Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dariaus Prankos, Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Sauliau Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (dėl 2018 m. lapkričio 9 d. nusikalstamos veikos), ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio). Taip pat R. K. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje (dėl 2017 m. spalio 19 d. nusikalstamos veikos), ir jam paskirta 51 MGL (1 920,66 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, baudos bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 34 MGL (1 280,44 Eur) baudos. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio), ir 34 MGL (1 280,44 Eur) dydžio bauda. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. K. priteista civiliniam ieškovui A. A. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. K. nuteistas dėl to, kad jis 2018 m. lapkričio 9 d., apie 23.00 val., Vilniuje, Olandų g. 51, automobilyje „Toyota Prius Plius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėdamas priekinėje keleivio vietoje, be priežasties tyčia trenkė kumščiu vieną smūgį A. A. į krūtinę, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuojant R. K. veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kadangi teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, o vertinant įrodymus buvo padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1-4 dalis negalėjo būti pripažinti įrodymais, ir, priešingai, nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.

4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad ši byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį skundė tik pats R. K., prašydamas priimti išteisinamąjį nuosprendį, prokuroras nuosprendžio neskundė. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš naujo nagrinėjant bylą į aukštesnės instancijos teismo nurodymus privaloma atsižvelgti. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas nurodė iš naujo nagrinėjant bylą išnagrinėti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nes jie buvo betarpiškai susiję su tinkamu veikos aplinkybių nustatymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje į šią Vilniaus apygardos teismo nutartį neatsižvelgė, gynybos argumentų iš esmės neanalizavo. Be to, paskyrė griežtesnę bausmę (baudą) nei buvo paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu, nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kurios nei kaltinamajame akte, nei minėtame nuosprendyje nebuvo, kas, nuteistojo gynėjo nuomone, laikytina ne tik esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, bet ir rodo bylą išnagrinėjusio teisėjo šališkumą, nes nebuvo jokio įspėjimo dėl kaltinimo faktinių aplinkybių keitimo. R. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe jo neblaivumą teismas pripažino, vadovaudamasis policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir kelių liudytojų parodymais, nors pagal 2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 452 (su galiojančiais pakeitimais) patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo ir leidžiamo etilo alkoholio koncentracijos darbo metu nustatymo taisyklių 6.1, 6.2, 9 punktus asmenys turi būti pristatomi į sveikatos priežiūros įstaigą, kur yra konstatuojamas jų girtumas. Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už kelias nusikalstamas veikas, netinkamai taikė BK 64 straipsnio nuostatas, paskyrė baudžiamojo poveikio priemones bei apribojimus. Pradėjęs nagrinėti bylą, teisėjas teikė privilegijas nukentėjusiajam dėl jo asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties. Jau pirmojo posėdžio metu matėsi teismo nuolankumas nukentėjusiajam dėl jo sveikatos būklės - dar neturint duomenų apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, jam buvo siūlomi įvairūs patogumai, teismas apžiūrėjo dokumentus dėl neįgalumo, nors gynyba nurodė, kad pažymėjimo galiojimo terminas yra pasibaigęs, byloje yra tik vienintelis faktas, kad 2011 m. nukentėjusiajam buvo padaryta operacija, jokių kitų dokumentų apie jo sveikatos būklę nėra. Tuo tarpu R. K. yra verslininkas, todėl, nuteistojo teigimu, teismas manė, kad jo turtinė padėtis yra geresnė, jis turi gynėją.

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

7. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, siejamas su nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais ar nuteistojo interesų neatitinkančių sprendimų priėmimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti priimtas atlikus tiesioginį žodinį įrodymų tyrimą teisme, įvertinus visus iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą, padarytos išvados turi būti logiškai susijusios su tiriant ir vertinant įrodymus gautais duomenimis. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir R. K. pagrįstai pripažino kaltu sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajam. Sprendžiant dėl pastarojo kaltės, buvo vertinta surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai, daiktų apžiūros protokolas, tarnybiniai pranešimai, garso įrašas ir kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teikė privilegijas nukentėjusiajam dėl jo asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų turinį, tokių privilegijų teikimo fakto neįžvelgia. A. A. pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs galiojantį neįgaliojo pažymėjimą, taip pat nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu taip pat tokį pažymėjimą turėjo, netikėti nukentėjusiojo parodymai apie jo sveikatos būklę nėra jokio pagrindo.

