Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2024-01-03 · Administracinė byla Nr. eA-15-520/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2022-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-01-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-01-03
Bylos Nr.
eA-15-520/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01865-2021-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
Administracinė byla Nr. eA-15-520/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01865-2021-8Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (9.5 E)2-1137) (toliau – ir Sprendimas) ir / ar įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso du žemės ūkio paskirties žemės sklypai, t. y. 0,57 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,3150 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai). Kadangi pareiškėjas turėjo želdintiną žemės ūkio paskirties žemę, jis ketino teikti paraišką dėl paramos miškui įveisti gavimo, kuri teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ (toliau – ir Priemonė). Pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. pavadinimas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) dėl techninių sąlygų miškui įveisti išdavimo. NŽT Švenčionių skyrius 2019 m. spalio 15 d. raštu Nr. 45SD-3918- (14.45.104) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2019 m. spalio 15 d. raštas) atsisakė pareiškėjui išduoti technines sąlygas miškui įveisti, kadangi Žemės sklypai patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Sarių, Laukių pilkapyno (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 3437) (toliau – ir Pilkapynas) – vizualinės apsaugos pozonį. Departamentas dėl tų pačių priežasčių taip pat atsisakė leisti įveisti mišką pagal planuotą rengti miško želdinimo ir žėlinimo projektą.

2.2. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 28 d. Departamento raštu Nr. (12.24VE)2V-3153 buvo informuotas, jog patyrus nuostolių dėl galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo dėl galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdo (būdų) praradimo ar kitų nuostolių, turi teisę kreiptis dėl kompensacijos.

2.3. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą dėl kompensacijos dėl negalėjimo naudotis Žemės sklypais pagal paskirtį išmokėjimo (už 0,57 ha žemės sklypą buvo prašoma išmokėti 8 712,95 Eur, o už 0,3150 ha žemės sklypą buvo prašoma išmokėti 4 814,79 Eur kompensaciją (iš viso – 13 527,74 Eur nuostolių)).

2.4. Departamentas Sprendimu atsisakė išmokėti kompensaciją už miško neįveisimą ir žemės naudojimo paskirties keitimą. Pareiškėjo prašymas dėl kompensacijos išmokėjimo buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio nuostatomis, kurios numato savininko teisę gauti kompensaciją už nuostolius, patiriamus dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo įstatymo nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, kai žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą dėl kompensacijos išmokėjimo, kurią sudarė nuostoliai (negautos pajamos), susijusios su negalėjimu pasinaudoti parama, skirta žemės savininkams miškui įveisti pagal Priemonę, ir nuostoliai, negavus žemės sklypų vertės padidėjimo įveisus mišką. Pareiškėjas prašė Departamento apskaičiuoti jo patirtus nuostolius vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 339 patvirtinta Kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, apskaičiavimo ir išmokėjimo metodika (toliau – ir Metodika), ir juos atlyginti.

2.5. Sprendime nurodyti prašymo netenkinimo motyvai nepagrįsti. Atsakovas pernelyg siaurai aiškina savininko teisę / galimybę naudoti Žemės sklypus pagal paskirtį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, abiejų pareiškėjui priklausančių Žemės sklypų žemės paskirtis – žemės ūkio, o žemės naudojimo būdas – kiti žemės paskirties žemės sklypai. Pagal Priemonę parama buvo suteikiama būtent miškui įveisti ne miško žemėje, kurioje, įgyvendinant minėtą priemonę, turėjo būti projektuojami žemės ūkio naudmenų ir kitų naudmenų plotai, kuriuose galima įveisti mišką. Dėl pareiškėjo Žemės sklypams nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pareiškėjui buvo užkirsta galimybė ne miško paskirties (žemės ūkio paskirties) žemės sklypus naudoti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir nacionaliniuose teisės aktuose numatytiems tikslams (miškui įveisti). Vien tai, kad pareiškėjas Žemės sklypus galbūt gali naudoti kitai veiklai (pvz., žemdirbystei ar gyvulininkystei), nepaneigia savininko teisių ribojimo žemę naudoti pasirinktu būdu. Todėl atsakovo motyvai apie bendrą pareiškėjo teisę naudotis žeme pagal paskirtį kitai veiklai vertintini kaip vengimas taikyti imperatyviąsias Įstatymo nuostatas ir mokėti pareiškėjui teisėtą kompensaciją.

