Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. V. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui T. V., dalyvaujant Širvintų rajono savivaldybės administracijos VTAS, dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo vaikams priteisimo ir atsakovo T. V. priešieškinį dėl tėvystės nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. Valadka pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad jis nėra K. V. ir K. V. tėvas. Po atliktos DNR ekspertizės jis ieškinio dalyje dėl tėvystės nuginčijimo K. V. atžvilgiu atsisakė, nes jo tėvystė yra patvirtinta ekspertizės aktu. Nurodė, kad K. V. gimė 2000-03-03, kai jie su ieškove net nebuvo pažįstami, tačiau ieškovė įkalbėjo jį suteikti Kristijonui jo pavardę, nes vaiko gimimo liudijime tėvas nebuvo įrašytas. Pripažindamas tėvystę jis žinojo, kad nėra vaiko tėvas. Šiuo metu jis su vaiku nebendrauja.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus (duomenys neskelbtini) straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo T. V. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismo sprendimu J. V. ir T. V. santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo paliktos santuokinės pavardės – Valadkienė ir Valadka. Teismas nustatė nepilnamečių vaikų K. V. ir K. V. gyvenamąją vietą su jų motina J. V. jos gyvenamojoje vietoje; priteisė K. V. ir K. V. išlaikymą iš T. V., mokamą periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 2011-12-01 iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Nurodė, kad sprendimas dalyje dėl išlaikymo priteisimo vykdomas skubiai. Taip pat priteisė iš T. V. K. V. ir K. V. po 6 800 Lt kiekvienam jų išlaikymo įsiskolinimą, išlaikymui skirtas lėšas paskyrė J. V. tvarkyti uzufrukto teise. Priešieškinį Širvintų rajono apylinkės teismas atmetė.

Apeliantas skundžia minėtą teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteistų sumų K. V. ir K. V. po 6 800 Lt kiekvienam, dėl išlaikymui mokamų periodinėmis išmokomis po 400 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 2011-12-01 iki vaikų pilnametystės priteistų sumų, dėl priešieškinio atmetimo.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 1, 2 d. įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 str., reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Gausioje šio straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikoje kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įstatyme įtvirtintas proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.K. v. A.B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius ir abiejų tėvų turtinę padėtį. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Todėl jei būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymui išlaikymą priteisti objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, toks pakankamas vaikui išlaikymas ir turi būti priteisiamas. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas svarbias faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais Civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodytų normų ir principų nepažeidė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisminė praktika šios kategorijos bylose įpareigoja žemesnės instancijos teismus nagrinėjant išlaikymo vaikams priteisimo bylas atsižvelgti ne tik į tėvų turtinę padėtį, bet ir į tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti išlaikymą vaikui yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, išlaikymo teikėjo nerūpestingu ir nesąžiningu elgesiu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tai, kad bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme atsakovas nedirbo, pajamų negauna, turto neturi, negali būti pagrindas atleisti jį nuo vaikų išlaikymo ar sumažinti išlaikymo dydį; be to, teismas nustatė, jog atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, dirbęs pagal verslo liudijimą, todėl pagrįstai nurodė, jog atsakovas turi dėti pastangas dirbti ir uždirbti bei prisidėti prie vaikų išlaikymo. Be kita ko, teismas nustatė ir tai, kad vaikai dažnai serga, todėl jų sveikatos problemos reikalauja kas mėnesį papildomų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmos instancijos teismas, neturėdamas duomenų, kad atsakovas turėtų darbingumo apribojimų, pagrįstai vadovavosi įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu; atsižvelgęs į pakankamai sunkią abiejų šalių turtinę padėtį ir nepilnamečių vaikų poreikius, pagrįstai nusprendė, kad abu tėvai privalo skirti vaikų išlaikymui po 800 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui, todėl atsakovas turėtų skirti pusę aukščiau nurodytos vieno mėnesio vaikų išlaikymo sumos – po 400 Lt per mėnesį kiekvienam. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio išlaikymas gali patenkinti tik pačius būtiniausius vaikų poreikius, o mažesnis išlaikymo dydis tam būtų nepakankamas ir šių poreikių neužtikrintų, dėl to jo mažinti dar labiau nėra pagrindo ir tai pažeistų nepilnamečių vaikų interesus. Be kita ko, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsakovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis šios sumos negali mokėti; dėl apeliaciniam teismui pateiktų tų pačių įrodymų, kurie buvo anksčiau pateikti ir įvertinti pirmos instancijos teismo, apeliacinės teismas pakartotinai nepasisako; beje, pažymėtina, jog iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad už apeliacinio skundo parengimą atsakovas sumokėjo 1815 Lt, nors pirmos instancijos teisme jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba; tai kelia abejonių apelianto argumentu, kad jo turtinė padėtis yra sunki ir jis neturi lėšų vaikų išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo išreikalauti bei ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai (t. 1, b.l. 169-207, 219-309) patvirtina, kad ieškovė šiuo metu dirba, gauna pastovias pajamas; taip pat patvirtina, jog ieškovei būnant vaiko priežiūros atostogose jai materialinę pagalbą nuolat teikė D. S.. Kolegijos vertinimu, paminėti įrodymai sudaro pagrindą apelianto argumentus dėl ieškovės turtinės padėties bei skirtų lėšų vaikų išlaikymui laikyti nepagrįstais ir atmesti.

Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje iš atsakovo priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių. Pagal nepatenkintų poreikių dalies dydį turi būti konstatuojamas išlaikymo įsiskolinimas ir jis gali būti priteisiamas pagal CK 3.200 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: (a) vaiko poreikiai, (b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, (c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, (d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, (e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog teismas nepagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimus dėl išlaikymo įsiskolinimo, iš esmės išsiaiškino visas civilinės bylos aplinkybes bei įvertinęs tai, kad atsakovas prie išlaikymo prisidėjo, pagrįstai nustatė, kad teikiamas išlaikymas buvo nepakankamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 6800 Lt išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui. Dėl nurodyto apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jo išlaikymo įsiskolinimą, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Taigi, esant nurodytam, pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio priteisimo bei priteisto išlaikymo įsiskolinimo paliktinas nepakeistas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pasikeitus aplinkybėms atsakovas gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Pagal CK 3.201 str., reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko poreikiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas; sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006 ir kt.).

Apeliantas nagrinėjamoje byloje priešieškiniu ginčijo savo tėvystę nepilnamečio K. V. atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas priešieškinį atmetė dėl senaties. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas, atmesdamas jo priešieškinį, padarė akivaizdžią materialiosios teisės normos taikymo klaidą, neatsižvelgė į vaiko teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam, neteisingai įvertino senaties taikymo institutą ir nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, su tokiais apelianto argumentais sutikti negali; juos atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priešieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio pirmojoje dalyje numatytu pagrindu – atsakovui praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą dėl tėvystės nuginčijimo (CK 3.152 str.).

Kaip jau minėta, vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės nuginčijimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.149 str., 3.150 str.,3.152 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas priešieškiniu prašė pripažinti, jog jis nėra K. V. tėvas, o K. V. nėra jo sūnus. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad apeliantas įrašytas K. V. tėvu (b.l. 47-48) vadovaujantis bendru tėvų 2009-04-09 prašymu tėvystei pripažinti, kuriuo apeliantas prašė pripažinti jį K. S., gim. 2000-03-03, tėvu, įrašyti gimimo akto įraše žinias ir suteikti sūnui pavardę ir tėvavardį Valadka, Tomo; V. J. sutiko, kad V. T. būtų pripažintas jos sūnaus Kristijono tėvu. Ekspertizės aktu patvirtinta, kad atsakovas nėra K. V. biologinis tėvas (b.l. 84-93). Ieškovė prašė priešieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį; iš jos bei nepilnamečio K. V. paaiškinimų matyti, kad vaikas kito tėvo nežino, tėvu laiko atsakovą; atsakovas neneigė, jog K. V. prižiūrėjo ir auklėjo kaip savo sūnų, atsakovo ryšys su vaiku nenutrūko ir atsakovui išsikrausčius gyventi atskirai, atsakovas su vaiku bendravo, palaikė ryšį, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms. Vaiko teisių apsaugos skyrius taip pat prašė priešieškinio netenkinti.

Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Vaiko interesais laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichologinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2010). Siekiant sudaryti sąlygas darniai vaiko fizinei ir psichologinei raidai, būtina įvertinti tai, kad tėvystė yra ne tik biologinis, bet ir teisinis tėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą, ir, nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra susiklostę vaiko ir tėvo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007). Tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis ir pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad šio klausimo sprendimas negali būti redukuojamas iki biologinės tikrovės konstatavimo, t.y. egzistuoja ar ne kraujo ryšys tarp tėvo ir vaiko. Bylose dėl tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Taigi, kaip ir kiekvienas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis ir interesais, senaties termino kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo klausimas turi būti sprendžiamas prioritetiškai atsižvelgiant į vaiko interesus – būtina įvertinti, ar galimas tėvystės nuginčijimas konkrečiu atveju nepažeis vaiko interesų. Sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, todėl, iškilus biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemai, turėtų būti atsižvelgiama į visus pirmiau nurodytus kriterijus ir priimamas vaiko interesus labiau atitinkantis sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 m. birželio 29 d. byloje dėl priimtinumo Nylund prieš Suomiją (Nylund v. Finland (dec.), no. 27110/95,ECHR 1999-VI) nurodė, kad yra visiškai pateisinama, kai nacionaliniai teismai, spręsdami klausimą dėl biologinio fakto nustatymo, laiko vaiko ir šeimos, kurioje jis gyvena, interesus prioritetiniais. Teismas šioje byloje atmetė pareiškėjo argumentą, kad biologinio tėvo ir vaiko ryšio apsaugos reikšmė nusveria būtinybę ginti socialinį šeimos institutą.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas nėra nepilnamečio V. K., gimusio 2000-03-03, biologinis tėvas. Tiek priešieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, jog apie tai, kad nėra Kristijono tėvas, žinojo dar iki to, kai pripažino tėvystę pas notarą patvirtintu pareiškimu. Taip pat atsakovas pripažino, kad vaiką auklėjo, išlaikė kaip savo sūnų; kaip minėta, vaikas irgi laiko apeliantą savo tėvu. Taigi, atsakovas, sudarydamas santuoką su ieškove bei notarine tvarka pripažindamas Kristijono tėvystę, žinojo, jog jis nėra jo biologinis tėvas, tačiau, nors kaip apeliantas teigia, kad buvo įkalbėtas ieškovės, tačiau savo valia bei sąmoningai notarine tvarka pripažino tėvystę. Todėl teismas visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą reikšti ieškiniui dėl tėvystės nuginčijimo, o, kadangi ieškovė reikalavo taikyti ieškinio senatį, priešieškinį atmetė (CK 1.131 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, patenkinus priešieškinį ir nuginčijus tėvystę, būtų pažeisti vaiko interesai turėti abu tėvus, vykdančius savo valdžią bei užtikrinančius vaiko turtines ir neturtines teises, t.y. berniukas liktų be tėvo. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, nors ieškovė jį ir pripažino, tinkamai taikė tiek materialines, tiek ir procesines teisės normas, taip pat atsižvelgė į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.) ir šioje dalyje priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmos instancijos teismas, atmetęs priešieškinį, privalėjo grąžinti jo sumokėtą žyminį mokestį, nes Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios žyminio mokesčio grąžinimą, tokios galimybės nenumato.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį bei atmesdamas priešieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto valstybei priteistina 21,90 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, bei 962,42 Lt ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų (CPK 92, 93, 96, 99 str. str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2011-11-18 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto T. V., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 21,90 Lt (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660) ir 962,42 Lt (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5630, juridinio asmens kodas -188659752, mokėjimo paskirtis- įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).