Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rhenus Svoris“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transmiva“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rhenus Svoris“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transmiva“, trečiajam asmeniui R. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Rhenus Svoris“ pareikštame ieškinyje prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti, priteisti iš atsakovės UAB „Transmiva“ 19 150,00 Eur skolą, 8,00 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė per savo atstovą trečiąjį asmenį R. D. užsakė krovinių pervežimo paslaugas: 1) krovinio (34 CC, 20 000 kg) pervežimas maršrutu Ispanija-Lietuva. Krovinio vežimo paslaugos užsakovu trečiasis asmuo per klaidą nurodė Venter Intex LLP. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė Venter Intex LLP 2012-08-13 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 134523, 3 450 Eur sumai. 2) krovinio (34 CC, 20 000 kg) pervežimas maršrutu Ispanija-Lietuva. Krovinio vežimo paslaugos užsakovu trečiasis asmuo per klaidą nurodė Venter Intex LLP. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė Venter Intex LLP 2012-10-03 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 138066, 3 450 Eur sumai. 3) krovinio (34 CC, 20 000 kg) pervežimas maršrutu Ispanija-Lietuva. Krovinio vežimo paslaugos užsakovu trečiasis asmuo nurodė UAB „Transmiva“. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė atsakovei 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140319, 3 550 Eur sumai. 4) krovinio (33 CC, 24 000 kg) pervežimas maršrutu Ispanija ((duomenys neskelbtini)) – Lietuva. Krovinio vežimo paslaugos užsakovu trečiasis asmuo nurodė UAB „Transmiva“. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė atsakovei 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140321, 3 300 Eur sumai. 5) krovinio (1 CC, 17 000 kg) pervežimas maršrutu Vokietija-Lietuva. Krovinio vežimo paslaugos užsakovu trečiasis asmuo nurodė UAB „Transmiva“. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė atsakovei 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140323, 2 100 Eur sumai. 6) krovinio (33 CC, 24 000 kg) pervežimas maršrutu Ispanija-Lietuva. Krovinio vežimo paslaugos užsakovu trečiasis asmuo nurodė UAB „Transmiva“. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė atsakovei 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140330, 3 300 Eur sumai. Užsakant šiuos šešis pervežimus trečiasis asmuo veikė atsakovės UAB „Transmiva“ vardu ir naudai. Atsakovė paslaugas priėmė, tačiau už jas neatsiskaitė ir liko skolinga 19 150 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1215-809/2015 pagal ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos, užmokesčio už krovinių vežimą priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Transmiva“, Venter Intex LLP, 2015-10-12 sprendime nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai. Teismas nustatė: trečiasis asmuo R. D., veikdamas kaip UAB „Transmiva“, Venter Intex LLP atstovas, pavedė ieškovei UAB „Rhenus Svoris“ atlikti krovinių vežimo paslaugas trečiojo asmens R. D. nurodytais maršrutais Ispanija - Lietuva, Vokietija - Lietuva; ieškovė UAB „Rhenus Svoris“ suteikė krovinių vežimo paslaugas; trečiasis asmuo R. D. kaip UAB „Transmiva“, Venter Intex LLP atstovas nėra atsakingas ieškovei UAB „Rhenus Svoris“ pagal sandorius, sudarytus su ieškove UAB „Rhenus Svoris“; duomenų, jog viršyti įgaliojimai nėra; trečiasis asmuo R. D. 2012-12-18 rašto pagrindu nesukūrė asmeninės prievolės; trečiojo asmens R. D. pozicija, kad jis pateikdamas ieškovei UAB „Rhenus Svoris“ užsakymus atlikti krovinių pervežimo paslaugas, veikė kaip atstovas, nepaneigta; tarp ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ ir trečiojo asmens R. D. susiklostė laidavimo teisiniai santykiai 2013-03-28 laidavimo sutarties pagrindu. Ieškovė 2013-04-19 kreipėsi į atsakovę ir trečiąjį asmenį dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, pagal PVM sąskaitas faktūras serija RS Nr. 140319; serija RS Nr. 140321; serija RS Nr. 140323; serija RS Nr. 140330. Kitos dvi PVM sąskaitos faktūros (serija RS Nr. 134523 ir serija RS Nr. 138066) per klaidą buvo išrašytos ne atsakovui, o bendrovei Venter Intex LLP, nors tikrasis pervežimų užsakovas buvo atsakovė. Atsakovė sąmoningai vengia atsiskaityti už suteiktas vežimo paslaugas, todėl taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Raginimas apmokėti sąskaitas už šešis krovinių pervežimus buvo siunčiamas atsakovei, ji sąskaitų neapmokėjo, todėl vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 3 punktu, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti arba nutraukti senaties terminą, pagal 2 punktą pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki pretenzijos atmetimo. Ieškovė Vilniaus apylinkės teisme 2013-07-29 pareiškė ieškinį trečiajam asmeniui dėl 25 050 Eur užmokesčio už krovinių pervežimą priteisimo, įskaitant ir šios bylos nagrinėjimo dalyką sudarančius krovinių pervežimus, reikalaudama jo asmeninės atsakomybės. Minėtos bylos nagrinėjimas pripažintinas svarbia priežastimi praleistai ieškinio senačiai atnaujinti. Išnagrinėjus ginčą minėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, koks buvo trečiojo asmens statusas ir vaidmuo užsakant ir organizuojant krovinių pervežimus, bei kas turi pagrindinę prievolę sumokėti ieškovei už krovinių pervežimą. Minėtoje byloje teismas nustatė, kad R. D., atskleidęs atstovavimo faktą, neturėtų atsakyti už trečiųjų asmenų įsipareigojimus, nes veikė toje byloje įtrauktų trečiųjų asmenų vardu ir interesais. Atstovavimo faktas sudarė bylos nagrinėjimo dalyką ir buvo jos dalis. Aplinkybės, ar trečiasis asmuo R. D. gavo, kokią nors naudą už atsakovės atstovavimą neturi jokios reikšmės atsakovės prievolei ieškovei. Teisinės reikšmės neturi ir tai, kad atsakovė PVM sąskaitų faktūrų serijų RS Nr. 134523, 138066, 140319, 140321, 140323, 140330 nėra įtraukusi į savo apskaitą. Atsakovė priėmė krovinių pervežimo paslaugas ir organizavo tolesnį ieškovės į paskirties vietą pristatytų krovinių gabenimą.