2.6. Departamentas neįvertino, kad Įstatymas numato ženkliai platesnius kompensacijos žemės savininkams mokėjimo pagrindus, t. y. iš Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatytų atvejų, kada kompensacija gali būti išmokama, matyti, jog Įstatymas kompensacijos mokėjimo pagrindus sieja ne tik su negalėjimu žemės sklypuose vykdyti veiklą ar suplanuotą veiklą, tačiau ir su galimybių disponuoti, valdyti ir naudoti juos pagal paskirtį sumažėjimu ir / ar praradimu.

2.7. Be to, atsakovas nepagrįstai atsisakė mokėti kompensaciją remdamasis tuo, kad nėra parengtas miško įveisimo bei žemės paskirties keitimo projektas. Nors skundžiamame atsakyme tiesiogiai neįvardijama, tačiau galima suprasti, kad atsakovas miško įveisimo negautas pajamas, kurias pareiškėjas būtų gavęs pasinaudojęs ES struktūrinių fondų parama, sieja su Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje minima veikla, dėl kurios, pagal įstatymą, iki nuostolių atsiradimo turėjo buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai vykdyti. Tačiau miško įveisimas šios nuostatos taikymo prasme turėtų būti vertinamas ne kaip veiklos vykdymo negalėjimas, o žemės naudojimo sumažėjimas / praradimas ar kitų nuostolių atsiradimas. Pareiškėjas negalėjo net parengti miško įveisimo projekto, kadangi tam prieštaravo Departamentas dėl to, kad Žemės sklypuose nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Departamentas nepagrįstai manipuliuoja jam žinomomis aplinkybėmis dėl projekto, dėl kurio atsakovas iš anksto nedavė sutikimo, neatlikimo.

2.8. Sprendimui yra taikomi individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ). Pateiktas atsakymas yra nemotyvuotas, jo motyvai prieštaringi ir lakoniški, neatitinka Įstatymo 13 straipsnyje nustatyto reglamentavimo. Iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku, kokiomis teisės normomis remiamasi nusprendžiant netenkinti pareiškėjo prašymo. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindas, t. y. Sprendimas neteisėtas ir naikintinas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju yra būtina įvertinti taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų visumą: nuostolius, patiriamus dėl vykdomos veiklos, suplanuotos veiklos (kai buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai) ir (ar) galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo, galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą (būdus) praradimo, kitus nuostolius.

Šalies argumentai

4.2. Pareiškėjo prašyme minimi suvaržymai neatima galimybės naudoti, valdyti ir (ar) disponuoti Žemės sklypais (jų dalimi) pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Sprendime aiškiai nurodyti argumentai, kad kompensacija už miško neįveisimą ir žemės naudojimo paskirties keitimą negali būti išmokėta, kadangi nėra parengtas nei miško įveisimo, nei žemės paskirties keitimo projektas. Pareiškėjo prašyme nurodyti teiginiai paremti prielaidomis ir nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie pareiškėjo tikrąjį ketinimą vykdyti miško įveisimą. Galimi nuostoliai dėl žemės vertės nepadidėjimo, t. y. galimo pelno nebuvimas, negali būti laikoma pagrindu kompensacijai išmokėti, t. y. nėra Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo visumos.

4.3. Pareiškėjas savo kompensaciją iš esmės sieja su lūkesčiais gauti finansinę paramą, tačiau nepagrindžia realiai atsiradusių nuostolių tuo pagrindu, kad jo Žemės sklypai patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Pilkapyno vizualinės apsaugos pozonį. Nustatytas teisinis reguliavimas skirtas kompensuoti realiai patirtus nuostolius, tačiau nesuteikia teisės piktnaudžiauti ir pasipelnyti dėl galbūt patiriamų nuosavybės suvaržymų. Pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, jo teiginiai deklaratyvūs, o atsakovo Sprendimas yra motyvuotas pagal VAĮ reikalavimus, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė kad:

6.1. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys Žemės sklypai patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Pilkapyno – vizualinės apsaugos pozonį. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Sarių, Laukių pilkapynas kodu A1113P pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui).

Šalies argumentai

6.2. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Departamentą prašydamas išmokėti 4 814,79 Eur ir 8 712,95 Eur kompensacijas. Prašymus pareiškėjas grindė tuo, kad jam nuosavybės teise priklausantys Žemės sklypai patenka į Pilkapyno vizualinės apsaugos pozonį, nurodė, kad tuo pagrindu NŽT Švenčionių skyrius 2019 m. spalio 15 d. raštu atsisakė jam išduoti technines sąlygas miškui įveisti.

