodė matęs, kad jis sudavė smūgius E. Ž., tačiau šis liudytojas yra geras Ž. šeimos draugas ir jis yra suinteresuotas jiems padėti. Be to, apeliantas teigia, kad jis norėjo išsivaduoti iš jį pargriovusio E. Ž., todėl taikyta gynyba neperžengė savigynos ribų. Pasak apelianto, teismas esminę reikšmę suteikė nukentėjusiųjų E. Ž. ir O. Ž. parodymams ir nevertino vaizdo įrašų, kurie akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams. Nuteistasis nurodo, kad jo parodymus patvirtina ne tik E. Ž. parodymai, kad jį spardė tik T. D., bet ir O. Ž. parodymai, kad spardė daugiausiai T. D. ir gal spardė A. G., bet ir vaizdo medžiaga bei prejudiciniai faktai nustatyti baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-477/2024.

3.3. Dėl epizodo lauke, nuteistasis nurodo, kad O. Ž. ir E. Ž. lauke nespardė, smūgių nesudavė ir prieš juos nesmurtavo. Apelianto teigimu, pats E. Ž. paliudijo, kad jam išėjus į kiemą gavo pirmą smūgį nuo T. D. ir krisdamas pargriovė A. G. bei laikė jį už kojos. Tuo tarpu liudytoja N. G. nurodė, kad „tamsiai apsirengęs žmogus spardė E., iš pradžių vienas, o paskui pribėgo kitas“. Įvertinus tai, kad tuo metu jis buvo pargriautas E. ir buvo ant žemės, natūralu, kad iš kažkur atbėgti ir spardyti E. Ž. jis negalėjo. Be to, anot liudytojos, jį spardė tamsiai apsirengęs asmuo, o byloje nustatyta, kad jis buvo apsirengęs šviesiai. Apelianto manymu, E. Ž. galėjo susižaloti tuo metu, kai krito aikštelėje nuo laiptų ar galimai nuo kitų asmenų veiksmų. Apelianto teigimu, teismo išvados, kad jis sumušė E. Ž. yra nepagrįstos, paremtos vien tik nenuoseklių ir suinteresuotumą turinčių trijų nukentėjusiųjų suderintais parodymais, todėl prašo pašalinti nukentėjusiųjų parodymuose esančius prieštaravimus ir priimti teisingą sprendimą.

Atsiliepimas

2. Atsiliepime į A. G. apeliacinį skundą, nukentėjusysis E. Ž. nesutinka su skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo skundžiamą nuosprendį dalyje dėl E. Ž. sukelto fizinio skausmo, nepagarbos aplinkiniams demonstravimo bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš nuteistojo A. G. valstybei išlaidas už nukentėjusiajam E. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

4.1. Atsiliepime nesutinkama su A. G. argumentais, kad jis jokių smurtinių veiksmų prieš E. Ž. neatliko, viešosios rimties ir tvarkos nesutrikdė. Atsiliepime nurodoma, kad nors apeliantas skunde nurodo, jog nukentėjusiųjų parodymus reikia vertinti kritiškai, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, tačiau E. Ž. pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymus apie viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymą, patvirtina ne tik liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį – D. Š., M. V., P. N., nukentėjusiojo E. Ž. parodymai, bet ir tiesiogiai nemačiusių, tačiau girdėjusių triukšmą laiptinėje, pagalbos šauksmus, trenksmus, liudytojų – V. M. B., O. B. parodymai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju viešoji rimtis ir tvarka realiai buvo sutrikdyta.

4.2. Taip pat atsiliepime teigiama, kad apeliaciniu skundu niekaip objektyviai nėra nuneigti E. Ž. parodymai, apie A. G. panaudotą smurtą. Jo parodymai yra paremti ir kita objektyvia medžiaga – akistatų tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų protokoluose užfiksuotais parodymais, pačių nuteistųjų tarpusavio akistatų protokoluose užfiksuotais parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, O. Ž. pateiktomis fotonuotraukomis, kuriose matyti E. Ž. padaryti kūno sužalojimai bei E. asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, jog jam padaryti kūno sužalojimai: įdrėskimai, poodinės kraujosruvos bei vaizdo įrašu. Nors apeliantas pakartotinai prašo ištirti vaizdo įrašus bei pašalinti nukentėjusiųjų parodymuose esančius prieštaravimus, tačiau kaip ir kokie prieštaravimai turi būti pašalinti apeliantas nenurodo, todėl toks prašymas yra formalus ir turi būti atmestas.

4.3. Atsiliepime taip pat pažymima, kad nuteistojo apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skiriama kitai baudžiamajai bylai, kurioje apeliantas buvo nukentėjęs. Tačiau nukentėjusiojo teigimu, ši byla yra savarankiška ir neduoda pagrindo manyti, kad tarp tų pačių šalių negalėjo kilti priešpriešiniai veiksmai, t .y. to paties įvykio metu įstatymus pažeidė ir pats apeliantas. Todėl jokie kiti baigti baudžiamieji ar civiliniai procesai apelianto kaltės neeliminuoja.

4.4. Nukentėjusysis nurodo, kad teismui atmetus apelianto skundą, iš A. G. priteistinos proceso išlaidos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu nukentėjusiajam E. Ž..