9. Nukentėjusysis A. A. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio vakarą taksi automobiliu vežant nuteistąjį R. K. ir kitus tris keleivius – D. P., M. K. ir J. K., nuteistasis kelis kartus prašė nukentėjusiojo automobilyje pagarsinti muziką, to paties prašė ir D. P., nukentėjusysis kelis kartus ją pagarsino. Kai muzika jau trukdė jam vairuoti, jis atsisakė tenkinti keleivio R. K. pakartotinį prašymą. Tuomet pastarasis pats pabandė pagarsinti muziką, o kadangi prie garso rankenėlės automobilyje buvo ir tam tikri jo valdymo mygtukai, nukentėjusysis patraukė nuteistojo ranką, kad pastarasis netrukdytų saugiai vairuoti. Po tokių veiksmų R. K. ėmė vadinti nukentėjusįjį nusikaltėliu (rusų kalba) ir prie Olandų – Filaretų gatvių sankryžos esančio šviesoforo netikėtai trenkė A. A. dešinės rankos kumščiu į krūtinę. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, nukentėjusysis buvo priverstas stabdyti automobilį ir į jį įvažiavo kitas iš paskos važiavęs automobilis. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visų liudytojų, taip pat nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymus, pagrįstai nustatė, kad kelyje nebuvo jokios kliūties, dėl kurios A. A. būtų priverstas netikėtai stabdyti automobilį, kas reiškia, kad tokiems jo veiksmams buvo kita priežastis, o būtent – R. K. nusikalstamas elgesys. Apeliaciniame skunde teisingai pakartojami nukentėjusiojo parodymai, kad tais atvejais, kai kyla bet kokia grėsmė sveikatai, gyvybei ar pan., taksi vairuotojas turi teisę nutraukti vežimo paslaugą, ką nagrinėjamu atveju A. A. ir padarė, sustabdydamas transporto priemonę ir atsisakydamas toliau vežti minėtus keleivius. Iki tol keleivių veiksmai (neetiškas bendravimas, įkyrūs prašymai pagarsinti muziką) grėsmės sveikatai ar gyvybei nekėlė, todėl nukentėjusysis nutraukti vežimo paslaugą neturėjo pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis galimai staigiai stabdė dėl prastos savijautos, kurią nulėmė jo turimos sveikatos problemos, tačiau tokie teiginiai yra deklaratyvūs, pateikiami, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. A. savijauta įvykio metu pablogėjo dėl kokios nors kitos priežasties nei R. K. smurtiniai veiksmai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį, juo labiau, apkaltinti jį nusikalstamos veikos padarymu. Apeliaciniame skunde nurodomas A. A. galimai turimas siekis pasipelnyti, kuris jam kilo spontaniškai, neturi jokio loginio paaiškinimo, šie išskirtinai subjektyvūs teiginiai laikomi nuteistojo gynybine pozicija.

11. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad policijos pareigūnai neturi kompetencijos atlikti asmens medicininės apžiūros ir nustatyti jam padarytų sužalojimų, todėl tokių veiksmų imtis neprivalo. Nukentėjusysis patvirtino, kad policijos pareigūnė įvykio vietoje jam pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau jis atsisakė, nurodė, kad pats kreipsis į medicinos specialistus, jei vėliau prastai jausis. Esant tokioms aplinkybėms, policijos pareigūnai neturėjo nei teisės, nei pareigos priverstinai apžiūrėti nukentėjusįjį, kai jis medicinos pagalbos atsisakė. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad R. K. yra inkriminuotas tik fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam, todėl šiam padaryti sužalojimai nebūtinai turi būti užfiksuoti medicininiuose ar procesiniuose dokumentuose, nes tokių sužalojimų išoriškai gali ir nebūti, tačiau tai nereiškia, kad asmuo dėl prieš jį panaudoto smurto nejautė skausmo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nukentėjusįjį po patirto fizinio smurto stebėję liudytojai neabejotinai patvirtino supratę jo skausmą, taip pat apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad paprastai smūgiu kumščiu į krūtinę asmeniui yra sukeliamas fizinis skausmas, ypač atsižvelgiant į šiuo atveju aktualią aplinkybę – nukentėjusiojo sveikatos būklę.

