- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-15
- Bylos Nr.
- 2K-490/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- V. N.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos dvejų metų devynių mėnesių ir 2 dienų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. N. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliai elgdamasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį: 2007 m. birželio 14 d., apie 22 val., Klaipėdos r., kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 221 km, būdamas neblaivus, kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų trukdė bei neleido internetinio portalo „lrytas.lt“ žurnalistei R. B. ir UAB „Lietuvos rytas“ korespondentui B. B. prieiti prie eismo įvykio vietos, reikalavo išjungti vaizdo kamerą, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį bei tyčia delnais trankė per kamerą, kumščiu sudavė smūgį B. B. per ranką, kurioje jis laikė vaizdo kamerą PANASONIC NV GS–500, dėl to ši nukrito ant žemės ir sugedo. Taip V. N. smurtaudamas prieš asmenį pademonstravo aiškią nepagarbą ten susirinkusiems žmonėms bei sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis pažymi, kad 2007 m. birželio 14 d. Klaipėdos rajone įvykus eismo įvykiui, kuriame nukentėjo R. R. ir jo nepilnametis vaikas, R. R. prašė niekam neleisti jo ir vaiko filmuoti bei fotografuoti. Vykdydamas šį R. R. prašymą jis, V. N., stengėsi sutrukdyti kitiems asmenims filmuoti ir fotografuoti nukentėjusiuosius. Tai darydamas jis, tikėtina, elgėsi pernelyg griežtai, netinkamai ir neadekvačiai. Tačiau tokie jo veiksmai, nuteistojo manymu, užtraukia ne baudžiamąją, bet administracinę atsakomybę, nes jis nesiekė demonstruoti aiškią nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdyti visuomenės rimtį, tyčia sunaikinti ar sužaloti turtą, o norėjo apsaugoti kitų asmenų teisėtus interesus ir privatumą. Jo teisėtą reikalavimą nefilmuoti ir nefotografuoti R. B. ir B. B. akivaizdžiai ignoravo, taip provokuodami jį imtis griežtesnių veiksmų. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstas Klaipėdos apygardos teismo motyvas, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnį žurnalistai turėjo teisę fiksuoti eismo įvykio vietą. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 3 punktą asmenys gali fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nenagrinėjo, ar šiuo atveju nebuvo Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių, neleidžiančių filmuoti ir fotografuoti įvykio vietos. Nuteistojo manymu, situacija, kai filmuojami privačiame automobilyje ar šalia jo esantys sužaloti asmenys arba kaip jiems teikiama medicinos pagalba, turėtų būti vertinama kaip privataus gyvenimo pažeidimas, o tai draudžia Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnis. Tokios informacijos fiksavimas negali būti laikomas teisės pažeidimo fiksavimu arba informacijos skelbimu, siekiant atskleisti įstatymo pažeidimus (Įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, 14 straipsnio 3 dalis).
Nuteistasis taip pat pažymi, kad teismai neatsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo draudimą neskelbti informacijos apie nepilnametį asmenį, siejant jį su teisės pažeidimais ar neigiamų socialinių reiškinių kontekste. Kasatoriaus nuomone, jis gynė nors ir ne visai tinkamomis priemonėmis kitų asmenų teisėtus interesus. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad jeigu jis būtų padaręs nusikalstamą veiką, eismo įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą privalėjo užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl darytina išvada, kad jis jokių pavojingų nusikalstamų veiksmų neatliko. Kasatoriaus manymu, policijos pareigūnai, neužtikrinę tinkamos eismo įvykio vietos apsaugos ir leidę pašaliniams asmenims pernelyg arti prieiti prie įvykio vietos ir ją fiksuoti, pažeidė Policijos veiklos įstatymo reikalavimus.
Nuteistasis dar nurodo, kad teismai nevertino B. B. parodymų, jog jis, V. N., nėra kaltas, nes jam negrasino, smurtinių veiksmų nenaudojo, o jam sudavė kitas žmogus. Šie B. B. parodymai ir jo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjami ir analizuojami. Taip buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas patikrinti baudžiamąją bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apygardos teismas, neįvykdęs šio reikalavimo, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo V. N. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Stankevičius prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis, pripažindamas, jog pasakė necenzūrinius žodžius nukentėjusiajam B. B., bandė uždengti vaizdo kamerą, mano, kad jo veiksmai užtraukia ne baudžiamąją, bet administracinę atsakomybę. Prokuroras pažymi, kad nors BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika turi panašių požymių į nedidelį chuliganizmą, numatytą ATPK 174 straipsnyje, tačiau skiriasi tiek pavojingumo laipsniu, tiek konkrečiais objektyviaisiais veikos sudėties požymiais. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurias patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, V. N. viešoje vietoje įvairiais būdais trukdė nukentėjusiesiems filmuoti eismo įvykio vietą, vartojo necenzūrinius žodžius, tyčia išmušė iš nukentėjusiojo B. B. rankų vaizdo kamerą, taip ją sugadino. Tokiais veiksmais nuteistasis padarė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, todėl teismas pagrįstai jo veiksmus pripažino įžūliais.