3. Atsiliepime į A. G. apeliacinį skundą, nukentėjusioji O. Ž. nesutinka su skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo skundžiamą nuosprendį dalyje dėl O. Ž. sukelto fizinio skausmo, nepagarbos aplinkiniams demonstravimo bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš nuteistojo A. G. valstybei išlaidas už nukentėjusiajai O. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

5.1. Atsiliepime nesutinkama su A. G. argumentais, kad jis jokių smurtinių veiksmų prieš O. Ž. neatliko, viešosios rimties ir tvarkos nesutrikdė. Atsiliepime nurodoma, kad nors apeliantas skunde nurodo, jog nukentėjusiųjų parodymus reikia vertinti kritiškai, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, tačiau O. Ž. pažymi, kad nukentėjusiųjų parodymus apie viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymą, patvirtina ne tik liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį – D. S., M. V., P. N., nukentėjusiojo E. Ž. parodymai, bet ir tiesiogiai nemačiusių, tačiau girdėjusių triukšmą laiptinėje, pagalbos šauksmus, trenksmus, liudytojų – V. M. B., O. B. parodymai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju viešoji rimtis ir tvarka realiai buvo sutrikdyta.

5.2. Taip pat atsiliepime teigiama, kad apeliaciniu skundu niekaip objektyviai nėra nuneigti O. Ž. parodymai, apie A. G. panaudotą smurtą. Be to, jos parodymai yra paremti ir kita objektyvia medžiaga – akistatų tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų protokoluose užfiksuotais parodymais, pačių nuteistųjų tarpusavio akistatų protokoluose užfiksuotais parodymais, įvykio vietos pažiūros protokole užfiksuotais duomenimis, O. Ž. asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis: nustatyti kūno sužalojimai bei aplinkybė, kad po įvykio jai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nustatė, kad O. Ž. padarytos poodinės kraujosruvos atitinka nežymų sveiktos sutrikdymo mastą bei vaizdo įrašu. Nors apeliantas pakartotinai prašo ištirti vaizdo įrašus bei pašalinti nukentėjusiųjų parodymuose esančius prieštaravimus, tačiau kaip ir kokie prieštaravimai turi būti pašalinti apeliantas nenurodo, todėl toks prašymas yra formalus ir turi būti atmestas.

5.3. Atsiliepime taip pat pažymima, kad nuteistojo apeliaciniame skunde labai daug dėmesio skiriama kitai baudžiamajai bylai, kurioje apeliantas buvo nukentėjęs. Tačiau nukentėjusiojo teigimu, ši byla yra savarankiška ir neduoda pagrindo manyti, kad tarp tų pačių šalių negalėjo kilti priešpriešiniai veiksmai, t. y. to paties įvykio metu įstatymus pažeidė ir pats apeliantas. Todėl jokie kiti baigti baudžiamieji ar civiliniai procesai apelianto kaltės neeliminuoja.

5.4. Nukentėjusioji nurodo, kad teismui atmetus apelianto skundą, iš A. G. priteistinos proceso išlaidos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu nukentėjusiajai O. Ž..

Atsiliepimas

4. Atsiliepime į A. G. apeliacinį skundą, nukentėjusysis E. Ž. nesutinka su skunde išdėstytais reikalavimais ir prašo skundžiamą nuosprendį dalyje dėl E. Ž. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš nuteistojo A. G. nukentėjusiojo E. Ž. naudai patirtas atstovavimo išlaidas.

6.1. Dėl apelianto argumentų, susijusių su nukentėjusiųjų parodymų kritiško vertinimo, nukentėjusysis E. Ž. pažymi, kad bylos baigtimi lygiai taip pat ir tais pačiais motyvais yra suinteresuotas ir pats apeliantas, todėl esant priimtam jam nepalankiam spendimui dar nereiškia, kad teismo nuosprendis yra neteisingas. Be to, kol vyko šis baudžiamosios bylos teisminis procesas, apelianto minima civilinė byla dėl kompensacijos priteisimo, dar nebuvo išnagrinėta ir sprendimas nebuvo priimtas, todėl teigti, kad Ž. iš anksto turėjo suinteresuotumą apkalbėti apeliantą nebūtais įvykiais ir taip jam kerštauti nėra jokio pagrindo. Apeliantas taip pat labai gausiai mini kitą baudžiamąją bylą, kurioje apeliantas buvo nukentėjęs. Tačiau ši byla yra savarankiška ir neduoda pagrindo manyti, kad tarp tų pačių šalių negalėjo kilti priešpriešiniai veiksmai, t. y. kad to paties įvykio metu įstatymus pažeidė ir pats apeliantas, todėl jokie kiti baigti baudžiamieji ar civiliniai procesai apelianto kaltės neeliminuoja. Be to, nukentėjusysis pažymi, kad minimoje kitoje baudžiamojoje byloje E. Ž. nebuvo niekuo kaltintas, todėl jo parodymų kritika tokiais apelianto argumentais yra visiškai nepagrįsta.

6.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliantas bando klaidinti teismą dėl vaizdo įrašo, kuriame neva matyti, kaip E. Ž. rankoje turėtu peiliu gaudo apeliantą ir taip tariamai nori jį sužaloti. Nukentėjusysis E. Ž. pažymi, kad teisminio proceso metu apelianto minima vaizdo medžiaga buvo ištirta ir jokio tariamo peilio E. Ž. rankose nebuvo nustatyta. Jokio peilio nerado ir policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, taip pat jokia kita objektyvia bylos medžiaga peilio buvimas nebuvo nustatytas ir tai yra tik apelianto išgalvota aplinkybė gynybos tikslais.

