Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-126-487/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-01-26
Bylos Nr.: 1A-126-487/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-57614-2018-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: D. E., A. G.
Advokatai: Pavelas Ravluševičius

Kategorijos

1.1.7.2.6Laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BK 51 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-487/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57614-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.6.; 1.1.8.7.1.; 1.1.8.7.13.; 1.2.3.1.2.8.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,nuteistajam D. E.,nuteistojo gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

viešame teismo posėdyje vaizdo konferenciniu būdu apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. E. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir D. E. nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2021 m. liepos 2 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas D. E. suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2020 m. sausio 12 d. bei nuo 2020 m. balandžio 29 d iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. liepos 2 d.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas A. G., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. E. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad:

Žemesnės instancijos teismas

2018 m. gruodžio 4 d., apie 15.31 iki 15.51 val., (duomenys neskelbtini), D. E. ir A. G., veikdami kartu, įžūliais veiksmais demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – būti laikomam pageidaujamoje bausmės atlikimo vietoje, dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais tyčia nužudė T. V., t. y. D. E. atsistojus nukentėjusiajam T. V. iš už nugaros ir ėmus smaugti rankos dilbiu nukentėjusiojo kaklą iki šis prarado sąmonę, po ko D. E. paprašius A. G. tęsti nukentėjusiojo T. V. smaugimą, A. G. pritūpė ir apglėbęs rankos dilbiu pusiau gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam T. V. kaklą jį toliau smaugė. Po to, pasikeitus vietomis, D. E. dar kartą apglėbęs rankos dilbiu nukentėjusiojo kaklą toliau jį smaugė. Tokiu būdu, bendrais veiksmais padarydami T. V. kaklo suspaudimą, pasireiškusį kraujosruva kakle bei dauginėmis intraodinėmis kraujosruvomis kairio peties sąnario ir žasto priekiniame paviršiuje, nuo ko nukentėjusysis T. V., dėl patirto uždusimo suspaudus jam kaklą, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose 2018 m. gruodžio 6 d. mirė, ir taip iš chuliganiškų paskatų nužudė T. V..

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo D. E. apeliaciniame skunde prašoma pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendį, padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo padaryta veika buvo netinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų). Nuteistojo teigimu, jis nusikaltimą padarė, veikdamas ne iš chuliganiškų paskatų, o įtakotas pataisos įstaigos ir Kalėjimo departamento pareigūnų veiksmų. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme jo pateikti įrodymai nebuvo tinkamai įvertinti, todėl juos prašo išnagrinėti ir įvertinti iš naujo.

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusieji F. I. (F. I.) ir L. I. prašo nuteistojo D. E. apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistųjų nurodytas nusikaltimo motyvas, kad jų netenkino bausmių atlikimo sąlygos (duomenys neskelbtini) ir jie norėjo pasiliki (duomenys neskelbtini), visiškai nesusijęs su nužudytuoju, kurio nuteistieji nepažinojo; nuteistieji negalėjo suprantamai ir logiškai paaiškinti savo veiksmų būtent nužudytojo atžvilgiu, tarp jų nebuvo kilęs joks konfliktas, taip pat nebuvo kitų priežasčių. Tokių priežasčių nuteistasis D. E. nenurodė ir savo apeliaciniame skunde. Atitinkamų duomenų nėra ir baudžiamojoje byloje. Priežastis įvykdyti sunkų nusikaltimą buvo menkavertės pretenzijos kai kuriems (duomenys neskelbtini) ir Kalėjimo departamento pareigūnams, kad jie nevykdo vienokių ar kitokių nuteistųjų reikalavimų. Tai patvirtino ir patys nuteistieji. Šios sunkaus nusikaltimo įvykdymo priežastys ir motyvai niekaip nesusiję su nužudytojo T. V. asmeniu.

3.2. Nukentėjusiųjų vertinimu, nuteistasis D. E. apeliaciniame skunde manipuliuoja aplinkybėmis, save pateikia kaip pareigūnų „neteisėtų“ veiksmų „auką“, taip tikėdamasis palengvinti savo teisinę padėtį. Jis neargumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai kvalifikavęs jo įvykdytą sunkų nusikaltimą, paskyręs per griežtą bausmę, dėl savo veiksmų, padarius labai sunkų nusikaltimą, neapgailestauja, o taip pat nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios keistų ar bent iš dalies pateisintų jo nusikalstamą elgesį.

3.3. Nukentėjusieji atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis D. E. dėl analogiškų motyvų 2016 m. lapkričio 21 d. nužudė kitą nuteistąjį (duomenys neskelbtini) ir dėl šios nusikalstamos veikos buvo nuteistas, tačiau jokių išvadų nepadarė ir savo nusikalstamo elgesio nepakeitė – 2018 m. gruodžio 4 d. (duomenys neskelbtini) be priežasties pramogos tikslais nužudė T. V.. Nukentėjusiųjų nuomone, nuteistasis D. E. kito asmens gyvybės nevertina, ją naudoja kaip savo šantažo įrankį prieš bausmių atlikimo įstaigų pareigūnus, reikalaujant pildyti jo pageidavimus, nesuderinamus su bausmių skyrimo tikslais, nustatyta bausmių atlikimo tvarka bei sąlygomis. Jis pavojingas visuomenei, neketina keisti savo netinkamo ir nusikalstamo elgesio. Tokia išvada nukentėjusiųjų daroma, įvertinus tai, kad tiek anksčiau pataisos įstaigoje nužudydamas asmenį, tiek šiuo konkrečiu atveju nužudydamas T. V., nuteistasis D. E. siekė pademonstruoti savo viršenybę prieš juos, kankino lėtai atimdamas jiems gyvybę smaugimo būdu, šaipėsi bei tyčiojosi iš aukų, todėl jam, kaip pavojingam recidyvistui ir šaltakraujam žmogžudžiui, paskirta bausmė – laisvės atėmimas yra teisinga ir ne per griežta. Vertina, jog nuteistasis D. E. apeliaciniu skundu siekia ne apginti pažeistą teisėtą interesą ar savo, kaip asmens, teises dėl neteisingo kalinimo ar nuteisimo per griežta bausme, bet iš savanaudiškų paskatų palengvinti savo teisinę padėtį. Be to, svarbia aplinkybe nukentėjusieji laiko tai, kad D. E., būdamas pripažintas pavojingu recidyvistu ir didžiąją gyvenimo dalį praleidęs bausmių atlikimo vietose, nededa jokių pastangų keisti savo nusikalstamą elgesį. Todėl, nukentėjusiųjų nuomone, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. E. buvo paskirta teisinga bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, taip ginant viešąjį interesą ir užtikrinant kitų asmenų teisę gyventi saugioje aplinkoje.

3.4. Atsiliepime nukentėjusieji nurodo ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai pasisakė dėl nusikaltimo kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymo iš chuliganiškų paskatų), nes jokios aiškios priežasties ar motyvo, susijusio su nužudytuoju T. V., nebuvo ir nuteistieji negalėjo jo nurodyti. Reiškiamos pretenzijos bausmių atlikimo įstaigų pareigūnams niekaip nėra susiję su nužudytu asmeniu. Todėl apelianto argumentai, kad pataisos namų ir Kalėjimo departamento pareigūnų veiksmai įtakojo jo nusikalstamą elgesį, atmestini, kaip neteisingi ir siekiantys pateisinti įvykdytą nusikaltimą.

3.5. Nukentėjusieji pažymi, kad nuteistojo veiksmai, bendrininkų grupe su kitu nuteistuoju A. G. užpuolant T. V. iš nugaros, jį smaugiant ir taip atimant net mažiausią galimybę T. V. pasipriešinti ir išgelbėti savo gyvybę, parodo nuteistojo D. E. šaltą išskaičiavimą ir ypatingą žiaurumą, empatijos kito asmens skausmui ir išgyvenimams nebuvimą ir patvirtina jo ypatingą pavojingumą visuomenei, kai gyvybė atimama be jokių su auka susijusių motyvų. Todėl nuteistojo D. E. padarytoje veikoje pagrįstai buvo konstatuotos chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis. Jokių aplinkybių, kurioms esant būtų galima daryti priešingą išvadą, byloje nenustatyta, jų nenurodė ir pats D. E.. Chuliganiškas paskatos pasireiškė neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu, nesant jokių tarpusavio santykių, pasinaudojant mažareikšme dingstimi – siekiu būti laikomiems jų pageidaujamoje bausmės atlikimo vietoje. Tokie veiksmai buvo įžūlūs, jais demonstruojamas aiškus žmogaus ir visuomenės negerbimas, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimas, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, nepaisant to, kaip apeliaciniame skunde tai bando pateisinti apeliantas D. E..

3.6. Pažymi ir tai, kad smurtas prieš T. V. buvo panaudotas ankštoje laikino sulaikymo patalpoje, veikiant gyvybiškai pavojingą vietą, kaltininkams tą suvokiant, veikiant paeiliui, matant kito kaltininko veiksmus ir kitam nuteistajam taip pat neturint jokių smurto prieš nužudytąjį priežasčių. Todėl nukentėjusieji nurodo, kad veiką kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos nustatytas pagrįstai.

3.7. Svarbu ir tai, kad nusikaltimo vykdytojai nukentėjusiųjų ne tik nuoširdžiai neatsiprašė, nesigailėjo įvykdę sunkų nusikaltimą, šaltakraujiškai aiškino tik apie savo esamas ir menamas problemas bei pageidavimus, susijusius su bausmės atlikimo vieta, bet ir neatlygino padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, kurią jie vargu ar atlygins ateityje, įvertinus jų kriminalinę praeitį, polinkį daryti nusikaltimus, ankstesniais nusikaltimais padarytų žalų neatliginimą. Todėl net ir šio motyvo, kuris galėtų būti vertinamas kaip švelninantis apelianto teisinę padėtį, nėra.

4. Teismo posėdyje nuteistasis nurodė, kad jis keičia apeliacinio skundo reikalavimą ir prašo grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui atlikti ikiteisminį tyrimą iš naujo tirti ir aiškintis reikšmingas aplinkybes, nustatant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento pareigūnų neveikimo, nulėmusio jo įvykdytą nusikaltimą, atsakomybės dalį. Nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. E. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos gali kisti tik nustačius, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir kurie turėjo neigiamos įtakos kaltinamojo teisinei padėčiai. Nuteistojo D. E. apeliaciniame skunde ginčijamas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų) ir su tuo susiję nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnyje, kvalifikavimas bei paskirtos bausmės rūšis.

6. Nuteistasis D. E. apeliaciniame skunde prašė jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę, motyvuodamas, kad nusikaltimą padarė įtakotas pataisos įstaigos ir Kalėjimo departamento pareigūnų veiksmų, tačiau faktinių nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybių neginčijo, nenurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti procesiniai pažeidimai, taip pat neskundė kitų nuosprendžiu išspręstų klausimų (žalos atlyginimo ir pan.).

7. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis D. E. pakeitė apeliacinio skundo reikalavimą, nurodydamas, jog prašo baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui ikiteisminio tyrimo atlikimui, išsiaiškinant, kokia atsakomybės dalis tenka Lietuvos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento pareigūnams, kurių neveikimas lėmė nagrinėjamo nusikaltimo padarymą. Jis kaip pagrindą nurodė (duomenys neskelbtini) nutartį, kuria, pasak apelianto, atsakovai (Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos astovai) sudarė taikos sutartį su nužudytojo T. V. artimaisiais, sutikdami pastariesiems atlyginti žalą už jo (D. E.) padarytą nusikaltimą.

8. Pagal BPK nuostatas apeliantai, padavę apeliacinį skundą, neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotuose apeliaciniuose skunduose suformuluotų reikalavimų, o gali apeliacinius skundus tik atšaukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494/2011, Nr. 2K-422/2014, Nr. 2K-1766-511/2021 ir kt.). Kaip minėta, baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos gali kisti tik nustačius, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir kurie turėjo neigiamos įtakos kaltinamojo teisinei padėčiai.

9. Teisėjų kolegija nuteistojo nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti įvertino Vilniaus apygardos administracinio teismo (duomenys neskelbtini) nutartį administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš šios nutarties matyti, jog buvo patvirtinta pareiškėjo F. I. (F. I.) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovų (duomenys neskelbtini) pasirašyta taikos sutartis, kuria šalys susitarė taikiai užbaigti administracinę bylą taikos sutartyje numatytomis sąlygomis. Nors nuteistasis akcentuoja aplinkybę, kad be teismo sprendimo dėl jo veiksmų Lietuvos valstybė pripažino jo veiksmais padarytą žalą pareiškėjui, su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Minėtoje administracinėje byloje buvo keliamas visiškai kitas klausimas – iš esmės sprendžiant, kiek dėl nukentėjusiojo žūties esant įkalinimo įstaigoje, yra atsakinga valstybė, turėjusi pareigą užtikrinti joje esančio asmens saugumą. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendžiu buvo nustatytas T. V. nužudymo faktas, todėl dėl šio fakto nužudytojo artimiesiems kilusios žalos atlyginimo klausimas administracinėje byloje ir buvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą ir į savarankišką administracinėje byloje kelto klausimo dalyką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo papildomai nurodytos aplinkybės nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, teismui nustačius nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurių neneigia ir pats nuteistasis, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Taigi, nuteistojo nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo baudžiamojoje byloje priimtame skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų dėl nuteistojo D. E. nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo ir jų kvalifikavimo nepaneigia ir nagrinėjamai bylai, t. y. sprendžiant dėl D. E. baudžiamosios atsakomybės, jokios įtakos neturi.

10. Nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatytas pagrindas bylą perduoti prokurorui tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 234 straipsnio 2 dalis). Pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje kaltinamasis aktas neatitinka BK 219 straipsnio reikalavimų ar yra kiti esminiai pažeidimai, kurie trukdo nagrinėti šią bylą, nenustatyta, todėl baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui nėra pagrindo.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. E. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

12. Skundžiamu nuosprendžiu D. E. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais kartu su A. G. nužudė T. V.. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. E. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliantas neneigia nužudęs T. V., t. y. kad bendrais veiksmais kartu su A. G. nukentėjusįjį smaugė, nuo ko nukentėjusysis T. V. dėl patirto uždusimo, suspaudus jam kaklą, mirė, tačiau nurodo, jog tai padarė ne dėl chuliganiškų paskatų, o įtakotas pataisos įstaigos ir Kalėjimo departamento pareigūnų veiksmų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažinęs D. E. kaltu dėl T. V. nužudymo, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nustatydamas šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį, t. y. chuliganiškas paskatas, ir nuteisdamas D. E. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad nužudymas laikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis įvykdytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu, nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar esant akivaizdžiai neadekvačiai priežasčiai. Chuliganiškos paskatos apibūdina nusikaltimo padarymo motyvą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, jog nagrinėjamas įvykis buvo protestas dėl jam daromo psichologinio spaudimo; kad, perkėlus jį į (duomenys neskelbtini), jam buvo sudarytos sąlygos nužudyti; kad jis taip pasielgė, jog kitą kartą būtų reaguojama į prašymus, ir tokius nuteistojo veiksmus vertino kaip įžūlius, akivaizdžiai neadekvačius, kuriais buvo demonstruojamas aiškus žmogaus ir visuomenės negerbimas, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimas, siekiant priešpastatyti savo aplinkiniams ar aplinkai.

14. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikino sulaikymo patalpoje D. E. ir A. G. dėl menkavertės dingsties – siekio būti laikomiems jų pageidaujamoje bausmės atlikimo vietoje, matant D. M., pasikeisdami smaugė nukentėjusįjį T. V., tokiu būdu bendrais veiksmais padarė jam kaklo suspaudimą, nuo ko nukentėjusysis T. V., dėl patirto uždusimo suspaudus jam kaklą, mirė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog D. E. agresija nusikaltimo padarymo metu pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes jokiais nukentėjusiojo veiksmais išprovokuota nebuvo. Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad D. E., atsistojęs nukentėjusiajam T. V. iš už nugaros, ėmė smaugti rankos dilbiu nukentėjusiojo kaklą iki šis prarado sąmonę, po ko D. E. prašymu A. G. tęsė nukentėjusiojo smaugimą, pritūpęs ir apglėbęs rankos dilbiu pusiau gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam kaklą, jį toliau smaugė, po to jie pasikeitė vietomis ir D. E. dar kartą apglėbęs rankos dilbiu nukentėjusiojo kaklą toliau jį smaugė, t. y. iš chuliganiškų paskatų smaugė iš esmės jokios grėsmės nekėlusį ir nesipriešinusį T. V.. Pastaroji aplinkybė nustatyta ne tik nuteistųjų D. E. ir A. G., bet ir liudytojo D. M. parodymais. Be to, byloje nėra duomenų, kad D. E. su nukentėjusiuoju būtų turėjęs asmeninius tarpusavio santykius, konfliktavęs, abu nuteistieji patvirtino, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą jie su nukentėjusiuoju nebendravo, todėl akivaizdu, jog nuteistais D. E. neturėjo jokio pagrindo smurtauti prieš nukentėjusįjį. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistojo chuliganiškos paskatos pasireiškė neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu, nesant asmeninių tarpusavio santykių, panaudojus mažareikšmę dingstį – siekį būti laikomam nuteistojo pageidaujamoje bausmės atlikimo vietoje. Tuo tarpu nuteistasis apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pareigūnai nereagavo į jo reikalavimą laikyti jį pageidaujamoje bausmės atlikimo vietoje ir taip privedė jį iki nusikalstamos veikos padarymo - tyčinio nukentėjusiojo nužudymo, akivaizdžiai siekia sušvelninti savo teisinę padėtį, nepagrįstai dėl savo nusikalstamų veiksmų kaltindamas kitus asmenis (pataisos įstaigos ir Kalėjimo departamento pareigūnus). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo D. E. įvardinamos aplinkybės anaiptol nepaneigia jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio, priešingai – rodo ne ką kitą, o nuteistojo požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą, t. y. jo vidines paskatas, lėmusias chuliganiškai nusikalsti. Todėl chuliganiškų paskatų inkriminavimas šiuo konkrečiu atveju yra teisingas ir D. E. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