6.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo vertinimu, byloje ginčas keliamas dėl kompensacijos, kuri, kaip teigė pareiškėjas, turėtų būti išmokėta dėl jo teisių, vykdyti norimą ūkinę veiklą, apribojimo, t. y. pareiškėjas negalėjo teikti paraiškos pagal Priemonę, kadangi jam priklausantys Žemės sklypai patenka į Pilkapyno vizualinės apsaugos pozonį. Teismas pažymėjo, jog dėl to NŽT Švenčionių skyrius 2019 m. spalio 15 d. raštu atsisakė pareiškėjui išduoti technines sąlygas miškui įveisti, o Departamentas dėl tų pačių priežasčių taip pat atsisakė leisti įveisti mišką pagal planuotą rengti miško želdinimo ir žėlinimo projektą.

8. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, suformuotą aiškinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą bei pagrindus, kada ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama pagal Konstituciją.

9. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar Departamento Sprendime nurodytos normos netaikytinos pareiškėjui, ketinusiam pasinaudoti parama pagal Priemonę. Teismas detalizavo Įstatymo (2020 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XIII-3331 redakcija, įsigaliojusi nuo 2021 m. sausio 1 d.) 13 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, atkreipė dėmesį į tai, kokie subjektai ir kokiomis sąlygomis turi teisę gauti kompensaciją dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymų. Teismo vertinimu, Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad prieš apskaičiuojant kompensacijos dydį, būtina atlikti individualų nuostolių, kurie atsirado dėl konkrečiai teritorijai, į kurią pateko žemės sklypas, taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, vertinimą.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad nuostoliai buvo patirti dėl jo ketinamos vykdyti suplanuotos veiklos (miško įveisimas ne miško paskirties žemėje), teismas pabrėžė, jog įstatymų leidėjas išskyrė, kada būtų vertinama, kad asmuo patyrė nuostolius dėl ketinamos vykdyti suplanuotos veiklos. Teismas konstatavo, kad suplanuota veikla laikytina tada, kai jau buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai vykdyti. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo pradėjęs jokių procedūrų, reikalingų ketinamai vykdyti veiklai, taip pat į bylą nepateikta duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo apribota galimybė naudotis nuosavybės teise priklausančiais Žemės sklypais pagal pagrindinę sklypų paskirtį (žemės ūkio) ar kad šie sklypai būtų sumažėję, ar būtų atsiradę kiti realūs nuostoliai. Teismas sutiko su Departamento išvadomis, kad pareiškėjui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių realiai patirtus nuostolius, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad miško įveisimas Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies prasme turėtų būti vertinamas ne kaip veiklos vykdymo negalėjimas, o žemės naudojimo [būdų] sumažėjimas / praradimas ar kitų nuostolių atsiradimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė tokio pobūdžio įrodymų, o pareiškėjo nurodomi patirti nuostoliai negali būti vertinami kitaip, kaip tik paremti prielaidomis, be kita ko, dėl ketinimo vykdyti miško įveisimą. Teismas konstatavo, kad Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos suteikia galimybę gauti kompensaciją už realiai patirtus, o ne už įsivaizduojamus nuostolius.

12. Teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kurios pagrįstos aktualiu teisiniu reguliavimu), ir dėl to nenustatė pagrindo naikinti Sprendimą. Netenkinęs reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo pareiškėjo prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo nagrinėti iš naujo.

III.

13. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjo galimybė vykdyti norimą ūkinę veiklą savo nuosavybės teise priklausančiuose Žemės sklypuose yra apribota, susiklosčiusi situacija pažeidžia pareiškėjo, kaip Žemės sklypų savininko, teises, šias teises apriboja ir sudaro esmines kliūtis savo nuožiūra disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu dėl pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Konstitucinio Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė; akcentuojama, kokių sąlygų turi būti laikomasi, kai gali būti ribojamos asmens teisės ir laisvės.

Žemesnės instancijos teismas

14.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo 13 straipsnį, kurio nuostatos, užtikrinančios savininko teisę gauti kompensaciją už nuostolius, patiriamus dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, turėtų būti taikomos atsižvelgiant į nuosavybės instituto prasmę, paskirtį, bei konstitucinę doktriną. Esant situacijai, kuomet yra apribota Žemės sklypų savininko teisė su savo nuosavybe elgtis savo nuožiūra bei įgyvendinti paramos planus, Įstatymo 13 straipsnis turėtų būti taikomas vadovaujantis proporcingumo principu.