6.3. Taip pat atsiliepime teigiama, kad apeliaciniu skundu niekaip objektyviai nėra nuneigti E. Ž. parodymai, apie A. G. naudotą smurtą jo atžvilgiu. Be to, jo parodymai yra paremti ir kita objektyvia medžiaga – asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis: aprašyti nustatyti kūno sužalojimai bei aplinkybė, kad po įvykio jam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuoti E. Ž. padaryti kūno sužalojimai ir nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas. Tokių sužalojimų nukentėjusysis E. Ž. akivaizdžiai negalėjo pasidaryti pats, o trečiųjų asmenų galimas prisidėjimas byloje nenustatytas, pagalbos E. Ž. sulaukė greitai ir per šį trumpą laiką niekas kitas, apart apelianto ir bendrininko, sumušti E. Ž. negalėjo.

Šalies argumentai

6.4. Apeliaciniame skunde apeliantas pakartotinai prašo ištirti vaizdo įrašus bei pašalinti nukentėjusiųjų parodymuose esančius prieštaravimus, tačiau kaip ir kokie prieštaravimai turi būti pašalinti apeliantas nenurodo, todėl toks prašymas yra formalus ir turi būti atmestas.

6.5. Atmetus apelianto skundą, nukentėjusysis E. Ž. prašo priteisti iš A. G. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad tiek jo, tiek ir A. G. turtinė padėtis galimai yra panaši, todėl nėra pagrindo proceso išlaidų nepriteisti ar jas sumažinti. Kita vertus, nukentėjusiojo patirtas išlaidas yra galimybė kompensuoti iš nukentėjusiųjų nuo smurtinių nusikaltimų asmenų fondo, todėl nusikaltimu padarytų žalų kompensavimas yra galimas ir nepažeistų teisingumo, proporcingumo principų.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų atstovas advokatas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai yra susiję su nepagrįstu įrodymų vertinimu byloje ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimu faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliantas prašo atmesti nenuoseklius, prieštaringus, todėl abejotinus nukentėjusiųjų E. Ž., O. Ž. ir E. Ž. parodymus, ir remtis, jo vertinimu, objektyviais įrodymais - vaizdo įrašu, jo parodymais, ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų jis nepadarė.

8. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apelianto išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentus, apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje (2 veikos), 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo A. G. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pilnai įrodyta.

Dėl nukentėjusiesiems E. Ž. ir O. Ž. sukelto fizinio skausmo ir nepagarbos demonstravimo aplinkiniams bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo iš esmės grindžiama nukentėjusiųjų E. Ž. ir O. Ž. parodymais, nukentėjusiojo E. Ž. parodymais, liudytojų D. Š., M. V., P. N. parodymais, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais - akistatų tarp nukentėjusiųjų E. Ž., O. Ž. ir T. D., A. G. protokoluose užfiksuotais parodymais; akistatos tarp T. D. ir A. G. protokole užfiksuotais parodymais; įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis; O. Ž. asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis; O. Ž. pateiktomis fotonuotraukos; E. Ž. asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nukentėjusiųjų E. ir O. Ž. parodymus kaip patikimus, kadangi dėl esminių įvykio aplinkybių – A. G. pavartoto fizinio smurto jų atžvilgiu nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu – tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme.

11. Nukentėjusysis E. Ž. teisme parodė, kad jis kartu su mama (O. Ž.) įėjo į laiptinę ir sutiko T. D. bei A. G.. Motina praėjo pirma, o jis paėjęs du žingsnius į priekį gavo du smūgius per kojas, laiptais dar nebuvo pradėjęs lipti, kuo sudavė nematė. Jam atsisukus, matė kaip T. D. ir A. G. mosikavosi rankomis, todėl jis paėmė A. G. už kaklo ir jie abu nugriuvo ant žemės aikštelėje. Jiems pargriuvus, jį mušė T. D. kojomis, o A. G. buvo užgriuvęs ant jo ir daužė rankomis 4-5 kartus. Jis bandė stotis, nes matė, kad jie taip pat muša jo motiną (O. Ž.). Smūgiai buvo skirti jam, bet uždengė motina. Vėliau jį gulintį užtraukė į pirmą aukštą, traukė T. D. ir A. G.. T. D. pirmame aukšte jo jau nemušė. Atėjęs D. Š. nutraukė A. G. nuo jo, paėmė už kojų ir nutempė. Prie tokių savo parodymų nukentėjusysis E. Ž. liko ir akistatų su A. G. bei T. D. metu (t. 2, b. l. 36-38; 66-68).

12. Analogiškas įvykio aplinkybes parodė ir nukentėjusioji O. Ž.. Teisme apklausta nukentėjusioji O. Ž. parodė, kad laiptinėje sutiko A. G. ir T. D.. Ji praėjo, nes jie ją praleido. Einant kažkaip viskas nutilo ir girdėjosi kažkokie judesių garsai. Atsisukusi pamatė, kad E. Ž. guli ant žemės, o T. D. ir A. G. jį spardo. Ji iškart nusileido atgal klausdama, ką darot, ko mušatės ir pradėjo ginti E. Ž., bandė jį kelti. Iš pradžių E. Ž. bandė atsistoti, tada kažkaip su A. G. apsikabino už kaklo ir abu pargriuvo. A. G. atsikėlė, ji rankas atstatė, kad apgintų sūnų. Tiesioginių smūgių jai tuo metu nebuvo suduota, tik vieną kartą, kai traukė A. G. ir pasakė, kad kviečia policiją, A. G. su kumščiu trenkė jai į galvą. Ji matė, kaip muša jos sūnų, spardė kojomis, kumščiais. Daugiausia smūgių sudavė T. D., bet ir A. G. mušė. Ji atsirėmė, kad sūnui tektų kuo mažiau smūgių. Sūnus gulėjo ant žemės prieškambary, prie įėjimo durų, įžengus į laiptinę, lauko durys buvo uždarytos. Pradžioj jokių kitų asmenų nebuvo. E. Ž. gulėjo ant žemės ir jį spardė abudu. Jai daugiausiai kliuvo visame kūne, rankos liko su mėlynėmis. Jai smūgius sudavė A. G. rankomis. Tada į laiptinę atėjo D. Š. ir nutraukė A. G. nuo sūnaus. Prie tokių savo parodymų nukentėjusioji O. Ž. liko ir akistatų su A. G. bei T. D. metu (t. 2, b. l. 28-30; 44-46).

