- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-74-245-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-00703-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- V. J.
- Kaltinamasis
- V. K.
- Advokatai
- Vytautas Merkšaitis
Teisėjas Alvydas Rimkevičius Proceso Nr. 1-22-1-00703-2011-0
2013 m. sausio 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorėms Rasai Kamantauskienei, Kristinai Mockienei, gynėjui advokatui Vytautui Merkšaičiui, nuteistajam V. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-03 nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 284 str.1 d. ir BK 138 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 284 str. 1 d. – 6 mėnesiai laisvės apribojimo, pagal BK 138 str. 1 d. – 1 metai laisvės apribojimo, kurios subendrintos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. pagrindu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - 1 (vieneri) metai laisvės apribojimo, uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu po 21 val. lankytis vietose, kur parduodamas alkoholis, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą;
nukentėjusio V. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo V. K. priteista nukentėjusiajam 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1307.61 Lt turtinės žalos atlyginimo;
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas pagal BK 284 str.1 d. ir BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-06-25, 06.00 val., prie baro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pažeisdamas viešąją tvarką, tyčia prikibo prie V. J., kuris draudė jam šlapintis baro kieme, išplūdo jį necenzūriniais žodžiais, po to, sugriebęs už kairės rankos mažojo piršto, staigiu judesiu jį atlenkė ir sulaužė kairės plaštakos V-ojo piršto falangą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. skundžia apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kadangi apeliantas jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad V. K. įvykdė BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. J. parodymais, tačiau nevertino kaltinamąjį teisinančių įrodymų, kurie yra nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios, ir kuriuos patvirtino liudytojo V. J. parodymai, kad apeliantas ketino nusišlapinti baro kieme, nes tualetas buvo netvarkingas. Pats V. J. pirmas stūmė kaltinamąjį, jokio kontakto nebuvo. Be to, V. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu, kad jam matant kaltinamasis nestumdė nukentėjusiojo ir nebuvo sugriebęs jo už rankų. Kilus konfliktui, V. J. jį išsivedė iš baro. Apylinkės teismas neįvertino, kad paties V. J. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, jis skirtingai pasakojo sužalojimo aplinkybes tyrimo metu. Niekas nepatvirtino nukentėjusiųjų duotų parodymų, kad kaltinamasis buvo agresyviai nusiteikęs, konfliktiškas, kabinėjosi prie kitų baro klientų. Apelianto manymu, nukentėjusysis nelegaliai dirbo bare apsauginiu. Teisme liudytojas A. T. patvirtino kaltinamojo nurodytas aplinkybes, parodė, kad buvo iškvietimas į kavinę, tačiau kaltinamojo neprisiminė. Jis nepamena, kad būtų buvusi padaryta kokia nors žala ar kad kas nors būtų buvęs sulaikytas. Teismas neatsižvelgė ir į liudytojo D. P. parodymus, kad įvykis buvo nufilmuotas, tačiau įrašas dingo. Liko neįvertintas ir neištirtas svarbus įrodymas, kuris galėjo paneigti ar patvirtinti svarbias aplinkybes. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kada buvo kreiptasi įgydymo įstaigą ir policiją, todėl abejonių kelia tai, kad nukentėjusysis į gydymo įstaigą kreipėsi tik 2012-06-30, nors minimas incidentas bare įvyko 2012-06-25. Jis prieš tai 2012-06-27 kreipėsi į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę ir nurodė, kad 2012-06-24 buvo sužalotas buityje. Be to, nedarbingumo pažymose traumos priežastis nurodyta kaip nelaimingas atsitikimas buityje. Ši aplinkybė liko neįvertinta. Nesiaiškinta, kodėl nukentėjusysis patyręs sužalojimus iš karto nesikreipė į policiją ir į medikus. Specialisto išvadoje nurodytas sužalojimas galėjo atsirasti tiek pašalinės jėgos poveikyje, tiek ir griuvimo metu. Teismas neįvertino ir tų aplinkybių, kad V. J. teisme, rodydamas kaip lūžo pirštas, paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad bandė sulaikyti rankas ir tada kaltinamasis jam griebė už piršto. Klausimas, kodėl jis buvo apglėbęs kaltinamąjį, liko neatsakytas.