3. Atsakovė UAB „Transmiva“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 ieškovė savo reikalavimą iš esmės grindė R. D. 2012-12-18 surašytu rašteliu, kuriame įsipareigojo apmokėti ginčo sąskaitas faktūras bei atstovavimo įgaliojimų viršijimo aplinkybe. Tai, ar R. D. veikė kaip UAB „Transmiva“ atstovas bei kokia apimtimi ir dėl kokių konkrečiai pervežimo paslaugų užsakymo, nebuvo įrodinėjimo dalyku, todėl neturi prejudicinės galios šioje byloje. Priešingai, minėtoje byloje teismas nurodė, kad R. D. nepateikė jo atstovavimo faktą su UAB „Transmiva“ patvirtinančių rašytinių įrodymų. Teismas nevertino, ar R. D. gavo kokią nors naudą iš UAB „Transmiva“ už jo, kaip tariamo atstovo, paslaugas. Nėra pagrindo taikyti trejų metų ieškinio senaties termino, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė atliko kokius nors tyčinius veiksmus. Atsakovės atsisakymas apmokėti ieškinyje išvardintas sąskaitas negali būti laikomas tyčiniu veiksmu, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė užsakė šias paslaugas, kad paslaugos buvo atliktos atsakovės naudai ir, kad atsakovei kyla pareiga apmokėti sąskaitas (juo labiau, kad dvi iš šešių sąskaitų išrašytos ne atsakovei). Atsakovė ieškinyje nurodytų sąskaitų nėra gavusi ir į savo apskaitą neįtraukė. 2012-11-07 pašto siuntų, siuntinių priėmimo-išdavimo lydraštyje Nr. 29 atsakovės adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), nors šis adresas niekada nebuvo atsakovės buveinės ar registracijos adresu. Atsakovė ieškovės 2013-04-19 pretenzijos nėra gavusi. Prie patikslinto ieškinio pridėtas pašto kvitas (priedas Nr.40) nepatvirtina fakto, kad pretenzija atsakovei buvo įteikta. Iš kvito matyti ieškovė atsakovės adresu išsiuntė registruotą pirmenybinę korespondenciją, kuri turėjo būti įteikta adresatui, o ieškovei turėjo būti pateiktas įteikimo pranešimas, tačiau ieškovė neįrodė, kad 2013-04-19 pretenzija atsakovei buvo įteikta, todėl vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punktu, ieškovė negali remtis aplinkybe, jog senaties terminas buvo pristabdytas. Net jeigu būtų įrodyta, jog atsakovei 2013-04-19 pretenzija buvo įteikta bei kad senaties terminas tokiu būdu buvo pristabdytas, tokiu atveju senaties termino pristabdymas galiotų tik ieškovės reikalavimui pagal keturias PVM sąskaitas-faktūras, kurios, kaip nurodo pati ieškovė, buvo minimos pretenzijoje. Pagal CMR konvenciją vienerių metų terminas taikomas ieškiniams, reiškiamiems vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo, pavėluoto pristatymo, krovinio dokumentų praradimo ar neteisingo jų panaudojimo taip pat ir vežėjo ieškiniams dėl užmokesčio už vežimą. Ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punkte. Vežimai pagal ieškovės į bylą pateiktus dokumentus buvo atliekami 2012 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais, todėl senaties termino pradžia laikytina 2012 m. spalio-lapkričio mėnesiai. Ieškovė į teismą su ieškiniu, atsakove nurodydama UAB „Transmiva“, kreipėsi tik 2016 m. liepos mėnesį, t. y. praleidusi tiek vienerių, tiek trejų metų ieškinio senaties terminus. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2-1215-809/2015 atsakovė trečiuoju asmeniu buvo įtraukta tik 2014 metų viduryje, t. y. taip pat jau suėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui, todėl ginčo teisme nagrinėjimas negali būti pripažintinas svarbia priežastimi praleistai ieškinio senačiai atnaujinti. Byloje pateiktas susirašinėjimas tarp trečiojo asmens ir N. R. visiškai neįrodo, jog trečiasis asmuo veikė kaip atsakovo atstovas. Minėtuoju laikotarpiu N. R. su atsakove nesiejo nei darbiniai, nei kitokie santykiai, todėl N. R., kaip ir trečiasis asmuo, negalėjo veikti ir neveikė atsakovės vardu. Atsakovė nei užsakė, nei priėmė ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytas vežimo paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu atnaujino ieškovei UAB „Rhenus Svoris“ ieškinio senatį reikalavimams atsakovei UAB „Transmiva“ pareikšti; ieškovės ieškinį patenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovės 12 250,00 Eur skolą, 8 (aštuonių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (12 250,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugpjūčio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 233,97 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 729,61 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai nurodė, kad ieškovė į civilinę bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tyčinius atsakovės veiksmus ieškovės atžvilgiu ir todėl šiuo atveju neturėtų būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą. Vien atsakovės atsisakymas apmokėti ieškovės ieškinyje išvardintas sąskaitas negali būti laikomas tyčiniu veiksmu senaties termino skaičiavimo pagal CMR konvenciją prasme, kadangi pripažinti arba nepripažinti jiems reiškiamus reikalavimus yra civilinių teisinių santykių dalyvių teisė, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju atsakovė paslaugų suteikimo ieškovei neužsakė tiesiogiai. Todėl teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimams nagrinėjamu atveju taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punkte, kurį ieškovė yra praleidusi. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė į civilinę bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2013-04-19 pretenzija atsakovei buvo ne tik siunčiama, bet šią pretenziją atsakovė yra faktiškai gavusi (CPK 178 straipsnis), todėl netgi taikant trejų metų ieškinio senaties terminą, jį ieškovė taip pat yra praleidusi.

6. Teismo vertinimu, priešingai negu nurodė atsakovė, žymi senaties termino dalis praėjo ne dėl ieškovės pasyvumo, bet dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtos kitos civilinės bylos (Nr. 2-1215-809/2015), kurioje buvo sprendžiami su šioje byloje pareikštu ieškiniu susiję ginčai. Dėl kilusių neaiškumų kieno naudai buvo suteiktos paslaugos, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos už jo atliktus pervežimus priteisimo iš R. D., o teismams nustačius, kad trečiasis asmuo veikė kaip UAB „Transmiva“ atstovas, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš UAB „Transmiva“.

7. Teismas nustatė, kad ieškovė aktyviais veiksmais siekė apginti savo teises, ieškinio senaties termino praleidimui įtakos turėjo nuo ieškovės nepriklausiusios aplinkybės, kurias teismas pripažino pakankamomis CK 1.131 straipsnio 2 daliai taikyti ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams UAB „Transmiva“ pareikšti.

8. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, teismas nurodė, kad dvi iš ieškinyje nurodytų PVM sąskaitų faktūrų, o būtent 2012-08-13 PVM sąskaita faktūra serija RS Nr. 134523 ir 2012-10-03 PVM sąskaita faktūra serija RS Nr. 138066, yra išrašytos paslaugos pirkėjui – Jungtinės karalystės įmonei Venter Intex LLP. PVM sąskaitos faktūros yra ne paslaugos teikėjo vidinės apskaitos dokumentas, kaip civilinės bylos nagrinėjimo metu nurodė ieškovės atstovas, o Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis oficialus dokumentas, kuriuo turi būti įforminamas paslaugų teikimas (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalis). Bet kurį įvykusį paslaugų teikimą paslaugos teikėjas, išskyrus nurodytame įstatyme numatytas konkrečias išimtis, privalo be jokių išlygų įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnis). Kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje privalomai turi būti nurodytas paslaugų pirkėjo (kliento) pavadinimas ir paslaugų pirkėjo (kliento) PVM mokėtojo kodas, kurį jis nurodė įsigydamas prekes ar paslaugas (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktai). Todėl ieškovė, teigdama, jog atsakovei, kaip paslaugos pirkėjui, suteikė paslaugas pagal aukščiau nurodytas dvi PVM sąskaitas faktūras, turėjo tiesioginę Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis suponuotą pareigą išrašyti atsakovei, kaip pirkėjui, PVM sąskaitas faktūras dėl nurodytų paslaugų pirkimo-pardavimo.

9. Teismas sprendė, jog nesant atsakovės vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už ieškovės parduotas paslaugas, atsakovei nekyla pareiga apmokėti ne jai, o visai kitam juridiniam asmeniui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl ieškinio dalį dėl 6 900,00 Eur skolos pagal šias PVM sąskaitas faktūras priteisimo iš atsakovės atmetė.