13. Be kita ko, tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojų parodymai. Teisme apklaustas liudytojas D. Š. parodė, kad eidamas pro šalį išgirdo O. Ž. balsus, užėjo į laiptinę, o ten mušėsi. E. Ž. gulėjo apačioje, o jį daužė kitas asmuo – A. G., iš laiptinės išbėgo ir T. D.. E. Ž. mušė A. G., kuris buvo ant viršaus, smūgiai buvo su rankomis. Liudytojais apklausti M. V. ir P. N. parodė, kad jie buvo rūsyje, sėdėjo išgėrinėjo, buvo apie 11 val. vakaro, kai išgirdo riksmus, todėl pakilo į viršų pasižiūrėti kas darosi. M. V. parodė, kad atėjus pamatė, jog O. Ž. verkė, o E. Ž. buvo sumuštas. Jie buvo laiptinėje. Ant O. Ž. matėsi sužalojimai, ant krūtinės, ant rankos buvo raudona. Neatsimena ar Ž. buvo sužalojimai, tik matėsi, kad po muštynių, tai matėsi iš veido. Liudytojas P. N. parodė, kad atėjus į viršų matė, jog O. Ž. verkė, tačiau tik po kurio laiko sužinojo kodėl. Kai po kurio laiko, t. y. po 1 - 2 val., užėjo pas juos namo, O. parodė sužalojimus, ten buvo daug mėlynių ant rankų, ant krūtinės. Ji papasakojo kas įvyko. Sakė, kad einant namo laiptinėje užpuolė kaimynas ar kaimynai, juos užpuolė ir sumušė. Tai, kad E. Ž. buvo sužalotas patvirtino ir E. Ž., kuris nurodė, jog žmonai O. Ž. grįžus su sūnumi iš lauko matė, jog E. sruvo iš nosies kraujas, O. raudojo ir sakė, kad sumušė A. G. ir jo draugas, vėliau sužinojo, kad tai buvo T. D..

14. Nukentėjusiųjų parodymai atitinka ir kitus byloje esančius objektyvius įrodymus - (duomenys neskelbtini) įstaigos Pirminės sveikatos priežiūros centro informaciją, kurioje užfiksuota, jog 2022 m. rugpjūčio 20 d. O. Ž. buvo kviesta GMP. Apžiūrėjus O. Ž., jai diagnozuota peties ir žasto sumušimas, nepatikslintas riešo ir plaštakos sužalojimas, pirminė hipertenzija (t. 1, b. l. 103-105); asmens (O. Ž. ir E. Ž.) apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, kuriuose aprašyti minėtiems asmenims padaryti sužalojimai (t. 2, b. l. 103, 105-109), (t. 2, b. l. 111, 113-115); savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuotus duomenis, kurios metu nukentėjusioji O. Ž. pateikė nuotraukas (4 vnt.), darytas kitą dieną po 2022 m. rugpjūčio 20 d. įvykio, kai ją ir jos sūnų laiptinėje, adresu (duomenys neskelbtini), užpuolė A. G. ir T. D. (t. 1, b. l. 94, 97-100); bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2023-08-18 išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad O. Ž. nustatytos poodinės kraujosruvos (lokalizacija ir kraujosruvų pobūdis nenurodyti). Poodinės kraujosruvos gali susiformuoti traumuojant audinius kietais - bukais daiktais (pvz. esant smūgiui, spaudimui, kaulo lūžiui). Poodinių kraujosruvų laikui patikslinti pateiktų medicininių dokumentų duomenų nepakanka. Dešinės rankos skausmas ir riešo patinimas gali būti tiek trauminės, tiek ir netrauminės kilmės - nesant sužalojimų išdiferencijuoti nėra galimybės, todėl sveikatos sutrikdymu nevertinama. Poodinės kraujosruvos atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Poodinės kraujosruvos gali susidaryti tiek suduodant smūgius, tiek ir stumdant rankomis. Pateiktoje GMP kvietimo kortelėje poodinių kraujosruvų skaičius ir lokalizacija nenurodyta (t. 1, b. l. 112).

