Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, lietuvis, profesinio išsilavinimo, vedęs, individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs adresu: (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui ir artimam giminaičiui, tai yra 2021 m. spalio 28 d., apie 15.30 val., adresu: (duomenys neskelbtini)., kieme, netoli rūsio tyčia dešinės rankos kumščiu užsimojęs bandė suduoti savo seseriai E. Š. į galvos sritį, bet ji pasilenkdama smūgių išvengė, po ko dešine koja įspyrė jai į dešinės pusės sėdmenis, taip sukeldamas nukentėjusiajai E. Š. fizinį skausmą.

2. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad tikslaus laiko neprisimena, gali būti, kaip nurodyta kaltinime – 2021 m. spalio 28 d., apie 15.30 val., tarp jo ir sesers buvo didelis žodinis konfliktas, tačiau jis tikrai nebandė suduoti jai į galvą bei tikrai jai nespyrė. Tuo metu, jis, atsigulęs ant laiptų, vedančių į pusrūsį, dažė tvorelės skersinius, todėl negirdėjo, kaip prie jo iš už nugaros priėjo sesuo. Ji pakeltu balsu pradėjo reikšti pretenzijas, kad negali praeiti, plūstis, keiktis, šaukti, kad išgirstų jos sūnus. Ji paprastai galėjo pasakyti, kad nori praeiti ir jis ją būtų praleidęs, nors ji ir taip galėjo praeiti. Jis jai pasakė, kad išsioperuotų liežuvį, kad mažiau šauktų. Tada pasitraukė arčiau namo ir toliau dažė, kol ji praėjo. Po to, kai jiedu vienas kitą apšaukė, ji į jį sviedė bulves, pataikė į įvairias kūno vietas – į kūną, veidą. Tos išmestos bulvės dar parą laiko gulėjo kieme. Be jo ir nukentėjusiosios, konflikto metu kieme kitų asmenų nebuvo, niekas neišėjo pažiūrėti kas vyksta, nes jau visi pripratę prie tarp jų vykstančių konfliktų. Jis tikrai jai nesudavė jokių smūgių. Pagal jos parodymus jis visą laiką jai stengėsi suduoti, tačiau kažkaip jai nesudavė. Jeigu sesers atžvilgiu jis būtų norėjęs atlikti kokius nors veiksmus, tai būtų atlikęs ir tai būtų buvę matyti. Tačiau prieš moterį jis nekelia rankos. Čia yra grynas melas. Ji jam keršija už savo sūnų P. Š., kurį jis galėjo pasodinti, nes šis buvo jam sudavęs į galvą, sulaužęs žandikaulį ir nosį. Ji jam pasakė, kad keršys iki gyvenimo pabaigos. Jos sūnaus G. Š. duoti parodymai yra melagingi. Tuo metu šis buvo tualete ir negalėjo matyti kaip, anot jos, jis jai spyrė. Ji ir visi jos artimieji yra konfliktiški žmonės. Ji net su kaimynais nesugyvena. Tarp jų santykiai įtempti jau kokius (duomenys neskelbtini) metų. Konfliktai vyksta daugiausiai dėl jos sūnaus, kuris jai pasako, kad jis prie šio kabinėjasi, o ji nieko nežinodama puola ant jo. Vyresnysis sūnus, supratęs, kad šiam gali baigtis blogai, aprimo. Tai dabar jaunėlis su juo konfliktuoja. E. Š. neleidžia jam lankyti mamos. Laiptus užtvėrė tvorele, kad sesers vyriausiasis sūnus P. Š., kuris ne kartą jį buvo sumušęs ir nuolat prie jo kabinėjasi, nevaikščiotų pro jo garažą, neužsikabinėtų, nekeltų konfliktų. Tvorelė užtverta, tačiau nukentėjusiajai nėra sunku pro laiptų šoną perlipti.

