- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-25
- Bylos Nr.
- eA-3889-525/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03306-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Atsakovas
- P. Š., Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija BUAB "Jūsų sklypas"
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie susisiekimo ministerijos Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, D. G., P. Š., D. G., M. J., M. Š., M. P., K. P., bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jūsų sklypas“, S. G., trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. 1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); 2) panaikinti Joniškio rajono valdybos 1994 m. kovo 25 d. potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“ dalį, kuria S. D. suteikta 42,90 ha žemės dalis – 0,5374 ha – pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); 3) pripažinti negaliojančia 1994 m. gruodžio 23 d. sutarties, notarinio registro Nr. 3-7574, kuria S. D. padovanojo D. G. 42,9 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,5374 ha, į kurią patenka valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); 4) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. 556 „Dėl rodiklių Valstybinio žemės kadastro duomenų registre patikslinimo“ 2 punkto, kuriuo D. G. nuosavybės teise priklausantis 41,7908 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), padalinamas į tris sklypus: 18,2167 ha, 2,9893 ha ir 20,5848 ha, dalį dėl 0,5374 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 1606 ir jo užimta žemė (kelio juosta); 5) pripažinti negaliojančia 1997 m. rugpjūčio 7 d. sutarties, notarinio registro Nr. 1-2802, kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir jame esančius gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, dalį, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); 6) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. V-5219 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypų suformavimo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo 2,9893 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalytas į du žemės sklypus: 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 1,7403 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), dalį, kuria 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta) ir 0,0681 ha dalis 1,7403 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta); 7) pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro numeris 1-5971, kuria P. Š., M. Š., D. Š. ir M. Š. pardavė M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosta); 8) pripažinti negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5576, kuria M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) , perleido S. G., dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosta); 9) pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-6725, kuria D. G. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „MM Gipaja“, dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; 10) pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1-2685, kuria UAB „MM Gipaja“ 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė K. P., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; 11) pripažinti negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5571, kuria K. P. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; 12) taikyti restituciją natūra: grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sav., patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), ir priteisti iš valstybės P. Š. 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0540 ha iš 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sav., patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), o iš valstybės S. G. priteisti 62,61 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; grąžinti valstybės nuosavybėn 0,4153 ha iš 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančio į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalį, o iš valstybės S. G. priteisti 368,11 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi atsakovo P. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria P. Š. buvo priteista iš valstybės 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų, panaikino ir šią bylos dalį grąžino tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas 2018 m. sausio 5 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad apeliaciniame skunde P. Š. nurodė, jog jo sklypo vertė yra 8 400 Eur, ši vertė tiksliai apskaičiuota vienoje civilinėje byloje, todėl, jo nuomone, jam turėtų būti priteista 328,44 Eur kompensacija. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-21916-535/2015 (šiuo metu byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, bylos Nr. 2A-600-345/2018) 2015 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė, kuria ekspertams pavesta atsakyti į klausimą, kokia yra 1,7403 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė. Todėl sprendė, kad būtent šioje civilinėje byloje buvo nustatyta 8 400 Eur 1,7403 ha žemės sklypo vertė. Tačiau atkreipė dėmesį, kad ši rinkos vertė nustatyta 2015 m., o tiek pagal Lietuvos teismų, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Todėl negalima P. Š. už valstybei grąžinamą 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), kompensaciją skaičiuoti pagal 2015 m. nustatytą žemės sklypo vertę.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles. Pačios bendriausios taisyklės suformuluotos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 ir 179 straipsniuose, t. y. bendrasis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas – „kas teigia, tas ir įrodinėja“. P. Š. apeliaciniame skunde nurodydamas, kad 1,7403 ha žemės sklypo vertė yra 8 400 Eur ir jam turėtų būti priteista 328,44 Eur kompensacija, nepateikė jokių šią sumą pagrindžiančių įrodymų. Nekilnojamojo turto registre 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nurodyta 6 260 Eur, todėl 0,0681 ha šio žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė sudarytų 244,96 Eur. Kitokių duomenų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nustatytą ginčo žemės sklypo vidutinę vertę, administracinėje byloje nėra. Nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio būtina atsižvelgti į EŽTT praktiką ir į tai, kad ginčas vyksta dėl valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su valstybinės reikšmės keliu. Valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, negalės pakeisti jo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ar naudojimo būdo, todėl 245 Eur kompensacija už paimamą 0,0681 ha žemės plotą pakankama.
