- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-19
- Bylos Nr.
- 2-2091-883/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01101-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Translitas“
- Kategorijos
- 16.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Translitas“ direktorei E. B. ir atstovei advokatei L. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Translitas“ dėl pažeistų teisių gynimo – Darbo ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014-01-13 sprendimo Nr. DGKS-151 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – komisija) 2014-01-13 sprendimu Nr. DGKS-151 pareiškėjo UAB „Translitas“ prašymą tenkino iš dalies: atnaujino UAB „Translitas“ praleistą terminą prašymui dėl individualaus ginčo išnagrinėjimo pateikti; nusprendė išieškoti iš M. Š. pareiškėjo UAB „Translitas“ naudai 4416,10 Lt materialinės žalos atlyginimo; prašymą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimo atsisakė nagrinėti kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai.
Šalies argumentai
Ieškovas M. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti 2014-01-13 darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-151 ir priimti naują sprendimą – UAB „Translitas“ reikalavimą priteisti žalos atlyginimą atmesti.
Ieškinyje nurodė, kad į darbo ginčų komisiją UAB „Translitas“ (darbdavys) kreipėsi 2013-12-13, t.y., praėjus 8 mėnesiams po to, kai paaiškėjo žalos padarymo faktas (2013-04-03). Tos aplinkybės, kad darbdavys rinkosi kitus savo tariamos pažeistos teisės gynimo būdus, nors turėjo galimybę pasinaudoti teisine pagalba, rodo, kad darbdavys atsisakė ginčą spręsti nustatyta tvarka, todėl darbo ginčų komisijos sprendimas atnaujinti darbdaviui terminą paduoti prašymą yra naikintinas ir pripažintina, kad darbdavys į darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidęs terminą dėl nesvarbių priežasčių. Ieškovas taip pat nurodo, kad savo kaltės dėl kuro trūkumo nepripažįsta, žalos darbdaviui nėra padaręs. Dėl automobilio gedimo, būdamas komandiruotėje užsienyje jis turėjo visą laiką laikyti įjungtą automobilio variklį. Žala dėl kuro praradimo galėtų būti paskaičiuota, jeigu teismas nuspręstų, kad ieškovas yra kaltas dėl žalos padarymo ir tik pagal kuro įsigijimo kainas. Darbo ginčų komisija nevertino ieškovo paaiškinimų dėl kuro pereikvojimo ir dėl kaltės laipsnio (35–36 b. l.).
Posėdžio metu ieškovas M. Š. ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti ir papildomai paaiškino, kad išvažiuojant į reisą 2013-03-25 faktinis kuro kiekis transporto priemonės bake nebuvo patikrintas. Rusijoje, Tverės mieste sugedo mašina – dėl starterio gedimo mašinos nebuvo galima užvesti. Apie mašinos gedimą telefonu buvo informuotas darbdavys, kuris nenurodė jokio serviso, į kurį būtų galima kreiptis dėl mašinos remonto. Darbdavys pervedė tik 250 Lt, nors remontui reikėjo žymiai didesnės pinigų sumos, ir nurodė savo nuožiūra rasti išeitį iš padėties. Ieškovas su mašiną tvarkiusiu mechaniku atsiskaitė grynais pinigais ir jokių tai patvirtinančių dokumentų negavo, remonto metu mašina stovėjo muitinės teritorijoje. Sutvarkius ir užvedus mašiną, variklis dirbo 5 paras; tiksliai nežino, tačiau spėja, kad galėjo būti sunaudota 200-300 litrų kuro. Komandiruotės metu kuro pirkimui buvo panaudoti talonai, už kuriuos nupirkta 800 litrų kuro, taip pat su kortele nupirkta 999 litrai kuro. Žodiniu darbdavio nurodymu, būdamas komandiruotėje, kurą pirko tam, kad jo parvežtų į Lietuvą. Konfliktas su darbdaviu kilo dėl mašinos remonto – darbdavys priekaištavo dėl sugedusio starterio ir kuro pereikvojimo, remontui davė per mažai pinigų ir dar grasino nemokėti atlyginimo. Grįžtant į Lietuvą, ties Latvijos siena, ieškovas darbdavio buvo iškoneveiktas telefonu, todėl nusprendė, kad toje įmonėje dirbti daugiau nenori. Grįžęs į Šiaulius 2013-04-02 apie 21 val. mašiną paliko saugojamoje stovėjimo aikštelėje, dokumentus paliko mašinoje, raktus - pas sargą, informavo darbdavį, kad išeina iš darbo. Pas darbdavį atsiskaityti nenuvyko, nes sirgo, be to, būtų turėjęs papildomas išlaidas, taip pat nenorėjo dar labiau aštrinti prasidėjusio konflikto. 2013-04-03 tikrinant kuro likutį jis nedalyvavo, kuro nepasisavino.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Translitas“ su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad darbo ginčų komisija pagrįstai atnaujino terminą kreiptis su prašymu dėl individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo. Taip pat nurodė, kad darbdavys savo reikalavimą priteisti iš ieškovo materialinę žalą grindžia tuo, kad ieškovui grįžus iš tarnybinės komandiruotės, faktinis kuro likutis bake 2013-04-03 buvo 30 litrų; pagal buhalterinius dokumentus kuro likutis turėjo būti 508,76 litrų, todėl kuro trūkumas sudaro 478,76 litrus ir jo vertė yra 1726,41 Lt. Be to, ieškovas komandiruotės metu įmonės sąskaita pirko 993,03 litrus kuro, kurio nepanaudojo įmonės reikmėms ir kuro įmonei neperdavė. Šio kuro vertė 2689,69 Lt.
Posėdžio metu UAB „Translitas“ direktorė E. B. su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, papildomai paaiškino, kad ieškovas išeidamas iš darbo su darbdaviu neatsiskaitė; jokio konflikto su ieškovu nebuvo, pasikalbėjus telefonu po 15 min. buvo gauta žinutė, kad išeina iš darbo. Mašinos starteris anksčiau nebuvo remontuotas. Dėl starterio remonto turėjo būti derinama su servisu, visur išrašomos sąskaitos. Kuro kortelė buvo duodama tam atvejui, jeigu pritruktų kuro, parvežti kuro nebuvo liepiama. Ieškovas, išeidamas iš darbo, neperdavė darbdaviui transporto priemonės, nebuvo užpildęs kelionės lapo, atvykti pas darbdavį atsisakė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje ir prie bylos prijungtoje darbo ginčų komisijos (toliau –DGK) byloje Nr. APS-110-21953/2013 esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas M. Š. pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. 120 nuo 2013-01-18 dirbo UAB „Translitas“ vairuotojo- ekspeditoriaus pareigose. 2013-01-17 UAB „Translitas“ sudarė su ieškovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį (15 DGK b. l.). Ieškovas iš darbo atleistas 2013-04-03 LR DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (12–14 DGK b. l.).
Kaip jau buvo minėta, darbo ginčų komisija 2014-01-13 sprendimu Nr. DGKS-151 pareiškėjo UAB „Translitas“ prašymą tenkino iš dalies: atnaujino UAB „Translitas“ praleistą terminą prašymui dėl individualaus ginčo išnagrinėjimo pateikti; nusprendė išieškoti iš M. Š. 4416,10 Lt materialinės žalos atlyginimo; prašymą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimo atsisakė nagrinėti kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijos kompetencijai.
Ieškovas prašo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą dalyje dėl termino kreiptis su prašymu nagrinėti individualų darbo ginčą atnaujinimo ir pripažinti, kad terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių.
DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai galima pateikti per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Šis terminas yra procedūrinis terminas, kuris yra giminingas procesiniams terminams, nėra naikinamasis, todėl ginčą nagrinėjanti institucija, termino praleidimo priežastis pripažinusi svarbiomis, turėjo teisę jį atnaujinti. Darbo kodeksas nenumato darbo komisijos sprendimo atnaujinti DK 289 straipsnyje numatytą terminą apskundimo tvarkos, todėl teismas, pagal analogiją vadovaudamasis CPK 78 straipsnio nuostatomis, sprendžia, kad darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje, kuria UAB „Translitas“ atnaujintas terminas prašymui dėl individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo pateikti, negali būti apskundimo objektu, todėl byla šioje dalyje nutrauktina.
Nors reikalavimą dėl žalos atlyginimo darbdavys pareiškė jau po to, kai ieškovas buvo atleistas iš darbo, reikalavimą kildina iš darbo santykių pagrindu galimai atsiradusių nuostolių dėl kuro pereikvojimo ir darbdavio lėšomis nupirkto kuro neperdavimo darbdaviui. Kadangi ieškovas UAB „Translitas“ dirbo vairuotoju- ekspeditoriumi, su juo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis, ieškovo atsakomybė darbdaviui atsirado darbo santykių pagrindu ir todėl ieškovo materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti, ginčo teisiniam santykiui spręsti turi būti taikomos Darbo kodekso normos.
Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253–255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.). DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 3 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Tam, kad atsakovo atžvilgiu būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, ieškovas turi įrodyti įstatyminio reglamentavimo reikalaujamą juridinių faktų visumą.
Viena iš materialinės atsakomybės atsiradimo būtinų sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymo ar kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo darbinių funkcijų vykdymas buvo susijęs su jam patikėtų materialinių vertybių saugojimu, dėl ko su ieškovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. 2013-01-17 su ieškovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis numatė, kad ieškovas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą dėl darbuotojui patikėtų materialinių vertybių neišsaugojimo ir jų vertės sumažėjimo, netinkamo materialinių vertybių saugojimo, medžiagų – kuro pereikvojimo (15 DGK b. l.).
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas nuo 2013-03-25 iki 2013-04-02 buvo išsiųstas į tarnybinę komandiruotę maršrutu Lietuva – Maskva (47 DGK b. l.). Kuro įsigijimui ieškovui buvo perduoti ARIS POLSKA kuro talonai (800 litrų kuro) (20 b. l.). Iš kortelės Nr. 832330686 aptarnavimo apyvartos matyti, kad 2013-04-01 ir 2013-04-02 ieškovas Rusijoje papildomai nupirko 999,03 litrus kuro, už kuriuos darbdavys sumokėjo 2689,69 Lt (27, 28 DGK b. l.).
Darbdavys nurodo, kad ieškovo neteisėta veikla pasireiškė tuo, kad jis išeikvojo daugiau kuro, negu numato 2012-06-13 įsakymu nustatytos kuro normos (19 b. l.), ir tuo, kad jis neperdavė darbdaviui 999,03 litrų kuro, kurį ieškovo sąskaita papildomai nupirko Rusijos Federacijoje.
Įmonei padarytos žalos dydis nustatomas pagal faktinius nuostolius, remiantis buhalterinės apskaitos duomenimis. Iškilus ginčui dėl darbuotojo įmonei padarytos žalos ir jos dydžio, teismas turi patikrinti, ar įrodytas žalos faktas ir ar pagrįstas įmonės reikalaujamos atlyginti žalos dydis. Žalos faktas ir žalos dydis nepreziumuojami, taigi, pareiga įrodyti šias aplinkybes, taip pat priežastinio ryšio buvimą tarp darbuotojo neteisėtų veiksmų ir atitinkamo dydžio žalos atsiradimo tenka šaliai, teigiančiai, kad jai padaryta žala, šiuo atveju – atsakovui UAB „Translitas“. Vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis CPK 176-185 straipsnyje išdėstytomis taisyklėmis. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas įvertintų įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, remiantis visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.
Darbdavys, prašydamas priteisti 1726,41 Lt žalą dėl kuro pereikvojimo remiasi 2013-04-03 Kuro likučio patikrinimo aktu (21 DGK b. l.) ir nurodo, kad 2013-04-03 palyginus faktinį vilkiko bake esantį kuro kiekį su vyr. buhalterės atliktu kuro sąnaudų paskaičiavimu buvo nustatytas 478,46 litrų kuro trūkumas.
Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose ir posėdžio metu paaiškino, kad jam esant komandiruotėje Rusijoje sugedo automobilio starteris; mechanikui sutaisius automobilį ir jį užvedus, išliko rizika, kad automobilis iš naujo nebeužsikurs, todėl variklis nebuvo išjungtas 5-6 paras ir dėl šios priežasties kuro buvo sunaudota daugiau, negu tai numato normos. Ieškovo nurodytas aplinkybes dėl mašinos remonto patvirtina priedas prie kelionės lapo, iš kurio matyti, kad ieškovas į Tverę atvyko 2013-03-28, išvyko 2013-04-01(24 DGK b. l.). Nors darbdavys teigė, kad transporto priemonė buvo tvarkinga ir jos remontuoti nebuvo būtinybės (61 b. l.), tačiau neneigė, kad transporto priemonės remontui 2013-03-29 ieškovui buvo pervesta 250 Lt avansas (30 b. l.). Iš M. Š. sąskaitos SEB banke išrašo matyti, kad 2013-04-02 nurašyta 2500 rub. ir 200 rub. (atsiskaitymo data 2013-03-29) (39 b. l.). Ieškovas taip pat pažymėjo, kad išvykstant į reisą faktinis kuro likutis bake nebuvo fiksuotas; taip pat nerealu, kad faktinis kuro likutis bake 2013-04-03 buvo tik 30 litrų, nes su tokiu kuro kiekiu jis nebūtų galėjęs parvažiuoti, be to, darbdavys, apskaičiuodamas kuro sąnaudas, neįvertino transporto priemonės nusidėvėjimo.
Vertindamas atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus apie dėl kuro pereikvojimo padarytą žalą ir jos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad kuro likučio patikrinimo aktas, kuriuo remiasi darbdavys, yra surašytas darbdavio, kuris suinteresuotas bylos baigtimi, darbuotojų, kitą dieną po to, kai automobilis buvo pastatytas saugojimo aikštelėje, nedalyvaujant ieškovui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad negalima daryti išvados, kad dėl transporto priemonės gedimo ir galimo kuro pereikvojimo yra darbuotojo kaltė.
Darbdavys taip pat nurodo, kad jo nuostolius sudaro 999,03 litrų dyzelino, kurį įmonės sąskaita pirko ieškovas, tačiau įmonės reikmėms jo nepanaudojo ir ieškovui neperdavė, kaina, t.y. 2689,69 Lt,
Posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad pagal įprastą praktiką darbdavio nurodymu grįžtant iš Rusijos buvo nuperkama ir į transporto priemonės bakus pripilama daugiau kuro, negu jo reikia grįžimui į įmonę, ir tas kuras vėliau būdavo panaudojamas važiuojant į Europos šalis. Todėl ir pastarąjį kartą darbdavio nurodymu jis į transporto priemonės talpas pripylė kuro, kurio grįžus į Šiaulius galėjo būti apie 700 litrų. 2013-04-02 grįžęs į Šiaulius, vilkiką pastatė Architektų gatvėje esančioje aikštelėje, dokumentus paliko mašinoje, mašinos raktus perdavė aikštelės sargui, žinute informavo įmonės vadovę, kad daugiau nedirbs. Teigė, kad tarp jo ir įmonės vadovo buvo kilęs konfliktas, todėl, siekdamas išvengti didesnių nemalonumų, su įmonės vadovu nenorėjo susitikti.
Nors įmonės direktorė neigė buvus žodinį paliepimą parvežti kuro, ieškovo paaiškinimus patvirtina darbo ginčų komisijai pateikta instrukcija vairuotojui, kurioje vairuotojams nurodoma “kurą piltis tik tose degalinėse, kur kuras pigesnis...visada pasiskaičiuoti grįžtant piltis kuro tiek kad Šiauliuose būtų bake 300 ltr“ (17-18 DGK b. l.).
Bylos nagrinėjimo metu buvo aiškinamasi, kaip ieškovas, grįžęs su pilnomis degalų talpyklomis, turėjo perduoti transporto priemonę ir kuro likučius darbdaviui. Darbdavys nepateikė jokių vidaus norminių aktų, kuriais būtų įtvirtinta, kokiu būdu ar forma darbuotojas privalo vesti jam patikėtų vertybių (darbdavio sąskaita nupirkto kuro) apskaitą, kokia tvarka turi teikti administracijai duomenis apie kuro likutį grįžus po komandiruotės. Įmonės direktorė pripažino, kad tarp reisų transporto priemonių priėmimo – perdavimo aktai rašomi nebuvo, taip pat pripažino, kad įmonės automobiliai buvo laikomi saugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Byloje yra pateikta 2011-01-03 nuomos sutartis, sudaryta su IĮ „Brasko logistika“ dėl nuolatinės vietos automobiliams automobilių stovėjimo aikštelėje( 95–96 b. l.), kuri, kaip pripažino įmonės direktorė, galiojo ir 2013 metais. Įmonės direktorė nenurodė, kokius vidaus norminius aktus pažeidė ieškovas, kuris, į Šiaulius parvažiavęs 21 valandą, automobilį pastatė nuomojamoje automobilių saugojimo aikštelėje, ir pripažino, kad toks transporto priemonės palikimas buvo tinkamas. Tai reiškia, kad transporto priemonės su dideliu kiekiu kuro pastatymas automobilių saugojimo aikštelėje 2013-04-02 21 val. atitiko darbdavio duotus nurodymus bei sudarytas transporto priemonių saugojimo sąlygas ir nuo 2013-04-02 21 val. transporto priemonė su kuro likučiais jau nebuvo ieškovo žinioje. Įmonės vadovė neneigė, kad apie tai, jog ieškovas išeina iš darbo, buvo pranešta apie 22 val., tačiau nepasirūpino užfiksuoti, kokios būklės transporto priemonę su kokiu kuro likučiu paliko ieškovas. Teismo nuomone, darbdavys, nedelsiant nesiimdamas aktyvių veiksmų ir neperimdamas paliktų materialinių vertybių, sutiko su tuo, kad transporto priemonė su dideliu kuro kiekiu per naktį liktų stovėjimo aikštelėje, taigi veikė savo rizika ir todėl turi prisiimti tokios rizikos sukeltus padarinius. Pažymėtina taip pat, kad darbdavys net nebandė įrodinėti aplinkybių, kad transporto priemonė naktį į 2014-04-03 buvo saugoma patikimai ir kad niekas negalėjo pasisavinti transporto priemonės bakuose buvusio kuro.
Teismas atkreipia dėmesį į darbdavio veiksmų nenuoseklumą. Kaip jau buvo minėta, kuro likutis buvo patikrintas 2014-04-03. Nors įmonės vadovė 2013-04-03 ieškovo pareiškimą atleisti iš darbo vizavo rezoliucija „atleisti iš darbo už darbo drausmės pažeidimą“, pats darbdavys toleravo situaciją, jog ieškovas išeidamas iš darbo neperdavė transporto priemonės priėmimo –perdavimo aktu bei su darbdaviu nustatyta tvarka neatsiskaitė, ir tą pačią dieną 2013-04-03 ieškovą atleido pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o pretenzijas dėl kuro trūkumo ieškovui pareiškė tik 2013-04-08 (5 DGK b. l.).
Nors ieškovas su atsakovu buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, teismas sprendžia, jog darbdavys privalėjo įrodyti darbuotojo kaltę, tačiau to nepadarė, t. y. nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovas 2013-04-02 21 val. automobilį (duomenys neskelbtini) pastatė nuomojamoje automobilių stovėjimo aikštelėje su 30 litrų kuro, ir kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja darbuotojo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.
Kadangi byloje nenustatyta, jog ieškovas neatliko ar netinkamai atliko darbines pareigas, susijusias su jam patikėtų materialinių vertybių (kuro) saugojimu, teismas sprendžia, jog nėra pagrindinės darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, o būtent, darbuotojo kaltės dėl atsiradusios žalos.
Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad byloje pateiktų ir sprendime aptartų įrodymų nepakanka patikimai patvirtinti esant visas sąlygas ieškovo atžvilgiu taikyti materialinę atsakomybę (LR DK 245 str., 246 str., 253 str., 255 str. 3 p.), todėl ieškovo reikalavimas panaikinti 2014-01-13 darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-151 dalyje dėl 4416,10 Lt materialinės žalos atlyginimo išieškojimo tenkintinas ir sprendimas minėtoje dalyje naikintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovo, kuris nėra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Šiuo atveju jas sudaro 132 Lt žyminio mokesčio ir 11 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d).
Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė prašymą priteisti 400 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (43–45 b. l.), todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovo ieškovui M. Š..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 150 str., 178 str., 259 str., 260 str., 270 str., 279 str. teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2014-01-13 sprendimą Nr. DGKS-151 dalyje, kuria nuspręsta išieškoti iš M. Š. 4416,10 Lt materialinės žalos atlyginimo.
Bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2014-01-13 sprendimo Nr. DGKS-151dalį, kuria atnaujintas terminas prašymui dėl individualaus ginčo išnagrinėjimo pateikti, nutraukti.
Priteisti ieškovui M. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo UAB „Translitas“, į. k. 110019434, 400 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Translitas“, į. k. 110019434, 143 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.