12. Nors nuteistasis kategoriškai neigia konfliktavęs su taksi automobilio vairuotoju dėl muzikos garsinimo ar juo labiau jam sudavęs, teigia buvęs nepagrįstai apkaltintas ir apkalbėtas, vis dėlto, liudytoju apklausiamas D. P. nurodė kelionės metu sakęs, kad nereikia muzikos, pataręs duoti vairuotojui ramiai važiuoti. Nors liudytojas teigia taip kalbėjęs ne dėl to, kad R. K. kibo prie vairuotojo, o dėl to, kad jam pasirodė, kad taksi automobilio vairuotojas yra neįgalus, vis dėlto, tokie parodymai patvirtina, kad konfliktas dėl muzikos garso automobilyje buvo. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad nei vienas automobilyje važiavęs keleivis (D. P., M. K. ir J. K.) kategoriškai nenurodė, kad R. K. smūgio tikrai nesudavė, nei vienas nepatvirtino įvykio metu stebėję nuteistąjį ir tiksliai matę, kad šis smurto nenaudojo. Šie liudytojai teigė nematę smūgio sudavimo fakto, manantys, kad smūgis nebuvo suduotas, tačiau tai, kad jie jo nematė, savaime nereiškia, kad smurto nebuvo. Visi taksi automobilio keleiviai, tuo pačiu ir R. K., važiavo iš to paties restorano, kur kartu leido laiką, ketino toliau linksmintis Senamiestyje, dalis jų buvo neblaivūs, važiuodami daug bendravo, buvo naktis, nėra duomenų apie automobilio salone įjungtą apšvietimą, todėl natūralu, kad automobilio gale sėdintys asmenys galėjo ir nepastebėti to, ką daro priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjęs nuteistasis, juo labiau, jei jo smūgis buvo staigus ir vienkartinis. Dėl nurodytų priežasčių sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada apie galimą šių liudytojų suinteresuotumą R. K. palankia baudžiamosios bylos baigtimi, todėl galimą ir tam tikrų faktų nutylėjimą. Nepaisant to, kaip jau minėta, liudytojai neužėmė kategoriškos pozicijos, kad R. K. smūgio tikrai nesudavė, o teigė tiesiog to nematę, kas reiškia, kad jie nepatvirtino nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo parodymų. Tuo tarpu, kaip nurodyta nuosprendžio 10 punkte, nukentėjusiojo parodymus, t. y. tai, kad nuteistasis jam sudavė smūgį į krūtinę, dėl ko jis juto fizinį skausmą, patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad priekinėje keleivio sėdynėje sėdintis asmuo, nors ir būdamas prisisegęs saugos diržu, turi galimybę dešinės rankos kumščiu pasiekti automobilio vairuotojo sėdynėje sėdinčio asmens krūtinę. Saugos diržas tokio judesio nevaržo. Juo labiau, kad smūgio sudavimo metu taksi automobilis buvo bejudantis nuo šviesoforo, kas reiškia, kad jo greitis buvo nedidelis.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė R. K. neblaivumo faktui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto nuomone, kad tai buvo daroma nepagrįstai. R. K. neblaivumo faktas ir jo elgesys po įvykio padeda susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui apie galimą jo elgesį įvykio metu ir iki jo, o taip pat patvirtina ir nuteistojo parodymų nepatikimumą. Nepaisant to, kad R. K. neblaivumo faktas nėra nustatytas alkotesterio parodymais (tikrintis atsisakė), taip pat jo neblaivumas nebuvo tikrinamas sveikatos priežiūros įstaigoje, vis dėlto, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad įvykio metu nuteistasis buvo neblaivus, nors pats viso baudžiamojo proceso metu ir teigė priešingai. Pirmiausia, apie tai, kad R. K. buvo neblaivus, nurodė nukentėjusysis, tai jam matėsi iš nuteistojo elgesio ir kalbos, automobilyje buvo juntamas alkoholio kvapas, langai rasojo. Įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad taksi keleiviai buvo neblaivūs, elgėsi neadekvačiai, taksi vairuotoją vadino narkomanu. Liudytoja J. G. nurodė, kad R. K. buvo išgėręs, garsiai kalbėjo, jautėsi alkoholio kvapas, žmonės svirduliavo. Liudytojui G. T. S. atmosfera po eismo įvykio pasirodė konfliktiška, moteris ir vyras su akiniais atrodė blaivesni, kiti du taksi keleiviai – girtesni, girtesnis iš keleivių yra nuteistasis. 2018 m. lapkričio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nuo R. K. sklido stiprus alkoholio kvapas, jis svirduliavo, kalba buvo nerišli, judesiai buvo nekoordinuoti, buvo nusiteikęs agresyviai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. K. įvykio metu buvo neblaivus, kas reiškia, kad jis byloje davė nepatikimus parodymus, nes šį faktą neigė. Nuteistojo neblaivumas, jo agresyvus nusiteikimas, tai, kad pašaliniams asmenims atmosfera tarp taksi keleivių ir vairuotojo pasirodė konfliktiška, vairuotojas buvo įžeidinėjamas, tik patvirtina buvus konfliktą ir leidžia pagrįstai manyti, kad smūgis nukentėjusiajam iš tiesų buvo suduotas.

14. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad R. K. 2018 m. lapkričio 9 d. apie 23.00 val. Vilniuje, Olandų g. 51, automobilyje „Toyota Prius Plius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėdamas priekinėje keleivio vietoje, be priežasties tyčia trenkė kumščiu vieną smūgį A. A. į krūtinę, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinio skundo argumentai nusikalstamos veikos padarymo fakto nepaneigia.

15. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla pirmą kartą buvo išnagrinėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 11.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis, pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat R. K. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, baudos bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 33 MGL dydžio baudos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 11.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis, pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir 33 MGL (1 242 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - dvejus metus uždrausta vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. spalio 19 d. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. K. priteista civiliniam ieškovui A. A. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

16. Šį nuosprendį apeliacine tvarka skundė nuteistojo R. K. gynėjas advokatas Saulius Juzukonis, prašydamas nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Valstybinis kaltintojas apeliacinio skundo byloje neteikė.

17. BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurių apeliacinės instancijos teisme ištaisyti nėra galimybės, t. y. pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. K. atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 281 straipsnio 7 dalyje), protokoline nutartimi atnaujindamas procesą baudžiamojoje byloje Nr. 1-388-893/2018, neišsireikalavo šios baudžiamosios bylos medžiagos ir iš esmės nesujungė baudžiamųjų bylų Nr. 1-388-893/2018 ir Nr. 1-1633-865/2019. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad visos apeliaciniame skunde nurodytos ir ginčijamos aplinkybės, susijusios su R. K. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Esant tokiai Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutarčiai, nesant baudžiamojoje byloje prokuroro apeliacinio skundo, pakartotinai nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas turėjo ištaisyti apeliacinės instancijos teismo nurodytus trūkumus, tačiau neturėjo teisinio pagrindo bloginti R. K. teisinę padėtį, o tai padaręs, paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių paskyrimo keistina, panaikinant R. K. paskirtą papildomą įpareigojimą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio), taip pat sumažinant pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskirtą 51 MGL dydžio baudą iki 50 MGL dydžio baudos, tuo pačiu iki 33 MGL dydžio baudos sumažinant galutinį baudos dydį.

18. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu R. K. nebuvo nustatyta jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tokių aplinkybių nebuvo nustatyta ir kaltinamajame akte. Taigi, atsižvelgiant į nuosprendžio 17 punkte išdėstytus argumentus, nepaisant to, kad nuosprendžio 13 punkte yra nustatyta, jog R. K. įvykio metu buvo neblaivus, ši aplinkybė jo atsakomybę sunkinančia negalėjo būti pripažinta, todėl iš skundžiamo nuosprendžio šalintina. Nepaisant to, keisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskirtos bausmės dydžio nėra pagrindo.

19. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, apeliacinės instancijos teismas patikrina ir tai, ar R. K. paskirtos bausmės buvo tinkamai subendrintos. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pirmosios instancijos teismas paskirtas bausmes nepagrįstai bendrino BK 64 straipsnio pagrindu, taip netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą. BK 64 straipsnio pagrindu bausmės bendrinamos, kai neatlikus bausmės yra padaryta nauja nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo metu R. K. neatlikinėjo jokios bausmės, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-388-893/2018) jis buvo pripažintas padariusiu BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau bausmė jam nebuvo paskirta, asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam buvo nutraukta. Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. nutartimi atnaujinus baudžiamojoje byloje Nr. 1-388-893/2018 įrodymų tyrimą ir sujungus šią baudžiamąją bylą su baudžiamąja byla Nr. 1-3413-1033/2019, kurioje R. K. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nuteistajam bausmės turi būti bendrinamos taip, tarsi jos būtų paskirtos vienu nuosprendžiu, t. y. BK 63 straipsnio pagrindu.

20. BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės (BK 63 straipsnio 3 dalis). Taigi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, R. K. paskirtos bausmės bendrintinos visiško bausmių sudėjimo būdu, prie pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos griežtesnės bausmės pridedant visą pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskirtą švelnesnę bausmę ir paskiriant R. K. galutinę subendrintą bausmę - laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir 33 MGL (1 242 Eur) dydžio baudą.

21. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis buvo pareiškęs 800 Eur dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tokios sumos nepagrįstumas yra nurodomas apeliaciniame skunde, vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tenkino tik dalį civilinio ieškinio ir iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiam neturtinės žalos dydžiui, sutinka, kad dėl R. K. neteisėtų veiksmų A. A. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinį sukrėtimą bei dvasinius išgyvenimus dėl savo sveikatos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino ne tik nusikalstamos veikos pobūdį, nukentėjusiajam tyčiniais veiksmais sukeltą skausmą, bet ir R. K. amžių, darbingumą, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingumo ir protingumo principų reikalavimus, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio nėra jokio pagrindo. Nepaisant to, kad įvykio naktį iš policijos komisariato nukentėjusysis važiavo toliau dirbti, tai nereiškia, kad jis nesijaudino dėl to, kas įvyko, ar nesibaimino dėl galimo savo sveikatos pablogėjimo. Tai, kad A. A. iš tiesų buvo sukrėstas, patvirtino daugelis jį mačiusių liudytojų (nuosprendžio 10 punktas). Taigi, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis patyrė neturinę žalą, kuri teismo pagrįstai įvertinta 200 Eur.

22. Esant išdėstytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 64 straipsnio nuostatų ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo R. K. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių paskyrimo ir jų bendrinimo pakeisti.

R. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

R. K. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskirti 50 (penkiasdešimties) MGL (1883 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų) Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą baudos bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir R. K. paskirti 33 (trisdešimt trijų) MGL (1242 (vieno tūkstančio dviejų šimtų keturiasdešimt dviejų) Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, R. K. paskirtas bausmes subendrinti visiško bausmių sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir 33 (trisdešimt trijų) MGL (1 242 (vieno tūkstančio dviejų šimtų keturiasdešimt dviejų) Eur) dydžio baudą.

Pašalinti teismo nustatytą R. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.