Atsiliepimas
5. Atsakovas P. Š., atstovaujamas advokato I. T., 2018 m. sausio 11 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus, ir nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21916-535/2015 paskyrė ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti. Šioje byloje P. Š. buvo pareiškęs ieškinį atsakovui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) LESTO dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo. Gauta 2015 m. rugpjūčio 10 d. išvada, kad ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė yra 8 400 Eur, todėl apeliaciniame skunde apskaičiavo, kad valstybės paimamos sklypo dalies vertė, proporcinga jos ir bendro sklypo ploto santykiui, sudaro 328,44 Eur. Prokuroro siūloma priteisti kompensacijos suma neadekvati ir per maža. Atsakovo nuomone, turi būti priteista prarasto turto rinkos kaina.
6. Atsakovas teismo posėdyje prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba), atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, 2018 m. sausio 23 d. pateikė teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad palaiko Prokuroro poziciją atlyginti atsakovui P. Š. 245 Eur sumą, nustatytą pagal žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2018 m. vidutinę rinkos vertę. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 nurodyta, kad, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Atsakovui P. Š. 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjant žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), jo nominali indeksuota kaina sutarties sudarymo metu buvo 2 232,10 Eur (7 707 Lt). Vadovaujantis teismų praktika, valstybė turi P. Š. atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas neturi duomenų apie žemės sklypo rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, todėl mano, kad tikslinga būtų nustatyti rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, siekiant tinkamai nustatyti mokamos kompensacijos dydį. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad žemės sklypo individualus vertinimas padidintų byloje bylinėjimosi išlaidas, sutinka su prokuroro pozicija, kad, norint nustatyti kompensacijos dydį, reikia remtis 2018 m. vidutine rinkos verte ir priteisti atsakovui P. Š. 245 Eur kompensaciją.
Atsiliepimas
8. Atsakovas S. G. 2018 m. spalio 11 d. teismui pateikė paaiškinimus, kad neturi jokio materialinio ar procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi teismo sprendimo dalis, priimta S. G. atžvilgiu, yra įsiteisėjusi. Prašė jį pašalinti iš proceso arba bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, o procesinį sprendimą dėl likusio neišnagrinėto pareiškimo atsakovui P. Š. spręsti teismo nuožiūra.
9. Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir ŽŪM) atstovas teismo posėdyje palaikė Prokuroro išdėstytą poziciją ir nurodė, kad atsakovui P. Š. siūlomas priteisti kompensacijos dydis atitinka teismų praktiką.
10. Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atstovai teismo posėdyje palaikė Prokuroro išdėstytą poziciją ir nurodė, kad atsakovui P. Š. siūlomas priteisti kompensacijos dydis atitinka teismų praktiką, be to, atsakovas P. Š. neprašo skirti ekspertizės turto vertei nustatyti turto praradimo metu.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Priteisė P. Š. 244,96 Eur dydžio kompensaciją iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą – 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą).
12. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo Prokuroro pareiškimą patenkino: panaikino 1993 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 1-1415-28587, kuriuo atstatytos S. D. nuosavybės teisės į jo turėtą 37,84 ha žemę ir 5,06 ha mišką, (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,5374 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. 1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); panaikino 1994 m. kovo 25 d. Joniškio rajono valdybos potvarkio Nr. 83v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinusiems žeme žemės ūkio veiklai“ dalį, kuria S. D. suteikto 42,90 ha žemės dalis – 0,5374 ha – pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 1606 ir jo užimtą žemę (kelio juostą); pripažino negaliojančia 1994 m. gruodžio 23 d. sutarties, notarinio registro Nr. 3-7574, kuria S. D. padovanojo D. G. 42,9 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,5374 ha, į kurią patenka valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); panaikino 1997 m. liepos 23 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 556 „Dėl rodiklių Valstybinio žemės kadastro duomenų registre patikslinimo“ 2 punkto, kuriuo D. G. nuosavybės teise priklausantis 41,7908 ha bendro ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), padalinamas į tris sklypus: 18,2167 ha, 2,9893 ha ir 20,5848 ha, dalį dėl 0,5374 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 1606 ir jo užimta žemė (kelio juosta); pripažino negaliojančia 1997 m. rugpjūčio 7 d. sutarties, notarinio registro Nr. 1-2802, kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančius gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, dalį, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis ir jo užimta žemė (kelio juosta); panaikino 2006 m. lapkričio 24 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-5219 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypų suformavimo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo 2,9893 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padalintas į du žemės sklypus: 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 1,7403 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria 0,0540 ha dalis 1,2490 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta) ir 0,0681 ha dalis 1,7403 ha žemės sklypo pateko į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimtą žemę (kelio juosta); pripažino negaliojančia 2006 m. gruodžio 14 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro numeris 1-5971, kuria P. Š., M. Š., D. Š. ir M. Š. pardavė M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosia); pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5576, kuria M. P. 1,2490 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,0540 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 užimta žemė (kelio juosta); pripažino negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-6725, kuria D. G. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė UAB „MM Gipaja“, dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis. Pripažinti negaliojančia 2006 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1-2685, kuria UAB „MM Gipaja“ 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė K. P., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis; pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 13 d. žemės sklypų mainų sutarties, notarinio registro Nr. 1-5571, kuria K. P. 20,5848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleido S. G., dalį dėl 0,4153 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalis. Taikė restituciją natūra: 1) grąžino valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sav., patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), ir priteisė iš valstybės P. Š. 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; 2) grąžino valstybės nuosavybėn 0,0540 ha iš 1,2490 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančio į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę (kelio juostą), o iš valstybės S. G. priteisė 62,61 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų; 3) grąžino valstybės nuosavybėn 0,4153 ha iš 20,5848 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenkančio į valstybinės reikšmės kelio Nr. 1606 dalį, o iš valstybės S. G. priteisė 368,11 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.
13. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi atsakovo P. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kuria P. Š. buvo priteista iš valstybės 50,85 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų, panaikino ir šią bylos dalį grąžino tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad dėl kompensacijos (restitucijos taikymo) dydžio nustatymo yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl ja būtina remtis ir šioje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras prieš A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K‑3-92/2015). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė. Nurodė, kad kompensacija yra susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, todėl klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui. Teismas konstatavo, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog jo sklypo vertė yra 8 400 Eur, kuri tiksliai apskaičiuota vienoje civilinėje byloje, todėl mano, kad jam turėtų būti priteista 328,44 Eur kompensacija, tačiau byloje tokios aplinkybės netirtos ir nevertintos, todėl teismas neturi pagrindo nei paneigti, nei patvirtinti pareiškėjo argumentus. Be to, byloje nėra duomenų, kurie leistų įvertinti ginčo sklypo rinkos vertę turto nusavinimo (praradimo) metu.
14. Teismas, remdamasis ginčui aktualia teismų praktika, nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikant restituciją žemės sklypas grąžinamas valstybei, panaikinus administracinius aktus dėl jų neteisėtumo, t. y. dėl valstybės padarytos klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai restitucija taikytina dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims – taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.
