- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-13
- Bylos Nr.
- eI3-735-809/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01865-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
- Pareiškėjas
- A. K.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
dalyvaujant atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovei R. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (9.5 E)2-1137) (toliau – ir Sprendimas) ir/ar įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėdamas ginčo faktines aplinkybes nurodo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso du žemės ūkio paskirties žemės sklypai, t. y. 0,57 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,3150 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo želdintiną žemės ūkio paskirties žemę, pareiškėjas ketino teikti paraišką dėl paramos miškui įveisti gavimo, kuri teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014– 2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ (toliau – ir paraiška). Pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl techninių sąlygų miško įveisimui išdavimo. NŽT Švenčionių skyrius 2019 m. spalio 15 d. raštu Nr. 45SD-3918- (14.45.104) atsisakė pareiškėjui išduoti technines sąlygas miško įveisimui, kadangi žemės sklypai patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Sarių, Laukių pilkapyno (unikalus kodas 3437) vizualinės apsaugos pozonį. Tuo tarpu Departamentas dėl tų pačių priežasčių taip pat atsisakė leisti įveisti mišką pagal planuotą rengti miško želdinimo ir žėlinimo projektą. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 28 d. Departamento raštu (reg. Nr. (12.24VE)2V-3153) buvo informuotas, jog patyrus nuostolių dėl galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo dėl galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdo (būdų) praradimo ar kitų nuostolių, turi teisę kreiptis dėl kompensacijos. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą dėl kompensacijos dėl negalėjimo naudotis žemės sklypais pagal paskirtį išmokėjimo. Konkrečiai, už 0,57 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo prašoma išmokėti 8 712,95 Eur, o už 0,3150 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo prašoma išmokėti 4 814,79 Eur kompensaciją. Viso buvo prašoma atlyginti 13 527,74 Eur nuostolių. Departamentas pateikė 2021 m. gegužės 13 d. atsakymą „Dėl prašymo išmokėti kompensaciją“ Nr. (9.5 E)2-1137)“, kuriuo pareiškėjo prašymo netenkino ir atsisakė išmokėti kompensaciją už miško neįveisimą ir žemės naudojimo paskirties keitimą.
Nurodo, kad pareiškėjo prašymas dėl kompensacijos išmokėjimo buvo grindžiamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio nuostatomis, kurios numato savininko teisę gauti kompensaciją už nuostolius, patiriamus dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo įstatymo nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, kai žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą dėl kompensacijos išmokėjimo, kurią sudarė nuostoliai (negautos pajamos), susijusios su negalėjimu pasinaudoti parama, skirta žemės savininkams miško įveisimui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ (toliau – ir Priemonė) ir nuostoliai, negavus žemės sklypų vertės padidėjimą įveisus mišką. Pareiškėjas prašė Departamento apskaičiuoti jo patirtus nuostolius vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 339 patvirtinta kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, apskaičiavimo ir išmokėjimo metodika (toliau – ir Metodika), ir juos atlyginti.
Nesutikdamas su Sprendimu nurodo, kad atsakovas pernelyg siaurai aiškina savininko teisę/galimybę naudoti žemės sklypus pagal paskirtį. Pareiškėjas remiasi Žemės įstatymo nuostatomis bei nurodo, kad abiejų pareiškėjui priklausančių žemės sklypų žemės paskirtis – žemės ūkio, o žemės naudojimo būdas – kiti žemės paskirties žemės sklypai. Pažymi, kad pagal Priemonę parama buvo suteikiama būtent miškui įveisti ne miško žemėje, kurioje, įgyvendinant minėtą priemonę, turėjo būti projektuojami žemės ūkio naudmenų ir kitų naudmenų plotai, kuriuose galima įveisti mišką. Dėl pareiškėjo žemės sklypams nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pareiškėjui buvo užkirsta galimybė ne miško paskirties (žemės ūkio paskirties) žemės sklypus naudoti Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose numatytiems tikslams (miško įveisimui). Vien tai, kad pareiškėjas žemės sklypus galimai gali naudoti kitai veiklai (pvz., žemdirbystei ar gyvulininkystei), nepaneigia savininko teisių ribojimo žemę naudoti pasirinktu būdu. Todėl atsakovo motyvai apie bendrą pareiškėjo teisę naudotis žeme pagal paskirtį kitai veiklai vertintini kaip vengimas taikyti imperatyvias įstatymo nuostatas ir mokėti pareiškėjui teisėtą kompensaciją.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvertino, kad Įstatymas numato ženkliai platesnius kompensacijos žemės savininkams mokėjimo pagrindus. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, kompensacija gali būti išmokama už nuostolius, patiriamus dėl vykdomos veiklos, suplanuotos veiklos (kai buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai) ir (ar) galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo, galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą (būdus) praradimo, kitus nuostolius. Kaip matyti, Įstatymas kompensacijos mokėjimo pagrindus sieja ne tik su negalėjimu žemės sklypuose vykdyti veiklos ar suplanuotos veiklos, tačiau ir galimybių disponuoti, valdyti ir naudoti juos pagal paskirtį sumažėjimu ir/ar praradimu.
Atsakovas nepagrįstai atsisakė mokėti kompensaciją remdamasis tuo, kad nėra parengtas miško įveisimo bei žemės paskirties keitimo projektas. Nors skundžiamame atsakyme tiesiogiai neįvardijama, tačiau galima suprasti, kad atsakovas miško įveisimo negautas pajamas, kurias pareiškėjas būtų gavęs pasinaudojęs Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, sieja su Įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje minima veikla, dėl kurios, pagal įstatymą, iki nuostolių atsiradimo turėjo buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai vykdyti. Pažymi, kad miško įveisimas šios nuostatos prasme, turėtų būti vertinamas ne kaip veiklos vykdymo negalėjimas, o žemės naudojimo sumažėjimas/praradimas ar kitų nuostolių atsiradimas. Pareiškėjas negalėjo net parengti miško įveisimo projekto, kadangi tam prieštaravo Departamentas dėl to, kad žemės sklypuose nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Todėl atsakovas nepagrįstai manipuliuoja jam žinomomis aplinkybėmis dėl projekto, dėl kurio atsakovas iš anksto nedavė sutikimo, neatlikimo.
Nurodo, kad Sprendimui yra taikomi individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai. Pateiktas atsakymas yra nemotyvuotas, paremtas lakoniškais, abstrakčiais ir prieštaringais motyvais, visapusiškai neišanalizavus Įstatymo 13 straipsnio įtvirtintos nuostatos, numatančios kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo žemės savininkų patiriamų nuosavybės suvaržymų mokėjimo pagrindus, taikymo sąlygų. Pareiškėjo vertinimu, iš ginčijamo atsakymo turinio, apskritai, nėra aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis remiamasi nusprendžiant netenkinti pareiškėjo prašymo. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindas. Apibendrindamas nurodo, kad atsakovo priimtas skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu.
Atsiliepimas
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra būtina įvertinti taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų visumą: nuostolius, patiriamus dėl vykdomos veiklos, suplanuotos veiklos (kai buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai) ir (ar) galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo, galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą (būdus) praradimo, kitus nuostolius. Pažymi, kad pareiškėjo prašyme minimi suvaržymai neatima galimybės naudoti, valdyti ir (ar) disponuoti žemės sklypais (jo dalimi) pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Sprendime aiškiai nurodyti argumentai, kad kompensacija už miško neįveisimą ir žemės naudojimo paskirties keitimą negali būti išmokėta, kadangi nėra parengtas nei miško įveisimo, nei žemės paskirties keitimo projektas. Tuo tarpu Pareiškėjo prašyme nurodyti teiginiai paremti prielaidomis ir menamais spėjimais ir nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie pareiškėjo tikrąjį ketinimą vykdyti miško įveisimą. Galimi nuostoliai dėl žemės vertės nepadidėjimo, t. y. galimo pelno nebuvimas negali būti laikoma pagrindu kompensacijai išmokėti.
Nurodo, kad, nagrinėjamu atveju, nėra Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo visumos, o pareiškėjas savo kompensaciją iš esmės sieja su lūkesčiais gauti finansinę paramą, tačiau nepagrindžia realiai atsiradusių nuostolių tuo pagrindu, kad jo žemės sklypai patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Sarių, Laukių pilkapyno (unikalus kodas 3437) vizualinės apsaugos pozonį.
Pabrėžia, kad pakanka duomenų išvadai, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, teiginiai deklaratyvūs, o atsakovo Sprendimas yra pagrįstas atlikta įrodymų analize, motyvuotas pagal VAĮ nuostatas, todėl naikinti jo nėra pagrindo.
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (9.5 E)2-1137) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą pareiškėjo prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo nagrinėti iš naujo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Sarių, Laukių pilkapyno (unikalus kodas 3437) vizualinės apsaugos pozonį.
Sarių, Laukių pilkapynas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 3437) esantis (duomenys neskelbtini), yra Kultūros vertybių registre registruotas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Sarių, Laukių pilkapynas kodu A1113P pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (nustatytas apsaugos tikslas – saugoti moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui).
Pareiškėjas 2021 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Departamentą prašydamas išmokėti 4 814,79 Eur ir 8 712,95 Eur kompensacijas. Prašymus grindė tuo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Sarių, Laukių pilkapyno (unikalus kodas 3437) vizualinės apsaugos pozonį. Nurodė, kad tuo pagrindu NŽT Švenčionių skyrius 2019 m. spalio 15 d. raštu Nr. 45SD-3918-(14.45.104) atsisakė pareiškėjui išduoti technines sąlygas miško įveisimui.
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (9.5 E)2-1137 „Dėl prašymų išmokėti kompensaciją” (Sprendimas), kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu su skundu kreipėsi į teismą.
Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl kompensacijos priteisimo, kuri, kaip teigia pareiškėjas, turėtų būti išmokėta dėl jo teisių, vykdyti norimą ūkinę veiklą, apribojimo. Pareiškėjas ketino teikti paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014– 2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“, tačiau to padaryti negalėjo dėl to, kad abu pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys sklypai patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – Sarių, Laukių pilkapyno (unikalus kodas 3437) vizualinės apsaugos pozonį. Tuo pagrindu NŽT Švenčionių skyrius 2019 m. spalio 15 d. raštu Nr. 45SD-3918-(14.45.104) atsisakė pareiškėjui išduoti technines sąlygas miško įveisimui. Departamentas dėl tų pačių priežasčių taip pat atsisakė leisti įveisti mišką pagal planuotą rengti miško želdinimo ir žėlinimo projektą.
Asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas). Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinėje jurisprudencijoje nėra draudžiamas ūkinės veiklos laisvės ribojimas. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d.; 2000 m. spalio 18 d.; 2002 m. kovo 14 d.; 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą). Remiantis konstituciniu asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principu ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas, t. y. leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Tačiau įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Taigi, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar Departamento Sprendime nurodytos normos netaikytinos pareiškėjo, ketinusio pasinaudoti parama pagal Priemone, atžvilgiu. Šis vertinimas atliktinas pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su ketinimu vykdyti norimą ūkinę veiklą (įveisti mišką), kontekstą įvertinus Departamento nurodytų Įstatymo nuostatų apimtyje.
Kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo nustatytose šiame įstatyme nurodytose teritorijose skyrimą, apskaičiavimą reglamentuoja Įstatymo (2020 m. spalio 15 d. redakcija) 13 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad kompensacijos dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo šiame įstatyme nurodytose teritorijose, nustatytose tenkinant viešąjį interesą, kai žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas, apskaičiuojamos ir išmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi. Kompensacijos išmokamos vieną kartą arba mokamos kiekvienais metais ne ilgiau kaip 3 metus, išskyrus atvejus, kai kituose įstatymuose nustatyta kitaip. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Kompensacijas turi teisę gauti žemės sklypo ar teritorijos, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, patenkančių į nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, savininkas, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis, taip pat asmuo, kurio teisė į žemės sklypą įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir (ar) nustatytoje šiame įstatyme nurodytoje teritorijoje esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkai pagal kiekvieno jų atskirai patiriamų nuostolių dydį. Asmuo, turintis teisę į kompensaciją (ar šio asmens teisių ir pareigų perėmėjas), Vyriausybės nustatyta tvarka dėl jos kreipiasi į asmenį, suinteresuotą ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios tenkinant viešąjį interesą nustatyta šiame įstatyme nurodyta teritorija, vykdymu, ar į šio asmens teisių ir pareigų perėmėją, kai tokio nėra, – į instituciją, nustačiusią šią teritoriją (3 dalis). Kompensacijos dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinus žemės sklype ar teritorijoje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, patenkančiuose į nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų visumą: nuostolius, patiriamus dėl vykdomos veiklos, suplanuotos veiklos (kai buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai) ir (ar) galimybės valdyti, naudoti ir (ar) disponuoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sumažėjimo, galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, žemės sklypo naudojimo būdą (būdus) praradimo, kitus nuostolius (4 dalis).
Iš Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos matyti, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad prieš apskaičiuojant kompensacijos dydį, būtina atlikti individualų nuostolių, kurie atsirado dėl konkrečiai teritorijai, į kurią pateko žemės sklypas, taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, vertinimą.
Kaip teigia pareiškėjas, jam nuostoliai atsirado dėl jo ketinamos vykdyti, suplanuotos veiklos (miško įveisimas ne miško paskirties žemėje). Kaip matyti iš pirmiau aptartos teisės nuostatos, įstatymų leidėjas išskyrė, kada būtų vertinama, kad asmuo patyrė nuostolius dėl ketinamos vykdyti, suplanuotos veiklos. Splanuota veikla laikytina tada, kai jau buvo pradėtos vykdyti procedūros, reikalingos šiai veiklai vykdyti. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nebuvo pradėjęs jokių procedūrų, reikalingų ketinamai vykdyti veiklai. Taip pat į bylą nėra pateikta duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo apribota galimybė naudotis nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais pagal pagrindinę sklypų paskirtį (žemės ūkio), ar klypai būtų sumažėję, ar būtų atsiradę kiti realūs nuostoliai. Sutiktina su Departamento išvadomis, kad pareiškėjui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių realiai patirtus nuostolius, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų.
Nors pareiškėjas nurodo, kad, jo teigimu, miško įveisimas Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies prasme, turėtų būti vertinamas ne kaip veiklos vykdymo negalėjimas, o žemės naudojimo sumažėjimas/praradimas ar kitų nuostolių atsiradimas, tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų dėl žemės sklypų naudojimo sumažėjimo/praradimo, o pareiškėjo nurodomi patirti nuostoliai 13 527,74 Eur negali būti vertinami kitaip, kaip tik paremti prielaidomis, tame tarpe ir dėl ketinimo vykdyti miško įveisimą. Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos suteikia galimybę gauti kompensaciją už realiai patirtus, o ne už įsivaizduojamus nuostolius.
Nagrinėjamu atveju Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas Departamento sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kurios pagrįstos aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamą Departamento sprendimą naikinti nėra teisinio pagrindo.
Netenkinus reikalavimo panaikinti Departamento sprendimą, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo pareiškėjo prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo skundas netenkinamas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.