14.3. NŽT Švenčionių skyriui 2019 m. spalio 15 d. raštu atsisakius pareiškėjui išduoti technines sąlygas miškui įveisti bei Departamentui atsisakius leisti įveisti mišką pagal planuotą rengti miško želdinimo ir žėlinimo projektą, reikalavimas pareiškėjui pradėti procedūras, t. y. parengti miško įveisimo projektą ir žemės paskirties keitimo projektą (kaip nurodyta Sprendime) yra neproporcingas ir perteklinis. Administraciniu aktu atėmus galimybę įveisti mišką, yra nepagrįsta reikalauti tęsti procedūras žinant rezultato negalimumą tik tam, kad procedūrų vykdymas neva leistų kompensuoti pareiškėjo nuostolius. Be to, pareiškėjo veiksmai kreipiantis į NŽT dėl techninių sąlygų miškui įveisti išdavimo, o taip pat kreipimasis į Departamentą dėl leidimo įveisti mišką pagal planuotą rengti miško želdinimo ir žėlinimo projektą, ir yra pradėtos procedūros, siekiant įgyvendinti paramos miškui įveisti gavimo planą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nebuvo pradėjęs jokių procedūrų, reikalingų ketinamai vykdyti veiklai, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsta, o faktinė situacija atitinka Įstatymo 13 straipsnyje keliamus reikalavimus, todėl egzistuoja kompensacijos mokėjimo pagrindai.

14.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino negautų pajamų, kaip pareiškėjo patirtų nuostolių, specifikos, t. y. vertino, kad pareiškėjo patirti nuostoliai grindžiami prielaidomis, ignoruodamas tai, kad negautos pajamos yra įrodinėjamos vertinant jų realumą ir tikėtinumą. Negautų pajamų realumą ir tikėtinumą patvirtina tai, kad pastarosios apskaičiuotos remiantis Metodika bei įvertinus realias galimas paramos išmokas.

Šalies argumentai

14.5. Pareiškėjas skunde suformulavo ir alternatyvų savo pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. prašė įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo nagrinėti iš naujo. Šios galimybės eliminavimas skundžiamu Sprendimu iš esmės pažeidžia ir Įstatymo 13 straipsnį, ir pareiškėjo nuosavybės teisę. Toks Sprendimas yra neproporcingas; pareiškėjui turėtų būti suteikta galimybė bent jau papildyti kompensacijos dydžio įrodinėjimą pakartotinio kompensacijos išmokėjimo nagrinėjimo metu.

14.6. Įstatymas kompensacijos mokėjimo pagrindus sieja ne tik su negalėjimu Žemės sklypuose vykdyti veiklą ar suplanuotą veiklą (kuriai, vadovaujantis įstatymu, turi būti pradėtos procedūros šiai veiklai), tačiau ir su galimybėmis naudoti žemės sklypą pagal jo paskirtį ar / ir būdą sumažėjimu / praradimu ir net kitų, tiesiogiai įstatyme neįvardytų, patiriamų nuostolių atsiradimu. Nuostolių, dėl kurių mokama kompensacija, sąrašas nėra baigtinis, kas leido atsakovui lanksčiai ir individualiai įvertinti pareiškėjo nuostolių, patirtų dėl Žemės sklypuose nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, lėmusių pareiškėjo negalėjimą pasinaudoti parama ir įveisti mišką jam priklausančioje nuosavybėje, atlyginimo pagrindus.

14.7. Miško įveisimas Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies prasme turėtų būti vertinamas ne kaip veiklos vykdymo negalėjimas, o žemės naudojimo sumažėjimas / praradimas ar kitų nuostolių atsiradimas. Pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, jog pareiškėjas objektyviai negalėjo parengti miško įveisimo projekto, nes tam prieštaravo Departamentas dėl to, kad Žemės sklypuose nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismo reikalavimas dėl projekto, dėl kurio Departamentas iš anksto nedavė sutikimo, neatlikimo yra perteklinis ir neproporcingai ribojantis savininko nuosavybės teisę.

Atsiliepimas

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas pakartoja argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į skundą, bei pažymi, kad:

Žemesnės instancijos teismas

16.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įstatymų leidėjas išskyrė, kada būtų vertinama, kad asmuo patyrė nuostolius dėl ketinamos vykdyti, suplanuotos veiklos, o suplanuota veikla laikytina tada, kai jau buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai vykdyti.