10. Teismas nurodė, kad kitos keturios PVM sąskaitos faktūros, o būtent: 2012-11-05 PVM sąskaita faktūra serija RS Nr. 140319, 2012-11-05 PVM sąskaita faktūra serija RS Nr. 140321, 2012-11-05 PVM sąskaita faktūra serija RS Nr. 140323 ir 2012-11-05 PVM sąskaita faktūra serija RS Nr. 140330, bendrai 12.250,00 Eur sumai, kurių atitikimas CPK įrodymams keliamiems reikalavimams yra nustatytas Kauno apygardos teismo 2017-09-06 nutartimi (apeliacinės bylos Nr. e2S-1657-657/2017), yra išrašytos paslaugos pirkėjui atsakovui UAB „Transmiva“.

11. Atsižvelgdamas į įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 nustatytas aplinkybes bei šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 nutartimi nustatytas aplinkybes (apeliacinės bylos Nr. 2A-1188-577/2016), kad trečiasis asmuo R. D. veikė kaip UAB „Transmiva“ atstovas ir pavedė ieškovei atlikti krovinio vežimo paslaugas UAB „Transmiva” nurodytais maršrutais Ispanija-Lietuva ir Vokietija-Lietuva, kad į nurodytą bylą pateikti rašytiniai įrodymai – elektroniniai laiškai tarp R. D. ir N. R., kuri rašydavo elektroninius laiškus iš elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) bei UAB „Rhenus Svoris“ susirašinėjimo, leidžia daryti išvadą, jog tarp UAB „Rhenus Svoris“ ir UAB „Transmiva“, priešingai nei teigia ši bendrovė, buvo susiklostę faktiniai teisiniai santykiai, taip pat įvertinęs nuoseklius trečiojo asmens R. D. paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių, kad jis veikė būtent kaip atsakovės UAB „Transmiva“ atstovas ir šios bendrovės vardu užsakė krovinių pervežimo paslaugas pas ieškovę atsakovės naudai, taip pat sistemiškai įvertinęs nagrinėjamos ir apžiūrai išreikalautos civilinės bylos Nr. 2-1215-809/2015 rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą dėl skolos už atsakovei suteiktas krovinių vežimo paslaugas pagal aukščiau nurodytas 4 PVM sąskaitas faktūras, įrodė (CPK 185 straipsnis).

12. Vertindamas ieškovo iš atsakovo prašomų priteisti palūkanų dydį teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad lingvistinis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ši teisės norma reglamentuoja palūkanas, kurias turi mokėti vežimo sutartį pažeidęs vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). Kadangi nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškinys yra pareikštas ne vežėjui, bet vežėjo, todėl teismas sprendė, jog CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalis atsakovės atžvilgiu netaikytina.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

13. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Rhenus Svoris“ prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl 6 900,00 Eur užmokesčio už krovinių vežimą patenkinti; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė savo įsipareigojimus pagal aptariamas vežimo sutartis įvykdė, tačiau iš esmės sprendė, kad atsakovė neturi pareigos mokėti užmokestį pagal dvi vežimo sutartis. Krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų. Ieškovės nuomone, PVM sąskaita faktūra nėra susitarimas dėl krovinių vežimo. Ji tik galėtų būti vežimo sutarties sudarymo įrodymu, jeigu nebūtų kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių susitarimo. Bet kuriuo atveju, PVM sąskaita faktūra išrašoma po paslaugos suteikimo, todėl PVM sąskaita faktūra susitarti negalima, nes susitarimas jau įvykdytas.

13.2. Vertinant ieškovės klaidingai išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras, reikia atsižvelgti į PVM sąskaitų faktūrų įforminimo aplinkybes. Trečiasis asmuo R. D. teikė užsakymus ne savo vardu, jis buvo kitų juridinių asmenų (užsakovų) atstovas. Trečiasis asmuo duodavo užsakymus, ieškovė juos įvykdydavo, trečiasis asmuo nurodydavo ieškovei, kam turi būti išrašytos sąskaitos už paslaugas. Ilgą laiką R. D. atstovavo kitam paslaugos užsakovui - Jungtinės karalystės įmonei Venter Intex LLP, todėl daug PVM sąskaitų faktūrų ieškovė buvo išrašiusi šiam paslaugų pirkėjui. Visos jos buvo apmokėtos. Vėliau, tarp ieškovės ir trečiojo asmens kilus nesutarimams dėl to, kad ėmė strigti atsiskaitymai iš jo atstovaujamų įmonių, trečiasis asmuo raštu pasižadėjimo, kad skolos bus sumokėtos. Dalį skolų pagal rašytinį įsipareigojimą sumokėjo paslaugų pirkėjas - Jungtinės karalystės įmonė Venter Intex LLP iki pareiškiant pradinį ieškinį R. D. asmeniškai. Tačiau tik bylos nagrinėjimo metu ieškovei tapo aišku, kad likusių visų šešių krovinių transportavimo nauda tenka būtent atsakovei. R. D., kaip abiejų šių užsakovų atstovas klaidingai nurodė, kas mokės konkrečiai už šiuos du krovinių vežimus, kieno kaip mokėtojo vardu įforminti PVM sąskaitą faktūrą. 2015-10-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo konstatuota, kad „ieškovui buvo žinoma, jog atsakovas R. D. veikė kaip tarpininkas UAB „Samsonas", UAB „ Transmiva“ ir Venter Intex LLP vardu bendradarbiavimas teikiant krovinių pervežimo paslaugas minėtoms įmonėms vyko trejus metus ir bendrovės, kurių naudai buvo teikiamos pervežimo paslaugos, atsiskaitydavo“.

13.3. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kilus sutartinių santykių šalių ginčui prekių ar paslaugų kitam asmeniui pardavimo faktą galima įrodinėti PVM sąskaitos faktūros kaip rašytinio įrodymo pagalba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004). Tačiau neteisingai įforminta, nurodant netinkamą paslaugos pirkėją išrašyta PVM sąskaita faktūra negali būti įrodymu, paneigiančiu sudarytą krovinių vežimą sutartį, sutarties sudarymo bei įvykdymo faktą ar pareigą mokėti už krovinių transportavimą. Ieškovės vertinimu, klaidingas dviejų atliktų pervežimų kaip ūkinių operacijų įforminimas PVM sąskaitomis faktūromis negali būti laikomas piniginės prievolės (pareigos mokėti už krovinių vežimą ar krovinių vežimo organizavimą) pasibaigimu.

13.4. Teismas neteisingai įvertino ieškovės reikalavimo kilmę - atsakovės pareiga mokėti kyla ne iš (dėl) išrašytų PVM sąskaitų faktūrų (šiuo atveju jos buvo išrašytos klaidingai), bet iš įvykdytų krovinių vežimo sutarčių - atsakovė įsipareigojo sumokėti už transportavimo paslaugas ir joks veiksmas ar įvykis šio įsipareigojimo nepašalino. Ieškovė niekada neteigė, kad „atsakovei, kaip paslaugos pirkėjui, suteikė paslaugas pagal anksčiau nurodytas dvi PVM sąskaitas faktūras“. Ieškovės teiktų paslaugų pagrindas ar, kitaip tariant, ieškovės prievolė teikti atsakovei paslaugas, kilo iš dviejų vežimo sutarčių, lygiai taip kaip ir atsakovės piniginė prievolė sumokėti užmokestį už krovinių vežimą kilo iš tų pačių dviejų vežimo sutarčių. Vežimo sutartis yra dvišalis sandoris, pagal kurį tiek siuntėjas (atsakovė) turi teisę reikalauti įsipareigojimų vykdymo, tiek ir vežėjas (ieškovė) turi teisę reikalauti piniginių prievolių įvykdymo. PVM sąskaitomis faktūromis įforminamas jau įvykęs paslaugų teikimas (PVMĮ 79 str. 1 d.). Todėl negalima sutikti su teismo sprendimu, kad paslaugos buvo suteiktos pagal sąskaitas faktūras.

