Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Laimai Zajankauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė

Pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Be to, labai svarbus aspektas yra tas, kad Migracijos departamento turimais duomenimis, kita Šengeno valstybė narė į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2028-12-15. Be to, perspėjimas atvykti neįvardintas ir neatskleisti tokio perspėjimo motyvai, todėl manoma, kad Pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas yra neteisėtas. Atsakovas su Sprendimu nepateikė jokių duomenų apie perspėjimo įvedimo aplinkybes ir į kurias šalis Pareiškėjui yra uždrausta atvykti.

Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Atsakovas neįrodė kokia ir kada valstybė įtraukė Pareiškėjo duomenis, kai Pareiškėjas prieš tai nebuvo ir nesilankė jokioje kitoje Šengeno valstybėje.

Atsakovas priimdamas Sprendimą neapteikė jokių pagrįstų duomenų, kurie patvirtintų faktą, kad Atsakovo sprendimas yra teisėtas ir duomenys yra būtent to paties Pareiškėjo, o ne kito asmens.

Paaiškina, kad ginčijamame sprendime išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, išdėstyti Migracijos departamento atlikti veiksmai ir pateiktas su ginčijamu sprendimu susijusių faktinių aplinkybių vertinimas, faktinės aplinkybės susietos su teisės normomis, aiškiai išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai. Taip pat sprendimas tenkina kitus individualiam administraciniam sprendimui VAĮ nustatytus reikalavimus.

Ginčijamas sprendimas nesusijęs su pareiškėjo grėsme Lietuvos Respublikai. Taip pat neaktuali informacija apie galimą pareiškėjo darbdavį, nes pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas yra Pakistano pilietis. Taip pat skunde nėra informacijos, kad pareiškėjas yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, todėl argumentai, susiję su ES valstybių narių piliečių judėjimo laisve atmestini.

Migracijos departamentas nėra nustatęs, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šios aplinkybės atmestini.

Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas neturi pareigos pateikti išsamią informaciją, susijusią su perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą įvedimu kitoje valstybėje narėje. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad perspėjimą dėl draudimo atvykti į Šengeno informacinę sistemą yra įvedusi Prancūzijos Respublika, todėl pareiškėjo reikalavimas pateikti su šiuo perspėjimu susijusią informaciją turi būti pateiktas Prancūzijos Respublikai. Taip pat Migracijos departamentas neturi pareigos įrodyti, kad pareiškėjas buvo kitoje Šengeno valstybėje.

Pareiškėjo skunde cituojama Teisingumo teismo praktika, susijusi su Europos Sąjungos piliečio statusu ir laisvu ES piliečių judėjimu atmestina kaip nesusijusi su ginčijamu sprendimu.

Pažymi, kad Migracijos departamentas neriboja pareiškėjo teisės į teisminę gynybą. Taip pat neprieštarauja pareiškėjo nurodytam teiginiui, kad nesutikdamas su Prancūzijos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimu pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamas institucijas, kad galėtų patikrinti įtraukto perspėjimo teisėtumą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti gali būti susijęs su kitu asmeniu pažymi, kad Migracijos departamento turimais duomenimis pareiškėjo vardas, pavardė, gimimo data sutampa. Taip pat pažymi, kad konsultuojantis su Prancūzija buvo pateikta pareiškėjo paso kopija.

Dėl pareiškėjo pateikiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktikos susijusios su kita byla, kai sprendžiama dėl gimimo vietos pažymi, kad pareiškėjas nepateikė kitų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo gimimo vietą (pavyzdžiui, gimimo liudijimo). Migracijos departamento turimi duomenys leidžia vertinti, kad pareiškėjas gali būti asmuo, pažeidęs migracijos procedūras Prancūzijoje. Taip pat pastebėtina, kad Migracijos departamentas yra gavęs tik pareiškėjo pateiktų dokumentų kopijas (pažymėtina, kad visos pateikiamos kopijos yra dokumentų, kurie išduoti 2024-08-31 – 2024-09-30 laikotarpiu, kas taip pat kelia abejonių dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų tikrumo). Šios kopijos nėra laikytinos tinkamai patvirtintais elektroniniais dokumentais, todėl negali būti vertinamos kaip įrodymai byloje.

Migracijos departamentas laikosi nuostatos, kad lūkesčių gyventi ir dirbti Lietuvoje trečiųjų šalių piliečiai gali turėti tik tada, kai sąžiningai laikosi Įstatymųo. LVAT taip pat yra pasisakęs, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 858-2720-2014), todėl vertintina, kad priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

Įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją, Migracijos departamentas priėmė teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi.

Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Sprendime nurodyta, kad Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos duomenimis, Prancūzijos Respublika į Šengeno centrinę informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi iki 2028-10-13. UTPĮ 26 str. 6 d. numato, jog jeigu išduodant leidimą laikinai gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

Nustačius, kad kita Šengeno valstybė yra paskelbusi perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi, 2024-12-19 per policiją buvo konsultuojamasi dėl duomenų apie užsienietį, dėl kurio paskelbtas šis perspėjimas, patikrinimo. 2025-01-20 Migracijos departamentas gavo informaciją dėl duomenų apie asmenų, dėl kurio Prancūzijos Respublika yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi iki 2028-10-13, patikrinimo.

Pagrindo išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų nėra.

Migracijos departamento vertinimu, asmens ilgalaikiai ekonominiai ryšiai, taip pat socialiniai ar šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika nesieja.

Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus.

Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 40 str. 1 d. nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei UTPĮ 26 str. 1 d. 1-6 p. nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 str. 1 d. nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas.

Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad niekada negyveno ir negyvena jokioje kitoje Šengeno valstybėje, mano, kad atsakovas sumaišė duomenis su kito asmens, kurio labai panašus vardas ir pavardė. Pareiškėjas taip pat argumentuoja, kad nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, o atvirkščiai siekia ir bendradarbiauja su atsakovu ir noriai teikia visą informaciją.

Byloje nustatyta, kad Prancūzijos Respublika į SIS įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, galiojantį iki 2028 metų spalio 13 d.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog dėl pareiškėjo teiginių, kad duomenys galimai kito asmens, pradėta papildoma konsultavimosi procedūra. Nurodo, jog gavę duomenis, pateiks papildomus įrodymus. Pažymėtina, kad atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nurodomų dokumentų ar kitos papildomos informacijos nepateikė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertindamas panašią situaciją nurodė, kad pagal 2017 m. balandžio 10 d. galiojusio 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – Reglamentas Nr. 1987/2006) 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, perspėjimas negali būti įvestas neturint duomenų, nurodytų 20 straipsnio 2 dalies a, d, k ir l punktuose (pavardės, vardo, lyties, sprendimo, kurio pagrindu pateikiamas perspėjimas, veiksmas, kurio turi būti imtasi), kaip nustato 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad apie asmenis, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas, pateikiama informacija, nurodyta a–m punktuose nurodyta informacija, iš jų – ir visi išskirtiniai objektyvūs nekintami fiziniai požymiai; gimimo vieta ir data; nuotraukos; pirštų atspaudai; sąsaja (- os) su kitais perspėjimais, pateiktais SIS II pagal 37 straipsnį.

Įvertinus, kad perspėjimai, įvesti į SIS II pagal Reglamento Nr. 1987/2006, yra laikomi ne ilgiau nei jų reikia tiems tikslams, kuriems jie buvo įvesti, pasiekti, per trejus metus nuo perspėjimo įvedimo į SIS II perspėjimą pateikusi valstybė narė peržiūri būtinybę jį laikyti (Reglamento Nr. 1987/2006 29 str. 1 ir 2 d.), o Rytų Pirėnų prefektūros 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu taikytas draudimo laikotarpis (atvykti ir būti valstybių narių teritorijoje iki 2057 m. balandžio 10 d.) objektyviai yra tikrai ilgas, manytina, kad pagrindas įvesti perspėjimą į SIS II buvo tikrai reikšmingas, sprendimas buvo priimtas turint daugiau duomenų apie asmenį nei nurodyta Reglamento Nr. 1987/2006 23 straipsnio 1 dalyje, todėl atsakovas turėtų turėti galimybę išaiškinti, ar iš tiesų perspėjimas į SIS II buvo įvestas dėl pareiškėjo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1191-624/2025).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė, kad pradėjo papildomą konsultavimosi procedūrą, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos duomenų iš Prancūzijos Respublikos negavo ir teismui nepateikė. Esant tokiai situacijai atsakovo padarytos išvados tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių kelia abejonių ar pareiškėjas ir asmuo, kuriam į Šengeno centrinę informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi iki 2028-10-13 yra tas pats asmuo. Abejones dėl asmens tapatybės sustiprina ir pareiškėjo atstovo pateikti įrodymai, jog iš viešai prieinamų šaltinių matyti, kad yra didelis skaičius asmenų (daugiau nei 1700) su panašiu vardu ir pavarde kaip pareiškėjo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., 2023 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-105-502/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1257-968/2023). VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. pvz., 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-515-520/2023; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1101-602/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, aptartas faktines aplinkybes, nurodomą teismų praktiką, konstatuoja, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes Sprendime padarytos išvados tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, užtikrinančių sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, ir yra naikintinas.

Likusieji bylos šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 25S36177 „Atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi“.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.