2.1. A. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2021 m. spalio 28 d., apie 15.30 val. kieme tarp jo ir sesers E. Š. įvyko žodinis konfliktas. Jiedu su sese gyvena tame pačiame name, tik turi atskirus įėjimus ir atskirus butus. Jų yra bendras kiemas, o pagalbinės patalpos yra atskiros. Jie viską turi atskirai, tik bendrą kiemą, kuriuo vaikščioja eidami į savo pagalbines patalpas. Jis tądien dažė tvorelę, esančią prie savo garažo ir jos laiptų į rūsį, ir negirdėjo, kaip ji iš rūsio išėjo bei priėjo iš užnugario. Priėjusi pakeltu tonu, keikdama jį, pradėjo sakyti, kad jis jos nepraleidžia ir ji išoperuota koja negali praeiti. Taip tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis jai pasakė: „išsioperuok liežuvį“, ir atsistojęs ją praleido. Tačiau ji, eidama pro jį, vis dar jį keikė. Sesuo rankose turėjo dubenėlį su bulvėmis. Jų žodinio konflikto metu ji metė į jį rankose laikytas bulves, bet jo nesužalojo. Jis į sesės tokį elgesį nekreipė dėmesio, nes tai vyksta nuolat. Sesė yra konfliktuojanti, aršaus būdo ir jai viskas negerai, niekas neįtinka, ji vis sukelia žodinius konfliktus ir isteriškai šaukia ant jo, kad visi kaimynai girdėtų. Jis per tiek metų ją pažįsta ir nebekreipia dėmesio. Tame pačiame kieme gyvena dar vienas jų brolis, tik turi kambarį ūkiniame pastate, bet su šiuo ir šio šeima ji nekonfliktuoja. Jie visi gyvena su savo šeimomis, o kiemas yra bendras jų visų. Tame pačiame kieme gyvenantis brolis yra M. M.. Šio konflikto metu jis savo sesei smūgių nesudavė ir net neturėjo tokių ketinimų. Dėl ko sesuo jį kaltina jai sudavus, jis nežino, nes net nebuvo užsimojęs. Žodiniai konfliktai tarp judviejų vyksta nuolat, nes jo sesuo yra konfliktiška asmenybė. Tai buvo eilinė diena ir eilinis žodinis konfliktas (b. l. 73–76);

3. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. Š. parodė, kad sutinka duoti parodymus prieš savo brolį. Įvykio dieną ji, grįžusi po darbo, kuris baigiasi 14.00 val., ruošėsi šeimai daryti vakarienę. Nuėjo į rūsį pasiimti bulvių, kurias susidėjo į plastikinį kibirėlį ir maišelį. Eidama į rūsį matė ateinantį kaltinamąjį. Dar pagalvojo, kad jis eina dirbti tuo metu, kai ji grįžo iš darbo. Išeidama iš rūsio nešėsi bulves, dar paėmė kiaušinių dėklą, kurį ruošėsi išmesti. Tuo metu jis, atsitūpęs, dažė tvorelės strypus, matė, kad ji prie jo stovi ir negali praeiti. Priėjusi jo paklausė – „Ar man oru perskristi?“. Jie susižodžiavo. Tada jis, pasisukęs, pasiruošė jai suduoti teptuku. Ji atsitraukė atgal. Tada jis, jai būnant rūsio viduje, pasilenkė ir iš dešinės rankos kumščiu smūgiavo jai į galvą, tačiau nepataikė, nes ji atsitraukė. Tada jis pasitraukė, išlipo, užėjo už tvorelės, palaukė, kol ji praeis ir tada jai vėl kumščiu stengėsi suduoti į galvą, tačiau smūgio ji išvengė, nes spėjo paeiti tolyn. Jie toliau žodžiavosi. Ji pasakė, kad auklėtų savo mokytoją, kurią ne kartą buvo sumušęs, o ne ją. Jis pasivijo ir dešine koja įspyrė jai į dešinį sėdmenį. Kadangi jis jai spyrė, tai ji, lipdama laiptais į savo kambarį, pasisukusi metė bulves. Nuo kibirėlio nutrūko rankena ir po kiemą išsibarstė bulvės bei ant žemės nukrito kiaušinių dėklas. Kadangi jai operuota kairė koja, ji labai bijojo, kad į ją jai nepataikytų. Jis iš jos dar šaipėsi, jai einant į namus jie toliau žodžiavosi. Jis dar grasino jai sakydamas „Kad aš tau sumalsiu tą snukį taip, kad savęs veidrodyje neatpažinsi, seniai žadu tą padaryti“. Ji verkdama nuėjo į kambarį ir apie konfliktą papasakojo mamai. Tada jos sūnus G. Š., kuris tuo metu buvo tualete, išgirdęs jos pasakojimą, nuėjo kaltinamojo paklausti, kaip drįsta mušti moterį. Mamai E. M. (duomenys neskelbtini) metai, ši serga senatvine demencija, turi psichinių, atminties sutrikimų, susilpnėjusi klausa. Po spyrio jai labai skaudėjo sėdmenį, juto deginantį skausmą. Skaudėjo maždaug 2 savaites. Dėl spyrio jai nebuvo kraujosruvos, mėlynės. Nuo skausmo ji naudojo tepalą – „Fastum gel“ ir kamparinį tepalą, kurio pavadinimo neprisimena. Greitosios nekvietė, į medikus nesikreipė, nedarbingumo neturėjo, vaistų nupirko sūnus. A. su kitu broliu M. taip pat nesutaria. Jis nei su vienu nesutaria, kas gyvena tuo adresu. Policijos iš karto po įvykio ji nekvietė dėl patirto streso. Žinojo, kad jis toliau manipuliuos, gąsdins atimti namą, priestatą, grasins pasodinti jos sūnų P.. Be to, nežinojo, kad dėl to galima kreiptis į policiją. Nuo pat mažų dienų ji iš kaltinamojo patiria smurtą. Tuo pačiu adresu ūkiniame pastate gyvena brolio vaikai, kurie girdėjo šūkavimus, tačiau jie į jų santykius nesikiša. Konfliktiniai santykiai kyla tik su A. , o su kitu broliu konfliktų nebūna. Įvykusio konflikto niekas kitas nematė. A. jai anksčiau buvo sudavęs smūgį į veidą. Anksčiau jokių bylų dėl brolio elgesio iškelta nebuvo, nes tuo metu nežinojo, kad dėl to galima kreiptis į policiją. Kai sūnus paprašė rašyti pareiškimą, tada ji apsisprendė nebetylėti.