13.5. Negalima tapatinti netinkamo paslaugos pirkėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodymo su ieškovei LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymu. Ieškovė vykdė minėtą pareigą, tačiau dėl suklydimo, trečiajam asmeniui R. D. pateikus klaidingą informaciją, PVM sąskaitoje faktūroje neteisingai nurodė prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) pavadinimą ir kodą (PVMĮ 80 str. 2 d. 3 p.). Vien tas faktas, jog ieškovė netinkamai užpildė (įformino) PVM sąskaitą faktūrą, neturėtų reikšti, kad ji prarado teisę į sutartą užmokestį už suteiktas krovinių vežimo paslaugas.

14. Apeliacinio skundo papildyme ieškovė UAB „Rhenus Svoris“ prašo pašalinti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo motyvus „Atsakovas pagrįstai nurodo, kad ieškovas į civilinę bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tyčinius atsakovo veiksmus ieškovo atžvilgiu ir todėl šiuo atveju neturėtų būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą. Vien atsakovo atsisakymas apmokėti ieškovo ieškinyje išvardintas sąskaitas negali būti laikomas tyčiniu veiksmu senaties termino skaičiavimo pagal CMR konvenciją prasme, kadangi pripažinti arba nepripažinti jiems reiškiamus reikalavimus yra civilinių teisinių santykių dalyvių teisė, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju atsakovas paslaugų suteikimo neužsakė tiesiogiai. Todėl ieškovo reikalavimams nagrinėjamu atveju taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punkte, kurį ieškovas yra praleidęs. Kartu pažymėtina ir tai, kad ieškovas į civilinę bylą nepateikė jokių rašytinių ar kokių nors kitokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2013-04-19 pretenzija atsakovui buvo ne tik siunčiama, bet šią pretenziją atsakovas ir yra faktiškai gavęs (CPK 178 straipsnis)“ ir konstatuoti civilinėje byloje atsakovės elgesį dėl atsiskaitymo už krovinių transportavimą ieškovės atžvilgiu buvus sąmoningą vengimą atsiskaityti bei taikyti ieškovės reikalavimams dėl atsiskaitymo trejų metų ieškinio senaties terminą, taip pat pripažinti 2013 m. balandžio 19 d. pretenzijos raštu pateikimą tinkamu ir pristabdančiu senaties termino eigą iki tos dienos, kai užsakovas raštu ją atmeta ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Apeliacinio skundo papildymas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai taikė CMR konvencijos nuostatą dėl trijų metų ieškinio senaties taikymo ieškovės reikalavimams. Teismas laikė, kad atsakovei reiškiamų reikalavimų pripažinimas ar nepripažinimas yra atsakovės teisė ir toks atsakovės elgesys negali būti laikomas tyčiniu veiksmu. LAT praktika rodo, kad nenustatymas aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios skolininkui įvykdyti piniginę prievolę, vien formalus dangstymasis ieškinio senatimi leidžia teismui konstatuoti tyčinius veiksmus - sąmoningą vengimą atsiskaityti. Aplinkybė, jog atsakovė transportavimo paslaugas iš ieškovės užsakė ne pati, bet per atstovą, atsakovės elgesio, neigiant pinginę prievolę, kvalifikavimui neturi reikšmės. Atsakovės elgesio pripažinimas tyčiniu, sąmoningu vengimu atsiskaityti matas (kriterijus) yra pats nepripažinimas, kad ji paslaugas gavo, kad paslaugos jai buvo naudingos ir visiškai nesvarbu, kuris asmuo atsakovės vardu kontaktavo su ieškove - įgaliotas darbuotojas, vadovas ar faktinis teisinis įgaliotinis. Atsakovė naudą gavo tiesiogiai, o ne per atstovą, todėl pačios atsakovės nepripažinimas gavus krovinius, gavus iš to naudą ir yra esminis išvadai daryti.

14.2. CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje minima pretenzija, kuri pristabdo senaties termino veikimą, turi būti pateikiama. Byloje yra įrodymai, kad atsakovei (ir jos atstovui) pretenzija buvo siunčiama atsakovės adresais, nurodytais viešojoje erdvėje. Atsakovė nepateikė įrodymų, kodėl jai jos adresu siųsta pretenzija nebuvo įteikta. Atsakovės atstovas nė vienoje byloje nenurodė, kad jam asmeniškai siųsta 2014-04-19 pretenzija būtų neįteikta. Todėl vien atstovui pateikta pretenzija laikoma pateikta tinkamai. Taigi, labiau tikėtina, kad pašto įstaigai perduotas laiškas atsakovei buvo įteiktas, negu priešingai. Atsakovei tvirtinant, kad ji negavo tokios pašto siuntos, ji turėjo pasirūpinti tiesioginiais arba bent netiesioginiais to įrodymais, o ne reikalauti, kad atsakovės teiginius įrodytų ieškovė.

15. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Transmiva“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas nepagrįstai priežastis, dėl kurių ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, pripažino svarbiomis, taip pat nepagrįstai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Kadangi ieškovės reikalavimas susijęs su užmokesčiu už vežimą, tokiu būdu senaties termino pradžios nustatymui yra taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto c papunktis. Vežimai pagal ieškovės į bylą pateiktus dokumentus buvo atliekami 2012 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais, todėl senaties termino pradžia laikytina 2012 metų spalio-lapkričio mėn. Atitinkamai senaties termino pabaiga – 2013 metų spalio-lapkričio mėn. Ieškovė į teismą su ieškiniu (atsakovu nurodydama UAB „Transmiva“) kreipėsi tik 2016 m. liepos mėnesį t.y. praėjus beveik trejiems metams nuo senaties termino pabaigos. Be to, senaties terminas, kaip teisingai nurodė teismas, nebuvo pristabdytas, kadangi ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2013-04-19 pretenzija atsakovei buvo ne tik siunčiama, bet šią pretenziją atsakovė yra faktiškai gavusi (CPK 178 straipsnis). Apeliantė pažymi, jog 2013-07-29 ieškiniu ieškovė atsakovu patraukė tik R. D., atsakovės net nenurodydama trečiuoju asmeniu. Atsakovė Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2-1215-809/2015 trečiuoju asmeniu buvo įtraukta tik 2014 metų viduryje, t.y. jau suėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui bei daugiau kaip pusę metų jį praleidusi. Jau vien tas faktas, kad ieškovė 2013-04-19 surašė pretenziją, adresuotą apeliantei, įrodo, jog jau tuomet ieškovė žinojo apie savo teisių pažeidimą bei atsakingu už ieškovės teisių pažeidimą asmeniu laikė apeliantę. Dėl šios priežasties yra visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, neva ieškovė apie tai, jog už jos teisių pažeidimą yra atsakinga apeliantė, sužinojo tik po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016 įsiteisėjimo. Taigi konstatuotina, jog senaties termino eigos metu neegzistavo aplinkybės, kurios trukdė ieškovei ginti savo pažeistas teises ir interesus bei nepriklausė nuo ieškovės valios. Taip pat konstatuotina, jog vertindamas byloje esančius įrodymus dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių bei jų svarbos, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 183, 185 straipsniai).