Šalies argumentai
15. Teismas nustatė, kad sutartis, kuria D. G. pardavė P. Š. 2,9893 ha žemės sklypą, sudaryta 1997 m. rugpjūčio 7 d., o Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl šio sandorio panaikinimo kreipėsi į teismą su pradiniu pareiškimu 2015 m. birželio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei 10 metų. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl teismų praktikoje suformuotų restitucijos taikymo taisyklių, nustatant kompensacijos dydį paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas nurodė, kad atsakovo P. Š. sąžiningumas nėra paneigtas, be to, įvertinus, kad ginčo žemės sklypu, kaip rinkos vertę turinčiu objektu, buvo disponuojama ilgą laiką, sprendė, kad atsakovas P. Š. įgijo teisėtus ekonominio pobūdžio lūkesčius, kurie tiesiogiai susiję su disponavimu ginčo žemės sklypais, kaip turinčiais rinkos vertę objektais. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad atsakovui P. Š. kompensacija už prarastą turtą turi būti atlyginama turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu, t. y. 2017 m. gruodžio 6 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalis dėl administracinių aktų dalies panaikinimo ir sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, nekilnojamojo daikto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, 2018 m. sausio 1 d. - 6 260 Eur. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad įvertinus proporcingai valstybei grąžintinos žemės sklypo dalį atsakovui P. Š. galėtų būti priteista 245 Eur kompensacija. Atsakovas P. Š. su siūlomu priteisti kompensacijos dydžiu nesutiko, jo nuomone, mažiausiai jam priteistina 328,44 Eur kompensacija. Teismas, įvertinęs pateiktus skaičiavimus ir VĮ Registrų centro duomenis, sprendė, kad atsakovui P. Š. iš Lietuvos valstybės priteistina 244,96 (6 260 Eur x 0,0681 ha : 1,7403) Eur kompensacija, kuri atitinka vidutinę ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę, esančią šio nekilnojamojo turto praradimo, t. y. grąžinimo valstybės nuosavybėn, metu.
17. Teismas dėl atsakovo P. Š. argumentų, kad grąžinto valstybei turto vertė turėtų būti apskaičiuota pagal 2015 m. atliktą sklypo vertės nustatymo ekspertizę, nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese laikoma tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi po paskirtos ekspertizės gauta išvada. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitų įrodymų visumą, nesuteikiant jam jokios viršenybės prieš kitus įrodymus. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto rinkos verte. Teismas, įvertinęs teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose ir šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje išdėstytus argumentus, sprendė, kad atsakovui P. Š. kompensacija už prarastą turtą turi būti atlyginama turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu, todėl atsakovo P. Š. prašymą kainą apskaičiuoti pagal 2015 m. atliktos turto vertės nustatymo ekspertizėje nurodytą kainą, nepagrįstas. Teismas vertino, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateikti duomenys yra objektyvūs ir jais nėra pagrindo abejoti, juolab kad P. Š. teismo neprašė skirti naujos ekspertizės turto vertei nustatyti turto nusavinimo metu bei nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių VĮ Registrų centro duomenis ir pagrindžiančių jo nurodytą kompensacijos dydį.
18. Teismas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė, kad įvertinus keliamo ginčo pobūdį, atsakovo P. Š. prašomas ištirti teisės aktas šio nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingas, be to, atsakovas tik suformulavo prašymą, tačiau jokių teisinių argumentų dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nenurodė, todėl P. Š. prašymo netenkino.
III.
19. Atsakovas P. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo dalį, kurioje priteista kompensacija už žemės sklypo ploto sumažėjimą ir padidinti priteistos kompensacijos dydį iki 328,44 Eur. Panaikinti sprendimo dalį, kurioje nepriteista kompensacija už būsimus kadastrinius matavimus ir grąžinti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista 244,96 Eur dydžio kompensacija yra nesąžiningai maža ir nepadengianti realių materialinių praradimų. Kadangi sumažėja atsakovui priklausančio sklypo plotas, jis patiria dvejopo pobūdžio turtinių nuostolių: dėl sklypo ploto sumažėjimo ir dėl būsimų kadastrinių matavimų apmokėjimo. Pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija tik dalinai atlygina nuostolius, kuriuos atsakovas patiria dėl sklypo ploto sumažėjimo, ir visiškai nedengia nuostolių dėl būsimų kadastrinių matavimų apmokėjimo.
