Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei I. B., atsakovo atstovei advokatei L. M., išvadą duodančios institucijos atstovui R. P.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovei A. G., išvadą byloje teikiančiai institucijai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bei pagal atsakovės A. G. priešieškinį ieškovui D. G., išvadą byloje teikiančiai institucijai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo dalis dėl išlaikymo priteisimo ir dėl turto padalijimo.

14.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turto padalijimo ir priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui didžio bei laikotarpio.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

15.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteisto išlaikymo nepilnametei dukrai dydžiu bei laikotarpiu už kurį priteistas išlaikymas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas sumažindamas priteistino išlaikymo dydį pažeidė vaiko teises ir teisėtus interesus ir be jokio pagrindo nustatė ieškovui didesnę išlaikymo teikimo prievolę nei atsakovei. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus.

16.Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam vaikui K. G. po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki dukters pilnametystės.

17. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

18. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje išlaikymo dydis nesiejamas su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5, 3.3 straipsniai) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2005; kt.).

19. Pirmosios instancijos teismas byloje konstatavo ir vertino, kad šalių nepilnametė dukra K. G. yra paauglė, lanko gimnaziją, pradėjo sportuoti, kad jai reikalingos piniginės lėšos ugdymo priemonėms įsigyti, po pamokinei veiklai. Įvertino, kad pagal jos amžių didėja pinigų sumos, reikalingos maistui, aprangai, higienos bei grožio prekėms, laisvalaikiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus apie dukros amžių, mokymąsi, laisvalaikį, atsižvelgė į šalių paaiškinimus, todėl negalima sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių dukros poreikius.

20. Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; kt.). Teismas, nustatęs vaiko poreikių dydį, sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymo neteikiančio tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą.

21.Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį. Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti.

22. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes (ieškovo ir atsakovės gaunamas pajamas; tėvų sveikatą, tai, kad ieškovo vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas, o atsakovė nekilnojamojo turto neturi) nustatė išlaikymo pareigos paskirstymo abiem tėvams proporciją – ieškovui teikti po 135,00 Eur išlaikymą, o atsakovei po 115,00 Eur išlaikymą vaikui.

23. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė dirba kirpėja, turi daug pastovių klientų, pas kuriuos vyksta į namus ir kurie atvyksta pas ją, ir nedeklaruoja didelės dalies savo gaunamų pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės darbo užmokestis yra didesnis nei minimalus atlyginimas. Pažymėtina, jog kirpėjos atlyginimas nėra fiksuotas, kaina už paslaugas yra kliento ir konkrečios kirpėjos susitarimo reikalas, todėl, nesant konkretiems įrodymams apie konkrečiai atsakovės paslaugų įkainius ir suteiktų paslaugų kiekį, nėra jokio pagrindo vertinti kiek ji gali uždirbti už suteiktas paslaugas. Teisėjų kolegija negali remtis ieškovo prielaidomis, kad galimai atsakovė gauna didesnes pajamas, nes, esant priešingai situacijai, visiškai paneigiami teisingumo ir įrodinėjimo principai.

24. Sutiktina su apeliantu, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tam tėvui, su kuriuo vaikas lieka gyventi, tenka didžiausioji išlaidų našta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011), tačiau vien ta aplinkybė negali būti vienareikšmiškas argumentas didinti ar mažinti tėvų išlaikymo prievolės dydį. Įvertinus aplinkybes, kad šiuo atveju ieškovo turtinė padėtis yra geresnė (gauna didesnes pajamas, turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto) nei atsakovės, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju ieškovo dalis vaiko išlaikymo prievolėje turėtų būti šiek tiek didesnė nei atsakovės. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė išlaikymo dydžio proporcija – ieškovui teikti po 135,00 Eur išlaikymą šalių nepilnametei dukrai, o atsakovei po 115,00 Eur.

25. Taip pat apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo būti aktyvus ir tinkamai apginti nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymą, nustatant tilksią datą, nuo kurios atsakovei atsirado pareiga teikti išlaikymą dukrai ir apelianto manymu minėta data yra – 2016-01-01. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

26. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti išlaikymą vaikui nuo teismo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog ieškovas, tikslindamas ieškinio reikalavimus dėl turto padalijimo reikalavimo, dėl išlaikymo priteisimo netikslino, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra teisinis pagrindas išlaikymą dukrai K. G. iš atsakovės A. G. priteisti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

27. CPK XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai” įtvirtintos šeimos bylas nagrinėjančio teismo didesnio aktyvumo taisyklės: CPK 376 straipsnio 2-4 dalyse nurodyta, kad teismas privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, jog būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai; teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu; taip pat jeigu byloje pareikštas vienas iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą

28.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog teismai, spręsdami nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir kitų socialiai remtinų asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimo klausimus, turi būti aktyvūs. To reikalauja viešasis interesas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2006). Proceso teisės normomis teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą.

29. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

30.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su apeliantu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir nustatyti tikslią datą, nuo kurios atsakovei atsirado pareiga teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Tačiau nepagrįstai apeliantas teigia, jog išlaikymas turėtų būti priteistas nuo 2016-01-01.

31. CK 3.200 str. nurodyta, jog išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Išlaikymas turi būti priteisiamas nuo to momento, kai atsiranda teisė jo reikalauti, o teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo tos dienos, kai vaiko tėvai (arba vienas iš jų) nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių jų nepilnametė dukra su tėvu pradėjo gyventi nuo 2016 m. spalio mėn. Atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, kad ji gyvendama atskirai nuo dukros geranoriškai teikė jai išlaikymą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė, kad tinkamai vykdė išlaikymo pareigą nepilnametei dukrai nurodytu laikotarpiu, todėl ieškovas, vienas vykdęs šią pareigą už atsakovę, turi teisę prašyti iš atsakovės priteisti suteikto išlaikymo skolą.

33. Kadangi išlaikyti nepilnamečius vaikus yra abiejų tėvų pareiga, o dukrą K. G. nuo 2016 m. spalio mėn. iki sprendimo priėmimo dienos (2017-02-24) išlaikė vienas ieškovas, ieškovui iš atsakovės priteistinas 575,00 Eur sumos išlaikymo įsiskolinimas, susidaręs nuo 2016 m. spalio mėn. iki sprendimo priėmimo dienos (2017-02-24).

Dėl turto padalijimo ir kompensacijų priteisimo

34.Apeliantas nesutinka su kilnojamojo turto padalijimo būdu, nes teismas priteisė iš jo piniginę kompensaciją, prieš tai neišnaudojęs visų galimybių padalinti turtą natūra.

35.CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Tokiu atveju sutuoktiniai tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008 ir kt.).

36.Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2006 ir kt.).

37.Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011).

38.Spręsdamas dėl konkretaus sutuoktinių turto padalijimo būdo (turto padalijimo natūra ar viso turto priteisimo vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais), teismas kiekvienu atveju privalo išsiaiškinti sutuoktinių pageidavimus – t. y. nustatyti, ar dėl turto padalijimo būdo tarp šalių yra ginčas. Nustačius, kad sutuoktinių pageidavimai dėl konkretaus turto padalijimo būdo nesiskiria arba kai vienam iš sutuoktinių pareiškus savo pageidavimą dėl turto padalijimo būdo antrasis sutuoktinis jo neginčija arba nepareiškia kitokio pageidavimo, teismas padalija turtą tuo būdu, dėl kurio tarp šalių nėra ginčo, išskyrus atvejus, kai tokio būdo taikymas pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, kuriuos teismas privalo ginti ex officio, arba sutuoktinių (ar vieno iš jų) kreditorių interesus ir byloje dalyvaujantys kreditoriai jam prieštarauja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-969/2016).

39.Ieškovas, patikslintu ieškinio reikalavimu prašė jam asmeninės nuosavybės teise priteisti šiuos kilnojamuosius daiktus: virtuvės baldų komplektą (įmontuojamą) 700 Eur, virtuvės buitinę techniką: šaldytuvą, vertė 150 Eur, indaplovę, vertė 100 Eur, garų surinkėją, vertė 300 Eur, kaitlentę, vertė 200 Eur, orkaitę, vertė 150 Eur; komodą svetainėje, 50 Eur; pufus kėdes, 2 vnt., vertė 50 Eur; minkštų baldų kampą svečių kambaryje, vertė 250 Eur; sienines spintas (įmontuojamas) (2 vnt.) bendra vertė 600 Eur; skalbimo mašiną, vertė 50 Eur; skalbinių džiovyklę, vertė 50 Eur; planšetę Apple (sudaužyta), vertė 50 eur; vonios kambario baldus, vertė 100 Eur; šviestuvus: svetainės vertė 100 Eur; virtuvės vertė 15 Eur, prieškambario 2 vnt., bendra vertė 30 Eur; svetainės kilimą, vertė 50 Eur; virtuvinį kombainą, vertė 100 Eur; namų kino sistemą, vertė 150 Eur; traktorių - žoliapjovę Partner, vertė 300 Eur; plovimo siurblį Karcher, vertė 50 Eur, trimerį, vertė 100 Eur, pjūklą Makita, vertė 100 Eur, stakles Hitachi, vertė 70 Eur, suvirinimo aparatą, vertė 150 Eur. Nustatyti atsakovei asmeninės nuosavybės teisę į šios kilnojamuosius daiktus: televizorių Sony, vertė 1500 Eur; televizorių miegamajame, vertė 30 Eur; televizorių LG, vertė 200 Eur; valgomojo stalą su 6 kėdėmis, vertė 440 Eur; žurnalinį stalelį 90 Eur; minkštų baldų komplektą (2 dalys), vertė 850 Eur; svetainės romanetę (1 dalis nuo lango), 170 Eur, virtuvės romanetę, vertė 150 eur; svečių kambario romanetes (stumdomos juostos), vertė 115 Eur. Pažymėtina, kad apeliantas pirmojoje instancijoje reiškė norą dėl didesnės turto dalies atitekimo jam.

41.Apeliaciniu skundu apeliantas prašo dalį daiktų, kuriuos pirmojoje instancijoje prašė priteisti jam, dabar priteisti atsakovei, kad jo mokėtina kompensacija atsakovei už jam atitenkančią dalį būtų mažesnė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmojoje instancijoje ieškovas D. G. iš esmės sutiko su daugeliu A. G. nurodytų verčių, mažesnes vertes nurodė tik dėl jam atitenkančių daiktų.

42.Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė šalims kilnojamuosius daiktus tuo būdu, dėl kurio tarp šalių ginčo nebuvo. Daiktus dėl kurių kilo ginčas paskirstė tinkamai, įvertinęs šalių interesus ir objektyvius poreikius. Pažymėtina, jog teismas turto vertę nustato pagal byloje šalių pateiktus duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai daiktų vertę nustatė pagal abiejų šalių nurodytų daiktų vertės vidurkį. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniu skundu neginčija teismo nustatytų daiktų verčių.

43.Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad piniginė kompensacija už didesnę jam atitekusių kilnojamųjų daiktų vertę yra neteisingai aritmetiškai apskaičiuota. Pagrįstai apeliantas nurodo, kad iš ieškovo atsakovei piniginė kompensacija už didesnę jam atitekusių kilnojamųjų daiktų vertę turi būti 1 328,75 Eur (6192,50 + 3535 = 9727,50 / 2 = 4863,75 - 3535 = 1328,75).

44.Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovei kompensaciją už ieškovo nuosavybės teise turimo turto pagerinimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad gyvenamojo namo remonto metu šis turtas nepriklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise, šis turtas priklausė trečiajam asmeniui, t. y. E. G..

45.Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini), gyveno ieškovo močiutės E. G. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, jog šalys gerino buitį, gyvenamąjį namą gyvendami santuokoje ir naudodamiesi šiuo namu, tam neprieštaravo ir E. G.. (duomenys neskelbtini) mirus E. G. ieškovas paveldėjo gyvenamąjį namą su statiniais. Pažymėtina, jog kai mirė ieškovo močiutė, šalys gyveno santuokoje, neplanuojant jos nutraukti. Ieškinys pateiktas 2016-06-17, ieškovas nurodė, kad santykiai tarp šalių visiškai atšalo nuo 2015 m. gegužės mėnesio. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, jog mirus ieškovo močiutei ir šalims gyvenant santuokoje, tuo metu atsakovės teisės nebuvo pažeistos, nes ji ir toliau su sutuoktiniu naudojosi ginčo turtu, dėl jo jokių ginčų nekilo, todėl jai nebuvo pagrindo, vadovaujantis CK 5.63 straipsnio 1 dalimi, kaip kreditorei kreiptis į E. G. įpėdinį (šiuo atveju ieškovą). Teisėjų kolegijos vertinimu, kai šalių šeima ėmė irti ir ieškovas kreipėsi ieškiniu į teismą, kai tapo aišku, kad atsakovė nebegalės toliau naudotis gyvenamuoju namu, atsirado atsakovės teisių pažeidimas. Dėl to atsakovė šioje byloje teikė priešieškinį, kuriuo vienu reikalavimu prašė priteisti kompensaciją už ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą.

46. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė yra sudarę sutartis dėl įvairių daiktų namui įsigijimo, daiktų, skirtų namo remontui, įsigijimą. Kad šalys namą remontavo iš D. G. užsienyje uždirbtų piniginių lėšų, 2017-01-05 teismo posėdyje nurodė šalys, 2017-02-02 teismo posėdyje patvirtino byloje apklausti liudytojai. Byloje nustatyta, kad rekonstrukcija ir namo remontas greičiau vyko šalims sudarius santuoką ir ieškovui išvykus uždarbiauti į užsienį. Pagrįstą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo močiutei E. G. dėl jos sveikatos būklės buvo reikalinga intensyvi priežiūra, reikėjo įvairių medicinos priemonių ir vaistų, todėl nėra pagrindo manyti, jog jos gaunamos lėšos kas mėnesį buvo pakankamos tiek jos priežiūrai užtikrinti, tiek namo darbams atlikti. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nenaudodami santuokos metu gaunamų pajamų sutuoktiniai nebūtų galėję iš E. G. gaunamų sumų atlikti namo remonto darbų. Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad byloje neįrodyta, jog nekilnojamojo turto remonto finansavimą galėjo atlikti ir E. G., priešingai, atsakovė įrodė, jog visi gyvenamojo namo pagerinimai buvo atlikti santuokinėmis lėšomis.

47.Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi atsakovės į bylą pateikta sąmata. Apelianto teigimu, teismas neturėjo pagrindo vadovautis 2016-09-09 įkainiais, nes išlaidos buvo patirtos 2009-2010 metais, o sąmatos 2009-2010 metų kainomis atsakovė nepateikė.

48.Pažymėtina, jog ieškovas byloje nepateikė rašytinių įrodymų, paneigiančių atsakovės sąmatoje nurodytų verčių teisingumą, neginčijo sąmatoje nurodytų darbų apimties, neteikė įrodymų, kad 2009-2010 metų kainomis panaudotų medžiagų vertė skyrėsi nuo 2016 m. sąmatoje pateikto skaičiavimo (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Atsakovė pateikė išlikusius dokumentus (sutartis, sąskaitas, mokėjimo kvitus, kt.), kad gyvenamojo namo įrengimo, remonto darbams ir medžiagoms buvo išleista 30013,94 Lt kas atitinka 8692,64 Eur sumą. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad namo statyboms galėjo būti panaudota apie 50000 Lt (14481 Eur) piniginių lėšų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad iš atsakovės pateiktos sąmatos yra pagrindas atimti darbo sąnaudas (5917,20 Eur) ir tokiu būdu pagal sąmatą namo remonto darbų vertė yra 14412 Eur.

49.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo augalus, žolynus ir gėlynus dalinti, nes veja bei augalai buvo pasodinti 2009 m., dėl to buvo pagerintas valstybei priklausęs nekilnojamasis turtas (žemės sklypas), todėl visas su tuo susijusias pretenzijas atsakovė gali reikšti buvusiam šio turto savininkui.

50.Bylos duomenimis nustatyta, kad veja ir augalai buvo pasodinti 2009 metais. Ieškovas D. G. žemės sklypą iš valstybės įgijo 2012-06-28, kartu įgijo nuosavybės teisę į parduotame žemės sklype esančius sodinius, želdinius. Pažymėtina, jog gerinant šį žemės sklypą, ieškovas buvo šio žemės sklypo naudotojas, veja, augalai sodinti šalims gyvenant santuokoje, abiejų sutarimu. Nėra byloje įrodymų, kad šalys, naudodamos žemės sklypą, neturėjo teisės jį gerinti. Taip pat byloje nustatyta, kad minėti augalai visą šalių gyvenimo kartu laikotarpį buvo prižiūrimi atsakovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, žemės sklypą pagerinus gyvenant santuokoje ir iš sutuoktinių lėšų, buvo pagerinta vėliau ieškovo įgyto turto visuma.

51.Apeliantas teigia, kad teismas dalyje dėl želdinių nenustatė priskaičiuotų darbo sąnaudų ir priteisė atsakovei kompensaciją jų neminusavęs. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2016-09-15 komerciniame pasiūlyme nurodyti želdinimo augalai, gyvatvorė, želdinių įrengimo priemonės bei vejos įrengimo kaina – 11,5 aro, t. y. 1150m2*2,50 Eur, viso 2875 Eur. Taigi, komerciniame pasiūlyme nėra tiksliai nurodyta bei išskirta, kokia darbo kaina. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų kiek galėjo kainuoti darbas, nepateikė jokių kitokių skaičiavimų ar vertinimų (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės nustatyti darbo sąnaudų bei jų minusuoti. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos minėtą komercinį pasiūlymą vertintino tinkamu įrodymu byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

52. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kaip jau anksčiau teisėjų kolegija nurodė, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus. Apeliantas neskundė sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė teismo sprendimo neskundė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, negali peržengti CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neperskirsto pirmosios instancijos teisme paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

53.Tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, spręstinas klausimas dėl šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis). Ieškovas prašo priteisti 855,07 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokatės pagalbą. Taip pat ieškovas byloje sumokėjo dalį žyminio mokesčio – 100,00 Eur. Atsakovė prašo priteisti 571,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokatės pagalbą. Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, apie 30 procentų, ieškovui iš atsakovės priteistina 286,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovo – 399,70 Eur.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantui D. G. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartimi buvo atidėtas likusios dalies žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Už šį apeliacinį skundą mokėtinas 307,00 Eur žyminis mokestis. Kaip jau minėta, apeliantas yra sumokėjęs 100,00 Eur žyminio mokesčio, liko nesumokėta 207,00 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybei iš ieškovo priteistina 144,50 Eur žyminio mokesčio. Likusi dalis žyminio mokesčio – 62,50 Eur priteistina valstybei iš atsakovės.

55. Apeliacinėje instancijoje susidarė 6,15 Eur išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą. Įvertinus tai, kad iš atsakovės priteistina šių išlaidų dalis neviršija minimalios nustatytos priteistinos šių išlaidų sumos, o iš ieškovo viršija tik labai mažai, jos iš šalių nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo dalį pakeisti:

„Priteisti iš atsakovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 575,00 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį nuo 2016 m. spalio mėnesio iki sprendimo priėmimo dienos (2017-02-24) nepilnametei dukrai K. G..

Priteisti iš ieškovo D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 13 313,05 Eur (trylikos tūkstančių trijų šimtų trylikos eurų 5 centų) kompensaciją už ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą ir asmeninės nuosavybės teise atitenkančią didesnę santuokos metu įgyto turto dalį“.

Likusią Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovės A. G. ieškovui D. G. priteisti 286,52 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 52 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Iš ieškovo D. G. priteisti atsakovei A. G. 399,70 Eur (tris šimtus devyniasdešimt devynis eurus 70 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Iš atsakovės A. G. į valstybės biudžetą priteisti 62,50 Eur (šešiasdešimt du eurus 50 centų) žyminį mokestį ir iš ieškovo D. G. į valstybės biudžetą priteisti 144,50 Eur (šimtą keturiasdešimt keturis eurus 50 centų), sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai, gavėjo kodas 188659752, gavėjo sąskaitos Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis „Bylinėjimosi išlaidos“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.