- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-23
- Bylos Nr.
- e2A-383-883/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-07006-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- M. D.
- Atsakovas
- M. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-184-1042/2017 pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovei M. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei pagal atsakovės M. K. (M. K.) priešieškinį ieškovui M. D. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir išlaikymo dydžio pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. D. teisme pateikė ieškinį atsakovei M. K., kuriuo prašė pakeisti nepilnamečio vaiko M. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą, nustatant ją su ieškovu, priteisti iš atsakovės M. K. išlaikymą šalių nepilnamečiam sūnui M. D. po 190 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki sūnaus pilnametystės, nepilnamečio šalių sūnaus išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teisėmis paskirti ieškovą, priteisti iš atsakovės 3 642,22 Eur šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymo įsiskolinimą, ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos su ieškovu netenkinimo atveju, nustatyti jo siūlomą bendravimo su sūnumi tvarką, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalių nepilnametis sūnus M. D. nuo 2012 m. pabaigos iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. gyveno su ieškovu, todėl keisti nusistovėjusią ir įprastą vaiko gyvenamąją vietą nėra jokio pagrindo. Taip pat nurodė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką, ir dėl to susidarė įsiskolinimas. Atsakovė M. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti jos siūlomą ieškovo M. D. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, priteisti atsakovei iš ieškovo 336,36 Eur dydžio nepilnamečio vaiko M. D. išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 20 d., pakeisti šalių nepilnamečio vaiko M. D. 2013 m. kovo 28 d. sprendimu nustatyto išlaikymo dydį, jį padidinant iki 190 Eur dydžio kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys pradėjo gyventi atskirai nuo 2011 m. vasaros ir vaikas gyveno su motina, o su ieškovu buvo sutarta, kad atsakovei įsikūrus Latvijoje, vaikas gyvens su ja. Atsakovė nuolat teikė vaikui išlaikymą, pervesdavo pinigus, pirko rūbus, batus, raštines priemones, mokėjo už būrelius ir vidutiniškai teikė vaikui 90 Eur kasmėnesinį išlaikymą. Taip pat nurodė, kad jos pateikta bendravimo su šalių nepilnamečiu sūnumi tvarka labiausiai atitinka vaiko interesus ir poreikius, kad ieškovas nuo 2016 m. birželio 1 d. neteikia savo nepilnamečiam sūnui išlaikymo ir vaiko išlaikymo našta tenka vien jai. Teigė, kad yra sąlygos padidinti šalių nepilnamečiam vaikui teiktiną išlaikymo dydį, nes po teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo iš esmės pasikeitė ieškovo turtinė padėtis – ieškovo darbo užmokestis padidėjo dvigubai, taip pat pasikeitė šalių vaiko poreikiai – vaikas pradėjo lankyti mokyklą, būrelius – robotikos, plaukimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies.Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu šalių vaiko gyvenamoji vieta nustatyta kartu su mama, kad vykstant minėtam teismo procesui atsakovė jau gyveno Latvijoje, atsižvelgęs į vaiko norą gyventi su mama Latvijoje, nesant byloje duomenų, kad aplinka, kurioje vaikas gyvena šiuo metu yra jam visiškai nauja, nesaugi, nebeatitinka sveiko vaiko normaliam vystymuisi, ieškovo reikalavimą dėl teismo sprendimu nustatytos nepilnamečio M. D. gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo su ieškovu atmetė.Teismas nurodė, kad ieškovas, nesutikdamas, jog vaikas gyventų kitoje šalyje iš esmės vertina ne vaiko, o savo interesus ir patogumą bendrauti su vaiku, tačiau vien teritorinis kriterijus (vaiko faktinės gyvenamosios vietos pakeitimas), nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos.Atmetęs reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, teismas atmetė ir su tuo susijusius ieškovo reikalavimus dėl vaiko išlaikymo iš atsakovės priteisimo ir nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšų tvarkytojo uzufrukto teisėmis paskyrimo.Dėl išlaikymo įsiskolinimo iš atsakovės priteisimo teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė šio reikalavimo pagrįstumo, be kita ko, vaiko poreikių pasikeitimo (padidėjimo), papildomo vaiko priežiūros poreikių atsiradimo, kad iš atsakovės prašomas priteisti išlaikymo įsiskolinimas buvo realiai skirtas vaiko, o ne kitų asmenų poreikiams patenkinti, todėl šį reikalavimą taip pat atmetė.Teismas atmetė ieškovo atstovės teiginius, jog nereikia įrodinėti priteistino išlaikymo vaikui dydžio, jei šis dydis mažesnis nei minimali mėnesinė alga ir nurodė, kad kiekvienu atveju, koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.Spręsdamas vaikui teikiamo išlaikymo padidinimo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad teismo posėdžio metu šalys pripažino, jog vaiko poreikiai padidėjo ir vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti kas mėnesį reikia apie 380 Eur, įvertino šalių turtinę padėtį ir galimybės teikti didesnį išlaikymą vaikui, todėl pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1947-459/2013 dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui M. D. teikimo ir priteisė iš M. D. nepilnamečiam vaikui M. D. išlaikymą po 190 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 24 d. iki M. D. pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti nepilnamečio motinai M. K. priteistą išlaikymo sumą periodinėmis išmokomis indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo nurodė vykdyti skubiai. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad jo turtinė padėtis pablogėjo dėl to, kad jis vienas moka kreditą bankui pagal 2007 m. liepos 17 d. sutartį, kadangi nustatė, jog kredito mokėjimas bankui nebuvo siurprizinė (naujai atsiradusi ir ieškovui nežinoma bei neapgalvota) aplinkybė, lėmusi ieškovo turtinės padėties pablogėjimą.Teismas, nenustatęs poreikio riboti ieškovo bendravimo su sūnumi, tenkino ieškovo prašymą dėl bendravimo su sūnumi tvarkos vasaros atostogų metu ir nustatė, kad M. D. nepilnamečio sūnaus M. D. vasaros atostogų metu su sūnumi bendrauja 30 kalendorinių dienų, apie planuojamą vasaros atostogų laiką informuodamas M. K. ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį, pasiimdamas šalių sūnų M. D. iš jo gyvenamosios vietos pirmosios atostogų dienos iki 19 val., ir grąžindamas jį Martai K. M. Daukšo gyvenamojoje vietoje paskutinę atostogų dieną nuo 16 val. iki 19 val., tokia bendravimo su sūnumi tvarka užtikrinant M. D. ir kitų artimųjų giminaičių bendravimą su M. D. sūnumi. M. K. pateikia M. D. turimus vaiko drabužius, kitus vaiko asmeninius daiktus ar dokumentus, reikalingus atostogoms. Teismas tenkino ieškovo prašymą suteikti jam galimybę laisvai vykti į užsienį, t. y. be atsakovės sutikimo gavimo, jei tai patenka į nustatytos teismo bendravimo tvarkos ribas, nenustatęs byloje išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų šios teisės ribojimus.Teismas, atsižvelgdamas į tėvų valdžios lygybės principą ir šalių lygiateisiškumo principą įvertindamas tai, kad bendravimo su vaiku tvarka yra ilgalaikė, o vaikui augant atostogų mokykloje trukmė mažėja, prašymą dėl ieškovo bendravimo su vaiku kitų atostogų (rudens, žiemos ir pavasario) metu tenkino iš dalies ir nustatė, kad M. K. ir M. D. su sūnumi praleidžia po lygiai laiko sūnaus atostogų metu (rudens, žiemos ir pavasario). Poriniais metais ieškovas M. D. bendrauja su sūnumi M. D. pirmą atostogų dalį, paimdamas vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos atostogų išvakarėse nuo 18 val. iki 20 val., ir grąžindamas vaiką paskutinę bendravimo dieną atsakovei M. K. ieškovo gyvenamojoje vietoje ne vėliau kaip iki 20 val. Neporiniais metais ieškovas M. D. bendrauja su sūnumi M. D. antrą atostogų dalį, paimdamas vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos pirmą bendravimo dieną nuo 18 val. iki 20 val., ir grąžindamas vaiką paskutinę bendravimo dieną atsakovei M. K. ieškovo gyvenamojoje vietoje ne vėliau kaip iki 20 val. Atsakovė M. K. prieš dvi savaites iki rudens, žiemos ir pavasario atostogų pradžios praneša apie M. D. atostogas ir jų trukmę M. D.. Teismas sprendė, kad pagarba tėvų valdžios lygybės principui, vaiko interesų paisymas ir atsakovės siekis bei noras su vaiku nuolat gyventi Latvijoje, reikalauja, jog pati atsakovė prisidėtų prie ieškovo galimybės bendrauti su vaiku palengvinimo, t. y. atsakovė turėtų pasiimti vaiką iš ieškovo gyvenamosios vietos po suplanuoto bendravimo.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas dirba dienos metu ir jam reikia laiko po darbo nuvykti gana didelį atstumą į Latviją pasiimti sūnų, sprendė, kad ieškovas sūnų iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos turėtų pasiimti pagal nustatytą bendravimo tvarką penktadienį 18 val. 30 min., todėl nustatė kad M. D., suderinęs su M. K. prieš dvi kalendorines dienas konkrečią M. D. pasiėmimo vietą ir valandą, metų porinių savaičių penktadieniais ne anksčiau kaip 18 val. 30 min. pasiima sūnų M. D., grąžinant sūnų atsakovei M. K. ieškovo M. D. gyvenamojoje vietoje sekmadienį nuo 16 val. iki 19 val. Tuo atveju, jei dėl objektyvių priežasčių (pvz. ligos, komandiruotės ir pan.) M. D. arba šalių nepilnametis vaikas M. D. negali pasimatyti nustatytą savaitgalį, jų pasimatymas turi būti nukeliamas į artimiausią savaitgalį, atsižvelgiant į M. K. suplanuotą nepilnamečio vaiko M. D. laisvalaikį ir užimtumą.Teismas, nustatęs, kad vaikas nori bendrauti su tėvu, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas M. D. sutiko, kad jo bendravimas su vaiku telekomunikacijos priemonėmis vyktų atsižvelgiant į vaiko norus, nustatė, kad M. D. su M. D. bendrauja telekomunikacijų priemonėmis (t. y. telefonu, internetu) netrikdydamas vaiko dienos režimo, dienotvarkės ir esant paties vaiko pageidavimui. Teismo vertinimu, atsakovės pasiūlytas variantas dėl bendravimo tvarkos švenčių dienomis labiau atitiko vaiko interesus, todėl nustatė, kad M. D., suderinęs su M. K. prieš dvi kalendorines dienas konkrečią vaiko pasiėmimo vietą, privalo pasiimti vaiką iš M. K. švenčių išvakarėse ne vėliau kaip iki 21 val. vakaro, grąžinant sūnų atsakovei M. K. ieškovo M. D. gyvenamojoje vietoje paskutinę švenčių dieną nuo 16 val. iki 19 val.: sausio 1-ąją – Naujųjų metų dieną,– neporiniais metais; sekmadienį – Katalikų Velykų (pirmąją) dieną, – poriniais metais; pirmadienį – Katalikų Velykų (antrąją) dieną, – poriniais metais; gruodžio 24-ąją – neporiniais metais; gruodžio 25-ąją – Kalėdų (pirmąją) dieną – neporiniais metais; Tėvo dieną – poriniais ir neporiniais metais.Nustatydamas bendravimo su vaiku tvarką, teismas taip pat nurodė, kad visais atvejais, kai būtina nukrypti nuo šioje tvarkoje numatytos vaiko bendravimo su tėvais tvarkos, suinteresuota šalis per protingą laiką praneša kitam iš tėvų SMS žinute, elektroniniu paštu ar raštu ir tokiu būdu suderina vaiko bendravimo tvarkos pakeitimus. Vaikui susirgus ir / ar susižalojus, esant M. D. žinioje, M. D. turi informuoti M. K. apie tai ir, esant poreikiui bei būtinybei, nedelsiant pristatyti vaiką į gydymo įstaigą.Teismas, įvertinęs šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, sumažino atsakovės turėtas advokatės pagalbos išlaidas nuo 3 613,06 Eur iki 2 462,06 Eur. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo, nustatė, kad ieškovo ieškinys buvo patenkintas 15 proc., o atsakovės priešieškinis 50 proc., todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, įskaitęs ieškovo ir atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovei iš ieškovo priteisė 1 195 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas, siekdamas užtikrinti nepertraukiamą ieškovo bendravimą su vaiku ir dalyvavimą jį auklėjant, pakeitė teismo 2016 m. lapkričio 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodant, kad laikina ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka galioja ne iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, o iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas M. D. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovo ieškinio reikalavimas atsakovei M. K. dėl nepilnamečio sūnaus M. D. išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinio reikalavimą dėl nepilnamečio sūnaus M. D. išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovui M. D. iš atsakovės M. K. 2 287,31 Eur šalių nepilnamečio sūnaus M. D. išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.; pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje paskirstymo – apeliacinio skundo patenkinimo atveju atsakovei M. K. iš ieškovo M. D. priteisti 440,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o apeliacinio skundo netenkinimo atveju atsakovei M. K. iš ieškovo M. D. priteisti 563,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti;priteisti iš atsakovės M. K. ieškovo M. D. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Neaišku, kokiais kriterijais remiantis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių nepilnamečio sūnaus M. D. poreikių tenkinimui laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. buvo pakankama mažesnė nei 1 MMA suma, kadangi tai prieštarauja paties teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teismo sprendimo argumentams.Atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų jos patirtas didesnes išlaidas vaiko poreikių tenkinimui, o jos pateikti rašytiniai įrodymai – banko sąskaitų išrašai, liudytojo I. K. parodymai, A. T. išrašytos sąskaitos faktūros, pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinamos kritiškai, o dalis įrodymų išvis negalėjo būti įrodinėjimo priemone byloje.Pirmosios instancijos teismas negalėjo, o apeliacinės instancijos teismas negali remtis atsakovės į bylą pateiktais jos banko sąskaitos išrašais, kadangi jie nėra išversti į lietuvių kalbą.Šalių pateiktus tapačius įrodymus (banko sąskaitos išrašus) pirmosios instancijos teismas vertino skirtingai: atsakovės pateiktus banko sąskaitos išrašus vertino kaip įrodymus, patvirtinančius jos turėtas išlaidas vaikui, o ieškovo – kaip nepatvirtinančius aplinkybių, kad prekės buvo skirtos ar paslaugos buvo suteiktos vaikui, nors nei atsakovės, nei ieškovo banko sąskaitos išrašuose nėra jokių žymų apie tai, kad išlaidos yra patiriamos vaiko poreikių tenkinimui.Kritiškai yra vertintini atsakovės sutuoktinio I. K. parodymai, kadangi jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, siekė palankaus ieškovei sprendimo, be to, jie yra nelogiški.Kritiškai vertintinos atsakovės į bylą pateiktos A. T. sąskaitos – faktūros, kadangi jos atsakovės nėra pasirašytos, nėra jokių duomenų, kad šios sąskaitos – faktūros yra apmokėtos, nė vienos iš šių sąskaitų – faktūrų atsakovė nenurodo savo pateiktoje vaiko išlaikymo išlaidų detalizacijoje, todėl tikėtina, kad šios sąskaitos – faktūros yra išrašytos vėliau, nei atsakovė parengė vaiko išlaikymo išlaidų detalizaciją, ir atsakovė šių išlaidų nepatyrė, be to, atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji nėra išsaugojusi savo išlaidas pagrindžiančių dokumentų.Visos atsakovės nurodytos dovanos šalių sūnui M. D. negali būti laikomos šalių sūnaus išlaikymo dalimi, kadangi jos nėra būtinos kasdienių poreikių tenkinimui.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatydamas priteistiną išlaidų advokato pagalbai dydį neatsižvelgė į tai, kad atsakovės atstovė ruošė nesudėtingus, nedidelės apimties procesinius dokumentus, kurių paruošimui nebuvo reikalingos didelės advokato darbo laiko sąnaudos, byloje nebuvo sprendžiami jokie nauji teisės klausimai, nebuvo reikalingos jokios specialios žinios, ieškinio reikalavimų analizei nebuvo reikalingas didelis tyrimas, todėl nepagrįstai sprendė dėl maksimalių rekomendacijose nurodytų užmokesčio dydžių. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė M. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog ieškovo ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą yra atmestinas kaip neįrodytas.Ieškovo tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde reiškiamas reikalavimas priteisti iš atsakovės nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą skaičiuojant jį ne nuo 72,41 Eur, t. y. dydžio, nustatyto šalių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, patvirtintoje 2013 m. kovo 28 d. teismo sprendimu, o nuo 1 MMA, yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai.Ieškovas neįrodė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti nepilnametį šalių vaiką. Ieškovo prašymas mažinti atsakovės advokatės atstovavimo išlaidas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo ieškinio reikalavimas dėl šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimo, laikotarpiu kai vaikas gyveno su ieškovu, priteisimo iš atsakovės, taip pat dėl atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1947-459/2013, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų M. D. (dabar K.) ir M. D. santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, be kita ko, buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys susitarė, kad šalių vaiko gyvenamoji vieta nustatoma kartu su motina (atsakove); sulygo dėl bendravimo su vaiku tvarkos – vaiko motina įsipareigojo netrukdyti vaiko tėvui bendrauti su nepilnamečiu vaiku ir dalyvauti jo auklėjime; vaiko tėvas (ieškovas) įsipareigojo mokėti vaikui 250 Lt (72,41 Eur) kas mėnesinį išlaikymą iki vaiko pilnametystės nuo 2010 m. spalio 7 d. Šis teismo sprendimas šalių apskųstas nebuvo ir įsiteisėjo 2013 m. balandžio 29 d. Po teismo sprendimo priėmimo bendru šalių sutarimu vaikas gyveno su tėvu Lietuvoje, atsakovė jį nuolat aplankydavo, kartais pasiimdavo su savimi į Latviją, nuo 2016 m. birželio mėn. vaikas pradėjo gyventi kartu su atsakove Latvijoje.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo
Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl šalių vaiko išlaikymo įsiskolinimo iš atsakovės priteisimo, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d., kadangi netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su atsakovės patirtomis išlaidomis vaiko poreikių tenkinimui ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl orientacinio išlaikymo dydžio minimaliems vaiko poreikiams tenkinti kriterijaus taikymo, dėl ko teismo padarytos išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teismo sprendimo argumentams. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir teismo precedentais, bei atsižvelgusi į apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį ir faktinius bylos duomenis, pripažįsta nepagrįstais apelianto nurodytus argumentus ir sutinka su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės.Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė sūnui teikė išlaikymą, šalys ginčijasi tik dėl to, ar atsakovės teiktas išlaikymas, laikotarpiu kai vaikas gyveno su ieškovu, buvo pakankamas. Prašydamas priteisti išlaikymo įsiskolinimą ieškovas teigė, jog atsakovės teiktas išlaikymas buvo nepakankamas. Skaičiuodamas išlaikymo įsiskolinimą ieškovas rėmėsi minimalios mėnesinės algos kriterijumi. Visų pirma, pažymėtina, kad minimalios mėnesinės algos kriterijus yra taikomas tik teismui sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, o ne sprendžiant klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo už konkretų laikotarpį, kai išlaikymo forma ir dydis yra nustatyti bendru tėvų susitarimu, tačiau ir tokiu atveju minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Minimali mėnesinė alga yra tam tikras orientacinis kriterijus nepilnamečio vaiko poreikiams nustatyti, tačiau jis negali būti absoliutinamas ir gali būti taikomas tik įvertinus kitas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-16-706/2016), todėl apelianto nurodyta teismų praktika dėl išlaikymo dydžio minimaliems vaiko poreikiams, kurio nereikia įrodinėti, nagrinėjamu atveju nesivadovautina, o toks apelianto argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas. Antra, dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti. CK 3.