15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nuteistųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymus, kuomet tik paties apelianto pateikiama įvykio versija prieštaravo visų kitų byloje surinktų įrodymų visumai. Šioje dalyje svarbūs paties A. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, jog jis nukentėjusiesiems nesudavė jokių smūgių ir, kad E. Ž. pirmas trenkė jam į nosį, dar užsikabino ir jie pagriuvo, kad tai jis buvo sumuštas ir tai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantas savo skunde teigdamas, jog tai jis buvo sumuštas, bando klaidinti teismą pateikdamas prieštaringą įvykių eigą. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis įvyko dar prieš tai, kai O. Ž. ir E. Ž. sudavė smūgius A. G. ir už tai jie buvo nuteisti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-85-477/2024. Apelianto minimas vaizdo įrašas, darytas R. K. tik tai ir patvirtina, t. y. po nagrinėjamo įvykio sekusius veiksmus, o būtent, O. Ž. ir E. Ž. atliktus veiksmus A. G. atžvilgiu prie jo buto durų. Tačiau tai niekaip nei nepaneigia, nei patvirtina A. G. parodymų, jog dar prieš tai, apačioje, prie laiptinės durų, E. Ž. pirmas sudavė jam į nosį. Šių apelianto duotų parodymų nepatvirtina ir kito nuteistojo T. D. duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, jog E. Ž. užsikabino A. G. už kaklo ir pargriuvo, jis nematė, ar jie susimušė. Apie jokį E. Ž. suduotą smūgį A. G. T. D. nenurodė. Taigi, vertinant apelianto parodymus su nukentėjusiųjų, liudytojų ir kito nuteistojo T. D. parodymais, su kuriuo, beje apeliantas, veikdamas kartu bendrais veiksmais, ir padarė šią nusikalstamą veiką, darytina išvada, jog būtent paties apelianto duoti parodymai yra tik gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino nukentėjusiųjų parodymuose esančių prieštaravimų, tačiau pats apeliantas šių jo įžvelgiamų prieštaravimų skunde nenurodo, o ir apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų tarp pirmosios instancijos teismo įvertintų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, kurie sąlygotų kitokios nei skundžiamu nuosprendžiu padarytos išvados dėl apelianto kaltės priėmimo, nenustatė. Nukentėjusiųjų E. Ž. ir O. Ž. parodymų objektyvumu neleidžia suabejoti ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog nukentėjusieji tokius parodymus duoda iš keršto, nes civilinėje byloje Nr. e2-90-477/2024 iš E. Ž. draudimo bendrovei priteista atitinkama suma už jo buto apliejimą. Šioje dalyje pažymėtina, kad apelianto minimas buto užliejimas buvo 2022-06-16, o aptariamas įvykis įvyko 2022-08-20. Neabejotina, kad kaimynų santykiai po buto užliejimo šiek tiek pašlijo, tačiau tai neduoda pagrindo manyti, kad nukentėjusieji nepagrįstai apkalba A. G.. Tokio manymo nesuteikia ir apelianto minimas civilinis procesas, kadangi įvykio metu civilinis procesas dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš E. Ž. dar nebuvo pasibaigęs ir nukentėjusieji negalėjo numanyti koks bus galutinis teismo sprendimas (Vilniaus apygardos teismo 2024-09-17 sprendimas). Todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusieji jį apkalba. Taigi, teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai vadovavosi būtent nukentėjusiųjų E. Ž. ir O. Ž. parodymais, liudytojų parodymais, kitais objektyviais, aukščiau aptartais įrodymais, patvirtinančias apelianto kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir paneigiančiais paties apelianto pateiktą įvykių versiją. Vien apeliaciniame skunde nurodomi deklaratyvūs teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje apklaustų asmenų parodymus, dėl ko buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo naikinti tokį sprendimą kaip nepagrįstą ar neteisėtą.

17. Pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.).

18. Aukščiau aptarta įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad apeliantas, kartu su T. D., veikdami kartu bendrais veiksmais, naudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų E. Ž. ir O. Ž. atžvilgiu. Fizinis smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas viešoje vietoje – laiptinėje prie įėjimo - išėjimo durų, todėl ši vieta laikytina viešąja vieta, nes į šią vietą bet kada, taip pat ir veikos padarymo metu, galėjo patekti daugiabučio gyventojai, kiti asmenys, tai nagrinėjamu atveju ir įvyko, nes išgirdę triukšmą, riksmus, į laiptinę užėjo D. Š., iš rūsio atėjo M. V., P. N., į laiptinę išėjo ir R. K.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad dėl A. G. veiksmų (kartu ir T. D.) kilo BK 284 str. numatyti padariniai, t. y. savo atliktais smurtiniais veiksmais A. G. neabejotinai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. G. kaltu padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl E. Ž. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, O. Ž. sukelto fizinio skausmo (demonstravimo nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdymo visuomenės rimties ir tvarkos)

19. Nors apeliantas A. G. apeliaciniame skunde nesutinka ir su šia nuosprendžio dalimi, tvirtindamas, jog E. Ž. nemušė ir nespardė, pastarasis galėjo susižaloti tuomet, kai jie kartu griuvo ant laiptų, tačiau byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrintų įrodymų visuma neabejotinai įrodo A. G.kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje padarymo.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs A. G. kaltę įvykdžius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje numatytas veikas, išanalizavo tiek nukentėjusiųjų (E. Ž., O. Ž., E. Ž.), tiek liudytojų (D. Š., N. G., T. N., V. M. B., O. B., T. V., ikiteisminio tyrimo metu duotus M. D.) parodymus, rašytinius įrodymus (specialisto išvadą, pateiktus vaizdo įrašus ir kitus), tiek ir paties A. G., kito nuteistojo T. D. parodymus, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl apelianto kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl jam inkriminuotų nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

21. Apeliantas teigia, jog teismo išvados dėl jo kaltės padarius aukščiau minėtas nusikalstamas veikas paremtos vien tik nenuosekliais ir suinteresuotumą turinčio nukentėjusiojo E. Ž., taip pat kitų nukentėjusiųjų suderintais parodymais. Tačiau toks jo teiginys yra nepagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas A. G. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. Ž. parodymais, kuriuos iš esmės patvirtina nukentėjusiųjų O. Ž., E. Ž. parodymai, aukščiau minėtų liudytojų parodymai, taip pat specialisto išvada.

22. Kaip matyti, nukentėjusysis E. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad jį sumušė T. D. kartu su A. G.. Nukentėjusysis E. Ž. teisme parodė, kad kai išeidinėjo iš namų nebuvo kitų žmonių tik lauke rėkavo T. D. ir A. G.. Pirmą smūgį sudavė T. D. iš dešinės į dešinę veido pusę, o jis krisdamas ir griūdamas pagavo A. G. už kojos, A. G. pargriuvo, bet atsikėlė. Pradžioje mušė T. D., o kai išlindo A. G., tada jau abu mušė kartu. Jie jam stovėjo vienas iš vienos pusės, o kitas iš kitos. Tai buvo iškart, kai tik atidarė laiptinės duris. Krito ten aikštelėje nuo laiptų šonu per laiptus. Jis pargriuvęs buvo sekundes, jį spardė ir T. D. ir A. G.. A. G. daugiau pargriuvęs nebuvo. Jie jį spardė gal kokią minutę. Atbėgo sūnus E., O., kaimynai jau buvo išėję laukan. Griūnant nuo laiptų jam negalėjo lūžti šonkauliai, nes prisilaikė rankomis griūdamas po smūgio. Jam buvo padaryti sužalojimai nuo spardymo.

23. Tai, jog E. Ž. spardė ir A. G., nuosekliai viso proceso metu teigė ir kiti nukentėjusieji (E. Ž., O. Ž.), kurių parodymus patvirtina ir liudytojai N. G., T. N., D. Š.. Nukentėjusioji O. Ž. parodė, kad išgirdusi rėkimus, nusileido į apačią ir pamatė, kad jos vyras E. Ž. guli prie suoliuko, o T. D. ir A. G. jį spardo. T. D. spardė iš vienos pusės, o A. G. iš kitos pusės. Ji pradėjo traukti T. D. nuo E.. Tuo metu atsisuko T. D. ir ji nuo D. gavo smūgį į smakrą, net į krūmus nugriuvo. Nukentėjusysis E. Ž. taip pat parodė, kad išgirdus rėkiančius žmonės pribėgo prie namo arčiau ir pamatė, jog jo tėtis guli prie suoliuko. Jis gulėjo su A. G., o T. D. jį spardė. Jis negali pasakyti, kiek buvo smūgių. Pribėgus prie tėvo, T. D. atsitraukė Tuomet jis bandė atskirti A. G. nuo tėvo. Liudytoja N. G. parodė, kad matė kai tamsiai apsirengęs žmogus spardė, iš pradžių vienas spardė, o paskui dar pribėgo kitas, o tada priėjo kiti, kad juos nutraukti. Ji šiuos žmones žinojo. Spardė T. D. ir A. G., iš pradžių spardė vienas, o paskui ir kitas, truko tai apie 1-1,5 min. Asmenis, kurie spardė, pažino iš kūno sudėjimo, balso ir kai priėjo prie policijos automobilio ji įsitikino, kad tai jie, tas pats balsas ir tas pats kūno sudėjimas. Iš kūno sudėjimo pažino stambesnį vaikiną (T. D.), o smulkesnį (A. G.) iš balso. Kadangi buvo tamsu vienus atpažino, kitų ne. Nors apeliantas remdamasis šios liudytojos parodymais tvirtina, kad tuo metu jis buvo pargriautas E. ir gulėjo ant žemės, todėl natūralu, kad iš kažkur atbėgti ir spardyti E. Ž. jis negalėjo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis nukentėjusiojo parodymais, A. G. labai greitai (po kelių sekundžių) atsikėlė. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, jog liudytoja nurodė mačiusi antrą asmenį „pribėgant“, neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir nepaneigia A. G. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, juo labiau, kad ši liudytoja – N. G. patvirtino atpažinusi abu smurtavusius asmenis iš kūno sudėjimo ir balso. Liudytoja T. N. parodė, kad išgirdusi triukšmą, išėjo pažiūrėti pro balkoną. Ten pamatė betvarkę. Ž. gulėjo, o senuką kažkokie vyrai stūmė, bet kiek kartų stūmė nežino. Senuką pastūmė ir jis nukrito. Prie Ž. ir Ž. buvo tikrai du žmonės, jų atpažinti negalėtų, ji jų nežino. Liudytojas D. Š. parodė, kad gal po pusvalandžio vėl ėjo pro mikrorajoną ir matė, kaip spardė E. Ž.. Jis visa tai matė iš toli. E. Ž. gulėjo, o jį spardė tikrai du žmonės, tačiau jis jų nepažino.

24. Nukentėjusiojo E. Ž. parodymus, tame tarpe ir kitų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai – akistatos tarp nukentėjusiųjų E. Ž. ir A. G., akistatos tarp E. Ž. ir T. D., akistatos tarp O. Ž. ir A. G., akistatos tarp E. Ž. ir A. G., akistatos tarp O. Ž. ir T. D., akistatos tarp kaltinamųjų T. D. ir A. G., akistatos tarp E. Ž. ir T. D. protokoluose užfiksuoti duomenys; E. Ž. asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kad netrukus po įvykio E. Ž. buvo iškviesta Greitoji medicinos pagalba; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad neatmetama galimybė, kad E. Ž. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio metu ir laiku (2022 m. rugpjūčio 20 d.), jie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu; O. Ž. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad ant O. Ž. veido, kaktos srityje buvo matomas paraudęs gumbas; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog O. Ž. poodinės kraujosruvos atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Poodinės kraujosruvos gali susidaryti tiek suduodant smūgius, tiek ir stumdant rankomis.

25. Teisėjų kolegija atmeta apeliaciniame skunde keliamas abejones, jog sužalojimus nukentėjusysis E. Ž. galėjo patirti krisdamas, nes jos yra paneigtos tiek apklaustų asmenų parodymais, tiek ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2023-02-17 išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje konstatuota, jog E. Ž. nustatyti sužalojimai: muštinė žaizda kaktoje, kairio peties nubrozdinimas, poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos abiejuose pusėse, dešiniųjų VIII-X ir V-X kairiųjų šonkaulių lūžiai su nežymiu kraujo susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, juosmens antro slankstelio kairės skersinės ataugos lūžis, padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais, kurie galėjo būti smūgių sudavimai <....>. E. Ž. nustatyti sužalojimai, ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais, kurie galėjo būti smūgių sudavimai suduoti tiek kumščiais, tiek kojomis. Išdiferencijuoti, kurie smūgiai buvo suduoti kumščiais, kurie kojomis nėra galimybės, nes medicininiuose dokumentuose tik konstatuoti sužalojimai, neaprašant jų morfologinių ypatumų ir lokalizacijos (t. 1, b. l. 62-66). Tai paneigia bet kokias apelianto prielaidas apie savaiminį susižalojimą ir dar kartą patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jam T. D. ir A. G. bendrais veiksmais suduotus smūgius.

26. Šiuo atveju dar kartą pabrėžtina, kad pagal BK 284 str. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 str. apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 str. ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. ir 138 str. 2 d. 8 p (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad BK 138 str. 2 d. 8 p. nurodytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kaip matyti, A. G.prieš E. Ž. neadekvačius smurtinius veiksmus, kuriais sukėlė pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, atliko dėl prieš tai kilusio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo E. Ž. (taip pat O. Ž.). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog A. G.fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. Ž. panaudojo dėl menkavertės priežasties, t. y. jo paskatos buvo chuliganiškos.

28. Kaip jau minėta, pagal teismų praktiką viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Kolegija konstatuoja, kad vieta - prie daugiabučio, laikytina viešąja vieta, nes šioje vietoje bet kada, taip pat ir veikos padarymo metu, galėjo būti/ateiti pašaliniai asmenys, tai nagrinėjamu atveju ir įvyko, nes įvykį matė keletas daugiabučio gyventojų (V. M. B., O. B., T. N., N. G.), buvo atvykę kiti asmenys, iškviesti policijos pareigūnai, medikai. Liudytojai T. V., V. M. B., O. B. patvirtino, kad namo kieme prie laiptinės vyko konfliktas ar muštynės. Taigi, dėl A. G. ir T. D. bendrų veiksmų kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. jų smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi suformuluota kasacinės instancijos teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir A. G. nusikalstamus veiksmus, padarytus bendrais veiksmais su T. D., teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį.

29. Nors apeliaciniame skunde A. G. teigia, kad E. Ž. turėjo suinteresuotumą apkalbėti apeliantą nebūtais įvykiais ir taip jam kerštauti, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Kaip jau minėta, tiek įvykio metu, tiek ir vykstant šios bylos teisminiam procesui, apelianto minima civilinė byla dėl kompensacijos priteisimo, dar nebuvo išnagrinėta ir sprendimas nebuvo priimtas, todėl teigti, kad būtent dėl to E. Ž. turėjo pagrindą apkalbėti A. G. nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesuteikia ir apelianto gausiai aptariama baudžiamoji byla, kurioje jis pripažintas nukentėjusiuoju, kadangi toje baudžiamojoje byloje E. Ž. jokie kaltinimai nebuvo pareikšti. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis E. Ž. turėtų motyvą apkalbėti apeliantą ir teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Taigi, aukštesniojo teismo vertinimu, apeliantas, siekdamas paneigti nukentėjusiojo E. Ž. ir kitų tiesioginių įvykio liudininkų – nukentėjusiojo E. Ž., O. Ž. bei liudytojų N. G., T. N., D. Š. svarius parodymus, naudoja gynybinę taktiką, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

30. Pasisakant dėl apelianto argumentų, susijusių su E. Ž. turėtu peiliu, pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje apelianto minima vaizdo medžiaga buvo išsamiai ištirta ir jokio tariamo peilio E. Ž. rankose nebuvo nustatyta. Jokio peilio nerado ir policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats apeliantas teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti nei kurioje rankoje buvo laikytas peilis, nei kaip tas peilis atrodė. Peilio buvimo fakto nepatvirtina ir kita objektyvi bylos medžiaga, liudytojų parodymai, todėl tokie apelianto argumentai laikyti nepagrįstais ir atmestini.

31. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. G.kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apelianto lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas nesigilino ar nevertino nuteistojo parodymų. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, todėl nuteistojo A. G.apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bausmės

32. Nors apeliaciniame skunde nuteistajam A. G. paskirta bausmė nėra ginčijama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tame tarpe ir dėl bausmės, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai ir skirdamas nuteistajam bausmę įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl A. G.skirtinos bausmės rūšies bei dydžio pirmosios instancijos teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų rūšį, pobūdį ir pavojingumą (padarytos iš viso trys nusikalstamos veikos: dvi priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (viešajai tvarkai), viena apysunkių nusikaltimų kategorijai (žmogaus sveikatai). Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis nurodydamas, kad A. G. anksčiau neteistas, registruotas Užimtumo tarnyboje, inkriminuojamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.), kas pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. G.minimalias ar artimas minimumui laisvės atėmimo bausmes (pagal BK 284 str. – po 3 mėnesius, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – 9 mėnesius). Su tokia išvada sutinka ir teisėjų kolegija.