15.2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai teisiniai santykiai. Visų pirma, teismui konstatavus, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016 nustatytomis aplinkybėmis teismas nesivadovauja kaip aplinkybėmis, kurių šalims iš viso įrodinėti nebereikia, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, šioje civilinėje byloje privalėjo iš naujo vertinti, ar R. D. iš tiesų veikė kaip atsakovės atstovas bei kokia apimtimi ir dėl kokių konkrečiai pervežimo paslaugų užsakymo, tačiau to neatliko. Teismas nevertino atskirai kiekvieno iš atliktų pervežimų užsakymo aplinkybių bei neapklausė šiuos užsakymus atlikusių asmenų. Teismas taip pat visiškai nevertino atsakovės argumentų bei į bylą pateiktų įrodymų, kuriais atsakovė įrodinėjo, jog N. R. neatstovavo atsakovės. Teismo sprendime minimas susirašinėjimas tarp R. D. ir N. R. visiškai neįrodo, jog R. D., užsakydamas vežimo paslaugas iš ieškovės, veikė kaip atsakovės atstovas. Minėtuoju laikotarpiu N. R. su atsakove nesiejo nei darbiniai, nei kitokie santykiai, todėl N. R., kaip ir R. D., negalėjo veikti ir neveikė atsakovės vardu. Be to, trečiųjų asmenų internete skelbiama neoficiali informacija apie atsakovę negali būti laikoma tinkamu ir neginčijamu įrodymu byloje. Elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) nėra ir niekuomet nebuvo atsakovės elektroninio pašto adresu. Atsakovė turi domeną „Transmiva.lt“, todėl atsakovės oficialus elektroninio pašto adresas yra (duomenys neskelbtini). Teismas visiškai nevertino šių atsakovės argumentų bei į bylą pateiktų įrodymų, todėl pažeidė CPK 176, 183 ir 185 straipsnių reikalavimus.

15.3. Nors teismas konstatavimo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016 nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios, tačiau vis tiek vadovavosi aukščiau paminėtuose procesiniuose dokumentuose nustatytomis aplinkybėmis. Ieškovė, teikdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimo, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, kokia ieškovės suteiktų paslaugų apimtimi ir kurį iš asmenų R. D. atstovavo užsakydamas konkrečias krovinių vežimo paslaugas. Savo ruožtu R. D., savo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas „...ieškinį nagrinėjo ieškinio reikalavimo ribose, o kitos aplinkybės, t. y. santykiai tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų (įmonių), nėra šios bylos dalykas.“ Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartyje taip pat konstatavo, jog: „....Kadangi ieškovas reikalavimą atsakovui iš esmės grindė jo 2012-12-18 pasirašytu rašteliu (įsipareigojimu) dėl ieškovo išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo, apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas turėjo spręsti, kurio asmens atstovavimo faktą nustatė pagal kiekvieną iš aštuonių krovinių pervežimų, ar tai buvo UAB „Transmiva“, ar Venter Intex LLP, nėra reikšmingas ginčo nagrinėjimui ieškovo nurodytu ieškinio pagrindu, todėl atmestinas“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendime aiškiai nurodė, jog R. D. nepateikė į bylą jokių jo atstovavimo faktą su UAB „Transmiva“ patvirtinančių rašytinių įrodymų. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir šioje byloje. Vien R. D. teiginių, neva jis veikė kaip atsakovės tarpininkas, bei jo susirašinėjimo su trečiaisiais asmenimis, visiškai nepakanka išvadai, kad R. D. veikė kaip atsakovės atstovas, o tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai teisiniai santykiai.

15.4. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė užsakė konkrečias pervežimo paslaugas pas ieškovę, o ieškovė šias paslaugas atliko atsakovės naudai. Jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina (LR CK 2.133 straipsnio 6 dalis). Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė būtų patvirtinusi R. D. sudarytą sandorį. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina tik faktą, jog ieškovė atliko tam tikrus vežimus iš Ispanijos bei Vokietijos į Lietuvą, tačiau visiškai nepatvirtina, jog šiuos vežimus užsakė atsakovė bei kad šie vežimai buvo atlikti atsakovės naudai. Pats faktas, jog atsakovė atliko tolesnį krovinių gabenimą, visiškai nepatvirtina, jog tokiu būdu ankstesni vežimai buvo atlikti atsakovės naudai. Dėl šios priežasties R. D. su ieškove sudarytos vežimo sutartys negali atsakovei sukurti pareigų (LR CK 2.136 straipsnio 1 dalis).

16. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Transmiva“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog dvi iš nurodytų PVM sąskaitų faktūrų, o būtent 2012-08-13 PVM sąskaita faktūra, serija RS Nr. 134523 ir 2012-10-03 PVM sąskaita faktūra, serija RS Nr. 138066, yra išrašytos paslaugos pirkėjui – Jungtinės karalystės įmonei Venter Intex LLP. PVM sąskaitos faktūros yra ne paslaugos teikėjo vidinės apskaitos dokumentas, kaip civilinės bylos nagrinėjimo metu nurodė ieškovo atstovas, o Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis oficialus dokumentas, kuriuo turi būti įforminamas paslaugų teikimas (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalis). Bet kurį įvykusį paslaugų teikimą paslaugos teikėjas, išskyrus nurodytame įstatyme numatytas konkrečias išimtis, privalo be jokių išlygų įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnis). Kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje privalomai turi būti nurodytas paslaugų pirkėjo (kliento) pavadinimas ir paslaugų pirkėjo (kliento) PVM mokėtojo kodas, kurį jis nurodė įsigydamas prekes ar paslaugas (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktai). Todėl ieškovė, teigdama, jog atsakovei, kaip paslaugos pirkėjui, suteikė paslaugas pagal aukščiau nurodytas dvi PVM sąskaitas faktūras, turėjo tiesioginę Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis suponuotą pareigą išrašyti atsakovei, kaip pirkėjui, PVM sąskaitas faktūras dėl nurodytų paslaugų pirkimo-pardavimo, o neatlikimas nurodytų veiksmų yra įstatymui prieštaraujanti ir neteisėta veika. Nesant atsakovės vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už ieškovės parduotas paslaugas, atsakovei nekyla pareiga apmokėti ne jam, o visai kitam juridiniam asmeniui išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

16.2. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad apie tai, jog neva ji klaidingai išrašė PVM sąskaitas faktūras ne atsakovei, o Jungtinės karalystės įmonei Venter Intex LLP suprato tik bylos nagrinėjimo metu. Visų pirma, jau vien tas faktas, kad ieškovė 2013-04-19 surašė pretenziją, adresuotą atsakovei, kurioje prašė atsakovės sumokėti 12 250,00 Eur skolą (nepaisant to, kad ieškovė neįrodė, jog 2013-04-19 pretenzija atsakovei buvo įteikta) įrodo, jog jau tuomet (2013-04-19) ieškovė atsakingu už jos teisių pažeidimą asmeniu laikė atsakovę. Tačiau ir tuomet ieškovė neišrašė PVM sąskaitų faktūrų atsakovei.