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (CK 3.51 str.), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas; šią sutartį tvirtina teismas, prieš tai patikrinęs, ar ji nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų (CK 3.53 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta bendru sutarimu, patvirtinta šalių sudaryta ir teismui pateikta tvirtinti sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Apie tai nurodyta nutarties 22 punkte. Taigi šalys laisva valia, įvertinusios savo tuometę turtinę padėtį ir sūnaus, kuriam tuo metu buvo penkeri metai, poreikius, susitarė dėl jo išlaikymo, kurį teiks ieškovas M. D., dydžio ir formos, o susitarimą patvirtinus teismo sprendimu, jis įgijo teismo sprendimo galią, todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės už konkretų laikotarpį (kai vaikas gyveno pas ieškovą), pagrįstai vadovavosi CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu tėvų valdžios lygybės principu ir sprendė, kad laikotarpiu, už kurį prašomas priteisti vaiko išlaikymo įsiskolinimas iš atsakovės, atsakovė turėjo teikti analogiško dydžio išlaikymo sumą, kurią būtų turėjęs teikti ieškovas, pagal bendrą šalių susitarimą, t. y. 250 Lt (72,40 Eur). Kitu atveju, remiantis vien tik minimalios mėnesinės algos kriterijumi, būtų pažeistas ne tik tėvų valdžios lygybės principas, bet ir paneigti tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus reglamentuojantys kriterijai (CK 3.192 str.).Ieškovas taip pat kelia byloje netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo klausimą, tačiau sutikti su apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliantas nepagrįstai kelia klausimą dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir atitikties pirmiau nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Byloje nustatyta, kad atsakovė, vaiko buvimo pas ieškovą laikotarpiu, kas mėnesį prie vaiko išlaikymo turėjo prisidėti ne mažesne kaip 250 Lt (72,40 Eur) išlaikymo suma (nutarties 22, 26 p.). Vaiko išlaikymui kas mėnesį skirtų sumų dydžius atsakovė įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais: pačios sudaryta vaiko išlaikymo išlaidų lentele, kurioje detalizuotos jos laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. patirtos vaiko išlaikymo išlaidos, tam tikras išlaidas patvirtinančiais čekiais ir PVM sąskaitomis – faktūromis, banko sąskaitos išrašais. Be to, atsakovės patirtas išlaidas vaiko išlaikymui bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir ieškovo dabartinė sutuoktinė A. D., nurodydama, kad atsakovė pirko vaikui rūbus, pervesdavo pinigus į sąskaitą, mokėjo už vaiko būrelius, ir pats ieškovas, nurodydamas, kad atsakovė pirko vaikui rūbus, žaislus, mokymosi priemones, kitas prekes, mokėjo už „Lego“ būrelį ir vaiko vasaros stovyklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovės pateikti įrodymai ir pakankamai nepagrindžia nuolatinės 250 Lt (72,40 Eur) dydžio išlaikymo sumos teikimo vaikui laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d., tačiau vadovaudamasis civiliniame procese galiojančia tikėtinumo taisykle (išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė prie vaiko išlaikymo nurodytu laikotarpiu prisidėjo didesne, nei 250 Lt (72,40 Eur) kas mėnesį teiktina suma. Pažymėtina, kad tokį įsitikinimą sustiprina ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas į atsakovę iki ieškinio pateikimo (2016 m. rugpjūčio 10 d.) būtų kreipęsis su pretenzijomis dėl per mažo išlaikymo dydžio, todėl spręstina, jog laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti išlaikymo įsiskolinimą, ieškovą atsakovės teikiamas išlaikymas tenkino ir vaiko poreikius atitiko. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pats pripažino, jog jo išlaidos vaiko išlaikymui padidėjo 2014 m. rugsėjo 1 d. vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tačiau pretenzijas dėl teikto išlaikymo dydžio ieškovas atsakovei pareiškė tik 2016 m. rugpjūčio 10 d., kreipęsis į teismą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Nors ieškovas nurodo, jog nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. jis turėjo išlaidų vaikui, kurios būtų didesnės lyginant su atsakovės teiktu išlaikymu, tačiau tokių išlaidų neįrodė (CPK 178 str.). Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tai, kad ginčo laikotarpiu ieškovas patyrė išlaidų įvairiuose prekybos centruose, kitose prekybos ir paslaugų teikimo vietose (ką rodo į bylą atsakovo pateikti jo banko sąskaitos išrašai) yra akivaizdu ir suprantama, tačiau iš pateiktų banko sąskaitos išrašų nėra aišku (nėra galimybės nustatyti), kokie pirkiniai ir koks kiekis nurodytų prekių buvo skirta konkrečiai šalių nepilnamečio sūnaus poreikių tenkinimui. Taigi, nuolat teikdama didesnį nei sutarto dydžio išlaikymą, atsakovė neturėjo pagrindo manyti, kad ji netinkamai vykdo sūnaus išlaikymo pareigą. Išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, kai yra konstatuojama aplinkybė, jog tėvas (motina) neteikė ar teikė nepakankamą išlaikymą (CK 3.192 str., 3.200 str.), tačiau šioje byloje tokia aplinkybė nenustatyta. Apelianto keliamas abejones dėl atsakovės pateiktų įrodymų leistinumo ir tapačių įrodymų skirtingo vertinimo teismas atmeta kaip nepagrįstas, kadangi net ir nesiremiant neišverstais į lietuvių kalbą banko sąskaitų išrašais, kitų byloje esančių leistinų įrodymų kontekste, nebūtų pagrindo kitokioms išvadoms dėl atsakovės teikto išlaikymo dydžio, nei padarė pirmosios instancijos teismas, o šalių pateikti banko sąskaitų išrašai įvertinti atsižvelgus į juose atskleistą aktualią informaciją. Šeimos bylų nagrinėjimo specifika lemia, kad tam tikros aplinkybės apie sutuoktinių gyvenimą gali būti žinomos tik artimiems asmenims, nes paprastai šeimyninio gyvenimo detalės viešai neaptarinėjamos, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, išklausęs abiejų šalių liudytojų parodymus, pripažino tikėtinais atsakovės sutuoktinio I. K. parodymus ir pagrįstai jais vadovavosi. Atsakovės pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, nesant jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, vertintinos kaip netiesioginiai įrodymai, visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, tikėtinumo prasme taip pat sustiprinantys teismo įsitikinimą, atsakovės nurodytų aplinkybių realumu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio
Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) ar prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino bylos sudėtingumą, pareikštus reikalavimus, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, taip pat teikiamų paslaugų pastovumą ir jų pobūdį, atsižvelgė į Lietuvos advokatūros 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse bylose dydžius ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų sumą pagrįstai sumažino iki 2 462,06 Eur, todėl dar labiau mažinti šioje byloje patirtas atsakovės bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties
Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovė M. K. pateikė įrodymus, kad patyrė 435,60 Eur išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Teisėjų kolegija įvertinusi atsakovės atstovės byloje parengto procesinio dokumento apimtį, byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą bei teismų formuojamą praktiką šiais klausimais bei remdamasi 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 2 p., 8.11 p., sprendžia, kad yra pagrindas priteisti atsakovei iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 435,60 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.