7. Įvykio vietos apžiūros protokolu užfiksuota įvykio vietos apžiūra. Nurodyta, jog gyvenamojo namo teritorija su vidiniu kiemu, adresu: (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu nustatyta: plytinis dviejų aukštų namas, jo dešinėje matyti laiptai ir rudos šarvo durys su įėjimu į namą, virš jo – balkonas. Kelias į kiemą išklotas trinkelėmis. Toliau nuo namo yra dar vienas pastatas. Einant į namo kiemą, ties viduriu yra įvykio vieta. Pasisukus į dešinę, kairėje yra cementiniai laiptai, durys, vedančios į namo vidų, o priešais – žemiau esančios durys yra įvykio vieta, kur penki cementiniai laipteliai veda į rūsį. Rūsio durys rudos spalvos, medinės, su metaline tamsios rudos spalvos rankena. Į rūsį patenkama pro priekį, kadangi šoninis įėjimas užtvertas metaline pertvara, o dešiniau yra stumdoma rusvos spalvos tvorelė. Įvykio vieta vaizdo kameromis nestebima, aplinka tvarkinga, daiktų, reikšmingų tyrimui nerasta. Įvykio vietos apžiūros metu nieko nepaimta, fotografuota (b. l. 36–43).

Motyvuojamoji dalis

9. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

10. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Pagal BPK 20, 301 straipsnių nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso įstatymo numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti, teisėjo ar teismo, kurio žinioje yra konkreti baudžiamoji byla, pripažinti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva.

11. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu indubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

12. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusioji E. Š., vadovaujantis BK 248 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikoma kaltinamojo A. M. artimuoju giminaičiu, kadangi yra kaltinamojo sesuo. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant ir pan. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Taigi ši nusikalstama veika apibūdinama keliais alternatyviais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu, nežymiu sužalojimu ar susargdinimu, kurių bent vieno konstatavimas pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti. Nagrinėjamu atveju, aktualus vienas iš jų – fizinio skausmo sukėlimas.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

14. Bylos duomenimis, įvykio metu namo, adresu: (duomenys neskelbtini) kieme buvo tik kaltinamasis A. M. ir nukentėjusioji E. Š., tarp kurių kilo ginčas dėl nukentėjusiosios negalėjimo išlipti laiptais, vedančiais iš pusrūsio. Pažymėtina, jog teismas šioje byloje nesprendžia, kada ir ar teisėtai įrengta rūsio laiptus užtverianti tvorelė, kurią įvykio dieną dažė kaltinamasis, leidžiama ar ne kaltinamajam matytis su pas nukentėjusiąją E. Š. gyvenančia kaltinamojo ir nukentėjusiosios motina, kadangi tai nėra šios baudžiamosios bylos dalykas. Esminis klausimas – ar A. M. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo seseriai E. Š..

15. E. Š. 2021 m. lapkričio 3 d., apklausta pareiškimo pateikimo policijai metu, kurį inicijavo, du kartus kreipdamasis į policijos įstaigą, nukentėjusiosios sūnus G. Š., parodė, kad 2021 m. spalio 28 d., apie 15.30 val. ji nuėjo į namo kiemo rūsį, esantį adresu: (duomenys neskelbtini)., pasiimti bulvių. Išeidama iš rūsio pamatė, kad jos brolis A. M. tupi prie rūsio durų ir dažo tvorelės pertvarą, esančią šalia rūsio. Jai išeiti iš rūsio galimybės nebuvo, nes jis užstojo jai kelią. Paprašytas pasitraukti, A. M. dešine ranka užsimojo trenkti jai į galvos sritį, bet ji spėjo pasilenkti, todėl smūgio išvengė. Po to konfliktuojant žodžiais, jis vėl jai dešinės rankos kumščiu smogė į galvos sritį, tačiau pasilenkusi smūgio ji ir vėl išvengė. Praėjusiai jis jai dešine koja spyrė į dešinės pusės sėdmenis, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas, bet akivaizdūs sužalojimai nebuvo padaryti. Mėlynių ar kitokių sužalojimų nėra. Į medikus po įvykio ji nesikreipė ir nesikreips, o vaistų dėl patirto smūgio nevartojo. Fizinį smurtą A. M. panaudojo pirmą kartą (Nuosprendžio 3.1 punktas). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. Š. parodė, kad įvykio dieną ji, išeidama iš rūsio, nešėsi bulves. Tuo metu A. M., atsitūpęs, dažė tvorelės strypus, matė, kad ji prie jo stovi ir negali praeiti. Priėjusi jo paklausė – „Ar man oru perskristi?“. Jie susižodžiavo. Tada jis, pasisukęs, pasiruošė jai suduoti teptuku. Ji atsitraukė atgal. Tada jis, jai būnant rūsio viduje, pasilenkė ir iš dešinės rankos kumščiu smūgiavo jai į galvą, tačiau nepataikė, nes ji atsitraukė. Tada jis pasitraukė, išlipo, užėjo už tvorelės, palaukė, kol ji praeis ir tada jai vėl kumščiu stengėsi suduoti į galvą, tačiau smūgio ji išvengė, nes spėjo paeiti tolyn. Jie toliau žodžiavosi. Jis pasivijo ir dešine koja įspyrė jai į dešinį sėdmenį. Kadangi jis jai spyrė, tai ji, lipdama laiptais į savo kambarį, pasisukusi metė bulves. Po spyrio jai labai skaudėjo sėdmenį, juto deginantį skausmą. Skaudėjo maždaug 2 savaites. Dėl spyrio jai nebuvo kraujosruvos, mėlynės. Nuo skausmo ji naudojo tepalą – „Fastum gel“ ir kamparinį tepalą, kurio pavadinimo neprisimena. Greitosios nekvietė, į medikus nesikreipė, nedarbingumo neturėjo, vaistų nupirko sūnus. Į policiją po šio įvykio nesikreipė dėl streso, be to, nežinojo, kad dėl to galima kreiptis į policiją. Kai sūnus paprašė rašyti pareiškimą, tada ji apsisprendė nebetylėti (Nuosprendžio 3 punktas). Išanalizavęs nukentėjusiosios parodymus viso proceso metu (taip pat duotus kaltinamąjį suvedus į akistatą su nukentėjusiąja), teismas sprendžia, jog E. Š. parodymai dėl įvykių eigos gana nuoseklūs, tačiau nesutampa jos parodymai dėl jos nurodyto patirto smūgio koja fizinio skausmo gydymosi – pareiškimo pateikimo metu teigė vaistų dėl patirto smūgio nevartojusi, teisme nurodė skaudamą vietą tepusi medikamentais.

16. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis A. M. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl inkriminuojamos veikos. Analizuojant kaltinamojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus, matyti, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs. A. M. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jis dažė tvorelę, esančią prie jo garažo ir E. Š. laiptų į rūsį, ir negirdėjo, kaip ji iš rūsio išėjo bei priėjo iš užnugario. Priėjusi pakeltu tonu ji, keikdama jį, pradėjo sakyti, kad jis jos nepraleidžia ir ji išoperuota koja negali praeiti. Taip tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis jai pasakė: „išsioperuok liežuvį“, ir atsistojęs ją praleido. Tačiau ji, eidama pro jį, vis dar jį keikė. Jų žodinio konflikto metu sesuo metė į jį rankose laikytas bulves, bet jo nesužalojo. Šio konflikto metu jis savo sesei smūgių nesudavė ir net neturėjo tokių ketinimų, net nebuvo užsimojęs (Nuosprendžio 2.1 punktas). Analogiškas įvykio aplinkybes A. M. patvirtino akistatos su nukentėjusiąja E. Š. metu – teigė, kad įvykio metu jis gulėjo ant rūsio laiptų, nes kitaip negalėjo padažyti tvorelės apatinės dalies, kai iš rūsio išėjo sesuo. Tiksliau sakant, jis negirdėjo, kada ji išėjo iš rūsio, nes durų nedarė. Jei būtų dariusi rūsio duris, būtų girdėjęs ir pasitraukęs. Jam gulint ant minėtų rūsio laiptų ir dažant tvorelės apatinę dalį, sesuo iš karto pradėjo ant jo šaukti, kad negali praeiti ir dar išoperuota koja. Taip tarp jų prasidėjo žodinis konfliktas. Šio konflikto metu jis seseriai kumščiu nesmūgiavo. Šio konflikto metu sesuo turėtas bulves metė į jį. Jokio spyrio taip pat nebuvo (Nuosprendžio 8 punktas). Savo parodymų kaltinamasis A. M. nekeitė ir teismo posėdžių metu. Paaiškino, kad atsigulęs ant laiptų, vedančių į pusrūsį, dažė tvorelės skersinius, todėl negirdėjo, kaip prie jo iš nugaros priėjo sesuo, kuri pakeltu balsu pradėjo reikšti pretenzijas, kad negali praeiti, plūstis, keiktis, šaukti. Nurodė, kad ji paprastai galėjo pasakyti, kad nori praeiti ir jis ją būtų praleidęs, nors ji ir taip galėjo praeiti. Jis pasitraukė arčiau namo ir toliau dažė, kol ji praėjo. Po to, kai jiedu vienas kitą apšaukė, ji į jį sviedė bulves. Jis E. Š. nesudavė jokių smūgių (Nuosprendžio 2 punktas). Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindų teismas galėtų suabejoti, kad kaltinamasis netinkamai suvokė šio įvykio aplinkybes ir savo veiksmus (buvo neblaivus, itin susijaudinęs ir kt.). Kaltinamasis nėra teistas, taip pat jo atžvilgiu nėra nutraukta baudžiamųjų bylų ar pradėta ikiteisminių tyrimų, administracine tvarka baustas tik už smulkius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 79–84). Šios aplinkybės teigiamai charakterizuoja kaltinamąjį ir rodo, kad A. M. nėra linkęs konfliktines situacijas spręsti smurtu.

17. Kaltinimas A. M. spyrus nukentėjusiajai į sėdmenis grindžiamas iš esmės nukentėjusiosios E. Š. parodymais ir išvestiniais, t. y. paties įvykio aplinkybių nemačiusio, liudytojo G. Š. parodymais. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu G. Š. parodė, kad, jis pats įvykio nematė, todėl tiksliai aplinkybių nupasakoti negali. Jam būnant namuose, 2021 m. spalio 28 d., apie 15.30 val., mama grįžusi į namus jam papasakojo, kad brolis neišleido jos iš rūsio, stovėjo ant praėjimo ir ranka užsimojo bei smogė jai į galvą, tačiau ji smūgio išvengė, nes spėjo pasilenkti. Tuomet jis pasitraukė, bet vėl dešine ranka užsimojo ir bandė suduoti jai, tačiau mama vėl smūgio išvengė pasilenkdama. Tuomet ji praėjo pro brolį ir ėjo namų link, tačiau brolis, pasak mamos, ją pasivijo ir dešine koja jai įspyrė į dešinės pusės sėdmenis. Grįžusi namo mama labai išgyveno, nervinosi ir sakė, kad labai skauda, išgėrė vaistų nuo skausmo. Mama sakė, kad jokio sužalojimo dėl spyrio neliko. Kadangi mamos brolis taip elgiasi nuolat ir mama labai jo bijo, pareiškimą policijai parašė jis (Nuosprendžio 4.1, 4.2 punktai).

18. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. Š. parodė, kad būdamas kambaryje išgirdo kaip verkdama, drebėdama parėjo mama. Jis mamos klausė, kas nutiko. Ji iš pradžių jam nieko nesakė. Po to pasakė, kad jai įspyrė A. . Iš mamos žodžių jis suprato, jog mama paprašė, kad A. pasitrauktų, nes šis jai užtvėrė praėjimą iš rūsio. Tada jie pradėjo žodžiuotis. A. norėjo mamai kumščiu trenkti į veidą, tačiau mama smūgio išvengė, nes pasitraukė į šalį. Tarp jų toliau vyko žodžiavimasis. Tada A. spyrė mamai į koją, galbūt į kairę, tačiau tiksliai neprisimena. Spyrė arčiau sėdmenų, ant kurių iš pradžių buvo paraudimas, o paskui jis matė mėlynę. Iš karto po įvykio mama sakė, kad skaudėjo. Ji nenorėjo, kad jis eitų į lauką, kad su A. kalbėtųsi. Vėliau jis mamos paklausė, ar jai skauda, gal reikia važiuoti pas gydytoją. Tada ji pasakė, kad neskauda, kad nereikia niekur kreiptis. Kad neskauda pasakė tą pačią dieną. Mama skaudamą vietą jam rodė kitą dieną po įvykio. Tuo metu ir matė paraudimą. Įvykio dieną jis mamai pasakė, kad kvies policiją. Ji pasakė, kad policija nieko nepadarys. Kitą dieną, kai jis norėjo kviesti policiją dėl šios situacijos, mama pasakė, kad jai neskauda. Mano, kad ji jam melavo, kad nesikreiptų į policiją, kad nesužinotų močiutė bei kaimynai. Mama nesutiko vykti į policiją. Jis nusprendė kreiptis į policiją. Mamos sumušimo (mėlynės) jis nenufotografavo. Mamai sakė, kad reikia kviesti medikus arba nuvykti patiems, tačiau ji nesutiko. Nežino, ar mama gydėsi skaudamą vietą, vartojo kokius medikamentus (Nuosprendžio 4 punktas).

19. Pažymėtina, jog, G. Š. apie įvykusį konfliktą sužinojo iš nukentėjusiosios E. Š. pasakojimo. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tam tikrus nukentėjusiosios E. Š. ir liudytojo G. Š. parodymų neatitikimus apie tai, ką jis pats matė arba jam žinoma apie aplinkybes po įvykio. Kaip minėta, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Š. nurodė, jog mama po A. M. spyrio išgėrė vaistų nuo skausmo, be to, mama jam sakė, kad jokio sužalojimo dėl spyrio neliko. Tuo tarpu, apklaustas teisme, G. Š. teigė nežinantis, ar mama gydėsi skaudamą vietą, vartojo medikamentus (vaistus), teigė, jog kitą dieną po įvykio ant mamos sėdmenų buvo paraudimas, o paskui jis matė mėlynę. Pastebėtina, jog pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme neigė, jog jai buvo padaryti kokie nors sumušimai, sužalojimai. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė dėl patirto smūgio jokių vaistų nevartojusi, o teisme nurodė skaudamą vietą tepusi medikamentais. Nors giminystės ar kiti artimi ryšiai su tam tikru asmeniu pati savaime nėra aplinkybė, dėl kurios negalima būtų tikėti liudytojo G. Š. parodymais, tačiau aptarti nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų neatitikimai, ilgalaikiai konfliktiniai liudytojo šeimos santykiai su kaltinamuoju (į kuriuos įtraukti / įsitraukę tiek liudytojo mama, tiek ir brolis), nukentėjusiosios ir liudytojo giminystės ryšys (liudytojas yra nukentėjusiosios sūnus), leidžia pagrįstai suabejoti šio liudytojo parodymų objektyvumu ir patikimumu. Liudytojo siekį bet kokiu atveju A. M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, teismo vertinimu, atspindi ir tai, kad ne pati nukentėjusioji po įvykio kreipėsi į policijos įstaigą, o būtent liudytojas dviem – 2021 m. lapkričio 29 d. ir 2021 m. lapkričio 30 d. pranešimais. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, liudytojo G. Š. parodymai teismo vertinami kritiškai.

20. Pažymėtina, jog asmenų, mačiusių 2021 m. spalio 28 d. tarp kaltinamojo A. M. ir nukentėjusiosios E. Š. vykusį konfliktą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nenustatyta. Kiemas, vaizdo stebėjimo kameromis nestebimas. E. Š. įvykio dieną nesikreipė nei į policiją, nei į medikus. Nukentėjusioji į medikus nesikreipė nei praėjus kuriam laikui po įvykio, nors, jos teigimu, sumuštą vietą skaudėjo dvi savaites. Pareiškimą policijoje surašė praėjus net penkioms dienoms po įvykio. Teismas kritiškai vertina nukentėjusiosios E. Š. argumentus dėl operatyvaus nesikreipimo į policijos įstaigą priežasties – teigė nežinojusi, jog dėl patirto fizinio smurto galima kreiptis į policiją. Įvertinus nukentėjusiosios amžių ((duomenys neskelbtini) m.), išsilavinimą (vidurinis), gyvenimišką patirtį, liudytojo G. Š. parodymus teisme, jog įvykio dieną jis siūlė mamai kviesti policiją ir medicinos pagalbą, sprendžia, jog šie E. Š. paaiškinimai prieštarauja bylos medžiagai ir elementariai logikai.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Akivaizdu, kad bylos, kuriose sprendžiami šeiminiai konfliktai, yra specifinės tuo, jog dalyvių parodymai, jų patikimumas bei elgesys turi būti vertinamas itin atsargiai.

22. Nagrinėjamoje byloje yra prieštaringi duomenys: nukentėjusioji E. Š., nurodo, kad įvykio dieną, popietės metu, (duomenys neskelbtini) kieme, A. M. du kartus užsimojo kumščiu jai suduoti į galvos sritį, tačiau nepataikė, nes ji atsitraukė, po ko dešine koja įspyrė jai į dešinį sėdmenį, o kaltinamasis A. M. nurodo, kad jokių smūgių – tiek rankomis, tiek kojomis nebuvo, vyko tik žodinis konfliktas. Iš kaltinamojo A. M., nukentėjusiosios E. Š. ir liudytojo G. Š. parodymų visumos matyti, jog iki nurodyto įvykio kaltinamojo A. M. ir nukentėjusiosios E. Š. santykiai ilgus metus buvo ir yra konfliktiški, priešiški, nesutariama dėl nuosavybės, naudojimosi bendru turtu ir kitų klausimų, todėl akivaizdu, jog ir šiuo atveju tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios susidarius konfliktinei situacijai, E. Š. galėjo turėti motyvą ir tikslą save pateikti iš teigiamos pusės ir pakenkti kaltinamajam. Akcentuotina, jog nei nukentėjusiosios E. Š., nei kaltinamojo A. M. pateiktų įvykio versijų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs, patikimi bylos duomenys. Besąlygiškai tikėti E. Š. parodymais, esant ilgametei konfliktinei situacijai tarp proceso dalyvių, negalima.

23. Pažymėtina, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.). Kaip minėta, to reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

24. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą – aptartus kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus bei juos sugretinęs su kitais byloje esančiais įrodymais – pranešimais ir pareiškimu policijai, įvykio vietos apžiūros protokolu, kitais byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. M. koja spyrė E. Š. į sėdmenis. Todėl teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, kad kaltinamojo A. M. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, konstatuojama, kad jie neginčijamai nepatvirtina A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl to A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

25. Kardomoji priemonė A. M. nepaskirta. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas byloje netaikytas. Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

A. M. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per nuosprendį priėmusį Šiaulių apylinkės teismą.

Išaiškinti kaltinamajam, kad apeliacinis procesas gali vykti žodinio arba rašytinio proceso tvarka. Apeliantas skunde turi nurodyti dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl to, jog yra įstatyme numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba dėl to, jog yra pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, ar dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, ar neteisingai paskirtos bausmės, ar netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir apeliaciniu skundu neprašoma bloginti nuteistojo, išteisintojo asmens padėties bei proceso dalyviai neprašo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka ir byloje nėra būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus, tuomet byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.