Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bondrida“ apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-75-503/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bondrida“ ieškinį atsakovei Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Bondrida“ ieškiniu prašė pripažinti neteisėtu atsakovės Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 5 d. pranešimą Nr. (07)(2.14.) SD-2568 (toliau – Pranešimas) dėl sutarčių nutraukimo - 2013 m. rugpjūčio 23 d. Keleivių visuomenei būtinais, tačiau vežėjui nuostolingais reguliaraus vietinio (miesto) susisiekimo autobusų maršrutais pagal patvirtintus tvarkaraščius Vilkaviškio mieste vežimo sutarties Nr. J2-245 ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais sutarties Nr. J2-246 (toliau – Sutartys) nuo 2016 m. lapkričio 1 d. ir priteisti iš bylinėjimosi išlaidas.Ieškinyje nurodė, kad ieškovė Sutartis nuo jų sudarymo iki šios dienos vykdė tinkamai, keleivius veža pagal nustatytą maršrutinių eismo tvarkaraštį bei laikosi visų Sutartyse numatytų įsipareigojimų. Pretenzijų iš atsakovės pusės dėl netinkamo Sutarčių vykdymo nėra, Sutartys galioja iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. Sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių iniciatyva, prieš tris mėnesius apie tai pranešus kitai šaliai (Sutarčių 9 punktas). 2016 m. spalio 5 d. atsakovė Pranešimu pranešė, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. bus nutrauktos abi Sutartys, kadangi pagal 2016 m. rugsėjo 13 d. Viešųjų pirkimų kontrolės skyriaus išvadą NR. 4S-3027 Sutartys sudarytos pažeidžiant LR viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) imperatyviąsias nuostatas, todėl yra niekinės ir negalioja. Su tokia pozicija ieškovė nesutinka, kadangi atsakovė nenurodė, kokiai konkrečiai imperatyviai įstatymo normai šalių sudarytos Sutartys prieštarauja. Viešųjų pirkimo tarnybos kontrolės skyriaus išvadoje yra nurodyta, jog Sutartys prieštarauja VPĮ 3 str. 1 d. bei 2 d. Ieškovės nuomone, darant prielaidą, jog nurodytos teisės normos yra imperatyviai reglamentuoja viešųjų pirkimų teisinius santykius, todėl imperatyviai privalomos tik sandoriams, kurie sudaromi pagal VPĮ, tačiau šalių sudarytoms Sutartims nebuvo privalomas viešojo pirkimo konkursas pagal VPĮ. Ieškovės nuomone, Sutarčių nutraukimas nebūtų adekvatus padaryto pažeidimo padariniams. Būtina atsižvelgti, kad santykiai tarp šalių pagal Sutartis yra susiformavę nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d., tačiau teisiniai santykiai šalis dėl tų pačių paslaugų teikimo siejo jau nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. Atsakovė nesilaikė Sutarčių 9 punkte numatytos nutraukimo tvarkos apie sutarties nutraukimą įspėti prieš tris mėnesius. Atsiliepime į ieškinį atsakovė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad Viešųjų pirkimų tarnyba, vykdydama teisėsaugos institucijos (Specialiųjų tyrimų tarnybos) pavedimą, atliko Sutarčių sudarymo ir vykdymo teisėtumo vertinimą. Viešųjų pirkimų tarnyba vertinimo išvadoje nurodė, kad Perkančioji organizacija, nesivadovaudama įstatymo reikalavimais ir sudariusi Sutartis, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą ir 2 dalies nuostatas, įpareigojančias pirkimo sutartį sudaryti vadovaujantis įstatymu nustatyta viešųjų pirkimų vykdymo tvarka. Imperatyvaus pobūdžio VPĮ nuostatų, tarp jų ir viešųjų pirkimų principų, pažeidimas yra pagrindas konstatuoti ne tik konkretaus viešųjų pirkimų komisijos sprendimo, bet ir šio sprendimo pagrindu sudarytų viešųjų pirkimų sandorių negaliojimą

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad atsakovė, sudarydama Sutartis, ieškovę kaip vežėją pasirinko ne konkurso būdu, o vykdydama Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 7 d. sprendimą ir todėl, kad ieškovė šias paslaugas teikė anksčiau. 2016 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija, į kurią kreipėsi Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos nariai, paprašė atsakovės pateikti dokumentus, tarp jų ir sutarčių su ūkio subjektais dėl keleivių vežimo vietiniais maršrutais kopijas. 2016 m. kovo 30 d. atsakovė pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai Sutartis. Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) pateikė atsakovei 2016 m. rugsėjo 13 d. Pirkimų vertinimo išvadą dėl šalių sudarytų Sutarčių sudarymo teisėtumo ir atitikties VPĮ reikalavimams vertinimo. Išvadoje nustatyta, kad pirkimų teisinis pagrindas (jiems taikomas) – VPĮ (redakcija nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d.), bet Sutartys sudarytos, nesivadovaujant VPĮ nuostatomis. VPT padarė išvadą, kad Sutarčių objektą sudarančios paslaugos patenka į VPĮ reguliavimo apimtį ir perkančioji organizacija (atsakovė), sudarydama sutartis, privalėjo vadovautis VPĮ reikalavimais. VPT konstatavo, kad perkančioji organizacija (atsakovė) pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą ir 2 dalies nuostatas, įpareigojančias pirkimo sutartį sudaryti, vadovaujantis VPĮ nustatyta viešųjų pirkimų vykdymo tvarka. VPT rekomendavo atsakovei nutraukti sutartis. Atsakovė 2016 m. spalio 5 d. pranešimu Nr. (07)(2.14.)SD-2568 informavo ieškovę, kad atsižvelgiant į nustatytus Įstatymo pažeidimus, į CK 1.80 straipsnį, nuo 2016 m. lapkričio 1 d. bus nutrauktos su ieškove sudarytos sutartys. Atsakovė 2016 m. spalio 28 d. pradėjo viešojo pirkimo procedūras dėl laikinų paslaugų, kurias tiekia ieškovė pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. sutartis, pirkimo. Ieškovė viešajame pirkime dalyvauti atsisakė.Teismas konstatavo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalys, sudarydamos Sutartis, nesivadovavo VPĮ reikalavimais. Teismas nurodė, kad tarp šalių sudarytos Sutartys yra ne viešosios paslaugų koncesijos, o viešojo paslaugų pirkimo sutartys, todėl joms turėjo būti taikomi VPĮ reikalavimai. VPĮ 3 straipsnio 1 dalis įpareigojo atsakovę atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją laikytis viešojo pirkimo principų, tame tarpe ir skaidrumo principo. Vykdydama pirkimus ne pagal VPĮ reikalavimus, atsakovė pažeidė skaidrumo principą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo ir negalėjo pasirinkti kito varianto, t. y. nesilaikyti VPĮ nustatytų principų, vykdyti pirkimo procedūras, vadovaujantis ne VPĮ nustatyta tvarka, bet pagal jai ar paslaugos teikėjui priimtiną kitą tvarką. Atsižvelgęs į VPĮ (nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d. galiojusią redakciją) 3 straipsnio 1, 2 dalių tikslą, teismas konstatavo, kad tai – imperatyvios įstatymo normos. Teismas, vadovaudamasis VPT išvada, konstatavo, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, ex officio konstatavo, kad šalių sudarytos Sutarys yra niekinės ir negaliojančios CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (CK 1.78 str. 5 d.). Nurodė, kad CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė sandorius laikyti niekiniais a priori net ir nepriėmus teismo sprendimo, todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai ginčijamu pranešimu informavo ieškovę apie tarp jų susiklosčiusių santykių pabaigą, nes priešingu atveju, atsakovei gavus informaciją apie niekinių sandorių faktą, tolimesnis tokių sandorių vykdymas, nesiimant jokių veiksmų, būtų nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas pažymėjo tai, kad teisės aktai nenustato pranešimo, kuriuo sandorio šalis informuojama apie santykių pasibaigimą išaiškėjus niekinio sandorio faktui, formos ir turinio reikalavimų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovės pranešimą pripažinti neteisėtu, todėl ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad Sutarčių objektas buvo paslaugos: ieškovė vežė keleivius atsakovės nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o atsakovė kompensavo ieškovei nuostolius, susidariusius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivių vežimo paslaugų. Ieškovei grąžinti jos suteiktų paslaugų neįmanoma, todėl teismo vertinimu restitucijos taikymas šiuo atveju prieštarautų protingumo principui, o ieškovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o atsakovės atitinkamai pagerėtų. Todėl nagrinėjamu atveju restitucija negali būti taikoma.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašė panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, susijusias su teisine pagalba rengiant apeliacinį skundą bei žyminį mokestį. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:Ginčui turi būti taikomas nacionalinis ir Europos Sąjungos keleivių vežimo teisinis reguliavimas, galiojęs ginčo sutarčių sudarymo momentu, o ne vadovaujamasi VPĮ reikalavimais. Ginčo sutarčių dalykas yra transporto paslaugos, kurias reglamentuoja specialūs įstatymai. Ginčui taikytini aktualūs keleivių vežimą reglamentuojantys lex specialis teisės aktai, inter alia Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas (toliau – KTK) 171 straipsnio norma, kuri laikytina specialia norma VPĮ įtvirtintų normų atžvilgiu;Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų (toliau - Reglamentas), viešas konkursas tokio pobūdžio sutartims nėra privalomas. Reglamento 5 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalis įtvirtina galimybę savivaldybei vežėją parinkti ne konkurso būdu, o tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį su vežėju, jeigu tas vežėjas atitinka Reglamento 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Atsakovė turėjo teisę pasinaudoti galimybe viešųjų paslaugų teikimo sutartį su ieškove sudaryti tiesiogiai, neskelbiant konkurso. Tai atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo poziciją, išdėstytą 2015 m. sausio 15 d. nutarime Nr. KT3- N1/2015;Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sutartys turi būti kvalifikuojamos kaip viešosios paslaugų koncesijos pagal Reglamentą, ir todėl sutartims taikytinos Direktyva 2004/17/EB ir Direktyva 2004/18/EB (toliau - Direktyvos), taip pat ir VPĮ, į kurį perkeltos minėtos direktyvos. Nagrinėjamiems santykiams direktyvos taikytinos, nes keleivių vežimo sutartys nagrinėjamu atveju turi būti laikomos paslaugų koncesijų sutartimis. Ginčo objektu esančios sutartys nėra viešųjų pirkimų sutartys VPĮ prasme, o visuomenės aptarnavimo sutartys, todėl jos sudarytos vadovaujantis ne VPĮ, bet Reglamento 5 straipsnio bei KTK 171 straipsnio nustatyta tvarka;Teismas nevertino aplinkybės, kad už tinkamą įstatymų vykdymą, kiek tai susiję su ginčo sutarčių sudarymu, yra atsakinga atsakovė. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011 suformuotos praktikos, kurioje nurodyta, kad už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį, kad ginčo sutartys yra sudaromos laikantis teisės aktų reikalavimų ir kad ieškovė galės vykdyti sutartyse numatytą veiklą per visą sutarčių galiojimo laikotarpį. Ginčijamu sprendimu teismas nepagrįstai suteikė preferenciją atsakovei, esančiai atsakinga už ginčo sutarčių teisinį ydingumą, ir neigiamus sutarčių nutraukimo padarinius perkėlė ieškovei. Todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu ir yra naikintinas.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovė iš esmės pritarė teismo sprendime nurodytiems argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.Byloje nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė UAB „Bondrida“ ir atsakovė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija sudarė Visuomenės aptarnavimo sutartį Nr. J2-245, kuria atsakovė (užsakovė) pavedė ieškovei (vežėjai) vežti keleivius visuomenei būtinais, tačiau vežėjai nuostolingais reguliaraus vietinio (miesto) susisiekimo autobusų maršrutais pagal patvirtintus tvarkaraščius Vilkaviškio mieste ir įsipareigojo kompensuoti vežėjai nuostolius, susidariusius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivių vežimo paslaugų, o vežėja įsipareigojo vežti keleivius užsakovės nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį dėl keleivių vežiojimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais Nr. J2-246, kuria atsakovė (užsakovė) pavedė ieškovei (vežėjai) vežti keleivius visuomenei būtinais, tačiau vežėjai nuostolingais reguliaraus vietinio (priemiestinio) susisiekimo autobusų maršrutais pagal patvirtintus tvarkaraščius ir įsipareigojo kompensuoti vežėjai nuostolius, susidariusius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivių vežimo paslaugų, o vežėja įsipareigojo vežti keleivius užsakovės nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovė ieškovę kaip vežėją pasirinko ne konkurso būdu. Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – VPĮ) atliko sutarčių sudarymo, vykdymo teisėtumo vertinimą ir išvadoje nurodė, kad atsakovė, nesivadovaudama VPĮ reikalavimais ir sudariusi sutartis, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalis, rekomendavo atsakovei nutraukti sutartis ir, esant poreikiui, organizuoti viešąjį pirkimą vadovaujantis VPĮ nuostatomis.2016 m. spalio 5 d. atsakovė pranešimu Nr. (07)(2.14.)SD-2568 informavo ieškovę, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. bus nutrauktos abi sutartys, nes pagal Viešųjų pirkimų tarnybos 2016 m. rugsėjo 13 d. išvadą sutartys sudarytos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) imperatyviąsias nuostatas, todėl yra niekinės ir negalioja. Ieškovė ginčydama teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl atsakovės pranešimo apie sutarčių nutraukimą pripažinimo neteisėtu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčui turi būti taikomas nacionalinis ir Europos Sąjungos keleivių vežimo teisinis reguliavimas, galiojęs ginčo sutarčių sudarymo momentu, o ne vadovaujamasi VPĮ reikalavimais. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų (toliau - Reglamentas), viešas konkursas tokio pobūdžio sutartims nėra privalomas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sutartys turi būti kvalifikuojamos kaip viešosios paslaugų koncesijos pagal Reglamentą, ir todėl sutartims taikytinos Direktyva 2004/17/EB ir Direktyva 2004/18/EB (toliau - Direktyvos), taip pat ir VPĮ, į kurį perkeltos minėtos direktyvos.