Prokuroras nurodo, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas ir tikslas, todėl nuteistojo argumentas, kad savo veiksmais nesiekė demonstruoti aiškios nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdyti visuomenės rimties ar tvarkos, neturi lemiamos reikšmės konstatuojant minėtos veikos buvimą ar nebuvimą. Tuo atveju, jei kaltininkas tarpusavio santykiams spręsti pasirenka tokį būdą ir tokią vietą, kai akivaizdžiai pažeidžiama viešoji tvarka ir kai joje yra visi būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, veikai taikomas šis BK straipsnis. Vadinasi, net ir tuo atveju, jei V. N. manė atliekantis pilietinę pareigą užtikrinti eismo įvykio metu nukentėjusių dalyvių privatumą nuo žurnalistų, jis, elgdamasis įžūliai, nepaisydamas visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė įvykio vietoje buvusių asmenų rimtį, nes į konfliktą teko įsikišti ir policijos pareigūnui L. G. Minėti padariniai yra realūs, tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, todėl buvo nustatyti visi būtini objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.
Prokuroras taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje į apelianto argumentus buvo motyvuotai atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami. Nepagrįstas V. N. argumentas, kad teismai nevertino B. B. parodymų, kurie yra teisinantys, nes teismai negali nagrinėti vienų įrodymų atskirai nuo kitų. V. N. kaltė grindžiama nukentėjusiųjų B. B., R. B., liudytojų M. A., L. G., A. B., S. J., Ž. I., V. J. ir A. L. parodymais, taip pat filmuota medžiaga. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvus, kodėl atmestini liudytojų R. R., M. D., D. D., G. J., V. D., V. E. ir D. E. parodymai, t. y. pateikė jų vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. N. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad jis nepadarė veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje; jo veiksmai atitinka ATPK 174 straipsnyje numatytą nedidelį chuliganizmą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog V. N. padaryti veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas, o ne nusikaltimas.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios normos dispozicijoje nurodyti keli savarankiški viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Bet kuris iš šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes, yra pakankamas kvalifikuoti veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti ar šokiruoti ir pan.
Nedidelis chuliganizmas, numatytas ATPK 174 straipsnyje, yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir administracinių teisės pažeidimų pagal veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingų pasekmių turinys ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, bendrininkavimo forma, nusikaltimo tikslai bei motyvai.
BK 284 straipsnio 1 dalies ir ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes jomis kėsinamasi į viešąją tvarką, kaltė reiškiasi tyčios forma. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu – kaltininko veiksmų ypatybėmis, padarymo būdu, intensyvumu, trukme, padariniais.
Apylinkės teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad V. N. viešoje vietoje – kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 221 km, būdamas neblaivus, matant ir girdint kitiems asmenims, neleido nukentėjusiesiems – žurnalistei R. B. ir korespondentui B. B. – prieiti prie eismo įvykio vietos, vartojo necenzūrinius žodžius, kelis kartus sugriebė už nukentėjusiojo turėtos filmavimo kameros, sudavė jam per ranką, dėl to kamera nukrito ant grindinio ir sugedo. Teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis nukentėjusiųjų R. B. ir B. B., liudytojų M. A., L. G., A. B., S. J., Ž. I., A. L. parodymais, filmuota vaizdo medžiaga, parodymo atpažinti protokolu bei iš dalies ir paties nuteistojo V. N. parodymais. Iš filmuotos medžiagos nustatyta, kad V. N. elgėsi agresyviai, priėjęs prie B. B., smūgiavo į vaizdo kamerą, stūmė jį, kumščiu sudavė nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį ir šis nugriuvo.
Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. N. visiškai prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis pripažino, kad, būdamas eismo įvykio vietoje, prašomas R. R., stengėsi sutrukdyti filmuoti ir fotografuoti eismo įvykio metu nukentėjusius R. R. ir jo sūnų, dėl to turėjo kontaktą su A. B.; siekdamas uždengti vaizdo kamerą, galėjo ją kliudyti, dėl to ši nukrito. Teismas nesirėmė liudytojų R. R., M. D., D. D., G. J., V. D., V. E. ir D. E. parodymais, nes jie buvo neinformatyvūs, paviršutiniški.
Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, t. y. viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad V. N. ne tik necenzūriniais žodžiais plūdo nukentėjusiuosius, bet ir panaudojo prieš nukentėjusįjį B. B. smurtą bei padarė turtinę žalą, nes buvo sugadinta vaizdo kamera. Tokie veiksmai, kaip smurto panaudojimas, pagrįstai įvertinti kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma dorovės normų. Tokie veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį, nes jie ne tik sukėlė konkrečių nukentėjusiųjų neigiamus išgyvenimus ir stresą, bet ir sužadino aplinkinių tai mačiusių asmenų dėmesį, emocijas: kilo sąmyšis, sujudimas, kitų televizijų žurnalistai (M. A., G. V.) ėmė fiksuoti įvykius. Toks minėtų neteisėtų veiksmų vertinimas atitinka ir teisminę praktiką (kasacinė byla Nr. 2K-652/2007, „Teismų praktika“ Nr. 28, p. 216).