16.2. Procedūrų pradėjimas nėra ir negali būti tapatinamas su kreipimaisis į viešojo administravimo subjektus. Šiuo atveju pareiškėjas net nebuvo parengęs būtino nei miško įveisimo, nei žemės paskirties keitimo projekto, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie pareiškėjo tikrąjį ketinimą vykdyti miško įveisimą. Galimi nuostoliai dėl žemės vertės nepadidėjimo negali būti laikoma pagrindu kompensacijai išmokėti.

16.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl šio teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (9.5 E)2-1137), kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. K. išmokėti 4 814,79 Eur ir 8 712,95 Eur kompensacijas dėl jam (pareiškėjui) nuosavybės teise priklausantiems Žemės sklypams taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas byloje taip pat yra pareiškęs reikalavimą įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo nagrinėti iš naujo.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 13 straipsniu, siekia, kad jam būtų išmokėta kompensacija už jo patirtus nuostolius dėl jo teisių vykdyti norimą ūkinę veiklą Žemės sklypuose apribojimo. Pareiškėjas prašymuose, teiktuose Departamentui, nurodė, kad jis patyrė nuostolių, negalėdamas naudoti jam nuosavybės teise priklausančių Žemės sklypų pasirinktu būdu, patirtus nuostolius sudaro negautos išmokos už miško įveisimą, sklypų vertės padidėjimas įveisus mišką, atėmus miško įveisimo išlaidas. Pareiškėjas šioje byloje nurodo, kad jis ketino teikti paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014– 2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“, tačiau to padaryti negalėjo dėl to, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys Žemės sklypai patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Pilkapyno vizualinės apsaugos pozonį. Dėl šios aplinkybės NŽT Švenčionių skyrius 2019 m. spalio 15 d. raštu Nr. 45SD-3918-(14.45.104) atsisakė pareiškėjui išduoti technines sąlygas miškui įveisti, Departamentas atsisakė leisti įveisti mišką pagal planuotą rengti miško želdinimo ir žėlinimo projektą.

19. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo šiame įstatyme nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, kai žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas, apskaičiuojamos ir išmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi; kompensacijos išmokamos vieną kartą arba mokamos kiekvienais metais ne ilgiau kaip 3 metus, išskyrus atvejus, kai kituose įstatymuose nustatyta kitaip. Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kompensacijas turi teisę gauti žemės sklypo ar teritorijos, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, patenkančių į nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, savininkas, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis, taip pat asmuo, kurio teisė į žemės sklypą įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir (ar) nustatytoje šiame įstatyme nurodytoje teritorijoje esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkai pagal kiekvieno jų atskirai patiriamų nuostolių dydį. Asmuo, turintis teisę į kompensaciją (ar šio asmens teisių ir pareigų perėmėjas), Vyriausybės nustatyta tvarka dėl jos kreipiasi į asmenį, suinteresuotą ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios tenkinant viešąjį interesą nustatyta šiame įstatyme nurodyta teritorija, vykdymu, ar į šio asmens teisių ir pareigų perėmėją, kai tokio nėra, – į instituciją, nustačiusią šią teritoriją (Įstatymo 13 str. 3 d.).

20. Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kompensacijos dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinus žemės sklype ar teritorijoje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, patenkančiuose į nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų visumą: nuostolius, patiriamus dėl vykdomos veiklos, suplanuotos veiklos (kai buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai) ir (ar) galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo, galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą (būdus) praradimo, kitus nuostolius.

21. Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių Žemės sklypų paskirtis – žemės ūkio, t. y. pareiškėjas ketino įveisti mišką žemės ūkio paskirties žemėje ir šiam tikslui gauti paramą pagal Priemonę. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. birželio 26 d. įskymu Nr. 3D-538 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Miško veisimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2020 m. vasario 6 d.) 8 punktą pagal Priemonės veiklos sritį remiama veikla: miško veisimas (vienkartinė kompensacinė išmoka), įskaitant pagal Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašą, patvirtintą Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1243 „Dėl Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, paskelbus ekstremaliąją situaciją, įveistam, bet ekstremaliojo įvykio pirmaisiais želdinių ir (arba) žėlinių augimo metais pažeistam miškui atsodinti teikiamą miško įveisimo išmokos dalį, proporcingą atsodinamų sodmenų kiekiui, vadovaujantis Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. D1-199 „Dėl Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų“, reikalavimais (1 p.); įveisto miško priežiūra, apsauga ir ugdymas (12 metų mokama kasmetinė kompensacinė išmoka) (2 p.). Taisyklių 17.7 punkte, nustatančiame, kada asmuo laikomas tinkamu gauti paramą, nurodyta, jog kai miškas veisiamas ne miško žemėje, asmuo iš NŽT teritorinio skyriaus turi būti gavęs leidimą įveisti mišką ne miško žemėje. Veisiamo miško plotas ne miško žemėje negali būti didesnis negu nurodytas leidime. Prie leidimo įveisti mišką ne miško žemės sklype turi būti pridėtas žemės sklypo planas su pažymėtu plotu, kuriame leidžiama veisti mišką.

22. Pareiškėjui NŽT teritorinis skyrius nedavė leidimo veisti miško žemės ūkio žemėje dėl Žemės sklypams nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo. Taigi yra susidariusi tokia situacija, kad Žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės naudijimo sąlygos riboja pareiškėjui teisę įveisti mišką.

23. Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 29 d. nutarime yra nurodęs, kad pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 23 straipsnį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su žemės naudojimu ūkinei veiklai, inter alia nustatydamas reikalavimus, apibrėžiančius žemės sklypų valdymą, naudojimą ir disponavimą jais bei atitinkamus apribojimus ir sąlygas žemės savininkams, atsižvelgdamas į tikslus, kurių tokiais ribojimais siekiama, taip pat į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, privalo įvertinti būtinybę atlyginti (kompensuoti) žemės savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl nustatytų ribojimų.

24. Vyriausybės 2020 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 339 patvirtintos Kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo Įstatyme nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, apskaičiavimo ir išmokėjimo metodikos 9.4 punkte nurodyta, kad asmuo, teikiantis prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo, turi pateikti informaciją apie dėl konkrečių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo patirtus ir (ar) patiriamus realius ir pagrįstus nuostolius, kuriuos prašoma kompensuoti, o 10.5 punkte nurodyta, kad šis asmuo taip pat turi pateikti dokumentus, įrodančius dėl konkrečių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo patirtus ir (ar) patiriamus konkrečius nuostolius, kuriuos prašoma kompensuoti.

25. Metodikos 23 straipsnis nustato, kad kompensacijos dydis apskaičiuojamas pagal tuos žemės sklypo ir (ar) kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis, reikalingus kompensacijos dydžiui nustatyti (pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, žemės sklypo naudojimo būdas, žemės sklypo ploto sudėtis pagal žemės naudmenų rūšis, statinio pagrindinė naudojimo paskirtis, žemės sklypo ir (ar) kito nekilnojamojo turto vertė, kiti duomenys), kurie į Nekilnojamojo turto kadastrą buvo įrašyti Metodikos 3 punkte nurodyto asmens informavimo Įstatymo 11 straipsnyje ar Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka apie konkrečias nustatytas ir (ar) planuojamas nustatyti Įstatyme nurodytas teritorijas ir jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas dieną. <...>. Kompensacijos dydis apskaičiuojamas įvertinus žemės sklype ar teritorijoje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, patenkančioje į Įstatyme nurodytą teritoriją, taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų visumą, nurodytą Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje: 23.1. nuostolius, patiriamus dėl vykdomos veiklos apribojimų, pagrįstus vykdomos veiklos finansiniais dokumentais (finansinėmis ataskaitomis ir kitais duomenimis apie vykdomos veiklos pelningumą) ar kitais pateiktais nuostolius įrodančiais dokumentais; pagal šį kriterijų įvertinus paskutinių 3 kalendorinių metų iki Metodikos 23 punkte nurodytos informavimo dienos vykdytos veiklos finansinius rodiklius, kompensacijos dydžiui apskaičiuoti vertinamas vykdytos veiklos vidutinio vienerių kalendorinių metų pelno sumažėjimas, atsiradęs dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo; 23.2. nuostolius dėl suplanuotos veiklos (kai iki Metodikos 23 punkte nurodytos informavimo dienos buvo pradėtos vykdyti šiai veiklai reikalingos procedūros); atlyginami nuostoliai, patirti dėl veiklos planavimo ir pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais ar kitais pateiktais nuostolius įrodančiais dokumentais; 23.3. nuostolius, patiriamus dėl galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo (veiklos nutraukimo); draudimo sudaryti perleidimo sandorius atveju vertinant disponavimo apribojimus, vertinama planuoto parduoti turto pardavimo kaina pagal atitinkamus pirkimo–pardavimo dokumentus, sudarytus iki Metodikos 23 punkte nurodytos informavimo dienos; vertinant naudojimo ir valdymo apribojimus, vertinami paskutinių 3 kalendorinių metų iki Metodikos 23 punkte nurodytos informavimo dienos finansiniai rodikliai (vertinamas vykdytos veiklos sukurtas pelnas); kompensaciją išmokantis asmuo ar institucija turi diskrecijos teisę įvertinti ir kitas aplinkybes, susijusias su vykdyta veikla (ar veikla tik neseniai pradėta vykdyti ir (ar) nėra gautas pelnas, ar prisiimti finansiniai įsipareigojimai, reikalingi veiklai vykdyti ar tam tikroms priemonėms įsigyti, kitas aplinkybes); 23.4. galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą (būdus) praradimo nuostolius; nustatoma, ar specialiosios žemės naudojimo sąlygos leidžia vykdyti vykdomą ar suplanuotą vykdyti veiklą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą (būdus), ar galima vykdyti panašią veiklą, vertinamos kitos aplinkybės; 23.5. kitus dokumentais pagrįstus nuostolius, patiriamus dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo (toliau – papildomi nuostoliai).