21. Pažymi, kad ginčo sklypo vertė iki įsiteisėjant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo daliai sudarė ne mažiau kaip 8 400 Eur. Ši suma buvo nustatyta 2015 m. birželio 9 d. atlikus nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, paskirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-21916-535/2015. Teismas grąžino valstybės nuosavybėn 0,0681 ha iš 1,7403 ha, t. y. apie 3,91proc., todėl ginčo sklypo atitinkamos dalies vertė turėtų sudaryti ne mažiau kaip 328,44 Eur. Atsakovo nuomone, visuotinai žinoma aplinkybė, kad per pastaruosius trejus su puse metų, praėjusius po nurodyto vertinimo atlikimo, rinkoje vyrauja aiški nekilnojamojo turto kainų augimo tendencija, todėl nėra pagrindo manyti, jog jam priklausančio sklypo rinkos vertė dabar galėtų būti mažesnė. Atsakovas neprašė skirti pakartotinės turto vertinimo ekspertizės, nes tai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą ir padidinę jam teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Atliekant 2015 metų ekspertizę, jos kaina sudarė 2 000 Eur, todėl tikėtina, kad ir dabar ekspertizės kaina būtų buvusi tokia pati ar dar didesnė ir ženkliai viršytų atsakovo naudai priteistiną sumą.
22. Atsakovas nurodo, kad jo pateikta turto vertinimo ekspertizė laikytina teisinga, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra nuginčyta teisme, todėl nėra jokio pagrindo ja nesivadovauti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje jam priteista kompensacija, turi būti pakeista, o priteista suma padidinta iki 328,44 Eur.
23. Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, tai matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo. Dalį šio sklypo grąžinus valstybės nuosavybėn, tapo neaiškios sumažėjusio sklypo ribos. Nurodymas, kad valstybės naudai grąžintina valstybinės reikšmės keliu (kelio juosta) užimta sklypo dalis, nėra pakankamas, kad būtų suprantama, kuria konkrečiai atsakovui priklausančio sklypo dalimi nebegali naudotis natūroje. Aišku tik tiek, kad sklypas sumažėja 0,0681 ha, tačiau sklypo ribos tapo visiškai neaiškios, nes nežinia kuriais 0,0681 ha nebegali naudotis. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo daliai, ne tik sumažėjo jam priklausančio sklypo plotas, tačiau iškilo būtinybė užsakyti naujus kadastrinius matavimus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šios aplinkybės ir sumos, reikalingos šiems matavimams apmokėti. Sumažėjusio sklypo kadastriniai matavimai neatlikti, nes jis neturi tam pakankamai lėšų. Tik teismui priteisus atitinkamą sumą iš atsakovo, jis turės kuo apmokėti už kadastrinius matavimus.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismai visiškai nevertino galimybės priteisti atsakovui būsimų kadastrinių matavimų apmokėjimo išlaidas, todėl teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir tai sudaro pagrindą iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
25. Pareiškėjas Prokuroras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
26. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kompensacijos dydį atsakovui skaičiavo pagal turto rinkos vertę, nurodytą Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas nepateikė turto rinkos vertės vertinimo nusavinimo metu. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą nustatyti didesnę kompensaciją.
27. Nurodo, kad atsakovas P. Š. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo įvertinti ir galimybę priteisti būsimas kadastrinių matavimų išlaidas. Restitucija ir žalos atlyginimas yra skirtingi dalykai, o restitucija ne visais atvejais visiškai atlygina realiai patirtą žalą, dėl to restitucijos taikymas neatima iš asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo. Kadangi atsakovo reikalavimas atlyginti būsimų kadastrinių matavimų išlaidas yra susijęs su civilinės atsakomybės instituto taikymu, o ne su restitucijos, ABTĮ nėra įtvirtinta priešpriešinio reikalavimo pateikimo galimybė, todėl atsakovo reikalavimas dėl būsimų išlaidų kadastriniams matavimams negalėjo ir negali būti sprendžiamas.