Taigi nuteistojo V. N. veiksmai savo pavojingumo laipsniu – padarymo būdu (fizinio smurto panaudojimu), padariniais (visuomenės rimties sutrikdymas) – akivaizdžiai viršija ATPK 174 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad padaryta veika neatitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nėra pagrindo.
Kasatorius teigia, kad jis savo veiksmais nesiekė sutrikdyti visuomenės rimties, o norėjo apsaugoti kitų asmenų, būtent nukentėjusių eismo įvykio metu R. R. ir jo nepilnamečio sūnaus, teisėtus interesus ir privatumą. Šiuo aspektu pastebėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad šios veikos konstatavimui nurodyti požymiai neturi reikšmės (kasacinė byla Nr. 2K-652/2007). Nors V. N. ir tvirtina, kad siekė apsaugoti eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų interesus, tačiau, pirma, tai darė neteisėtu būdu, antra, nėra duomenų, kad šių asmenų interesai buvo pažeidžiami. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, žurnalistai turėjo teisę fotografuoti ir filmuoti eismo įvykio vietoje. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusieji vykdė savo profesinę veiklą, pažeisdami Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktų nuostatas, draudžiančias filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo, taip pat filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo: nukentėjęs eismo įvykio metu R. R. netvirtino, kad jį ar jo sužalotą sūnų nukentėjusieji R. ir B. B. filmavo ar fotografavo, jis teigė, kad iš viso nematė žurnalistų įvykio vietoje. Be to, ir pats V. N. netvirtino, kad B. B. filmavo sužeistus nukentėjusiuosius ar tai, kaip jiems buvo teikiama medicinos pagalba. Tai, kad V. N. elgėsi neteisėtai, nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas L. G., patvirtindamas, kad įspėjo V. N. dėl jo elgesio. Tačiau šis pareigūnas nebuvo visą laiką šalia nuteistojo ir nukentėjusiųjų ir visų neteisėtų veiksmų nestebėjo. Todėl tai, kad pareigūnas įvykio vietoje nesulaikė V. N., nereiškia, kad šis neteisėtų veiksmų nepadarė.
Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka
Kasatorius nurodo, kad jo apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog teismas nevertino B. B. parodymų, kad jis, V. N., negrasino, smurtinių veiksmų nenaudojo, o sudavė kitas žmogus, apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjami ir analizuojami; taip buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas patikrinti baudžiamąją bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliacinis skundas pripažįstamas neišnagrinėtu, jeigu teismo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad jame nuteistasis, pripažindamas, jog įvykio vietoje jis susinervinęs pasakė B. B. necenzūrinius žodžius, mėgino ranka uždengti vaizdo kamerą ir galėjo kliudyti kameros objektyvą, dėl to ši nukrito, teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nes nukentėjusysis B. B. patvirtino, kad V. N. jam negrasino, smurtinių veiksmų nenaudojo, sudavė kitas žmogus, o kiti teismo nurodyti liudytojai, išskyrus policijos pareigūną L. G., nenurodė konkrečių aplinkybių dėl jo veiksmų.
Pažymėtina ta aplinkybė, kad nukentėjusysis B. B., duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, patvirtino, kad V. N. „<...>bandė dengti kamerą ir kamera iškrito, aš suklupau. V. N. tą antrą kartą buvo prisilietęs, iškrito kamera <...>“ (T. 3, b. l. 113–114), „<...> buvo antras momentas dėl V. N., kada sudavė per ranką ir kamera nukrito <...>“ (T. 3, b. l. 114). Taigi kasatoriaus tvirtinimas, kad nukentėjusysis teigė, jog jis, V. N., fizinio smurto nenaudojo, neatitinka tiesos.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Apygardos teismas pažymėjo, kad nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiųjų R. B. ir B. B. parodymai, kurie buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys liudytojų M. A., L. G., A. B., S. J., Ž. I., V. J. ir A. L. parodymams, taip pat filmuota medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojų M. D., D. D., G. J., V. E., D. E., V. D. parodymai nepaneigia minėtų įrodymų apie nuteistojo veiksmų turinį: liudytojai M. D., D. D. parodė, kad nuteistojo konflikto su žurnalistais nematė; liudytojai G. J., V. E., D. E., V. D. davė parodymus apie jų konfliktą su žurnalistais, o nuteistojo veiksmų konflikto metu nedetalizavo, nematė, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo sudaužyta vaizdo kamera. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apelianto argumentus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Nors apygardos teismas nukentėjusiojo B. B. duotų parodymų turinio nutartyje detaliau ir neanalizavo, tai dar nereiškia, kad byla nebuvo patikrinta tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes nutartyje į apelianto argumentus buvo iš esmės atsakyta, motyvuotai paaiškinant, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo V. N. kasacinį skundą.