Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo sodininkų bendrijos „Žalesa-2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo sodininkų bendrijos „Žalesa-2“ ieškinį atsakovams R. K. ir Z. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas SB „Žalesa-2“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. K. ir Z. K. 400 Eur tikslinio įnašo kelio remontui, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją su prašymu dėl kelio remonto nuo kelio Vilnius - Utena į Pranciškonių k., Riešės sen., Vilniaus r. Savivaldybė informavo, kad kelio remonto darbai įtraukti į 2015 m. remontuotinų objektų sąrašą, tačiau neįrengus kelio dangos pagrindų, lėšos, skirtos asfaltuoti, bus paskirstytos kitiems objektams. 2015 m. kovo 28 d. vykusiame SB „Žalesa-2“ pakartotiniame susirinkime buvo nutarta pritarti kelio remonto darbams su daliniu finansavimu iš savivaldybės, SB „Purnuškės“ ir pavienių kaimo gyventojų. 2015 m. rugpjūčio 22 d. įvykęs SB „Žalesa-2“ pakartotinis neeilinis visuotinis ataskaitinis susirinkimas svarstė, kad bendrijos nariai ir ne nariai, kaimo gyventojai, kurie neprisidėjo prie tikslinio įnašo kelio remontui, turi sumokėti bendrijai 400 Eur mokestį nuo šeimos už kelio remontą. 2015 m. gegužės 25 d. SB „Žalesa-2“ ir SB „Purniškės“ sudarė statybos rangos sutartį su AB „Eurovia Lietuva“ dėl kelio dangos stiprinimo. Darbų kaina - 30 263,31 Eur. UAB „Eurovia Lietuva" atliko kelio stiprinimo darbus, o bendrijos pagal nustatytas dalis atsiskaitė su rangovu. SB „Žalesa-2“ įvykdė visas savivaldybės iškeltas sąlygas, kad būtų išasfaltuotas kelias. Atsakovai, kuriems priklauso prie bendrijos teritorijos esančio žemės sklypo dalis, neprisidėjo prie sutarčių įvykdymo, SB „Žalesa-2“ nesumokėjo 400 Eur tikslinio įnašo kelio remontui. Paaiškino, kad prievolė atsakovams mokėti įnašą atsiranda CK 4.76 straipsnio ir Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau - SBĮ) 7 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, kad atsakovai į savo sklypą nuvažiuoti gali tik naudodamiesi naujai ištiestu keliu, padidėjo jų sklypo vertė. Atkreipė dėmesį, kad ne bendrijos teritorijoje gyvenantys asmenys pasirašytinai sutiko bendrijai sumokėti 400 Eur vienkartinę įmoką.A. R. K. ir Z. K. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu B. k. 6, R. sen. Vilniaus r. sav. Pažymėjo, kad nėra privažiuojamojo kelio prie Pranciškonių vs. nuo kelio A14 Vilnius-Utena, kuris buvo suremontuotas, bendraturčiai. Nurodė, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2015 m. birželio 26 d. posėdyje patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybėje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, kuriame nurodytas ir ginčo privažiuojamasis kelias prie Pranciškonių vs. nuo kelio A14 Vilnius-Utena (šiam keliui suteiktas numeris VL1541). Paaiškino, kad nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas niekada nebuvo ir nėra bendrijos teritorijoje. Atsakovai niekada nebuvo bei nėra bendrijos nariai, todėl jiems nėra privaloma laikytis kažkokių šios bendrijos nariams pareigas nustatančių vidaus teisės aktų (visuotinio susirinkimo sprendimų). Nurodė, kad nebuvo kviečiami į bendrijos susirinkimus. Ieškovas neįrodė, kad 2015 m. kovo 28 d. bei 2015 m. rugpjūčio 22 d. bendrijos susirinkimo nutarimai dėl ginčo kelio remonto ir dėl 400 Eur mokesčio yra privalomi atsakovams ir sukuria atsakovams atitinkamas prievoles.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovams 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso B. k. 6, R. sen. Vilniaus r. sav., unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dalis.Konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, jog atsakovams atsiranda prievolė mokėti 400 Eur tikslinio įnašo kelio remontui. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo kelias yra bendrijos ir atsakovų bendra dalinė nuosavybė. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad kelias priklauso Vilniaus rajono savivaldybei. Pažymėjo, kad ieškovas neginčijo ir nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovų argumentą, kad atsakovams priklausantis žemės sklypas niekada nebuvo ir nėra bendrijos teritorijoje, kad atsakovams priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, - tai ne mėgėjiško sodo teritorijos žemės sklypas; kad atsakovai niekada nebuvo ir nėra bendrijos nariai, todėl jiems nėra privaloma laikytis bendrijos nariams pareigas nustatančių vidaus aktų, kad nėra jokių sandorių ir kitokių juridinių faktų, kurie galėjo sukurti atsakovams prievolinius santykius su ieškovu, o bendrijos valdymo organų sprendimai nesukelia atsakovams prievoles bendrijai.Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad atsakovai faktiškai naudojasi ginčo keliu. Paaiškino, kad pagal Kelių įstatymo 17 straipsnio nuostatas visi juridiniai ir fiziniai asmenys vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu, Kelių įstatymu ir kitais teisės aktais, turi teisę naudotis keliais, o už naudojimąsi keliais mokami įstatymų nustatyti mokesčiai, todėl ieškovas turi pareigą įrodyti, kad jis tinkamas subjektas reikalauti iš atsakovų mokėti mokesčius už naudojimąsi keliu, jo remontu. Nurodė, kad ieškovas nepateikė tokių įrodymų (paneigiančių atsakovų teisę naudotis ginčo keliu neatlygintinai), todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovai turi pareigą prisidėti prie ginčo kelio remonto išlaidų.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas SB „Žalesa-2“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą, ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareigą mokėti tam tikras įmokas bendrijai turi ne tik bendrijos nariai, bet ir ne bendrijos nariai, kuriems priklausantys sklypai randasi bendrijos teritorijoje. Atsakovai faktiškai naudojasi keliu. Asfaltuotas kelias yra vienintelis kelias, kuriuo važiuojant galima patekti į atsakovų nuosavybės teise valdomą sklypą. Pažymi, kad atsakovai naudojasi ieškovo atliktų darbų rezultatais ir taip visiškai patenkina savo poreikį netrukdomai naudotis asfaltuotu keliu ir patekti į žemės sklypą.Paaiškina, kad 2015 m. rugpjūčio 22 d. SB „Žalesa-2“ pakartotinio neeilinio visuotinio ataskaitinio susirinkimo metu 9 darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta, kad bendrijos nariai ir ne nariai, kaimo gyventojai, kurie neprisidėjo prie tikslinio įnašo kelio remontui turi sumokėti bendrijai 400 Eur mokestį nuo šeimos už Kelio remontą. Didžioji dalis bendrijos narių ir ne narių, ir ne bendrijos teritorijoje gyvenančių asmenų pasirašytinai sutiko dėl pageidaujamo kelio darbų finansavimo ir patvirtino, kad su bendrija atsiskaitys per nurodytą terminą pagal pateiktą bendrijos sąskaitą. Ne bendrijos teritorijoje gyvenantys asmenys pasirašytinai sutiko bendrijai sumokėti 400 EUR vienkartinę įmoką, todėl ieškovo reikalavimas sumokėti vienkartinį tikslinį mokestį, skirtą išlaidoms už kelio rekonstrukciją padengti yra visiškai pagrįstas. Atkreipia dėmesį, kad atsakovų sklypo bendrasavininkai - Z. K. ir J. K., taip pat prisidėjo prie kelio asfaltavimo darbų.Nurodo, kad suremontuotas kelias ne tik pagerino susisiekimo galimybes, tačiau ir akivaizdžiai padidino atsakovų parduodamo sklypo vertę.A. R. K. ir Z. K. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nurodytos apeliaciniame skunde, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Apelianto nurodytoje kasacinio teismo nutartyje analizuojamas atvejis, kai iš sodininko, ne bendrijos nario, reikalaujama atlyginti sodininkų bendrijos nuostolius, kurie susidarė bendrijai sumokėjus elektros energijos tiekėjui už sodininko neteisėtai vartotą elektros energiją. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantas atsakovų prievolę bendrijai kildina iš suremontuoto kelio naudojimosi aplinkybės.Nurodo, kad privažiuojamasis kelias prie Pranciškonių vs. nuo kelio A14 Vilnius-Utena, už kurio remontą ieškovas prašo priteisti skolą, nuosavybės teise priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, t. y. šis nekilnojamasis turtas nėra sodininkų bendrijos nuosavybės teisės objektas SBĮ 7 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovai neturi pareigos mokėti už turto, kuris nuosavybės teises priklauso ne SB „Žalesa-2“, naudojimasį. Ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovai patenka į savo sklypą važiuojant suremontuotu kelių, o ne kitų būdu, pvz. einant pėsčiomis.Teigia, kad jiems priklausantis žemės sklypas niekada nebuvo ir nėra sodininkų bendrijos „Žalesa-2“ teritorijoje. Atsakovai niekada nebuvo SB „Žalesa-2“ nariai, todėl jiems nėra privaloma laikytis šios sodininkų bendrijos nariams pareigas nustatančių vidaus teisės aktų (visuotinio susirinkimo sprendimų). SB „Žalesa-2“ narių susirinkimuose priimti sprendimai kelio remonto klausimais nėra privalomi atsakovams ir nesukuria atsakovams atitinkamas prievoles.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovų pareigos mokėti mokestį už kelio remontą.Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypo dalis, esanti B. k. 6, R. sen. Vilniaus r. sav., prie kelio (toliau – Kelias) vedančio nuo kelio A14 Vilnius-Utena prie P. vs. Ieškovas SB „Žalesa-2“ įvykdė visas savivaldybės iškeltas sąlygas (kelio dangos stiprinimo darbus), kad būtų išasfaltuotas Kelias, dėl ko patyrė išlaidų. Ieškovas nusprendė, kad kaimo gyventojai, kurie naudojasi Keliu, turi prisidėti prie Kelio dangos stiprinimo darbų išlaidų, sumokant 400 Eur tikslinę įmoką. Atsakovas nesutinka mokėti nustatyto mokesčio.Pareigą atsakovui mokėti už kelio remontą apeliantas kildina iš SB „Žalesa-2“ 2015 m. rugpjūčio 22 d. neeilinio visuotinio susirinkimo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis bylos duomenimis negalima prieiti išvados, kad atsakovai yra SB „Žalesa-2“ nariai ar, kad atsakovams nuosavybes teise priklausantis žemės sklypas patenka į sodo bendrijos teritoriją. Priešingai, atsakovams priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Taigi, atsakovams priklausantis žemės sklypas nepatenka į SB „Žalesa-2“ teritoriją. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų argumentu, kad atsakovams nėra privaloma laikytis SB „Žalesa-2“ visuotinio susirinkimo sprendimų.Norėdamas pagrįsti apeliacinį skundą, apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008, kurioje teisėjų kolegija pažymėjo, jog ir tie sodininkai, kurie nėra sodininkų bendrijos nariai, turi mokėti sodininkų bendrijai tam tikras įmokas. Teismas atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp sodininkų bendrijos ir sodininko, kuris nėra sodininkų bendrijos narys. Kaip minėta, atsakovai nėra sodininkais ir SB „Žalesa-2“ nariais, todėl nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Taigi nagrinėjamoje byloje negalima remtis apelianto nurodyta nutartimi kaip prejudiciniu sprendimu.Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Privažiuojamasis kelias prie Pranciškonių vs. nuo kelio A14 Vilnius-Utena patenka į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą. Taigi nuosavybės teise priklauso savivaldybei. Kadangi Kelias nėra SB „Žalesa-2“ nuosavybės teisės objektas, tai atsakovams nekyla pareiga ieškovui mokėti už turto naudojimą.Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovų R. K. ir Z. K. naudai iš ieškovo priteisiamos jų apmokėtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai, paruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti, sudarančios 500 Eur.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo sodininkų bendrijos „Žalesa-2“ (juridinio asmens kodas 191769130) atsakovams R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Z. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.