28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Atsiliepimas
29. Atsakovas NŽT, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į atsakovo P. Š. apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.
30. Atsiliepimuose nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 nurodoma, kad pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgįjėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes, priešingu atveju, šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės - atitinkamai pagerėtų. Atsakovui P. Š. 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyjant žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), jo nominali indeksuota kaina sutarties sudarymo metu buvo 2 232,10 Eur (7 707 Lt). Vadovaujantis teismų praktika, valstybė turi P. Š. atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie žemės sklypo rinkos vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, ir ji nebuvo nustatyta siekiant nedidinti bylinėjimosi išlaidų. Žemės sklypo individualus vertinimas byloje taip pat nebuvo atliktas.
31. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada. Minėta atsakovo P. Š. siūloma žemės sklypo vertė 8 400 Eur, atitinkamai prašoma priteisti suma 328,44 Eur, nustatyta 2015 metais civilinėje byloje ir negali būti laikoma tinkamu įrodymu šioje administracinėje byloje, kurioje turto vertinimo ekspertizė nebuvo atliekama. Atsakovo P. Š. siūloma žemės sklypo vertė - 8 400 Eur - negali būti laikoma objektyvia šios bylos nagrinėjimo metu teisės aktų nustatyta tvarka nustatyta turto verte.
32. Individualus turto vertinimas atliekamas atsižvelgiant į individualias turto savybes tam tikrą dieną, vertinama atitinkamu turto vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Vertinimo užsakovui, turto savininkui ir tretiesiems asmenims svarbi vertinamo turto rinkos vertė, kuri priklauso nuo teisinių ir ekonominių sąlygų, sudarančių galimybes turtą naudoti, juo disponuoti ir gauti pajamas bei pelną. Nustatant vertinamo turto rinkos vertę, tikslingiausia yra naudoti lyginamąjį metodą, kurio esmė vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Kai vertinamas turtas yra žemės ūkio paskirties žemės sklypas, tai objektyvus ir tinkamas metodas nustatant šio turto vertę yra jo lyginimas su kitais rinkoje parduotais analogiškais ir / ar panašiais objektais. Taigi žemės ūkio paskirties žemės vertinimas atliekamas lyginant panašių žemės sklypų pardavimo sandorių, įvykusių iki vertinimo atlikimo, kainas. Todėl akivaizdu, kad vertinimo rezultatai aktualūs tik neilgą laikotarpį po jo atlikimo. Atsakovo P. Š. byloje pateikta 2015 m. birželio mėnesį parengtos individualios žemės sklypo vertinimo ataskaitos duomenys turto nusavinimo metu yra nebeaktualūs ir netikslūs.
33. Nurodo, kad atsakovas P. Š. teismui nepateike aktualios žemės sklypo individualaus vertinimo ataskaitos, todėl vienintelė objektyvi žemės sklypo vertė yra Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė rikos vertė – 6 260 Eur.
34. Atsakovas dėl P. Š. reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje jam nepriteista kompensacija už būsimus kadastrinius matavimus ir grąžinti šią bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodo, kad byloje nagrinėjamas klausimas dėl kompensacijos atsakovui už valstybei grąžinamą nekilnojamajj turtą (žemės sklypo dalj) dydžio nustatymo. Kompensacijos už būsimų kadastrinių matavimų atlikimą priteisimas nebuvo šios bylos dalyku, todėl nėra pagrindo grąžinti šį klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kadangi tokio pobūdžio bylose kadastrinių matavimų atlikimo klausimai ar nuosavybės dalių atidalinimo po žemės sklypo dalies gražinimo valstybei nėra nagrinėjami. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (registro Nr. 40-37502), žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus 2006 m. gruodžio 11 d. Atsakovas P. Š. nepagrindžia, kodėl juos reikia atlikti pakartotinai. Pažymi, kad kadastriniai matavimai atliekami visam žemės sklypui, o ne nuosavybės dalims. Žemės sklypo dalis bendrame žemės sklype galėtų būti pažymėta sudarius naudojimosi žemės sklypu tvarką arba parengus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo būtų atidalintos žemės nuosavybės dalys iš bendros nuosavybės Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
35. Atsakovas ŽŪM atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
36. Atsiliepime nurodo, kad teismas, įvertinęs pateiktus skaičiavimus ir VĮ Registrų centro duomenis, padarė teisingas išvadas ir P. Š. iš Lietuvos valstybės priteisė 244,96 Eur kompensaciją, kuri atitinka vidutinę ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę, esančią šio nekilnojamojo turto praradimo, t. y. grąžinimo valstybei nuosavybėn metu. Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl kompensacijos atsakovui P. Š. už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalį) dydžio nustatymo.
38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
40. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
41. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei skundžiamame sprendime nurodytiems motyvams, todėl papildomai jų nekartoja, o tik pasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
42. Byloje nėra ginčo dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kilęs dėl kompensacijos atsakovui P. Š. už valstybei grąžinamą žemės sklypo dalį dydžio.
43. Pirmosios instancijos teismas priteistinos kompensacijos dydį P. Š. apskaičiavo remdamasis Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto – žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos verte 2018 m. sausio 1 d., kuri buvo 6 260 Eur.
44. Atsakovas P. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam priteistą kompensacijos sumą apskaičiavo pagal Nekilnojamojo turto registre nustatytą žemės sklypo kainą ir turėjo remtis nekilnojamojo turto vertinimo ekspertize, kuri buvo paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-21916-535/2015. Pirmosios instancijos teismo jam priteista kompensacija yra per maža, be to nedengia nuostolių dėl būsimų kadastrinių matavimų.
45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovui P. Š. už prarastą turtą turi būti atlyginama turto rinkos verte, nustatyta turto praradimo metu, t. y. 2017 m. gruodžio 6 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo dalis dėl administracinių aktų dalies panaikinimo ir sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.
46. Atsakovas P. Š., nesutikdamas su žemės sklypo verte, nustatyta Nekilnojamojo turto registre, nepateikė kitų duomenų apie žemės sklypo vertę, o pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytoje civilinėje byloje atliktos ekspertizės apie žemės sklypo vertę 2015 metais duomenimis, nėra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada (žr., pvz., 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis nustato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu.
47. Pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (6 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.).
48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį už ginčo žemės sklypo dalį, turėjo vadovautis eksperto išvada, atlikta kitoje civilinėje byloje. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas neprašė skirti turto vertinimo ekspertizės šioje byloje ir, be kita ko, nurodė, kad tai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą ir padidinę jam teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai žemės sklypo vidutinę rinkos kainą, nesant byloje pateiktų kitų įrodymų dėl žemės sklypo vertės, nustatė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie žemės sklypo rinkos kainą, duomenų, paneigiančių nustatytą ginčo žemės sklypo rinkos vertę, nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamame sprendime pagrindė, kodėl nesiremia minėtoje civilinėje byloje atliktos ekspertizės dėl žemės sklypo vertės duomenimis.
49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovui priteistinos kompensacijos dydį ir neturi pagrindo spręsti, kad atsakovui P. Š. priteista kompensacija už prarastą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą yra per maža ar neteisinga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto rinkos verte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-247-261/2018).
50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su būsimų žemės sklypo kadastrinių matavimų išlaidų, pažymi, kad atsakovo nurodytos galbūt ateityje būsimos išlaidos nesusijusios su nagrinėjamu ginču, todėl jų nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako.
51. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.