Nepagrįstai apylinkės teismas konstatavo ir tai, kad buvo padaryta BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Kaltinamojo šlapinimasis viešoje vietoje nebuvo nukreiptas į viešosios rimties sutrikdymą, šie veiksmai buvo atlikti kitiems asmenims būnant atokiau nuo įvykio vietos. Be to, incidentas įvyko paryčiais, apie 6 val., baras jau buvo beužsidarantis, lankytojų buvo nedaug. Nei vienas iš apklaustų liudytojų neminėjo, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kad aplinkiniai buvo šokiruoti. Dėl kilusio abipusio konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, kuris truko 1,5 minutės, negalima kategoriškai daryti išvados, kad buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka. Kaltinamojo tyčia nebuvo nukreipta į viešąją tvarką, jis nesuvokė savo veiksmų kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimo. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jo elgesys buvo įžūlus, agresyvus ar chuliganiškas, jis tiesiog norėjo nusišlapinti baro kieme, nes baro tualetas buvo netvarkingas. Jo pasakyti necenzūriniai žodžiai buvo ne apsaugos darbuotojo, o baro tvarkos atžvilgiu. Šios aplinkybės patvirtina, kad jo veiksmuose galimai yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 str., požymiai, tačiau ne baudžiamosios teisės pažeidimas.
Visos šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, todėl jis turi būti išteisintas iš jam pareikštų kaltinimų, o civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam turi būti atmestas. Be to, nukentėjusysis neįrodė, kuo pasireiškė jo išgyvenimai, kaip jis buvo pažemintas kitų asmenų akyse, nes niekas iš liudytojų nepatvirtino, kad matė incidentą, jog būtų pažeista jo garbė ir orumas, kaip ir neįrodė patirtų nepatogumų dėl lūžusio piršto. Kadangi apeliantas nukentėjusiajam jokio sužalojimo nepadarė, todėl jis nesutinka su pareikštu ieškiniu dėl V. J. gydymo išlaidų ir nedarbingumo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra, kadangi apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pripažino V. K. kaltu, padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 1 d. numatytus nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo kaltę. Nors kaltinamasis V. K. dėl pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas įrodyta nukentėjusiojo ir liudytojų, eksperto parodymais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir kita bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčijamas V. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumas, tačiau nenurodyta, kokių būtent jo kaltę paneigiančių duomenų apylinkės teismas nevertino. Todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip deklaratyvus.
Nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. J. parodymais, kuris, išėjęs į lauką parūkyti, pamatė, kad lauke kaltinamasis su kažkuo konfliktavo, nes šis bandė baro kiemo kampe šlapintis. Konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusysis sudrausmino kaltinamąjį, kad šis eitų šlapintis į tualetą. Tuomet jie abu apsižodžiavo, kaltinamasis išplūdo nukentėjusįjį įvairiais necenzūriniais žodžiais, apstumdė, suėmė jam už rankų ir užlaužė pirštą, norėjo suduoti smūgį, bet tik kepštelėjo per galvą bei po to pasišalino. Neturi jokios reikšmės V. K. veiksmų kvalifikavimui ta skunde nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusysis šiame bare apsauginiu nedirbo, kadangi jis kaip pilietis vykdė pilietinę pareigą - norėjo sudrausminti viešoje vietoje – viduryje miesto, baro kieme, prie žmonių, šviesoje, ketinantį šlapintis kaltinamąjį. Aplinkybę, kad kaltinamasis baro kieme norėjo nusišlapinti prie šalia buvusio medžio, patvirtino ir liudytojas V. J., jog atėjo nukentėjusysis ir draudė kaltinamajam šlapintis, tačiau jis nukentėjusiojo ir kaltinamojo fizinio kontakto nematė. Baro direktorius liudytojas D. P. teisme parodė, kad iš nukentėjusiojo V. J. pasakojimo jis sužinojo, jog į barą 2011-06-25 ryte atėjo kaltinamasis, su juo įvyko konfliktas, nes šis bandė baro kieme šlapintis, įvyko susistumdymas, nes nukentėjusysis bandė apraminti šį lankytoją, kad jam lūžo pirštas. Šiais liudytojų parodymais nustatyta, kad V. K. įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių visuomenės moralės ir elgesio normų negerbimo - šlapinimasis viešoje vietoje yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Teismų praktikoje tokie atvejai, kai asmuo atlieka gamtinius reikalus viešoje erdvėje, pripažįstami BK 284 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymu. V. K. veiksmai neabejotinai buvo nepadorūs, ignoruojantys moralės ar elgesio normas, kuriuos pagrįstai apylinkės teismas įvertino kaip trikdančius visuomenes rimtį ir tvarką. Įvertinus tai, jog aptariami veiksmai buvo demonstratyvūs, atlikti tyčia, be jokios aiškios ar pateisinamos priežasties (baro tualetas, pasak jo, buvo pridergtas), juos matė ir kiti asmenys, rodo apelianto nepagarbos demonstravimą aplinkiniams bei akivaizdų visuomeninės rimties ir tvarkos trikdymą. Nors apeliantas teigia, kad tuo metu netoliese pašalinių asmenų nebuvo, dėl ko baro kiemas negali būti vertinamas kaip vieša vieta, tačiau veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Be to, baro kieme tuo metu rūkė ne tik vaikinai, bet ir merginos, ir jis tai atliko jų akivaizdoje.