15.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. E. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistojo veikos perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – paskyrimo

16. Nuteistojo D. E. apeliaciniame skunde prašoma paskirti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Kaip matyti iš skundo turinio, prašymas skirti jam švelnesnę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą susijęs su prašymu jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį. Šis apelianto prašymas taip pat atmetamas.

17. Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

18. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016 ir kt.). Taip pat ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. E. baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmės rūšį, kuri nėra aiškiai per griežta.

20. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė, veikdamas tiesiogine tyčia, esant BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytai nužudymą kvalifikuojančiai aplinkybei (chuliganiškas paskatas), dėl mažareikšmės dingsties, t. y. būti laikomam pageidaujamoje bausmės atlikimo vietoje, tokiu būdu įgyvendinant savo grasinimus. Vertindamas šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, apygardos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad labai sunkus nusikaltimas padarytas brutaliais veiksmais, esant įkalinimo įstaigoje, ankštoje laikino sulaikymo patalpoje, prieš negalintį pasipriešinti asmenį ir nebuvo atsitiktinis. Pažymėtina, kad D. E. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo jau 15 kartų teistas, paskutinį kartą už nužudymą padarytą iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir nagrinėjamoje byloje. Nurodytos aplinkybės rodo nuteistojo itin cinišką požiūrį į žmogaus gyvybę, taip pat itin neigiamą požiūrį tiek į teisės aktais nustatytą bausmės atlikimo tvarką, tiek ir į visuomenėje priimtas elgesio taisykles, o kartu patvirtina ypatingą nuteistojo asmenybės pavojingumą. Akivaizdu ir tai, jog nuteistasis D. E. kito asmens gyvybės nevertina ir ją naudoja kaip įrankį prieš bausmių atlikimo įstaigų pareigūnus reikalaujant pildyti jo įgeidžius nesuderinamus su nustatyta bausmių atlikimo tvarka ir sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė D. E. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi, pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų nuteistojo veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, neturi teisinio pagrindo ir dėl šios aplinkybės peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtą bausmę.

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, paskirdamas nuteistajam griežčiausią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam D. E. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Bylos duomenys neabejotinai pagrindžia išvadą, jog D. E. yra labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausme yra neįmanoma. Paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė pagrįstai subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme bausmių apėmimo būdu, ir D. E. tinkamai paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

22. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą

23.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2022 m. sausio 25 d. pateikė pažymą Nr. (12.32Mr) PT-676 dėl išlaidų už antrinės teisinės pagalbos nuteistajam D. E. suteikimą, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Pavelas Ravluševičius teikė antrinę teisinę pagalbą D. E. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 196,27 Eur. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta, siunčiant jam pranešimą apie paskirtą antrinę teisinę pagalbą jam teikiančio gynėjo paskyrimą. Nagrinėjamoje byloje procesas apeliacinės instancijos teisme vyko išimtinai pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką ir skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijai pripažinus apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais ir atmetus apeliacinį skundą, tikslinga pasisakyti dėl išlaidų už antrinės teisinės pagalbos suteikimą išieškojimo. Nuteistasis dėl prašymo priteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidas nepasisakė, o taip pat argumentų dėl sunkios finansinės padėties nepareiškė. Tačiau, įvertinus ribotas nuteistojo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, galimybes šios bausmės atlikimo metu vykdyti finansinius įsipareigojimus, o taip pat atsižvelgus į teisinį reguliavimą, pagal kurį nuteistajam būtinas gynėjo dalyvavimas dviem įstatyme numatytais pagrindais – ne tik BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kai kaltinamas asmuo suimtas (jo judėjimo laisvė apribota), bet ir šio straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (kai nagrinėjama baudžiamoji byla dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos), sprendžia, kad už gynėjo darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš D. E. nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. E. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymą priteisti iš D. E. 196,27 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt šešis eurus, 27 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAlenas PiesliakasErnestas Rimšelis