Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokato padėjėjai Ž. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl atsakovės 2016 m. spalio 5 d. pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašo teismo pripažinti neteisėtu atsakovės Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 5 d. pranešiną Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 2013 m. rugpjūčio 23 d. Keleivių visuomenei būtinais, tačiau vežėjui nuostolingais reguliaraus vietinio (miesto) susisiekimo autobusų maršrutais pagal patvirtintus tvarkaraščius Vilkaviškio mieste vežimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo nuo 2016 m. lapkričio 1 d.; priteisti iš atsakovės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovės atstovė ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodė bei teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ieškovė 2013 m. rugpjūčio 23 d. su atsakove sudarė dvi sutartis. Pirma sutartis – Visuomenės aptarnavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė pavedė ieškovei vežti keleivius reguliaraus vietinio (miesto) susisiekimo autobusų maršrutais Vilkaviškio mieste ir įsipareigojo kompensuoti nuostolius, susidariusius dėl paslaugų teikimo. Antra sutartis – Keleivių vežiojimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė pavedė ieškovei vežti keleivius reguliaraus vietinio (priemiestinio) susisiekimo autobusų maršrutais Vilkaviškio mieste ir įsipareigojo kompensuoti nuostolius, susidariusius dėl paslaugų teikimo. Ieškovė sutartis vykdo tinkamai, laikosi sutartyse numatytų įsipareigojimų. Pretenzijų iš atsakovės dėl netinkamo sutarčių vykdymo nebuvo. Sutarčių 6 punktuose nurodyta, jog jos galioja iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. Vežėjui pageidaujant, jeigu buvo laikytasi taisyklių ir sutarties sąlygų, sutarties galiojimo terminas gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip 5 metams. Sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių iniciatyva, prieš tris mėnesius apie tai pranešus kitai šaliai (sutarčių 9 punktai). Atsakovė ieškovei išdavė leidimus vežti keleivius nustatytais maršrutais. 2016 m. spalio 5 d. atsakovė pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. bus nutrauktos abi sutartys, nes pagal Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – VPT) 2016 m. rugsėjo 13 d. išvadą sutartys sudarytos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) imperatyviąsias nuostatas, todėl yra niekinės ir negalioja. Atsakovė pranešime sutarčių negaliojimą siedama su jų pripažinimu niekinėmis, informuoja, kad sutartys bus nutrauktos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodeksą (toliau – CK) ir teismų praktiką, sutarties pripažinimas negaliojančia ir sutarties nutraukimas yra skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Šiuo atveju negali būti taikomas nei vienas. Pranešime atsakovė teigia, kad sutartys bus nutrauktos, atsižvelgiant į CK 1.80 straipsnį, kadangi prieštarauja VPĮ imperatyvioms nuostatoms ir yra niekinės. Su tokia pozicija nesutinka. CK 1.80 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad negalioja ir yra niekiniai tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai. Jeigu įstatymo norma iš esmės nėra imperatyvi, sandoris galioja, nors jai ir prieštarauja. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį, būtina nurodyti ne tik šį straipsnį, bet ir konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris prieštarauja. Atsakovė nenurodė, kokiai imperatyviai įstatymo normai sutartys prieštarauja. VPT išvadoje nurodyta, jog sutartys prieštarauja VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalims. Darant prielaidą, jog šios normos imperatyvios, jos privalomos sandoriams, kurie sudaromi pagal VPĮ. Šalių sudarytoms sutartims nebuvo privalomas viešojo pirkimo konkursas pagal VPĮ. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad viešųjų pirkimų teisnių santykių formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti viešųjų pirkimų tikslų. Taigi iš teismų praktikos matyti, kad dėl VPĮ normų imperatyvaus pobūdžio, vadinasi ir neigiamų šių pažeidimų padarinių, sprendžiama, atsižvelgiant labiau ne į normos raidę, bet į turinį, jų įtvirtinimo įstatyme tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008). Net ir pripažįstant, kad sutartys pažeidžia VPĮ nuostatas, būtina vertinti, ar sutarties panaikinimas būtų adekvatus padarinys. Santykiai tarp šalių pagal minėtas sutartis susiformavę nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. Tačiau santykiai šalis dėl tų pačių paslaugų teikimo siejo nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d., tada ginčo šalys buvo sudarę sutartis, kurių dalykas buvo keleivių vežimas visuomenei būtinais maršrutais. Šios sutartys galiojo iki 2013 m. rugpjūčio 24 d. Joms pasibaigus, iš karto buvo sudarytos ginčo objektu esančios sutartys. Pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo jos sudarymo iki 2016 m. birželio paslaugų atlikta už 85 334,47 Eur, pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – už 403 500,85 Eur. Sutarties pripažinimas negaliojančia nėra absoliutus, ypatingai, kai tokio sandorio pripažinimas niekiniu nebus racionalus, teisingas ir protingas. Pripažįstant sutartis niekinėmis, teismas privalės įvertinti, kas turi būti ginama – viešasis interesas į teisėtą viešąjį pirkimą ar visuomenės gaunama nauda iš galbūt niekinės, tačiau faktinį pozityvų – ekonominį ir socialinį – rezultatą sukuriančios ir šalių vykdomos sutarties. Nustačius, kad sutartys sudarytos nesilaikant VPĮ nuostatų ir todėl gali būti pripažįstamos pažeidžiančiomis imperatyviąsias įstatymo normas, akivaizdu, kad dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarčių padarinius (LAT 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011). Sutarčių pirkimo objektas (paslaugos) – savivaldybės gyventojams ir kitiems asmenims teikiamos nepertraukiamos vežimo paslaugos. Būtent šių paslaugų nepertraukiamo teikimo apsaugos tikslas nusveria viešąjį interesą sąžiningu tiekėjų varžymusi (LAT 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Didžioji dalis paslaugų pirktos socialiai pažeidžiamai visuomenės grupei – pensinio amžiaus asmenų, neįgaliųjų asmenų ir moksleivių vežimui. Keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas yra išimtinai savivaldybės funkcija pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 33 punktą. Taigi dėl pagal sutartis teikiamų paslaugų nepertraukiamumo, dėl jų ypatingos svarbos bendrajam interesui bei dėl galimų neigiamų padarinių kilimo nutraukus sutartis, būtina pripažinti, kad sutarčių nutraukimas, neišsaugojus sutarčių padarinių, yra negalimas ir būtų pažeidžiantis svarbesnes vertybes nei teisėto viešojo pirkimo principai. Sprendžiant sutarties galiojimo klausimą socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės interesai laikytini viršenybę turinčia priežastimi (LAT 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Pagal LAT praktiką viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (LAT 2010 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2010; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009). Vienašališkai, nesikreipiant į teismą, sutartis gali būti nutraukta įstatyme, sutartyje numatytais atvejais arba esant esminiam sutarties pažeidimui. Šiuo atveju sutarčių nutraukimas dėl ilgalaikių šalių tarpusavio santykių būtų neadekvatus padarinys. Ieškovė sutartį vykdė tinkamai, nėra padariusi pažeidimų, atsakovė nesilaiko sutarčių nutraukimo tvarkos apie nutraukimą, įspėjant prieš 3 mėnesius. Toks vienašalis nutraukimas prieštarauja civilinių teisinių santykių stabilumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovė, nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. tinkamai vykdydama sutartis, nuolat gaudama pajamų iš jos vykdymo, nepažeisdama sutarčių, turėjo teisėtą lūkestį tokių pajamų gauti visą sutartyje sulygtą laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad šios sutartys gali būti laikomos tęstinius santykius nuo 2008 m. garantuojančiomis sutartimis, atsižvelgiant į galimybę sutartis pratęsti 5 metams, ieškovė visą verslą orientavo į pagal sutartis teikiamas paslaugas. Todėl vienašalis sutarčių nutraukimas turės didelių finansinių pasekmių. Sutartims nebuvo privalomas viešojo pirkimo konkursas pagal VPĮ, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų (toliau – Reglamentas), viešas konkursas tokio pobūdžio sutartims nėra privalomas. Reglamento 5 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – KTK) 171 straipsnio 2 dalis įtvirtina galimybę savivaldybei vežėją parinkti ne konkurso būdu, o tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį su vežėju, jeigu tas vežėjas atitinka Reglamento 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Savivaldybė turėjo teisę pasinaudoti galimybe viešųjų paslaugų teikimo sutartį su ieškove sudaryti tiesiogiai, neskelbiant konkurso. Tai atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo poziciją, išdėstytą 2015 m. sausio 15 d. nutarime Nr. KT3-N1/2015, kuriame pasisakyta, kad savivaldybės gali tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartį, jeigu tuo siekiama užtikrinti paslaugų tiekimą, kurios yra būtinos tenkinant bendruosius interesus, tačiau jų kiti vežėjai neprisiima arba neprisiima ne visa apimtimi. Taigi savivaldybė turi atsižvelgti, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti paslaugas. VPT išvados II dalyje nurodytos Direktyvos 2004/17EB ar 2004/18EB nagrinėjamiems santykiams netaikytinos, nes keleivių vežimo sutartys nagrinėjamu atveju turi būti laikomos paslaugų koncesijų sutartimis. Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles, tačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose 2004/17/EB ar 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip apibrėžta tose direktyvose. Viešajai paslaugų koncesijai būdinga situacija, kai perkančioji organizacija perleidžia teisę naudotis konkrečia paslauga ir šis kartu didžiąja dalimi prisiima su šiuo naudojimusi susijusią riziką. Šį atskyrimo kriterijų patvirtina Teisingumo Teismo (toliau – TT) praktika, pagal kurią paslaugų koncesija yra tuomet, kai sutarta užmokesčio mokėjimo tvarka apima paslaugų teikėjo teisę eksploatuoti savo paslaugą ir numato, kad jis prisiima riziką, susijusią su aptariamų paslaugų eksploatavimu (2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-382/05, Rink. p. 1-6657, 34). TT 2011m. kovo 10 d sprendime byloje C-274/09 atskleidžiami koncesijų sutarčių požymiai. Pirma, koncesijos sutarčių esmė – siekimas tokiomis sutartimis deleguoti bendrojo intereso paslaugą, kurios tęstinumą ūkio subjektas privalo užtikrinti. Tai atitinka ir sutarčių tarp šalių sudarymo tikslus. Savivaldybė veikia viešojo administravimo srityje, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus, sudaro sutartis dėl keleivių vežimo vietiniais maršrutais paslaugos teikimo. Antra, aptariamos paslaugos tiesiogiai teikiamos vartotojams. Trečia, viešojo paslaugų pirkimo sutartis ir viešoji paslaugų koncesija skiriasi atlygiu už suteiktas paslaugas. Viešojo paslaugų pirkimo sutartis apima atlygį, kurį perkančioji organizacija moka tiesiogiai paslaugų teikėjui, o paslaugų koncesijos atveju atlygis už suteiktas paslaugas yra tik teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su užmokesčiu (TT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Nr. C-206/08 51 punktas). Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.1, 2,4 punktuose nustatyta, kad vežėjas įsipareigoja vežti keleivius nustatytais maršrutais ir taikyti patvirtintus keleivių vežimo tarifus ir bilietų kainas. Taigi užmokestį už paslaugas ieškovė gauna iš keleiviams parduodamų bilietų – tiesiogiai iš vartotojų. Savivaldybė pagal sutarčių 2.1.2 punktus kompensuoja vežėjui patirtus nuostolius. Šių išlaidų kompensavimas pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą yra savivaldos institucijos pareiga. Ketvirta, pagal koncesijos sutartis pavestų teikti paslaugų organizavimo ir valdymo atsakomybė, t. y. rizika išimtinai tenka ūkio subjektui, todėl administracijai lieka tik priežiūros funkcija. Jei perkančioji institucija prisiima visą riziką, o paslaugų teikėjui negresia rinkos netikėtumai, leidimui eksploatuoti paslaugą reikia taikyti Direktyvoje 2004/17 numatytus formalumus (TT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Nr. C-206/08 67 punktas). Pagal TT praktiką, kai atlyginimą paslaugų teikėjui moka išimtinai tretieji asmenys, tam, kad būtų galima nustatyti, jog egzistuoja viešoji paslaugų koncesija, pakanka, kad perkančioji organizacija perkeltų „labai ribotą“ teikimo riziką (TT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Nr. C-206/08 77 punktas). Pagal TT praktiką paslaugos ekonominio eksploatavimo riziką reikia suprasti kaip eksploatavimo riziką dėl rinkos netikėtumų, kuri gali reikštis kaip konkurencijos su kitais ūkio subjektais rizika, paslaugų pasiūlos ir paklausos neatitikimo rizika, už teikiamą paslaugą turinčiųjų sumokėti nemokumo rizika, eksploatavimo išlaidų visiško nepadengimo iš pajamų rizika arba atsakomybės už žalą dėl nesuteiktos paslaugos rizika (TT 2005 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Nr. C-234/03 22 punktas, Sprendimo Hans&Christophorus Oymanns 74 punktas). Atsakovė neprisiėmė jokios eksploatavimo rizikos, visa rizika ir atsakomybė buvo perkelta ieškovei. Savivaldybė pagal sutarčių 2.1.1, 2.1.4, 3.1.1-3.1.3 punktus prisiėmė priežiūros funkcijas. Pagal sutarčių 2.4 punktus, paslaugų teikimo kainas nustato ne paslaugos teikėjas, jos taikomos pagal savivaldybės patvirtintus tarifus. Pagal sutartis nėra garantuojamas pastovus ir pakankamas klientų kiekis, kai paslaugos teikėjas įsipareigoja klientus vežti reguliariai nustatytais maršrutais nepriklausomai nuo jo kiekio. Taigi paslaugų teikėjui visuomet kyla rizika, kad gaunamo atlygio neužteks padengti visoms jo eksploatavimo išlaidoms. Keleivių, besinaudojančių transportu skaičius, gali svyruoti. Taigi paslaugų teikėjas pagal sutartis gali patirti nuostolių ir privalėti juos iš anksto kompensuoti iš savo lėšų. Panašus atvejis, nagrinėtas TT 2011 m. lapkričio 10 d. byloje Nr. C-348/10. Šioje byloje teismas buvo linkęs manyti (galutinę sutarčių vertinimo išvadą paliko spręsti nacionaliniams teismams), kad sandoris turi paslaugų pirkimo sutarties požymių, nes pagal pasirašytas sutartis perkančioji organizacija pasiliko didelę dalį tenkančios rizikos: perkančioji organizacija pagal sutartį ir pagal nacionalinius teisės aktus prisiėmė riziką kompensuoti tiekėjo išlaidas susijusias ne tik su lengvatas turinčių klientų vežimu, bet ir išlaidas, patirtas užtikrinant minimalius suteikiančiosios organizacijos nurodytus arba teisės aktais nustatytus kokybės reikalavimus; taip pat kompensuoti išlaidas, viršijančias gautas pajamas; išlaidas, patirtas taikant suteikiančiosios organizacijos nustatytus tarifus. Minimoje byloje nustatyta, kad pagal sutarties sąlygas perkančioji organizacija iš valstybės biudžeto atlygina paslaugų teikėjui su eksploatacija susijusius nuostolius ir, be to, atsižvelgiant į viešosios teisės normas ir šių paslaugų teikimui taikytinos sutarties sąlygas, teikėjas neprisiima didelės su eksploatacija susijusios rizikos dalies. Nagrinėtu atveju koncesionieriui numatytas tam tikro dydžio pelno mokėjimas. TT sprendė, kad negalima daryti išvados, kad paslaugų tiekėjui tenka didžioji rinkos netikėtumų rizikos dalis. Toks sandoris turėtų būti kvalifikuojamas kaip Direktyvoje 2004/17 nurodyta paslaugų pirkimo sutartis, o ne paslaugų koncesija. Nagrinėjamu atveju paslaugų pirkėjas – atsakovė, neprisisėmė tokio masto rizikos, kaip aptartoje TT byloje, todėl darytina priešinga išvada, kad ginčo sutartys turi būti prilyginamos paslaugų koncesijų sutartims. Pagal sutartis savivaldybė apsiėmė kompensuoti tik lengvatas transporto paslaugoms turinčių keleivių vežimą. Susisiekimo ministro 2010 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintame Nuostolių, patirtų vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kompensacijos apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas), 2 punkte nurodyta, kad vežėjų patirti nuostoliai, susidarantys dėl savivaldybių tarybų nustatytų keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais nepakankamo dydžio tarifų, kompensuojami iš savivaldybių biudžetuose tam tikslui numatytų lėšų. Vienintelės išlaidos sietinos su savivaldybės patvirtintais tarifais. Vilkaviškio savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendime atkartojama Susisiekimo ministro įsakymu patvirtina kompensavimo tvarka, formulės. Taigi savivaldybė pati nesukuria jokios kitos pareigos. Direktyvos 2004/17EB ar 2004/18EB nagrinėjamiems santykiams netaikytinos. Taigi ginčo objektu esančios sutartys nėra viešųjų pirkimų sutartys VPĮ prasme, o visuomenės aptarnavimo sutartys, todėl jos sudarytos vadovaujantis ne VPĮ, bet Reglamento 5 straipsniu bei KTK 171 straipsniu nustatyta tvarka. VPT išvadoje nurodyti pažeidimai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl nėra pagrindo dėl sutarčių panaikinimo bei jų nutraukimo. Atsakovai neapsisprendžia, ar sutartis laikyti niekinėmis, ar laikyti nutraukiamomis. Kai buvo sudarytos sutartys, konkurencijos nebuvo. Nežino, ar buvo skelbta prieš sudarant sutartis, kad norintys vežėjai žinotų apie tai. Tai yra paslaugų teikimo sutartis, tačiau ją reikia atriboti nuo viešųjų paslaugų teikimo sutarties. Tai labiau paslaugų koncesijos sutartis. Kai ieškovė sudarinėjo sutartis su atsakove, turėjo viziją, kad sudaro paslaugų teikimo sutartis. 2013 m. abipuse iniciatyva buvo pratęstos sutartys, sudarant naujas sutartis. Kas 2008 m. inicijavo sutarčių sudarymą, nežino.Atsakovės atstovas atsiliepime į ieškinį nurodė ir atstovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad atsakovė su ieškove 2013 m. rugpjūčio 23 d. sudarė sutartis dėl keleivių vežiojimo reguliariais vietinio susisiekimo maršrutais. Atsakovė sutartis sudarė, vykdydama Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 27 d. sprendimą „Dėl visuomenei būtinų vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutų nustatymo“ ir vadovaudamasi Aprašu, tačiau nesivadovavo VPĮ reikalavimais. VPT atliko sutarčių sudarymo, vykdymo teisėtumo vertinimą. VPT iškėlė klausimą, ar perkamos paslaugos turėjo būti įsigyjamos ir sutartys sudaromos pagal VPĮ reikalavimus. VPT pirkimų vertinimo išvadoje nurodė, kad keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo sutartys turi būti sudaromos, vadovaujantis VPĮ nuostatomis, jeigu minėtos sutartys nėra koncesijos sutartys, kaip apibrėžta 2004 m kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB bei 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/17/EB. Pagal Lietuvos nacionalinę teisę tiekėjų parinkimas transporto paslaugoms teiki ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ, į kurį inkorporuotas minėtos direktyvos. Keleivių vežimo autobusais paslaugos vietiniais reguliariais miesto ir priemiestiniais maršrutais patenka į direktyvos 2004/18/EB taikymo sritį. Sutarčių sudarymui turėjo būti taikoma direktyva 2004/18/EB, t. y. VPĮ, į kurį minėta direktyva perkelta. VPT vertinimo išvadoje nurodė, kad atsakovė, nesivadovaudama VPĮ reikalavimais ir sudariusi sutartis, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalis. VPT rekomendavo atsakovei nutraukti sutartis ir, esant poreikiui, organizuoti viešąjį pirkimą vadovaujantis VPĮ nuostatomis. Savivaldybė, vykdydama keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimą, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, tai yra, kad keleivių vežėjų rinka nebūtų monopolizuota, nepažeistos vežėjų lygiateisiškumo teisės, kad vartotojai gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai teikti tokias paslaugas yra nenaudinga. Savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtu sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybes teikti šias paslaugas. Imperatyvaus pobūdžio VPĮ nuostatų, tarp jų ir viešųjų pirkimų principų, pažeidimas yra pagrindas konstatuoti ne tik konkretaus viešųjų pirkimų komisijos sprendimo, bet ir sprendimo pagrindu sudarytų viešųjų pirkimų sandorių negaliojimą (LAT 2009 m. vasario 2 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio, nes iš ne teisės negali kilti teisė. Atsakovė, siekdama apginti viešąjį interesą, ėmėsi priemonių, kad nebūtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, vykdydama VPT nurodymą, vadovaudamasi VPĮ, yra atlikusi procedūras, susijusias su keleivių vežimo vietinio (priemiestinio, miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais paslaugų pirkimu. Atsakovė kvietė vežėjus (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“) teikti pasiūlymus, derėtis. Kvietimus priėmė, pasiūlymus pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakė teikti pasiūlymus, motyvuodama laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu. Sutinka su ieškovės teiginiais, kad bendrovė investavo į naujų autobusų pirkimą. Nauji autobusai nuomojami komerciniais tikslais (užsienio kelionėms), o keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusais maršrutais paslaugos teikiamos su gerokai padėvėtais autobusais, paslaugos teikimo laikotarpiu buvo, kad nusiskundimus keleiviai išsakė telefonu savivaldybės vadovams, raštu ir per vietinę spaudą. Subjektas neturėtų pasikliauti vien savivaldybės užsakymais, nes savivaldybės taryba reguliariai peržiūri keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutus ir bet kada jie gali pasikeisti. Prašo ieškinį atmesti. Su ieškovu paslaugos koncesijos sutartis nebuvo sudaryta. Jei tokia sutartis būtų pasirinkta, jai būtų taikytinas Koncesijų įstatymas, pagal kurį koncesininkas atrenkamas viešo konkurso būdu. Sutarties nutraukimą inicijavo savivaldybės tarybos narių grupė, kurie kreipėsi į Seimo antikorupcijos komisiją ir išdėstė manymus, kad savivaldybė pasirašiusi neteisėtas sutartis. Seimo antikorupcijos komisija prašymą persiuntė Specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – STT), kuri medžiagą perdavė VPT, kuri atlikusi tyrimą, surašė išvadą ir nurodė sutartis nutraukti bei rengti viešojo pirkimo konkursą. Todėl atsakovė ieškovei išsiuntė pranešimą apie sutarčių nutraukimą ir pradėjo laikinų sutarčių sudarymo viešojo konkurso būdu procedūras. Santykius reglamentuoja KTK, kurio 17¹ straipsnio 2 dalis nurodo, kad viešąsias paslaugas reikalinga sudaryti viešo konkurso būdu. Susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymu patvirtintų Leidimo vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių, 19 punkte nurodyta, kad su konkursą laimėjusiu vežėju savivaldybė sudaro viešosios paslaugos sutartį. Minėtose taisyklėse, kaip ir sutartyse, aptartos nutraukimo galimybės, numatyta, kad leidimas panaikinamas, kai vežėjas atsisako vežti nurodytu maršrutu, jei vežėjas mato, kad maršrutas jam nuostolingas ir savivaldybė atsisako tuos nuostolius kompensuoti, vežėjas gali pats atsisakyti sau nenaudingo maršruto, tokiu būdu sutartys nutraukiamos, šalį įspėjus prieš 3 mėnesius. Savivaldybės darbo grupė peržiūrėjo savivaldybės tarybos 2009 m. sprendimą, kuriame buvo numatyti 34 maršrutai, ir šių metų rugpjūčio 25 d. savivaldybės taryba priėmė naują sprendimą, kuriuo sumažino maršrutus. 19 maršrutų buvo panaikinta. Dabar nustatyta 15 maršrutų. Buvo paskaičiuota, kad savivaldybė per metus išmoka 160 000 „perteklinai“. Savivaldybė biudžetą turi naudoti racionaliai, todėl bus skelbiamas viešasis konkursas tik dėl 15 maršrutų. Sutartys sudarytos ne viešo konkurso būdu, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsisteigė apie 1997 m. Tada buvo įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Kai įsisteigė „(duomenys neskelbtini)“, jie tarpusavio susitarimu pasidalino maršrutus. Bet tuo metu galiojo Susisiekimo ministerijos taikylės, patvirtintos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130, kuriose buvo nurodyta, kad gali organizuoti konkursą, nebuvo savivaldybei imperatyvo. Būtent nuo 1997 m. buvo sudaromos 5 metams sutartys, nebuvo atsižvelgta, kad taisyklės pasikeitė, kad iš rekomenduojamos normos ji tapo imperatyvi. Savivaldybės teritorijoje vežimo paslaugas teikia 4 įmonės. 2016 m., siunčiant pranešimą ieškovei, nebuvo žinoma, kad 19 maršrutų yra nereikalingi. Tai nesusiję su bylos iškėlimu teisme. Jie sudarė visuomenės aptarnavimo sutartis, ne paslaugos koncesijos sutartį. Koncesiją taip pat prižiūri VPT. 2013 m. teikti paslaugas buvo norinčių tik „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo metu, kas norėtų teikti paslaugą, nėra žinoma, žinos, kai bus konkursas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.Pagal aktualius ieškinio pagrindui, dalykui šalių atstovų paaiškinimus, byloje surinktą rašytinę medžiagą nustatyta, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2009 m. vasario 27 d. sprendimu nustatė 34 visuomenei būtinus vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutus. 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovė Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija sudarė Visuomenės aptarnavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė (užsakovė) pavedė ieškovei (vežėjai) vežti keleivius visuomenei būtinais, tačiau vežėjai nuostolingais reguliaraus vietinio (miesto) susisiekimo autobusų maršrutais pagal patvirtintus tvarkaraščius Vilkaviškio mieste ir įsipareigojo kompensuoti vežėjai nuostolius, susidariusius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivių vežimo paslaugų, o vežėja įsipareigojo vežti keleivius užsakovės nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį dėl keleivių vežiojimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė (užsakovė) pavedė ieškovei (vežėjai) vežti keleivius visuomenei būtinais, tačiau vežėjai nuostolingais reguliaraus vietinio (priemiestinio) susisiekimo autobusų maršrutais pagal patvirtintus tvarkaraščius ir įsipareigojo kompensuoti vežėjai nuostolius, susidariusius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivių vežimo paslaugų, o vežėja įsipareigojo vežti keleivius užsakovės nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovė ieškovę kaip vežėją pasirinko ne konkurso būdu, o todėl, kad ieškovė šias paslaugas teikė anksčiau. Abiejose sutartyse nustatytas jų galiojimas terminas – 2018 m. rugpjūčio 23 d. Atsakovė 2013 m. rugsėjo 4 d. išdavė ieškovei 20 leidimų, reguliariam keleivių vežiojimui nustatytais maršrutais. 2016 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija, į kurią kreipėsi Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos nariai, paprašė atsakovės pateikti dokumentus, tarp jų ir sutarčių su ūkio subjektais dėl keleivių vežimo vietiniais maršrutais kopijas. 2016 m. kovo 30 d. atsakovė pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai prašomus dokumentus, tarp jų ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės ir atsakovės sudarytas sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). 2016 m. birželio 17 d. STT, 2016 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. VPT paprašė atsakovės pateikti dokumentus ir informaciją, tame tarpe ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės ir atsakovės sudarytas sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) bei informaciją apie jų sudarymą. Atsakovė 2016 m. liepos 25 d. STT, 2016 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai ir 2016 m. rugpjūčio 17 d. VPT paaiškino, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje vietinio reguliaraus susisiekimo keleivių vežimo paslaugas nuo 1997 metų teikia UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ filialas „(duomenys neskelbtini)“ (iki 2010 m. balandžio 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“), kurioms vadovaujantis Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo ir naudojimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 (galiojusiu iki 2012 m. gegužės 1 d.) (toliau – Taisyklės), buvo išduoti leidimai vežti keleivius vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais; Taisyklių 5.5 punkte buvo nurodyta, kad vežėjams parinkti įstaiga gali organizuoti konkursą; Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 7 d. sprendimu esami (ne nauji) vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutai buvo nustatyti visuomenei būtinais, todėl vežėjai, turintys galiojančius leidimus reguliariam keleivių vežiojimui nustatytaisiais maršrutais, nebuvo parinkti konkurso būdu; vykdant savivaldybės tarybos sprendimą bei vadovaujantis Aprašu, buvo sudarytos 2013 m. rugpjūčio 23 d. sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2016 m. rugsėjo 13 d. VPT pateikė atsakovei 2016 m. rugsėjo 13 d. Pirkimų vertinimo išvadą dėl 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės ir atsakovės sudarytų sutarčių sudarymo teisėtumo ir atitikties VPĮ reikalavimams vertinimo. Išvadoje nustatyta, kad pirkimų teisinis pagrindas (jiems taikomas) – VPĮ (redakcija nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d.), bet sutartys sudarytos, nesivadovaujant VPĮ nuostatomis. VPT padarė išvadą, kad minėtų sutarčių objektą sudarančios paslaugos patenka į VPĮ reguliavimo apimtį ir perkančioji organizacija (atsakovė), sudarydama sutartis, privalėjo vadovautis VPĮ reikalavimais. VPT konstatavo, kad perkančioji organizacija (atsakovė) pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą ir 2 dalies nuostatas, įpareigojančias pirkimo sutartį sudaryti, vadovaujantis VPĮ nustatyta viešųjų pirkimų vykdymo tvarka. VPT rekomendavo atsakovei nutraukti sutartis. Atsakovė 2016 m. spalio 5 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę, kad atsižvelgiant į nustatytus Įstatymo pažeidimus, į CK 1.80 straipsnį, nuo 2016 m. lapkričio 1 d. bus nutrauktos su ieškove sudarytos sutartys. Atsakovė 2016 m. spalio 28 d. pradėjo viešojo pirkimo procedūras dėl laikinų paslaugų, kurias tiekia ieškovė pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. sutartis, pirkimo. Ieškovė viešajame pirkime dalyvauti atsisakė.Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė ir atsakovė, sudarydamos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nesivadovavo VPĮ reikalavimais. Šią aplinkybę atsakovės atstovė nurodė tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek teikdama paaiškinimus apie sutartis STT, Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai ir VPT. Šios aplinkybės ieškovės atstovė taip pat neginčijo. Tačiau ieškovės atstovė nesutiko su tuo, kad šalys privalėjo vadovautis VPĮ. Ieškovės atstovės teigimu, sutartys turi būti kvalifikuojamos kaip viešosios paslaugų koncesijos pagal Reglamentą. Todėl sutartims netaikytinos Direktyva 2004/17/EB ir Direktyva 2004/18/EB, taip pat ir VPĮ, į kurį perkeltos minėtos direktyvos. Teismas nesutinka su šiuo argumentu. Reglamente įtvirtintas jo ir viešųjų pirkimų direktyvų santykis – Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles, tačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose 2004/17/EB ar 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip apibrėžta tose direktyvose. Direktyvos 2004/18/EB 1 straipsnio 2 dalies d punkte buvo nustatyta, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartys – tai viešosios sutartys, kurių dalykas yra II priede išvardytų paslaugų teikimas, išskyrus darbų ir prekių pirkimo sutartis, 1 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad viešosios sutartys – tai dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, 1 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad viešoji paslaugų koncesija – tai tos pačios rūšies sutartis, kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas yra teisė naudotis paslauga arba tokia teisė kartu su mokėjimu. Direktyvos 2004/17/EB 1 straipsnio 2 dalies a punkte buvo nustatyta, kad prekių, darbų ir paslaugų pirkimo sutartys – tai sutartys, numatančios piniginį atlygį, sudarytos raštu tarp vieno ar kelių perkančiųjų subjektų, nurodytų 2 straipsnio 2 dalyje, ir vieno ar kelių rangovų, tiekėjų ar paslaugų teikėjų, 1 straipsnio 3 dalies b punkte buvo nustatyta, kad paslaugų koncesija – tai tokios pat rūšies kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas – tai tik teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su užmokesčiu. TT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Nr. C-206/08, kurioje aiškino viešojo paslaugų pirkimo atskyrimo nuo paslaugų koncesijos kriterijus, 80 punkte nurodė, kad aplinkybės, jog pagal paslaugų sutartį kontrahentas negauna atlygio tiesiogiai iš perkančiosios institucijos, tačiau turi teisę jį rinkti iš trečiųjų asmenų, pakanka pripažinti šią sutartį paslaugų koncesija 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo 1 straipsnio 3 dalies b punkto prasme (nagrinėjamu atveju – 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 4 dalies prasme), jei kontrahentas prisiima visą ar bent jau reikšmingą dalį perkančiajai institucijai tenkančios eksploatavimo rizikos, net jei dėl paslaugų reglamentavimo pagal viešąją teisę ši rizika iš prigimties yra labai ribota. Teismas nesutinka su ieškovės atstovės argumentu, kad sudarytos sutartys atitinka TT suformuotus paslaugų koncesijos kriterijus. Paslaugų pirkimo sutarties ir paslaugų koncesijos skirtumą sudaro atlygis už suteiktas paslaugas. Paslaugų pirkimo sutartis apima atlygį, kurį perkančioji institucija moka tiesiogiai paslaugų teikėjui, o paslaugų koncesijos atveju atlygis už suteiktas paslaugas yra tik teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė kartu su užmokesčiu. Sutarčių 1 punktu atsakovė suteikė ieškovei teisę eksploatuoti vežimo paslaugą. Bet svarbu tai, kad ieškovės pajamos už suteiktas paslaugas atsiranda iš dviejų šaltinių. Pirma, ieškovė gauna atlygį, parduodama bilietus iš tiesioginių paslaugos gavėjų – keleivių. Tačiau ieškovė pati neapskaičiavo bilietų kainų. Tai atliko atsakovė, sprendimu nustatydama keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifą už vieną vežimo kilometrą, minimalią bilieto kainą keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršrutais ir bilieto kainą vežant keleivius reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutais. Atsakovė įsipareigojo kompensuoti ieškovei patirtus nuostolius, vadovaujantis Aprašu (sutarčių 2.1.2 punktas). Aprašo 4 punktas nustato, kad kompetentingos įstaigos kiekvieną mėnesį kompensuoja vežėjams patirtus nuostolius, susidariusius teikiant viešąsias keleivinio kelių transporto paslaugas; vežėjų patirti nuostoliai, susidarantys dėl savivaldybių tarybų nustatytų keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais nepakankamo dydžio tarifų, kompensuojami iš savivaldybių biudžetuose tam tikslui numatytų lėšų. Kompensacijos dydis apskaičiuojamas pagal Aprašo 5 punkte nustatytą formulę: faktinė paslaugos savikainos suma padidinama pagal sutartimi nustatytą rentabilumo dydį ir atimamos faktiškai iš keleivių surinktos pajamos bei priklausančios vežėjams kompensacijos dėl keleiviams teikiamų važiavimo lengvatų, nustatytų Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu. Todėl teismas nesutinka su ieškovės atstovės argumentu, kad ieškovei kompensuojama tik dėl lengvatinių bilietų patirti nuostoliai ir kad išlaidos sietinos tik su savivaldybės patvirtintais tarifais. Taigi ieškovės antras atlygio šaltinis – atsakovės (perkančiosios organizacijos) nuostolių padengimas, kuris apima ne tik faktiškai patirtus nuostolius, bet ir rentabilumą autobusų atnaujinimo lėšoms sukaupti (sutarčių 2.1.3 punktas). Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija – atsakovė nustatė atlygio dydį išimtinai savo atsakomybe. Įvertinus ieškovės gaunamų pajamų šaltinius, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo nuspręsti, jog ieškovė prisiėmė su paslaugų teikimu susijusią riziką ar reikšmingą jos dalį. Nagrinėjamu atveju atsakovė prisiėmė visą riziką, todėl ieškovei negrėsė rinkos netikėtumai. TT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Nr. C-206/08 65, 67 punktuose nurodė, kad paslaugų pirkimas, kurio ekonominę riziką valstybės valdžia sumažina iki minimumo, negali būti pripažintas paslaugų koncesija, jei perkančioji institucija ir toliau prisiima visą riziką, o paslaugų teikėjui negresia rinkos netikėtumai, leidimui eksploatuoti paslaugą reikia taikyti Direktyvoje 2004/17 (nagrinėjamu atveju – Direktyvoje 2004/18) numatytus formalumus, siekiant apsaugoti skaidrumą ir konkurenciją. Teismas daro išvadą, kad tarp šalių sudarytos sutartys yra ne viešosios paslaugų koncesijos, o viešojo paslaugų pirkimo sutartys. Todėl joms turėjo būti taikomas ne Reglamentas, o VPĮ, kuris buvo suderintas su minėtomis direktyvomis (VPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d.) 1 straipsnio 2 dalis, VPĮ priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 4, 5 punktai). VPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d.)10 straipsnis nustatė, atvejus kai VPĮ reikalavimai netaikomi. Nagrinėjamu atveju paslaugų pirkimas nepateko nei į vieną iš VPĮ 10 straipsnyje nustatytų išimčių. Tai, kad sudarant sutartis, šalys privalėjo vadovautis VPĮ reikalavimais, konstatavo ir VPT 2016 m. rugsėjo 13 d. Pirkimų vertinimo išvadoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarant sutartis, turėjo būti vadovaujamasi VPĮ reikalavimais, tačiau tai nebuvo padaryta.VPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d.) 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, 2 dalis nustatė, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Atsakovė 2016 m. spalio 5 d. pranešime nurodė, kad sutartys sudarytos, pažeidžiant VPĮ imperatyvias nuostatas. VPĮ 3 straipsnio 2 dalis įpareigojo atsakovę kaip perkančiąją organizaciją sudaryti paslaugų pirkimo sutartis, vadovaujantis VPĮ reikalavimais. Atsakovė privalėjo vykdyti pirkimą vienu iš VPĮ nustatytų būdų, užpildyti pirkimo dokumentus, nustatyti laimėtoją pagal VPĮ nustatytus kriterijus ir su juo sudaryti sutartį. Tačiau atsakovė 2013 m. rugpjūčio 23 d. vadovavosi Taisyklių, kurios galiojo iki 2012 m. gegužės 1 d., 5.5 punktu, kad vežėjams parinkti kompetentinga įstaiga gali organizuoti konkursą. Taigi atsakovė atsižvelgė į tai, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. buvo neprivaloma organizuoti konkursą tokioms paslaugoms pirkti, pasirašė sutartis su vežėju, kuris teikė tokias paslaugas anksčiau. Pažymėtina, kad atsakovės atstovė nurodė, jog pasirašant sutartis, Vilkaviškio rajone vežimo paslaugas teikė dar viena įmonė, šiuo metu – teikia keturios įmonės. Tai reiškia, kad konkurencija vežimo paslaugų srityje buvo tiek sutarčių sudarymo metu, tiek yra šiuo metu ir atsakovė privalėjo visiems šioje srityje veikiantiems subjektams sudaryti vienodas sąlygas pateikti jai pasiūlymus, nesuteikiant pranašumo nei vienam iš subjektų. VPĮ 3 straipsnio 1 dalis įpareigojo atsakovę atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją laikytis viešojo pirkimo principų, tame tarpe ir skaidrumo principo. VPĮ įtvirtintas skaidrumo principas reiškia ir lemia perkančiosios organizacijos veiksmų nuspėjamumą (prognozuotumą), aiškios, tikslios ir vienareikšmiškos viešojo pirkimo sąlygos leidžia tiekėjams vienodai jas aiškinti, o perkančiajai organizacijai realiai patikrinti, ar tiekėjų pasiūlymai atitinka viešojo pirkimo sąlygas. Pirkimo procedūrą vykdant ne pagal VPĮ nustatytą tvarką, skaidrumo principo įgyvendinimas tampa neįmanomas. Todėl konstatuotina, kad atsakovė, vykdydama pirkimus ne pagal VPĮ reikalavimus, pažeidė skaidrumo principą. Pažymėtina, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo ir negalėjo pasirinkti kito varianto, t. y. nesilaikyti VPĮ nustatytų principų, vykdyti pirkimo procedūras, vadovaujantis ne VPĮ nustatyta tvarka, bet pagal jai ar paslaugos teikėjui priimtiną kitą tvarką. Atsižvelgiant į VPĮ (nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. spalio 25 d. galiojusi redakcija) 3 straipsnio 1, 2 dalių tikslą, teismas konstatuoja, kad tai – imperatyvios įstatymo normos.VPT konstatavo, kad atsakovė, sudarydama sutartis su ieškove, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą ir 2 dalies nuostatas, įpareigojančias pirkimo sutartį sudaryti, vadovaujantis VPĮ nustatyta viešųjų pirkimų vykdymo tvarka. T. y., VPT konstatavo, kad atsakovė pažeidė imperatyvias VPĮ normas. Teismas sutinka su išvadoje nustatytais pažeidimais. Konstatavus, kad VPĮ 3 straipsnio 2, 3 dalys yra imperatyvios, kad jų atsakovei buvo privaloma laikytis, teismas daro išvadą, kad atsakovė, sudarant sutartis su ieškove, pažeidė minėtas imperatyvias įstatymo normas. VPT išvadoje pažymėjo, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, bei nurodė, kad perkančioji organizacija pirkimo sutartis turėtų nutraukti. Nustačius, kad pirkimai įvyko ir sutartys sudarytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, šios sutartys turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis. Pažymėtina, kad nors bylos dalyviai nereiškė tokio reikalavimo, tačiau ištyrus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, pagrindas pripažinti sandorius niekiniais tapo akivaizdus. Teismo vertinimu, yra nustatyta pakankamai aplinkybių, patvirtinančių pagrindą pripažinti sandorius niekiniais. Todėl teismas ex officio konstatuoja, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės ir atsakovės sudarytos sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra niekinės ir negaliojančios CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). VPT išvadoje nurodė, kad sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinės, bei nurodė, kad perkančioji organizacija pirkimo sutartis turėtų nutraukti. Tačiau niekinės sutarties nutraukimas teisine prasme negalimas, nes tokia sutartis negalioja įstatymo pagrindu. Tai nurodė ir ieškovės atstovė. Nors atsakovė ginčijamame pranešime vartoja terminą „nutraukti“, tačiau nutraukimo pagrindu nurodo CK 1.80 straipsnį. Teismo vertinimu, pranešimu atsakovė siekė informuoti ieškovę, kad sutartys yra niekinės, todėl tokių sutarčių pagrindu susiklostę faktiniai santykiai bus tęsiami iki 2016 m. lapkričio 1 d. Atsakovė siekė nutraukti ne pačias sutartis, bet iš niekinių sandorių kilusius faktinius santykius. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kadangi CK 1.78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė sandorius laikyti niekiniais a priori net ir nepriėmus teismo sprendimo, tai atsakovė teisėtai ir pagrįstai ginčijamu pranešimu informavo ieškovę apie tarp jų susiklosčiusių santykių pabaigą. Priešingu atveju, atsakovei gavus informaciją apie niekinių sandorių faktą, tolimesnis tokių sandorių vykdymas, nesiimant jokių veiksmų, būtų nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėtina tai, kad teisės aktai nenustato pranešimo, kuriuo sandorio šalis informuojama apie santykių pasibaigimą išaiškėjus niekinio sandorio faktui, formos ir turinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atsakovės pranešimą pripažinti neteisėtu, todėl ieškinys atmestinas.Ieškovės atstovė nurodė, kad pagal sutartis teikiamų paslaugų nepertraukiamumas, jų svarba bendrajam interesui, galimi neigiami padariniai nusveria viešąjį interesą sąžiningu tiekėjų varžymusi. Ieškovės atstovės nuomone, dėl to būtina išsaugoti sutarčių padarinius. Teismas nesutinka su šiuo argumentu. Atsakovė pateikė duomenis, kad vykdo viešojo pirkimo procedūras dėl vežimo paslaugų, kurios turi būti teikiamos iki nuolatinių sutarčių sudarymo. Be to, 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsigaliojo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo sumažintas visuomenei būtinų vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutų skaičius. Tai reiškia, kad neišsaugojus sutarčių padarinių, neigiamų pasekmių nekils, nes dalis maršrutų tapo neaktualūs, o dėl likusių bus sudarytos naujos sutartys teisės aktų nustatyta tvarka.Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad yra niekinis, tai taikoma restitucija, jei įstatymai nenustato kitų sandorio negaliojimo padarinių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucija reiškia asmens prievolę grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal LAT praktiką tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutarties dalykas (objektas) yra paslaugų ar darbų atlikimas, restitucija paprastai netaikoma, nes šalių grąžinimas į iki sutarties vykdymo buvusią padėtį paprastai neįmanomas arba susijęs su neprotingomis išlaidomis ir ekonominiais nuostoliais (LAT 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011). Nagrinėjamu atveju niekiniais pripažintų sandorių objektas buvo paslaugos: ieškovė vežė keleivius atsakovės nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o atsakovė kompensavo ieškovei nuostolius, susidariusius dėl visuomenei teikiamų būtinų keleivių vežimo paslaugų. Taikant restituciją, atsakovei iš ieškovės būtų priteisiami kompensuoti nuostoliai. Tačiau ieškovei grąžinti jos suteiktų paslaugų neįmanoma. Todėl teismas daro išvadą, kad restitucijos taikymas šiuo atveju prieštarautų protingumo principui, o ieškovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o atsakovės atitinkamai pagerėtų. Todėl nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina.2016 m. spalio 31 d. nutartimi buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovei uždrausta nutraukti 2013 m. rugpjūčio 23 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškinys atmestinas, laikinoji apsaugos priemonė paliktina galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo, jam įsiteisėjus – panaikintina (CPK 150 straipsnio 2 dalis).Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Kadangi atlygintinų bylinėjimosi išlaidų valstybei bendra suma nesiekia 3,00 Eur, šios išlaidos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 265, 268, 270, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę palikti galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sprendimui įsiteisėjus – laikinąją apsaugos priemonę panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.