16.3. Ieškovė nepagrįstai vadovaujasi ankstesniais teismo sprendimais bei juose nustatytomis aplinkybėmis remiasi kaip prejudiciniais faktais. Ieškovė neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas konstatavo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016 nustatytomis aplinkybėmis teismas nesivadovauja kaip aplinkybėmis, kurių šalims iš viso įrodinėti nebereikia, t. y. teismas iš esmės konstatavo, kad minėtuose procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje. Ieškovė, norėdama įrodyti konkrečias aplinkybes, privalo remtis byloje esančiais bei teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė tiesiogiai ar per atstovą užsakė konkrečias pervežimo paslaugas pas ieškovę, o ieškovė šias paslaugas atliko atsakovės naudai. Todėl ieškovės argumentai, neva tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai, yra visiškai nepagrįsti. Tuo pačiu yra visiškai nepagrįstas ieškovės reikalavimas, kurį ji kildina iš neegzistuojančios sutarties.

16.4. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentu, kad teismas netinkamai taikė CMR konvencijos nuostatą dėl 3 metų ieškinio senaties taikymo ieškovės reikalavimams ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos tuo klausimu praktikos. Atsakovė niekada nepripažino bei nepripažįsta, kad ją ir ieškovę siejo vežimo teisiniai santykiai bei kad ieškovė atsakovės naudai suteikė pervežimo paslaugas. Byloje tokių įrodymų taip pat nėra. Atsakovė ne tik nepasirašė jokio skolų suderinimo akto, tačiau net negavo ieškovės pretenzijos bei jos reikalavimą tariamai pagrindžiančių dokumentų. Taigi, skirtingai nuo ieškovės cituotos LAT bylos, atsakovė visą laiką ginčijo ir šiuo metu ginčija jai pareikštus nepagrįstus reikalavimus. Be to, atsakovės nesutikimas su jai pareikštais reikalavimais bei teisėtų gynybos priemonių naudojimas pats savaime negali būti traktuojamas kaip sąmoningas vengimas atsiskaityti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto prasme. Todėl teismas sprendime visiškai pagrįstai nurodė, jog ieškovės reikalavimams nagrinėjamu atveju taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punkte, kurį ieškovė yra praleidusi.

16.5. Atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu pripažinti 2013-04-19 pretenzijos raštu pateikimą atsakovei tinkamu ir pristabdančiu senaties termino eigą. Atsakovė nurodo, kad nėra gavusi ieškovės minimos 2013-04-19 pretenzijos. Prie patikslinto ieškinio pridėtas pašto kvitas (priedas Nr. 40) nepatvirtina fakto, kad minima 2013-04-19 pretenzija buvo įteikta atsakovei. Iš kvito matyti tik tai, jog ieškovė atsakovės adresu išsiuntė registruotą pirmenybinę korespondenciją (su įteikimu), kuri turėjo būti įteikta adresatui, o ieškovei turėjo būti pateiktas įteikimo pranešimas. Ieškovė nepateikė įrodymo (įteikimo pranešimo), jog 2013-04-19 pretenzija buvo įteikta atsakovei. Todėl konstatuotina, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė 2013-04-19 pretenziją gavo. Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punktu, įrodyti pretenzijos gavimo faktą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Ieškovei neįrodžius, jog 2013-04-19 pretenzija buvo įteikta atsakovei, ieškovė negali remtis aplinkybe jog senaties terminas buvo pristabdytas. Net jeigu ir būtų įrodyta, jog atsakovei 2013-04-19 pretenzija buvo įteikta bei kad senaties terminas tokiu būdu buvo pristabdytas, tokiu atveju senaties termino pristabdymas galiotų tik ieškovės reikalavimui pagal keturias PVM sąskaitas-faktūras, kurios, kaip nurodo pati ieškovė, buvo minimos 2013-04-19 pretenzijoje, adresuotoje atsakovei. Be to, ne bet koks rašytinis kreipimasis į vežėją laikytinas pretenzija, sustabdančia senaties termino eigą. Tokioje pretenzijoje vežėjui turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, kurių pagrindu pretenziją gavęs asmuo galėtų daryti išvadą – tenkinti pretenziją ar ne. Kaip matyti iš ieškovės pateiktos 2013-04-14 pretenzijos (kreipimosi), šios pretenzijos vienintelis priedas yra teisinių paslaugų sutartis. Kitaip tariant, pretenzija yra be reikalavimą pagrindžiančių dokumentų. Todėl tokia pretenzija negali būti pagrindu sustabdyti senaties termino eigą.

17. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. D. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir apeliantės skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo iš naujo vertinti, ar trečiasis asmuo iš tiesų veikė kaip apeliantės atstovas, taip pat kad teismas netinkamai vertino šias aplinkybes. Šiuo atveju yra visos aplinkybės konstatuoti, kad 2015-10-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016 turi prejudicinę galią šioje byloje, t.y. (i) sprendimai minėtose bylose yra įsiteisėję; (ii) tiek civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015, taip pat civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016, tiek šioje bylose dalyvavo tie patys asmenys; (iii) civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 ir civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016 įrodinėjimo dalyku, be kita ko, buvo ir trečiojo asmens veikimas kaip apeliantės atstovo. Ši aplinkybė buvo reikšminga minėtose bylose, kadangi tinkamo atstovavimo fakto įrodymas ir nustatymas lėmė teismų išvadą, kad trečiasis asmuo neturi prievolės asmeniškai atsiskaityti su ieškove, kadangi veikė trečiųjų asmenų vardu ir jų naudai (tame tarpe – ir apeliantės), tokiu būdu prievolė trečiajam asmeniui nekilo. Taigi, įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra nustatyta, kad trečiasis asmuo veikė kaip apeliantės atstovas, jo vardu ir naudai, be to, apeliantė ieškovės suteiktas paslaugas priėmė, todėl pareiga apmokėti šioje byloje ginčijamas prievoles tenka apeliantei.

17.2. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad paslaugos, iš kurių ieškovė kildina reikalavimą, buvo atliktos apeliantės naudai ir kad apeliantė šias paslaugas priėmė. Trečiasis asmuo kartu su rašytiniais paaiškinimais į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad apeliantė ieškovės suteiktas paslaugas priėmė (priedas Nr. 3). Pateikti įrodymai patvirtina seką, kad kroviniai, už kurių pervežimą atsiskaityti reikalauja ieškovė iš apeliantės, buvo perduoti būtent apeliantei ir ji organizavo tolimesnį šių pervežimą į trečiąsias valstybes – t. y. paslaugas priėmė. Ieškovė 2018-03-13 teismui pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų priėmimo ir vertinimo išlaidų atlyginimo civilinėje byloje Nr. e2-1837-615/2018. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad krovinį, dėl kurio priėmimo trūko informacijos tarp trečiojo asmens pateiktų dokumentų, priėmė taip pat atsakovė. Tokiu būdu trečiojo asmens ir ieškovės byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad paslaugas, iš kurių reikalavimus kelia ieškovė apeliantei, buvo suteiktos ir priimtos apeliantės, atitinkamai, apeliantei kyla pareiga atsiskaityti pilna apimtimi pagal ieškovės keliamus reikalavimus.

17.3. Neturi teisinės reikšmės apeliantės nurodyti argumentai, neva N. R. nebuvo apeliantės darbuotoja. N. R. UAB „Transmiva“ naudai galėjo veikti ir neturėdama darbo teisinių santykių su UAB „Transmiva“. Krovinių užsakymo dėl pervežimų metu tračiajam asmeniui nebuvo pagrindo abejoti, kad N. R. buvo apeliantės darbuotoja (ar atstovė), kadangi jis su ja kontaktavo ne tik telefonu, el. paštu, bet ir UAB „Transmiva“ biure. Be to, N. R. santykį su UAB „Transmiva“ patvirtina ir viešai prieinami duomenys iš socialinio tinklo „LinkedIn“. Be to, aplinkybė, kad tarp N. R. ir UAB „Transmiva“ buvo susiklostę teisiniai santykiai buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, be kita, atsižvelgiant į liudytojų parodymus ir rašytinius byloje pateiktus įrodymus. Teismas, priimdamas sprendimą, nurodė, kad į trečiojo asmens nuoseklią poziciją ir byloje pateiktus įrodymus atsižvelgė. Atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, kad nenustatė aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui.

17.4. Trečiasis asmuo nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria numatyta, kad apeliantei nekyla pareiga atsiskaityti už apeliantei suteiktas paslaugas, už kurias sąskaitos faktūros klaidingai išrašytos kitai bendrovei. Trečiasis asmuo pritaria ieškovės apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams dėl sprendimo šioje dalyje neteisėtumo ir nepagrįstumo. PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į jos sąvoką , yra prekių arba paslaugų tiekimui įforminti skirtas dokumentas. PVM sąskaita faktūra negali būti aiškinama kaip dokumentas, iš kurio nustatoma prievolių kilmė. Toks aiškinimas atitinka ir LAT praktiką: LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008 išaiškino, kad klaidingai išrašyta PVM sąskaita faktūra nesudaro pagrindo nemokėti už gautas prekes ar paslaugas; PVM sąskaita faktūra tėra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių arba paslaugų tiekimas. Siekiant nustatyti šalių pareigas viena kitai, visais atvejais reikia atsižvelgti į prievolių esmę ir pagal jas identifikuoti tikrąsias šalių teisės ir pareigas. Įrodymai, patvirtinantys, kad paslaugos, iš kurių ieškovė kildina savo reikalavimus apeliantei, buvo suteiktos ir priimtos apeliantės, yra pateikti byloje. Atitinkamai, apeliantei kyla pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Priešingas aiškinimas neatitiktų prievolių aiškinimo principų, taip pat lemtų apeliantės nepagrįstą praturtėjimą.

18. Daugiau atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Todėl teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateiktų apeliacinių skundų argumentus.

20. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl atsiskaitymo už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas, įrodymų vertinimo, ieškinio senaties termino taikymo.

21. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovė UAB „Transmiva“ per savo atstovą trečiąjį asmenį byloje R. D. užsakė, o ieškovas UAB „Rhenus Svoris“ atsakovės naudai 2012 metų rugpjūčio-lapkričio mėnesiais suteikė krovinių pervežimo paslaugas iš viso 19 150 Eur sumai, t. y. nugabeno krovinius: 1) krovinį (34 CC, 20.000,00 kg) maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini)). Užsakymas dėl krovinio pervežimo ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ buvo atliktas pasitelkiant vežėją UAB „Vilniaus kranų transportas“. Pagal 2012-08-13 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 134523 atsakovės skola ieškovei 3 450,00 Eur; 2) krovinį (34 CC, 20.000,00 kg) maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini)). Užsakymas dėl krovinio pervežimo ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ buvo atliktas pasitelkiant vežėją UAB „Vilniaus kranų transportas“. Pagal 2012-10-03 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 138066 atsakovės skola ieškovei 3 450,00 Eur; 3) krovinį (34 CC, 20.000,00 kg) maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini)). Užsakymas dėl krovinio pervežimo ieškovės UAB "Rhenus Svoris" buvo atliktas pasitelkiant vežėją UAB „AUTOGAMA“. Pagal 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140319 atsakovės skola ieškovei 3 550,00 Eur; 4) krovinį (33 CC, 24.000,00 kg) maršrutu Ispanija ((duomenys neskelbtini)) – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini)). Užsakymas dėl krovinio pervežimo ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ buvo atliktas pasitelkiant vežėją UAB „AURATUS“. Pagal 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140321 atsakovės skola ieškovei 3 300,00 Eur; 5) krovinį (1 CC, 17.000,00 kg) maršrutu Vokietija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini)). Užsakymas dėl krovinio pervežimo ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ buvo atliktas pasitelkiant vežėją PANTHER TRANSPORT GmbH. Pagal 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140323 atsakovės skola ieškovei 2 100,00 Eur; 6) krovinį (33 CC, 24.000,00 kg) maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini)). Užsakymas dėl krovinio pervežimo ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ buvo atliktas pasitelkiant vežėją UAB „AURATUS“. Pagal 2012-11-05 PVM sąskaitą faktūrą serija RS Nr. 140330 atsakovės skola ieškovei 3 300,00 Eur. Viso atsakovė užsakė, o atsakovė suteikė per šešis kartus pervežimo paslaugų 19 150 Eur sumai (el b. t. 3 b. l. 10-139, 157-162).

22. Nors atsakovė ginčijo faktą, kad buvo pateikusi užsakymus ieškovei pervežti krovinius ir byloje įrodinėjo, jog trečiasis asmuo byloje R. D. nebuvo susijęs darbiniais santykiais su atsakove, todėl negalėjo veikti ir neveikė atsakovės vardu, byloje yra neginčijamai įrodyta, kad atsakovė per R. D. užsakė šio teisėjų kolegijos sprendimo 21 punkte nurodomas šešių krovinių pervežimo paslaugas. Iš byloje pateiktų transporto užsakymo, krovinio pervežimo sutarčių, šalių atstovų vykusio susirašinėjimo (el. b. 3 t. b. l. 10-162 ) ir prijungtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015 esančio susirašinėjimo (2012-07-03, 2012-07-23-2012-07-24 raštai, minėtos bylos 1 t. b. l. 11-16) matyti, jog R. D., užsakydamas krovinių vežimo paslaugas pas ieškovę, veikė kaip atsakovės atstovas. Tokiu būdu minėtas asmuo, veikdamas kaip UAB „Transmiva“ atstovas, pavedė ieškovei atlikti krovinių vežimo paslaugas nurodytais maršrutais Ispanija – Lietuva ir Vokietija – Lietuva. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo vertinti, ar trečiasis asmuo iš tiesų veikė kaip UAB „Transmiva“ atstovas. Teisėjų kolegija nustatė, jog įsiteisėjusiu 2015-10-12 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1215-809/2015, Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1188-577/2016 yra konstatuotas faktas, kad trečiasis asmuo R. D. veikė UAB „Rhenus Svoris“ atžvilgiu kaip UAB „Transmiva“ atstovas, pastarosios vardu ir naudai.

23. Įvertinusi šios teisėjų kolegijos nutarties 21 ir 22 pastraipose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovei kilo prievolė atsiskaityti su ieškove už užsakytas ir suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, kurios ji nevykdė (CPK 178, 185 straipsniai, CK 6.28 straipsnis, 6.807 straipsnis). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteista ieškovei iš atsakovės 12 250,00 Eur skola, 8 (aštuonių) procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos (12 250,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugpjūčio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija kartu sutinka su ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį tenkino tik dalinai, teismo sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 6 900 Eur sumą už dviejų krovinių pervežimą: t. y. (34 CC, 20.000,00 kg) maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini) 3 450 Eur sumai ir krovinį (34 CC, 20.000,00 kg) maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), 3 450 Eur sumai. Byloje nustatyta, kad ieškovė pirmuoju atveju užsakymui atlikti pasitelkė vežėją UAB „Vilniaus kranų transportas“, antruoju atveju vežėją UAB „AUTOGAMA“.

24. Iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, jog (3 t. b. l. 10-138, 157-161) atsakovė UAB „Transmiva“ užsakė pas ieškovę pervežti ne tik keturis pirmosios instancijos teismo sprendime minėtus krovinius, už kurių pervežimą teismo sprendimu priteista 12 250 Eur suma, bet ir kitus du krovinius maršrutu Ispanija –Lietuva, paminėtus šios teisėjų kolegijos nutarties 23 pastraipoje. Nustatyta, kad šios krovinių vežimo paslaugos buvo atliktos UAB „Transmiva“ naudai ir šias paslaugas atsakovė priėmė, organizavo tolimesnį šių krovinių pervežimą į trečiąsias valstybes (5 t. b. l. 23-120). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pati apeliantė UAB „Transmiva“ apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ji gavo pervežtus ieškovės: 34 CC, 20.000,00 kg krovinį, vežtą maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini) ir krovinį 34 CC, 20.000,00 kg, vežtą maršrutu Ispanija – Lietuva (pasikrovimo adresas (duomenys neskelbtini), išsikrovimo adresas (duomenys neskelbtini) ir skunde nurodo, kad pats faktas, jog atsakovė atliko tolesnį krovinių gabenimą, visiškai nepatvirtina, jog tokiu būdu ankstesni vežimai buvo atlikti atsakovės naudai (UAB „Transmiva“ skundo 15.4 pastraipa). Teisėjų kolegija pažymi, jog prievolė atsiskaityti atsakovei su ieškove kyla iš sutartinių santykių, kurių pobūdį įrodo pirmiau šioje pastraipoje nurodyti rašytinai įrodymai apie sutartinių santykių dėl krovinio pervežimo atsiradimą ir egzistavimą, o ne išrašytos apmokėjimui už paslaugas PVM sąskaitos faktūros. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sąskaita faktūra yra išrašoma apmokėjimui jau po paslaugos suteikimo ir pateikiama asmeniui tam tikslui, kad būtų sumokėta (atsiskaityta) už paslaugą (prekę), o atliktas atsiskaitymas būtų įtrauktas į abiejų įmonių buhalterinę apskaitą. Nėra nagrinėjamu atveju faktinio ir teisinio pagrindo atmesti ieškovės reikalavimą sumokėti už atsakovės užsakytas ir ieškovės suteiktas krovinių pervežimo paslaugas vien dėl to, kad per klaidą (rašymo apsirikimą) ieškovė 2012-08-13 ir 2012-10-03 PVM sąskaitose faktūrose mokėtoju įrašė ne UAB „Transmiva“, o Venter Intex LLP. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, dėl ko ginčą išsprendė neteisingai. Nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija pakeičia teismo sprendimo dalį, kuria sprendžiamas šalių ginčas dėl skolos už pervežimo paslaugas dydžio klausimas, padidina teismo sprendimu priteistą 12 250 Eur sumą už krovinių pervežimą iki 19 150 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atitinkamai pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria priteistos 8 procentų palūkanos, jas skaičiuojant nuo 19 150 Eur sumos.

25. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliaciniame skunde suformuluotą reikalavimą pašalinti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo motyvus „Atsakovas pagrįstai nurodo, kad ieškovas į civilinę bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tyčinius atsakovo veiksmus ieškovo atžvilgiu ir todėl šiuo atveju neturėtų būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą. Vien atsakovo atsisakymas apmokėti ieškovo ieškinyje išvardintas sąskaitas negali būti laikomas tyčiniu veiksmu senaties termino skaičiavimo pagal CMR konvenciją prasme, kadangi pripažinti arba nepripažinti jiems reiškiamus reikalavimus yra civilinių teisinių santykių dalyvių teisė, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju atsakovas paslaugų suteikimo neužsakė tiesiogiai. Todėl ieškovo reikalavimams nagrinėjamu atveju taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punkte, kurį ieškovas yra praleidęs. Kartu pažymėtina ir tai, kad ieškovas į civilinę bylą nepateikė jokių rašytinių ar kokių nors kitokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2013-04-19 pretenzija atsakovui buvo ne tik siunčiama, bet šią pretenziją atsakovas ir yra faktiškai gavęs (CPK 178 straipsnis)“ ir konstatuoti civilinėje byloje atsakovės elgesį dėl atsiskaitymo už krovinių transportavimą ieškovės atžvilgiu buvus sąmoningą vengimą atsiskaityti bei taikyti ieškovės reikalavimams dėl atsiskaitymo trejų metų ieškinio senaties terminą, taip pat pripažinti 2013 m. balandžio 19 d. pretenzijos raštu pateikimą tinkamu ir pristabdančiu senaties termino eigą iki tos dienos, kai užsakovas raštu ją atmeta ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus.

26. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimams nagrinėjamu atveju taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punkte, teisingai sprendė, kad ieškovas šį terminą yra praleidęs. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti (patikslinto ieškinio dalyko antrasis reikalavimas). Todėl konstatavus jog reikalavimams pareikšti buvo suėjęs ieškinio senaties terminas, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl sąlygų terminui atnaujinti egzistavimo, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vykdė. Teismas nustatęs, jog ieškovė pirmiausia kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolos už jos atliktus pervežimus priteisimo iš R. D. (nagrinėjamoje byloje-trečiojo asmens), šį ieškinį minėtam teismui atmetus, nedelsiant kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš UAB „Transmiva“, pagrįstai sprendė, jog ieškovė aktyviais veiksmais siekė apginti savo teises, ieškinio senaties termino praleidimui įtakos turėjo nuo ieškovės nepriklausiusios aplinkybės, kurias teismas pripažino pakankamomis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 daliai taikyti ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams UAB „Transmiva“ pareikšti. Šiais motyvais atmetamas ir atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kuriuose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atnaujino ieškovei ieškinio senaties terminą byloje. Teisėjų kolegija šios teisėjų kolegijos nutarties 21-24 ir 27 pastraipose nurodomais motyvais atmeta ir tuos atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kuriuose nurodoma, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, jog R. D. neveikė atsakovės vardu, o atsakovė neužsakė pas ieškovę paslaugos pervežti ginčo krovinius.

27. Nustatyta, kad ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo 3 492,22 Eur bylinėjimosi išlaidų (227,26 Eur už dokumentų vertimus ir 3 264,96 Eur už advokato teisinę pagalbą, el. b. 4 t., b. l. 72–78; 5 t., 186, 189). Nustatyta, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 155 Eur žyminį mokestį (6 t. b. l. 40). Teisėjų kolegijai ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, pašalinama skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria priteista atsakovei UAB „Transmiva“ iš ieškovės UAB „Rhenus Svoris“ 729,61 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, teismo sprendimu priteista ieškovei iš atsakovės 2 233,97 Eur bylinėjimosi išlaidų suma padidinama iki 3 492,22 Eur sumos, ieškovei iš atsakovės papildomai priteisiama 155 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, turėta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

28. Valstybės turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014-09-23 įsakymas Nr.1R-298/1K-290).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atnaujinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Svoris“ ieškinio senatį reikalavimams atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transmiva“ pareikšti ir ieškovės ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Svoris“ (juridinio asmens kodas 120145513) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transmiva“ (juridinio asmens kodas 302209539) 19 150 Eur (devyniolika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) skolą, 8 (aštuonių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (19 150 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugpjūčio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 492,22 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų 22 ct) bylinėjimosi išlaidas.“

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rhenus Svoris“ (juridinio asmens kodas 120145513) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transmiva“ (juridinio asmens kodas 302209539) 155 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.