Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-10-08 · Civilinė byla Nr. 2A-891-440/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-19Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-10-08Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-08
Bylos Nr.
2A-891-440/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-01101-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Translitas“
Ieškovas
M. Š.
Kategorijos
  • 16.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-891-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01101-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 16.5.5;16.7;121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Translitas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2091-883/2014 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Translitas“ dėl pažeistų teisių gynimo – Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014-01-13 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau–UAB) „Translitas“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisiją(toliau – komisija) su prašymu atnaujinti terminą prašymui pateikti ir priteisti iš ieškovo atsakovei 4416,10 Lt žalai atlyginti. Komisija 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos UAB „Translitas“ prašymą tenkino iš dalies: atnaujino UAB „Translitas“ praleistą terminą prašymui dėl individualaus ginčo išnagrinėjimo pateikti. Nusprendė išieškoti iš M. Š. pareiškėjos UAB „Translitas“ naudai 4416,10 Lt materialinės žalos atlyginimo; prašymą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimo atsisakė nagrinėti kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai. Ieškovas M. Š. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu pareiškė prašymą pripažinti, kad darbdavys į darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidęs terminą dėl nesvarbių priežasčių ir panaikinti 2014 m. sausio 13 d. darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują sprendimą – UAB „Translitas“ reikalavimą priteisti žalos atlyginimą atmesti. Nurodė, kad jis savo kaltės dėl kuro trūkumo nepripažįsta, žalos darbdaviui nėra padaręs. Darbo ginčų komisija nevertino ieškovo paaiškinimų dėl kuro pereikvojimo ir dėl kaltės laipsnio. Nurodė, kad išvažiuojant į reisą 2013 m. kovo 25 d. faktinis kuro kiekis transporto priemonės bake nebuvo patikrintas. (duomenys neskelbtini) mieste sugedo mašina – dėl starterio gedimo mašinos nebuvo galima užvesti. Dėl transporto priemonės gedimo darbdavys pervedė tik 250,00 Lt, nors remontui reikėjo daug didesnės pinigų sumos, ir nurodė savo nuožiūra rasti išeitį iš padėties. Ieškovas su mašiną tvarkiusiu mechaniku atsiskaitė grynais pinigais ir jokių tai patvirtinančių dokumentų negavo. Sutvarkius ir užvedus mašiną, variklis dirbo 5 paras, todėl mano, kad galėjo būti sunaudota 200-300 litrų kuro. Komandiruotės metu kurui pirkti panaudoti talonai, už juos nupirkta 800 litrų kuro, taip pat su kortele nupirkta 999 litrai kuro. Žodiniu darbdavio nurodymu, būdamas komandiruotėje, kurą pirko tam, kad jo parvežtų į Lietuvą. Grįžtant į Lietuvą, telefonu įvyko konfliktas su darbdaviu, todėl nusprendė, kad toje įmonėje dirbti daugiau nenori. Grįžęs į (duomenys neskelbtini) 2013 m. balandžio 2 d. apie 21 val. mašiną paliko saugojamoje stovėjimo aikštelėje, dokumentus paliko mašinoje, raktus – pas sargą, informavo darbdavį, kad išeina iš darbo. Kuro nepasisavino.