Dėl tarp šalių sudarytų sutarčių kvalifikavimo ir jų nutraukimo pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį, viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles, tačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose 2004/17/EB ar 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys. Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 2 dalies d punkte buvo nustatyta, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartys – tai viešosios sutartys, kurių dalykas yra II priede išvardytų paslaugų teikimas, išskyrus darbų ir prekių pirkimo sutartis, 1 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad viešosios sutartys – tai dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, 1 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad viešoji paslaugų koncesija – tai tos pačios rūšies sutartis, kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas yra teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su mokėjimu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu byloje Nr. C-206/08, kurioje išaiškinta viešojo paslaugų pirkimo atskyrimo nuo paslaugų koncesijos kriterijai, konstatavo, kad paslaugų pirkimo sutarties ir paslaugų koncesijos skirtumą sudaro atlygis už suteiktas paslaugas. Paslaugų pirkimo sutartis apima atlygį, kurį perkančioji institucija moka tiesiogiai paslaugų teikėjui, o paslaugų koncesijos atveju atlygis už suteiktas paslaugas yra tik teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su užmokesčiu.Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad ieškovės pajamos už suteiktas paslaugas atsiranda iš dviejų šaltinių. Ieškovė gauna atlygį iš keleivių, parduodama bilietus, tačiau pati ieškovė bilietų kainų neapskaičiavo. Tai atliko atsakovė, sprendimu nustatydama tarifą už vieną vežimo kilometrą ir bilietų kainas. Sutarčių 2.1.1 punktuose numatyta, kad atsakovė įsipareigojo kompensuoti ieškovei patirtus nuostolius vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintu Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarka. Pagal Sutarčių 2.1.3 punktą kompensuojami nuostoliai ne tik dėl keleivių vežimo, bet ir priskaičiuojama 10 procentų rentabilumą autobusų atnaujinimo lėšoms sukaupti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė prisiėmė su paslaugų teikimu susijusią riziką. Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu ir vadovaujantis teismo sprendime nurodyta Teisingumo Teismo praktika pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių sudarytos sutartys yra ne viešosios paslaugų koncesijos, o viešojo paslaugų pirkimo sutartys, todėl joms turėjo būti taikomas VPĮ, kuris buvo suderintas su minėtomis direktyvomis, dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai kvalifikavo sudarytas sutartis. Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų tarnyba 2016 m. rugsėjo 13 d. išvadoje konstatavo, kad sudarant sutartis, šalys privalėjo vadovautis VPĮ reikalavimais. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarant sutartis, atsižvelgiant į sutarčių objektą sudarančias paslaugas, turėjo būti vadovaujamasi VPĮ nuostatomis. VPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d.) 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, 2 dalis nustatė, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Kadangi atsakovė pirkimo sutartis pasirašė neorganizuodama pirkimo pagal VPĮ reikalavimus, todėl laikytina, kad pažeidė skaidrumo principą. Konstatavus, kad atsakovė pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, atsakovė Pranešime apie sutarčių nutraukimą pagrįstai pripažino, kad pažeistos imperatyvios įstatymo normos ir todėl 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės ir atsakovės sudarytos sutartys Nr. J2-245 ir Nr. J2-246 yra niekinės ir negaliojančios CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011 suformuotos praktikos, kurioje nurodyta, kad už VPĮ tinkamą vykdymą atsakinga perkančioji organizacija, nes ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį, jog galės vykdyti sutartyse numatytą veiklą per visą sutarčių galiojimo laikotarpį. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis nurodyta kasacinio teismo nutartimi, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011 buvo sprendžiama dėl VPĮ nuostatų, reguliuojančių papildomų darbų pirkimą, aiškinimo ir taikymo bei dėl perkančiosios organizacijos prievolės apmokėti už atliktus papildomus darbus. Šioje byloje ginčo sutartys sudarytos, nesilaikant VPĮ reikalavimų ir pripažintos niekinėmis, todėl nagrinėjamu atveju minėta kasacinio teismo nutartimi vadovautis nėra pagrindo.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino proceso įstatymo nustatytą kompetenciją, kada teismo sprendime yra argumentuotai pateiktos išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos.Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės UAB „Bondrida“ priteistina valstybei 7,79 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Bondrida“ j. a. k. 185324916 7,79 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.