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas ir tas, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip administracinis teisės pažeidimas. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad nedidelis chuliganizmas, numatytas ATPK 174 straipsnyje, yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir administracinių teisės pažeidimų pagal veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingų pasekmių turinys ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, bendrininkavimo forma, nusikaltimo tikslai bei motyvai. BK 284 straipsnio 1 dalies ir ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes jomis kėsinamasi į viešąją tvarką, kaltė reiškiasi tyčios forma. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu – kaltininko veiksmų ypatybėmis, padarymo būdu, intensyvumu, trukme, padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-490/2009). V. K. veiksmų negalima prilyginti nedideliam chuliganizmui, kadangi jo elgesys rodė aiškų visuomenės moralės normų negerbimą, jis šlapinosi ne tik gretimai stovėjusių vaikinų, bet ir merginų akivaizdoje, tai buvo daroma šviesiu paros metu miesto centre ir tyčia. Tai, kad jis savo veiksmais nesiekė sutrikdyti visuomenės rimties, o paprasčiausiai norėjo nusilengvinti, juridinės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Objektyviai jo veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Šiuo aspektu pastebėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad šios veikos konstatavimui nurodyti požymiai neturi reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, nereikalaujanti padarinių, pakanka bent vieno alternatyvaus požymių, kad nusikalstama veika būtų baigta. Dėl to neturi reikšmės ir ta aplinkybė, kad jis niekam žalos nepadarė. Beje, tyčios kryptingumą rodo ir tai, kad sudrausmintas dėl netinkamo elgesio jis net neatsiprašė.
Tokiu būdu neabejotinai įrodyta, kad V. K. tokiais savo veiksmais padarė BK 284 str. 1 d. nusikalstamą veiką, dėl ko V. K. apeliacinio skundo argumentai, kad jis turėtų būti išteisintas dėl šio nusikaltimo, atmetami.
Kolegija nemato pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir dėl BK 138 str. 1 d. nusikaltimo inkriminavimo V. K.. Bylos duomenimis nustatyta ir teisme įrodyta, kad incidento metu nukentėjusiajam V. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pagrindiniu įrodymu šioje situacijoje vertintinas nukentėjusiojo parodymas, kad V. K. jį apstumdė, suėmė jam už rankų ir užlaužė pirštą, norėjo suduoti smūgį, tačiau tai padaryti jam nepavyko. Pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra, kadangi šią aplinkybę patvirtina ir specialisto išvada Nr.Gl763/11(02), kurioje konstatuotas V. J. kairės plaštakos V-o piršto II falangos lūžis, padarytas kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasakoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Konstatuotas sužalojimas galėjo atsirasti tiek pašalinės jėgos poveikyje, tiek ir griuvimo metu. Konstatuotas sužalojimas tyčiniam savęs žalojimui nebūdingas (t. 1, b. 1. 20, 135). Teismo medicinos ekspertė M. K. paaiškino, kad nukentėjusiajam padarytas kūno sužalojimas galėjo gautis ne kaltinamojo, o nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, tai yra kaltinamajam paėmus už nukentėjusiojo kairės plaštakos ir tokiu būdu užlaužus jo pirštą. Ekspertė nurodė, kad 2011-07-01 specialisto išvadoje yra padaryta rašybos ir teksto korektūros klaidų, todėl ji pateikė teismo prašymu patikslintą išvadą (t.1., b.l. 124-125). Ekspertė paaiškino ir tą aplinkybę, kad trauma ne darbo metu yra vertinama kaip trauma buityje, todėl atsižvelgiant, kad minėtas sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas apie 6 val. ryto, pagrįstai sužalojimas pripažintas buitiniu. Be to, kaltinamasis teisme pripažino, kad jis buvo sugriebęs nukentėjusįjį už rankų (t. 1, b. l. 124). Ekspertė teisme paaiškino ir specialisto išvados netikslumus, kurie yra techninio pobūdžio ir dėl jų nėra pagrindo laikyti specialisto išvadą netinkamu įrodymu. Be to, teismui buvo pateikta pataisyta specialisto išvada ir kuri abejonių dėl V. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nekelia (t.1, b. l. 135). Liudytojas apsaugos darbuotojas A. T. paties įvykio nematė, jis tik patvirtino tą aplinkybę, kad 2011-06-24 buvo iškvietimas į kavinę A. P.. Liudytojas D. P. paties įvykio nematė, jis parodė, kad filmuotą vaizdo medžiagą buvo paėmę policijos darbuotojai. Šie parodymai ir tai, kad nėra išlikę filmuotos vaizdo medžiagos apie bare kilusį incidentą V. K. kaltės neįrodo ir nepaneigia, todėl jie kaip įrodymai dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų vertinami ir negali būti. Be to, nepaneigia V. K. padaryto sužalojimo V. J. fakto ta aplinkybė, kad jis kreipėsi į medikus praėjus kelioms dienoms po sužalojimo. Įvertinus tai, kad incidentas įvyko ankstų šeštadienio rytą, apie 6 val., o nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigą 2011-06-27 (pirmadienį) (t. 1, b. l. 114), logiška, kad piršto traumą patyręs žmogus galėjo tikėtis per savaitgalį pasveikti, juo labiau, kad medicininių dokumentų išrašuose yra gydytojo įrašas „trauma 06.24 buityje“. Šios aplinkybės taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės padarius V. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis V. K. nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys turi būti atmestas. V. K. kaltė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų įrodyta, todėl ir civilinis ieškinys priteistas pagrįstai ir teisingai. BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nustatyta, jog nuteistojo V. K. tyčiniais veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. J. sveikata, nuteistasis pasikėsino į vieną labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Apylinkės teismas teisingai priteisė atlyginti pagrįstą turtinę žalą, kadangi sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos taikomas visiško jos atlyginimo principas, ir atmetė nepagrįstą.
Neturtinei žalai atlygtini netaikomas visiško žalos atlyginimo principas. Tačiau neabejotinai kaltinamojo V. K. tyčiniais neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam V. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis patyrė nepatogumus dėl kairės rankos mažojo piršto lūžimo, skausmą, išgyvenimus, tačiau nukentėjusiojo prašoma piniginė kompensacija (4000 Lt) neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl neturtinės žalos dydis V. J. nustatytas 1000 Lt teisingai. Neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam apylinkės teismas priteisė, atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus bei teismų praktiką tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinta skirtingai - 800 Lt, 2000 Lt, 3000 Lt, 10 000 Lt ir šie sprendimai nebuvo naikinami ar keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010). Tai tik patvirtina, kad neturtinės žalos įvertinimą pinigine išraiška lemia konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių visuma, kurios buvo įvertintos ir šioje byloje. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nukentėjusiajam V. J. priteista atlyginti 1000 Lt neturtinė žala susiklosčiusiai teismų praktikai neprieštarauja (kasacinės nutartys Nr. 2K-15/2013, 2K-586/2012). Dėl to mažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.
Taigi, nėra pagrindo daryti išvadai, jog civilinio ieškinio klausimas šioje byloje išspręstas neteisingai, todėl V. K. skundo argumentas šiuo aspektu atmetamas kaip nepagrįstas.
Daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo V. K. nusikalstamas veikas ir pripažino jį kaltu dėl nuosprendyje nurodytų nusikaltimų padarymo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių nekelia. Nuteistojo apeliaciniame skunde deklaruojama, kad apylinkės teismas atmetė nuoseklius jo parodymus, o liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai prieštarauja vieni kitiems tačiau apeliantas nepateikė jokių jo kaltę paneigiančių įrodymų nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Nenustatyta, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas būtų šališkas nuteistojo V. K. atžvilgiu, kaip ir negalima tvirtinti, kad teismas turėjo kokią nors iš anksto suformuotą nuomonę. Byloje pateikti duomenys buvo tinkamai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tiek nuteistajam, tiek jo gynėjui buvo suteikta teisė reikšti nušalinimus, prašymus apklausti kitus proceso dalyvius ar pateikti jų kaltę paneigiančius įrodymus.
Todėl pagrindo daryti išvadai, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus rodymus, nėra. Pažymima ir tai, kad teismas išvadas grindė ne vienu kuriuo nors įrodymu, o teisme ištirtų įrodymų visuma, kurią sudaro eilė vienas kitą papildančių ir susijusių aplinkybių.
Todėl nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.