Šalies argumentai

Atsakovė UAB „Translitas“ su ieškiniu nesutiko nurodė, kad darbo ginčų komisija pagrįstai atnaujino terminą kreiptis su prašymu dėl individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo. Taip pat nurodė, kad darbdavys savo reikalavimą priteisti iš ieškovo materialinę žalą grindžia tuo, kad ieškovui grįžus iš tarnybinės komandiruotės, faktinis kuro likutis bake 2013-04-03 buvo 30 litrų, pagal buhalterinius dokumentus kuro likutis turėjo būti 508,76 litrų, todėl kuro trūkumas sudarė 478,76 litrus ir jo vertė yra 1726,41 Lt. Be to, ieškovas komandiruotės metu įmonės sąskaita pirko 993,03 litrus kuro, kurio nepanaudojo įmonės reikmėms ir kuro įmonei neperdavė. Šio kuro vertė 2689,69 Lt. Kaina apskaičiuota pagal (duomenys neskelbtini) kuro kainas, konvertavus litais, todėl nėra pagrindo teigti, kad už (duomenys neskelbtini) nupirktą kurą sumokėta mažiau. Priešingai nei teigia ieškovas, darbo ginčų komisija įvertino aplinkybes, kad M. Š. nepateikė įrodymų patvirtinančių transporto priemonės gedimą.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-01-13 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš M. Š. 4416,10 Lt materialinės žalos atlyginimo. Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2014 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria atnaujintas terminas prašymui dėl individualaus ginčo išnagrinėjimo pateikti, nutraukė. Priteisė iš atsakovės UAB „Translitas“ ieškovui M. Š. 400 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei – 143 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad ginčą nagrinėjanti institucija, termino praleidimo priežastis pripažinusi svarbiomis, turėjo teisę jį atnaujinti. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau LR DK) nenumato darbo komisijos sprendimo atnaujinti LR DK 289 straipsnyje numatytą terminą apskundimo tvarkos, todėl teismas, pagal analogiją vadovaudamasis LR CPK 78 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad darbo ginčų komisijos sprendimo dalis, kuria UAB „Translitas“ atnaujintas terminas prašymui dėl individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo pateikti, negali būti apskundimo objektu, todėl šią bylos dalį nutraukė. Vertindamas atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus apie dėl kuro pereikvojimo padarytą žalą ir jos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad kuro likučio patikrinimo aktas, kuriuo rėmėsi darbdavys, yra surašytas darbdavio, kuris suinteresuotas bylos baigtimi, darbuotojų, kitą dieną po to, kai automobilis buvo pastatytas saugojimo aikštelėje, nedalyvaujant ieškovui. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog dėl transporto priemonės gedimo ir galimo kuro pereikvojimo yra darbuotojo kaltė. Nors įmonės (duomenys neskelbtini) neigė buvus žodinį paliepimą parvežti kuro, ieškovo paaiškinimus patvirtina darbo ginčų komisijai pateikta instrukcija (duomenys neskelbtini), kurioje (duomenys neskelbtini) nurodoma „kurą piltis tik tose degalinėse, kur kuras pigesnis...visada pasiskaičiuoti grįžtant piltis kuro tiek kad (duomenys neskelbtini) būtų bake 300 ltr“. Įmonės (duomenys neskelbtini) nenurodė, kokius vidaus norminius aktus pažeidė ieškovas, kuris, į (duomenys neskelbtini) parvažiavęs 21 valandą, automobilį pastatė nuomojamoje automobilių saugojimo aikštelėje, ir pripažino, kad toks transporto priemonės palikimas buvo tinkamas. Todėl padarė išvadą, kad transporto priemonės su dideliu kiekiu kuro pastatymas automobilių saugojimo aikštelėje 2013 m. balandžio 2 d. 21 val. atitiko darbdavio duotus nurodymus bei sudarytas transporto priemonių saugojimo sąlygas ir nuo 2013 m. balandžio 2 d. 21 val. transporto priemonė su kuro likučiais jau nebuvo ieškovo žinioje. Teismas sprendė, kad darbdavys, nedelsiant nesiimdamas aktyvių veiksmų ir neperimdamas paliktų materialinių vertybių, sutiko su tuo, kad transporto priemonė su dideliu kuro kiekiu per naktį liktų stovėjimo aikštelėje, taigi veikė savo rizika ir todėl turi prisiimti tokios rizikos sukeltus padarinius. Nors ieškovas su atsakove buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, teismas sprendė, jog darbdavys privalėjo įrodyti darbuotojo kaltę, tačiau to nepadarė, t. y. nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovas 2013 m. balandžio 2 d. 21 val. automobilį (duomenys neskelbtini) pastatė nuomojamoje automobilių stovėjimo aikštelėje su 30 litrų kuro, ir kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja darbuotojo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Kadangi byloje nenustatyta, jog ieškovas neatliko ar netinkamai atliko darbines pareigas, susijusias su jam patikėtų materialinių vertybių (kuro) saugojimu, teismas sprendė, jog nėra pagrindinės darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, būtent – darbuotojo kaltės dėl atsiradusios žalos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Translitas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą dalyje dėl 4416,10 Lt materialinės žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimą – ieškovo M. Š. ieškinį dalyje dėl 4416,10 Lt materialinės žalos atmesti. Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismas netinkamai ištyrė ir vertino įrodymus, netinkamai taikė darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, dėl šių pažeidimų neatskleista bylos esmė, priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Ieškovas komandiruotėje patyręs transporto priemonės gedimą privalėjo informuoti įmonę apie gedimą, grįžęs iš komandiruotės nepateikė įrodymų patvirtinančių gedimą bei jam pervestų pinigų panaudojimo faktą. Nepagrindė kuro sunaudojimo darbdavio reikmėms fakto, nepaneigė, kad neišsaugojo jam perduotų materialinių vertybių ir jų neperdavė darbdaviui.

2. Teismas spręsdamas dėl kuro pereikvojimo padarytos žalos fakto ir jos dydžio netinkamai vertino UAB „Translitas” kuro likučio patikrinimo aktą, nepagrįstai juo nesivadovavo. Teismas visiškai neatsižvelgė į teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurias teismo posėdžio metu nurodė UAB „Translitas“ (duomenys neskelbtini), bei į byloje esančius rašytinius įrodymus: ieškovas grįždamas iš komandiruotės darbdaviui pranešė apie grįžimą; vėliau SMS žinute informavo, kad mašina aikštelėje ir kad jis išeina iš darbo. Nei tą pačią, nei kitą dieną ieškovas telefonu neatsiliepė, todėl UAB „Translitas” nebuvo galimybės atlikti faktinį kuro patikrinimą dalyvaujant pačiam ieškovui. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl ieškovo darbinių pareigų, numatytų Pareiginių nuostatų (duomenys neskelbtini). Teismas nepasisakė dėl to, kad ieškovui, palikusiam pareiškimą apie išėjimą iš darbo, kaip materialiai atsakingam asmeniui, kilo pareiga atvykti atsiskaityti su darbdaviu ir ši pareiga ieškovo sąmoningai nebuvo įvykdyta.

3. Teismas sprendime nurodęs ir neišanalizavęs įrodymų, patvirtinančių 999,03 litrų kuro pervežimo darbdaviui faktą, sprendime nepagrįstai analizavo, kaip ieškovas grįžęs su pilnomis degalų talpyklomis, turėjo perduoti transporto priemonę ir kuro likučius darbdaviui. Ieškovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad būdamas materialiai atsakingas, turėjo pareigą saugoti ir tausoti jam perduotas materialines vertybes, elgtis rūpestingai jam patikėto turto atžvilgiu. Ieškovui neįvykdžius pareigos atsiskaityti su darbdaviu, nepateikus kuro panaudojimą patvirtinančių dokumentų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad darbdavys turi prisiimti riziką dėl ieškovo transporto priemonės palikimo be perdavimo sukeltų padarinių. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje nustatydamas, kad UAB „Translitas“ kilo pareiga įrodyti ieškovo kaltę dėl žalos fakto. Pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovo kaltę, turi ieškovas. Ieškovui kilo pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl kuro pereikvojimo, praradimo, padarytos žalos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas M. Š. prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-19 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš UAB „Translitas“ ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino, kad negalima daryti išvados, jog dėl transporto priemonės gedimo ir galimo kuro pereikvojimo yra darbuotojo kaltė. Nurodė, kad išvykstant į reisą faktinis kuro likutis bake nebuvo fiksuotas; taip pat nerealu, kad faktinis kuro likutis bake 2013 m. balandžio 3 d. buvo tik 30 litrų, nes su tokiu kuro kiekiu jis nebūtų galėjęs parvažiuoti, be to, darbdavys, apskaičiuodamas kuro sąnaudas, neįvertino transporto priemonės nusidėvėjimo. Apie gedimą darbdavys buvo informuotas telefonu. Vien ta aplinkybė, kad UAB „Translitas“ ieškovui pervedė 250,00 Lt, kurie pavedime įvardyti „avansas“, įrodo, kad buvo bendraujama su įmonės vadovybe. Transporto priemonės variklis nebuvo išjungiamas nuo to momento, kai buvo iš dalies suremontuotas starteris, tai yra nuo 2013-03-31 iki 2013-04-02 (3 dienos). Po starterio remonto pildamas 4 kartus kurą variklio nebuvo išjungęs, nes buvo rizika, jog vėl neužsikurs variklis. Pripažįsta, kad taip elgdamasis rizikavo, tačiau kitos galimybės toje situacijoje nematė. Nurodo, kad nesutinka su apeliantės teiginiais, jog teismas, spręsdamas dėl kuro pereikvojimo padarytos žalos fakto ir jos dydžio, netinkamai vertino UAB „Translitas“ kuro likučio patikrinimo aktą, nepagrįstai juo nesivadovavo. Teismas aiškinosi ir nustatė, kad atsakovė nepateikė jokių vidaus norminių aktų, kuriais būtų įtvirtinta, kokiu būdu ar forma darbuotojas privalo vesti jam patikėtų vertybių apskaitą, kokia tvarka turi teikti administracijai duomenis apie kuro likutį grįžus po komandiruotės. Įmonės (duomenys neskelbtini) nenurodė, kokius vidaus norminius aktus ieškovas pažeidė parvažiavęs į (duomenys neskelbtini) 21 valandą ir automobilį pastatęs nuomojamoje automobilių saugojimo aikštelėje, ir pripažino, kad toks transporto priemonės palikimas buvo tinkamas. Transporto priemonės su dideliu kiekiu kuro pastatymas automobilių saugojimo aikštelėje 2013 m. balandžio 2 d. 21 val. atitiko darbdavio duotus nurodymus bei sudarytas transporto priemonių saugojimo sąlygas ir nuo 2013 m. balandžio 2 d. 21 val. transporto priemonė su kuro likučiais jau nebuvo ieškovo žinioje. Darbdavys net nebandė įrodinėti aplinkybių, kad transporto priemonė naktį į 2014-04-03 buvo saugoma patikimai ir kad niekas negalėjo pasisavinti transporto priemonės bakuose buvusio kuro. Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavys privalėjo įrodyti darbuotojo kaltę, tačiau to nepadarė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van deHurk v. theNetherlands, judgementof 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl kai kurių apeliacinio skundo motyvų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės taikymo.

Civilinės bylos ir prie bylos prijungtoje darbo ginčų komisijos bylos (toliau DGK) Nr. (duomenys neskelbtini)21953/2013 duomenimis ieškovas M. Š. pagal 2013 m. sausio 17 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 120 dirbo UAB „Translitas“ (duomenys neskelbtini). Su ieškovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Sutartis numatė, kad ieškovas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą dėl darbuotojui patikėtų materialinių vertybių neišsaugojimo ir jų vertės sumažėjimo, netinkamo materialinių vertybių saugojimo, medžiagų – kuro pereikvojimo (15 DGK b. l.). Ieškovas nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. balandžio 2d. buvo išsiųstas į tarnybinę komandiruotę maršrutu (duomenys neskelbtini) (47 DGK b. l.). Kuro įsigijimui ieškovui buvo perduoti (duomenys neskelbtini) kuro talonai (800 litrų kuro) (20 b. l.). Iš kortelės (duomenys neskelbtini) aptarnavimo apyvartos matyti, kad 2013 m. balandžio 1 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. ieškovas (duomenys neskelbtini) papildomai nupirko 999,03 litrus kuro, už kuriuos darbdavys sumokėjo 2689,69 Lt (27, 28 DGK b. l.). Byloje pateiktas darbdavio surašytas 2013-04-03 Kuro likučio patikrinimo aktas (21 DGK b. l.)

Dėl ieškovo materialinės atsakomybės ir tinkamo įrodymų vertinimo.

Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai ištyrė ir vertino įrodymus, netinkamai taikė darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, dėl šių pažeidimų neatskleista bylos esmė, priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantės argumentai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju remdamasis bylos duomenimis vertina ir analizuoja ar pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą taikymo sąlygas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl materialinės atsakomybės taikymo, teismo išvados atitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą.

Darbuotoją ir darbdavį siejantys darbo teisiniai santykiai reglamentuojami LR DK ir kituose norminiuose teisės aktuose. Reglamentuojamos darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, dydis (ribos) (LR DK 4 straipsnio 11 punktas). Materialinės atsakomybės darbo teisėje atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (LR DK 245 straipsnis). Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta LR DK 254 straipsnyje, kuriame ribojamas darbuotojo materialinės atsakomybės dydis trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais. Visiška materialinė atsakomybė taikoma LR DK 255 straipsnyje nustatytais atvejais. Įstatyme nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta ne su bet kuriais darbuotojais, bet tik su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (LR DK 256 straipsnio 1 dalis). Pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė (ne vienkartinė) ir dvišalė, t. y. galioja visą darbuotojo darbovietėje dirbamą laiką ir pagal ją šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas. Šioje sutartyje turi būti tiksliai nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais. Viena būtinųjų visiško materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą, kuri pasireiškia darbuotojui dirbant darbą, susijusį su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas, taip joje turi būti nustatyta ir tai, kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų, o tai visų pirma reiškia tinkamų darbo sąlygų, kurioms esant būtų galima apsaugoti darbuotojui patikėtas ir perduotas materialines vertybes, sudarymą. Pažymėtina, kad materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos LR DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (veikimą ar neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Kaip minėta vienas iš LR DK 255 straipsnyje įtvirtintų visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejų – žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Žala pagal įstatymus nepreziumuojama, taigi pareiga įrodyti žalos faktą ir dydį tenka šaliai, reikalaujančiai atlyginti žalą (LR CPK178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė byloje nurodė, jog patyrė 1726,41 Lt žalą dėl kuro pereikvojimo ir 2689,69 Lt, kad ieškovas neperdavė darbdaviui 999,03 litrų kuro, kurį atsakovės sąskaita papildomai nupirko (duomenys neskelbtini).

Viena iš materialinės atsakomybės atsiradimo būtinų sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymo ar kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009.). Nagrinėjamu atveju, darbdavys nurodė, kad ieškovas komandiruotėje patyręs transporto priemonės gedimą privalėjo informuoti įmonę apie gedimą, grįžęs iš komandiruotės nepateikė įrodymų patvirtinančių gedimą bei jam pervestų pinigų panaudojimo faktą. Apeliantės vertinimu gedimo faktą paneigia aplinkybė, kad išvykstant į reisą transporto priemonė buvo tvarkinga, buvo atlikta diagnostika, remontas. Ieškovas nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad apeliantas pervedė jo prašymu 250,00 Lt patvirtina, kad pinigai buvo skirti automobilio remontui ir kad buvo bendraujama su įmonės vadovybe. Ieškovas nurodė, kad variklis nebuvo išjungiamas nuo to momento, kai buvo iš dalies suremontuotas starteris, tai yra nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. Pripažįsta, kad pildamas kurą variklio neišjungdavo ir taip rizikavo, nes buvo rizika, kad neužkurs variklio. Dėl šios priežasties kuro buvo sunaudota daugiau, negu tai numato normos. Tačiau negalima daryti išvados, kad dėl transporto priemonės gedimo ir galimo kuro pereikvojimo yra jo kaltės. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, darbdavys teigdamas, kad ieškovas neįrodė aplinkybių dėl automobilio gedimo, pats šių ieškovo nurodytų aplinkybių nepaneigė jokiais į bylą pateiktais įrodymais. Teismui labiau tikėtina, kad darbdavys buvo informuotas dėl gedimo ir kad ieškovui darbdavys 250,00 Lt pervedė automobilio remontui. Apeliantė nurodė, kad ieškovo neteisėta veika pasireiškė tuo, kad jis išeikvojo daugiau kuro, negu numato 2012-06-13 įsakymu nustatytos kuro normos, ir tuo, kad ieškovas neperdavė darbdaviui 999,03 litrų kuro, kurį atsakovo sąskaita papildomai nupirko (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad ieškovas kelias paras laikė užvestą automobilį todėl, kad siekė žalos darbdaviui, tikėtina, kad taip elgėsi norėdamas, kad neužgestų variklis, kad jis galėtų transporto priemonę vairuoti ir toliau vykdyti savo darbines funkcijas. Paneigiančių šias aplinkybes duomenų apeliantė nepateikė. Tokio ieškovo elgesio negalima suprasti kaip darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, ar jam patikėto turto nesaugojimą. Darbdavys, prašydamas priteisti 1726,41 Lt žalą dėl kuro pereikvojimo, rėmėsi 2013-04-03 Kuro likučio patikrinimo aktu ir nurodė, kad 2013-04-03 palyginus faktinį vilkiko bake esantį kuro kiekį su vyr. buhalterės atliktu kuro sąnaudų paskaičiavimu buvo nustatytas 478,46 litrų kuro trūkumas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2013-04-02 grįžęs į (duomenys neskelbtini), vilkiką pastatė (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje aikštelėje, dokumentus paliko mašinoje, mašinos raktus perdavė aikštelės sargui, žinute informavo įmonės vadovę, kad daugiau nedirbs. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovas ėmėsi veiksmų, kad transporto priemonė būtų apsaugota – paliko ją darbdavio nuomojamoje saugojamoje automobilių aikštelėje, darbdavio atstovei pranešė, kad automobilis paliktas specialiai darbdavio automobiliams saugoti skirtoje aikštelėje, kad automobilyje palikti visi dokumentai, pas sargą yra raktai, todėl negalima teigti, kad ieškovas, palikdamas automobilį darbdavio nurodytoje automobilių saugojimo aikštelėje netinkamai vykdė darbo pareigas ar siekė žalos darbdaviui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovui automobilį palikus saugojimo aikštelėje, nuo 2013 m. balandžio 2 d. 21 val. transporto priemonė su kuro likučiais jau nebuvo ieškovo žinioje. O darbdavys, nedelsiant nesiimdamas aktyvių veiksmų ir neperimdamas paliktų materialinių vertybių, sutiko su tuo, kad transporto priemonė su dideliu kuro kiekiu per naktį liktų stovėjimo aikštelėje, veikė savo rizika ir todėl turėjo prisiimti tokios rizikos sukeltus padarinius. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog išvykstant į reisą faktinis kuro likutis bake nebuvo fiksuotas, o kuro likučio patikrinimo aktas, kuriuo rėmėsi darbdavys, buvo surašytas kitą dieną po to, kai automobilis buvo pastatytas į saugojimo aikštelę ir nedalyvaujant ieškovui.

Darbdavys nurodė, kad ieškovo neteisėta veika pasireiškė ir tuo, kad jis neperdavė darbdaviui 999,03 litrų kuro, kurį atsakovės sąskaita papildomai nupirko (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, kad posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog pagal įprastą praktiką darbdavio nurodymu grįžtant iš (duomenys neskelbtini) buvo nuperkama ir į transporto priemonės bakus pripilama daugiau kuro, negu jo reikia grįžimui į įmonę. Nurodė, kad tą kartą į transporto priemonės talpas pripylė kuro, kurio grįžus į (duomenys neskelbtini) galėjo būti apie 700 litrų. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokius ieškovo paaiškinimus patvirtina 2013-01-14 Instrukcijos vairuotojui 7 dalis, kurioje nurodyta „kurą piltis tik tose degalinėse, kur kuras pigesnis...visada pasiskaičiuoti, grįžtant piltis kuro tiek kad (duomenys neskelbtini) būtų bake 300 ltr“. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog ieškovas šį kurą būtų pasisavinęs ar perleidęs tretiesiems asmenims. Neįrodė, kad ieškovas, elgdamasis pagal darbovietėje nusistovėjusią praktiką – grįžtant iš (duomenys neskelbtini) nupirkti daugiau degalų– veikė neteisėtai.

Materialinės atsakomybės taikymo ypatumas yra tai, kad atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija darbo įstatymuose nenustatyta. Darbo įstatymai darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuoja kaip taikomą už kaltą pažeidėjo veiką (LR DK246 straipsnio 4 punktas).Nagrinėjamu atveju, įvertinus visas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog negalima daryti išvados, kad byloje yra nustatyti ieškovo neteisėti veiksmai, kad automobilio gedimas ir galimas kuro pereikvojimas įvyko dėl ieškovo kaltės. Tai, kad ieškovas automobilį paliko automobilių saugojimo aikštelėje, nėra pagrindo išvadai, kad jis turtą prarado, pasisavino ar kita. ( 2013 m. birželio 17d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą b.l.6, DGK). Darbdavys nenurodė, kokius vidaus norminius aktus pažeidė ieškovas, kai grįžęs į (duomenys neskelbtini), automobilį pastatė nuomojamoje automobilių saugojimo aikštelėje. Daroma pagrįsta išvada, kad ieškovas palikdamas automobilį automobilių saugojimo aikštelėje vadovavosi įprastine įmonėje tvarka – turėjo teisę automobilį palikti automobilių saugojimo aikštelėje, kurioje buvo nuolatinė darbdavio automobilių stovėjimo vieta. Ieškovas laikėsi darbo drausmės, tausojo darbdavio turtą ir ėmėsi veiksmų, kad transporto priemonė būtų apsaugota. Sutiktina su ieškovo argumentais, kad darbdavys bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad transporto priemonė naktį į 2014 m. balandžio 3d. buvo saugoma patikimai ir kad niekas negalėjo pasisavinti transporto priemonės bakuose buvusio kuro. Kad darbdavys nepateikė jokių vidaus norminių aktų, kuriais būtų įtvirtinta, kokiu būdu ir forma darbuotojas privalo vesti jam patikėtų vertybių darbdavio sąskaita nupirkto kuro apskaitą ir kokia tvarka turi teikti administracijai duomenis apie kuro likutį grižus po komandiruotės, tarp reiso priėmimo perdavimo aktai nebuvo rašomi. Taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad jo nuomone jis pastatęs automobilį aikštelėje neprivalėjo likti jame miegoti ir laukti kada darbdavys atvyks priimti transporto priemonę ir kurą, juolab kad faktiškai toks priėmimas ir perdavimas nebuvo vykdomas. Apeliantė nurodė, kad teismas nepasisakė dėl to, kad ieškovui, palikusiam pareiškimą apie išėjimą iš darbo, kaip materialiai atsakingam asmeniui, kilo pareiga atvykti atsiskaityti su darbdaviu ir ši pareiga ieškovo sąmoningai nebuvo įvykdyta. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas parašė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2013 m. balandžio 3 d. ir paliko jį automobilyje. Atsakovė nenurodė, kad tokiomis aplinkybėmis pareikštas prašymas buvo nepriimtinas, tenkino ieškovo prašymą dėl atleidimo iš darbo. Apeliantė taip pat nurodė, kad ieškovas nepagrindė kuro sunaudojimo darbdavio reikmėms fakto, nepaneigė, kad neišsaugojo jam perduotų materialinių vertybių ir jų neperdavė darbdaviui. Nurodė, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje nustatydamas, kad UAB „Translitas“ kilo pareiga įrodyti ieškovo kaltę dėl žalos fakto. Pasak atsakovės pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovo kaltę, turi ieškovas. Jam kilo pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl kuro pereikvojimo, praradimo, padarytos žalos. Apeliantės argumentai nepagrįsti, kaip minėta konkrečiu atveju pareiga įrodyti žalos faktą ir dydį tenka darbdaviui. Nagrinėjamu atveju darbdavys neįrodė materialinės atsakomybės sąlygų M. Š. turtinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nėra pagrindinės darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, o būtent, darbuotojo kaltės dėl atsiradusios žalos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, kad ieškovas kurą būtų pasisavinęs ar perleidęs tretiesiems asmenims (LR CPK 178 straipsnis). Byloje nenustatyta materialinės atsakomybės sąlygų viseto. Neįrodžius visų materialinei atsakomybei taikyti reikiamų sąlygų, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra neįrodytas, todėl atmestinas.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai ir pagrįstai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reguliuojančias žalos atlyginimą darbdaviui darbuotojo padarytais veiksmais, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos šio pobūdžio bylose, todėl keisti ar naikinti teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovės skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų (135–137 b.l.). Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Pagal Rekomendacijų 8.15. punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 minimalios mėnesinės algos, t. y. 1500,00 Lt. Atsižvelgiant į išdėstyta bei į tai, kad apeliacinis skundas atmestinas, iš atsakovės UAB „Translitas” ieškovui priteistina 500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui M. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Translitas“, įmonės kodas 110019434, adresu (duomenys neskelbtini) 500,00 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėja Vilija Valantienė