33. Taipogi, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu bendrindamas A. G. skirtas bausmes, taikė bausmių apėmimo ir bausmių visiško sudėjimo būdus (BK 63 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d.). BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. (dėl E. Ž. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, O. Ž. fizinio skausmo sukėlimo (demonstravimo nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdymo visuomenės rimties ir tvarkos) padarytos nusikalstamos veikos subendrintos jas apimant, t. y. griežtesne - 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę - 3 mėnesių bausmę, kadangi nustatyta, jog jos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Taip pat prie šios subendrintos bausmės, visiško sudėjimo būdu pridėta A. G. skirta bausmė pagal BK 284 str., (dėl fizinio skausmo sukėlimo E. Ž. ir O. Ž. (demonstravimo nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdymo visuomenės rimties ir tvarkos) – 3 mėnesiai laisvės atėmimo ir paskirta A. G. subendrinta galutinė - 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

34. Šiuo atveju pabrėžtina, kad bausmių bendrinimo būdų derinį iš dalies imperatyviai nustato BK 63 straipsnio normos, tačiau iš dalies tai yra ir paties teismo, skiriančio bausmes, diskrecija. Nors pirmosios instancijos teismas prie subendrintos bausmės, paskirtos už nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. padarymą, visiško sudėjimo būdu pridėjo bausmę paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. padarymą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, už šį nusikaltimą, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, nustatė minimalų jos terminą – 3 mėnesius, todėl taikyti dalinį bausmių sudėjimo būdą šiuo atveju būtų neproporcinga, juo labiau, kad toks terminas – 3 mėn., yra ir įstatymu numatytas minimalus pridėtinos laisvės atėmimo bausmės dalies dydis (BK 63 straipsnio 4 dalis). Taigi, nei atskirų bausmių nei galutinės subendrintos bausmės laikyti aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo.

35. Taip pat apylinkės teismas tinkamai pritaikė BK 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą A. G. atidėjo, paskiriant intensyvią priežiūrą ir nustatant įpareigojimus (būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.) taip pat paskiriant kitas, BK 72² numatytas baudžiamojo poveikio priemones (dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose). Tai atitinka jo asmenybę bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl laikytina teisinga. Pabrėžtina ir tai, kad nuo 2025-02-01 įsigaliojo nauji Baudžiamojo kodekso pakeitimai, tačiau A. G. teisinei padėčiai šie baudžiamojo įstatymo pakeitimai įtakos neturi, todėl teisėjų kolegija plačiau to neaptarinėja.

36. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, spręsdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiesiems E. Ž., O. Ž. ir E. Ž., atsižvelgė į visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir, kolegijos nuomone, priteisė iš civilinių atsakovų A. G. ir T. D., kurių bendrais veiksmais ši žala ir buvo padaryta, tinkamą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl atstovavimo išlaidų

37. Nukentėjusysis E. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teismo prašė priteisti jo naudai 750 Eur patirtas atstovavimo išlaidas. Kartu su prašymu yra pateikta nukentėjusiojo E. Ž. atstovo advokato I. Ruželės pažyma, kurioje detaliai nurodytos visos teisinės paslaugos suteiktos E. Ž. apeliacinės instancijos procese ir jų įkainavimas (4 t., b. l. 190-192).

38. Taip pat byloje yra pateikti ir nukentėjusiųjų O. Ž. bei E. Ž. atsiliepimai, kuriuos vadovaujantis VGTPT sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė nukentėjusiųjų prašymu paskirtas atstovas advokatas I. Ruželė, kuris juos atstovavo ir apeliacinės instancijos teisme. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. sausio 17 d. pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už nukentėjusiajai O. Ž.teiktą antrinę teisinę pagalbą patyrė 434,14 Eur išlaidų (4 t., b. l. 199-201). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. sausio 22 d. pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už nukentėjusiajam E. Ž.teiktą antrinę teisinę pagalbą patyrė 337,50 Eur išlaidų (4 t., b. l. 202-204).

39. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

40. Nukentėjusiajam E. Ž. teisinė pagalba teikta pagal nukentėjusiojo ir advokato I. Ruželės 2024-03-07 sudarytą atstovavimo sutartį Nr. 7. Tuo tarpu nukentėjusiesiems O. Ž. ir E. Ž. teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme suteikė jų paties prašymu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo A. G.apeliacinį skundą, kuris tiesiogiai įtakojo ir nukentėjusiųjų teisinius interesus, ir, kuris yra atmetamas, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, duomenų apie jo sunkią turtinę padėtį byloje nėra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už nukentėjusiesiems E. Ž. ir O. Ž. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme tenkinamas ir šios išlaidos priteisiamos iš nuteistojo A. G..

41. Taip pat įvertinus tai, kad nukentėjusiojo E. Ž. dalyvavimas, pasitelkiant savo atstovą advokatą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų, laikytina, kad nukentėjusysis turi teisę į prašomų išlaidų (ar jų dalies) atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma 750 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme laikytina proporcinga, todėl prašymas tenkinamas ir ši suma priteistina iš nuteistojo A. G..

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2024 m. lapkričio 22 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. G. nukentėjusiajam E. Ž. 750 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti iš nuteistojo A. G. valstybės naudai 434,14 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiosios O. Ž. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš nuteistojo A. G. valstybės naudai 337,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiojo E. Ž. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Donatas JatužisJolanta RaščiuvienėDaina Vaidachavičienė