26. Metodikos 24 punkte nurodyta, kad apskaičiuojant kompensacijos dydį, įvertinami tik realūs ir pagrįsti nuostoliai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje.

27. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

28. Negautos pajamos kaip nuostoliai yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-684/2021; kt.). Negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154/823; kt.).

29. Iš pareiškėjo atsakovui teiktos informacijos nustatyta, kad pareiškėjas siekė gauti kompensacijas už nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl negalėjimo naudoti Žemės sklypus miškui įveisti (pasodinti ąžuolus) už gautą paramą ir padidinti Žemės sklypų vertę įveisus mišką. Pareiškėjas neteikė įrodymų, kad Žemės sklypai dėl taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nebegali būti naudojami pagal paskirtį (arba sumažėjo galimybė juos panaudoti pagal paskirtį), jog sumažėjo Žemės sklypų vertė. Pareiškėjo nurodomi nuostoliai (negautos pajamos) šiuo atveju turėtų būti vertinami kaip kiti nuostoliai, nurodyti Metodikos 23.5 punkte. Pažymėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje yra nurodyti ir kiti nuostoliai, kurie gali būti atlyginami dėl žemės sklypams taikomų specialiųjų sąlygų, tačiau asmuo, parašantis atlyginti tokio pobūdžio nuostolius, privalo pateikti dokumentus, įrodančius dėl konkrečių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo patirtus ir (ar) patiriamus konkrečius nuostolius, kuriuos prašoma kompensuoti.

30. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, įvertinę pareiškėjo pateiktus įrodymus apie jo nurodomus patirtus nuostolius, kurie jam turėtų būti kompensuoti (negauta parama, Žemės sklypų rinkos vertės padidėjimas), pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytus patirtus nuostolius. Įvertinus pareiškėjo atsakovui teiktuose prašymuose nurodytą nuostolių apskaičiavimą, apeliaciniame skunde nurodytus nuostolius ir pateiktą nuostolių apskaičiavimo suvestinę, konstatuotina kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodomi patirti 13 527,74 Eur nuostoliai yra paremti prielaidomis, o ne įrodymais.

31. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

32. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo ir Metodikos nuostatas pareiškėjui atlygintini realūs ir pagrįsti nuostoliai, nurodyti CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, o dokumentus (įrodymus) dėl tokių patirtų nuotolių turi pateikti asmuo, prašantis išmokėti kompensaciją dėl patirtų nuostolių.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus skaičiavimus, kuriais jis įrodinėja, kad patyrė realius ir pagrįstus nuostolius, už kuriuos prašoma kompensuoti jo nurodomas sumas, nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad jis įrodė jo patirtus realius ir pagrįstus nuostolius. Pareiškėjo atsakovui ir pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pateikti skaičiavimai apie planuotą veiklą, gautiną paramą, miško įveisimo išlaidas, negautas pajamas dėl Žemės sklypų vertės padidėjimo, nėra pagrįsti jokiais įrodymais bei finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

35. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė