- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-201-873/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05010-2025-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Ieva Gavelytė-Kalytienė, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- A. G.
- Civilinis ieškovas
- A. P.
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam skirta penkių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, A. G. paskirti įpareigojimai visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per pirmus du laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. P. civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. G. nukentėjusiosios A. P. naudai priteista 529 Eur turtinės žalos atlyginimui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. G. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą: jis 2025 m. vasario 8 d., nuo 14.05 val. iki 14.20 val., sporto klubo „Gym plius“, esančio (duomenys neskelbtini), poilsio zonoje, paėmė ant sofos gulėjusį svetimą, A. P. priklausantį, išmanųjį laikrodį „Apple Watch Series 6“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 529 Eur, ir išėjo iš sporto klubo patalpų, tokiu būdu pagrobė svetimą turtą, padarydamas A. P. 529 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
2.1. Nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jo (nuteistojo) parodymai yra prieštaringi, nepatikimi ir klaidinantys teismą. Nurodo, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios duoda nuoseklius parodymus, jog laikrodį paėmė tam, kad vėliau galėtų grąžinti savininkui, nustačius pametusį asmenį. Paimdamas rastą laikrodį, jokiu būdu nesuvokė, kad savinosi svetimą daiktą. Aiškina, kad iškart nenunešė laikrodžio sporto salėje buvusiam treneriui, kadangi jau buvo persirengęs sportinius rūbus, persiavęs lauko avalynę, todėl nutarė į sporto salę nebegrįžti. Taip pat pažymi, kad poilsio zonoje ar prie išėjimo iš sporto klubo nėra jokio budinčio asmens, todėl neturėjo galimybės pranešti apie rastą daiktą.
2.2. Apeliantas ginčija ir nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad neva ant laikrodžio ekrano turėjo būti matomi savininko duomenys. Pažymi, kad jis dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog įjungus laikrodį jokio pranešimo su nurodytais savininko kontaktais laikrodžio ekrane nebuvo. Pati nukentėjusioji negalėjo patvirtinti, kad tokia žinutė privalėjo pasirodyti įjungto laikrodžio ekrane, ir nežino, ar ji buvo perskaityta. Tokių duomenų, kad jis (apeliantas) pirmą kartą įjungęs laikrodį turėjo galimybę matyti daikto savininko kontaktus ir juos matydamas sąmoningai apie rastą laikrodį savininkui nepranešė, nesurinkta.
2.3. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jis detaliai nurodė aplinkybes, kodėl laikrodžio kitą dieną nenuvežė į sporto klubą, t. y., dėl patirtos peties traumos jis apie tris savaites negalėjo sportuoti ir nesilankė sporto klube, o į policiją nesikreipė, nes vienu metu buvo apie jį pamiršęs, be to, įvykio per daug nesureikšmino, manė, jog pats galės laikrodį nuvežti į klubą. Vėliau jis nusprendė laikrodį atvežti ir palikti toje pačioje vietoje, kurioje ir rado. Laikrodį, nenorėdamas kad kas nors jį pasisavintų, poilsio zonoje užkišo tarp sofos sėdimosios dalies ir atlošo, tikėdamasis, kad valytoja jį ras ir perduos atsakingiems asmenims. Tai padarė savanoriškai, nežinodamas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Apie tai, kad savininkė kreipėsi į policiją ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis sužinojo tik 2025 m. birželio mėnesio pradžioje, todėl palikdamas laikrodį sporto klube, jis niekaip nebandė nuslėpti šio įvykio bei nesuvokė, kad šiuo atveju galėjo būti padaręs kokią nors nusikalstamą veiką.
2.4. Nuteistasis įsitikinęs, kad nukentėjusiosios A. P. ir liudytojo P. M. parodymai neįrodo jo (apelianto) kaltės.
2.5. Pasak nuteistojo, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies normas. Teismas tik perrašė kaltinamąjį aktą, nevertindamas rašytinių įrodymų, nenurodydamas, kaip kiekvienas įrodymas patvirtina jo (apelianto) kaltę.
2.6. Teismas nemotyvavo, kodėl jo, apelianto, veika laikytina nusikalstama, kokios aplinkybės patvirtina nuteistojo tyčią pasisavinti nukentėjusiajai priklausantį laikrodį. Apgailestauja, kad laikrodžio grąžinimo faktą gali įrodyti tik savo paaiškinimais, tačiau tokias aplinkybes jis tvirtino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos yra nepaneigtos. Pažymi, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu jo namuose ar automobilyje būtų atlikta krata ir laikrodis būtų rastas (ar nerastas), tokie jo parodymai galėtų būti patvirtinti ar paneigti. To neatlikus, jo parodymai nebuvo paneigti, todėl teismas turėjo jais vadovautis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.
4. Nuteistasis A. G. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, o jo tyčia pasisavinti nukentėjusiajai priklausantį laikrodį neįrodyta. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
5. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis paėmė nukentėjusiosios paliktą laikrodį, jį iš sporto klubo patalpų su savimi išsinešė. Apelianto nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu esmė – savo veiksmų paaiškinimas (tyčios turinys). Taigi nuteistasis laikosi pozicijos, jog laikrodį jis ne neteisėtai pasisavino, o, kaip teigia, tiesiog pasiėmė su savimi, kad nedingtų, norėdamas vėliau jį grąžinti, be to, tvirtina, jog šį ketinimą jis vėliau ir realizavo, atnešęs ir palikęs laikrodį tame pačiame sporto klube. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ne tik objektyviuosius, bet ir nagrinėjamos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviuosius požymius, t. y. nuteistojo tyčią.
6. Visų pirma, apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog nuteistojo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, nepasitvirtino. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad laikė laikrodį namuose (t. 1, b. l. 136), pirmosios instancijos teisme jau aiškino, jog jį laikė krovininiame automobilyje (t. 2, b. l. 13). Atsakydamas į klausimą dėl priežasties, kodėl laikrodžio nenuvežė į policijos komisariatą arba atgal į sporto klubą, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog tai padaryti tiesiog pamiršo ar reikalo nesureikšmino (t. 1, b. l. 136), kitos apklausos metu jau teigė, jog to nepadarė dėl kažkokių gyvenimiškų aplinkybių, kurių tiksliai nurodyti negali (t. 1, b. l. 165), o pirmosios instancijos teisme aiškino, kad laikrodžio grąžinimas užsitęsė ir dėl traumos, be to, ir dėl asmeninių aplinkybių bei užmaršumo (t. 2, b. l. 13). Skirtingai nuteistasis apibūdino ir vietą, kurioje, kaip teigė, paliko atgal į klubą atneštą laikrodį – 2025 m. birželio 3 d. apklausos metu nurodė, kad laikrodį paliko padėtą ant sofos, kad akivaizdžiai matytųsi (t. 1, b. l. 136), 2025 m. liepos 31 d. nurodė, kad laikrodį įkišo giliai į sofos tarpą, kad žiūrint nesimatytų (t. 1, b. l. 165), pozicijos, kad įkišo laikrodį į tarpą tarp sofos sėdynės ir atlošo, nuteistasis laikėsi ir teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 12). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo parodymų patikimumą, į neatitikimus nuteistojo parodymuose dėmesį atkreipė pagrįstai.
7. Pažymėtina, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, bet vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-697/2026).
Žemesnės instancijos teismas
8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Gym plius“ pateikė vaizdo įrašus, darytus 2025 m. vasario 2 d. sporto klube, adresu: (duomenys neskelbtini). Vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)_ 20250208135916_ 202502081449 45.mp4“ užfiksuotas sporto klubo įėjimas, šalia stovinti žalios spalvos sofa ir priešais esantis staliukas. Kairėje pusėje yra durys į soliariumo patalpą. Vaizdo įraše matyti ant sofos sėdinti mergina, kairėje rankoje laikanti pailgą objektą. 14.12.05 val. iš soliariumo išeina mergina, ant sofos sėdėjusi mergina pakyla ir eina iš paskos, abi merginos išeina iš sporto klubo patalpos. Ant sofos, kur sėdėjo mergina, lieka gulėti objektas (galimai laikrodis). 14.16.58 val. iš sporto klubo patalpos išeina vyras (A. G.). Jis prieina prie staliuko, 14.17.12 val. užsideda kepurę, apsižvalgo aplink, užsideda ant peties rankinę ir apeina staliuką prieidamas prie sofos. 14.17.39 val. kaire ranka paima nuo sofos gulintį objektą, įsideda jį į kairės pusės striukės kišenę ir išeina iš sporto klubo patalpų. 14.19.54 val. į sporto klubo patalpas grįžta mergina, dairydamasi nueina į soliariumo patalpą, išėjusi apžiūri sofą, taip pat ir už sofos, bendrauja su žmonėmis, užeinančiais į poilsio zoną, naršo telefone, skambina. 14.26.58 val. mergina išeina iš sporto klubo patalpų (t. 1, b. l. 107–108).
9. Pakartotinai įvertinus objektyviai – vaizdo įrašu užfiksuotas aplinkybes, spręstina, jog laikrodį nukentėjusioji buvo palikusi labai trumpai – 7 minutes, kadangi jo pasigedusi nedelsdama sugrįžo į sporto klubą. Nuteistasis tuo tarpu negaišdamas paėmė akivaizdžiai netyčia paliktą svetimą daiktą – išmanųjį laikrodį, įsidėjo į striukės kišenę ir negaišdamas išėjo iš sporto klubo. Šiems veiksmams atlikti jis tesugaišo minutę. Teisėjų kolegija vertina, kad patys nuteistojo veiksmai – ne pastangos sulaukti daikto savininko ar šį surasti, o nedelsiamas svetimo vertingo daikto įsidėjimas į striukės kišenę ir pasišalinimas, paneigia nuteistojo versiją ir leidžia spręsti apie jo tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą.
10. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo teiginiai apie tikslą surasti teisėtą laikrodžio savininką yra neįtikinami. Kaip teisingai pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, A. G. nurodytas aplinkybes, kad į sporto klubą (duomenys neskelbtini) jis grįžo po traumos praėjus tik 3–4 savaitėms ir būtent tada paliko nukentėjusiajai priklausantį laikrodį, paneigia „Gym plius“ į bylą pateikto žurnalo duomenys, iš kurių matyti, kad A. G. į šį sporto klubą po 2025 m. vasario 20 d. buvo atvykęs tik 2025 m. kovo 24 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 savaitėms (t. 1, 101–103). Kita vertus, nuteistojo nurodomą priežastį, jog tariamas laikrodžio grąžinimas užsitęsė dėl traumos, paneigia vaizdo įrašai iš sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“, iš kurių matyti, jog A. G. šiame sporto klube lankėsi 2025 m. kovo 8 d., todėl jo teiginiai apie negalėjimą sportuoti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo buvo pagrįstai atmesti.
11. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nuteistojo versiją apie, kaip aiškino, į sporto klubą atneštą ir ten paliktą laikrodį patikrino išsamiai – byloje kaip liudytojos buvo apklaustos ir klubą tvarkiusios K. S., J. J. bei vadybininkė, atsakinga už „Gym plius“ valymą, R. L.. Liudytojos K. S. bei J. J. patvirtino, kad nagrinėjamu laikotarpiu tvarkydamos klubą brangių daiktų nebuvo radusios (t. 2, b. l. 54). Liudytoja R. L. paaiškino, kad „Gym plus“ visuomet pastatydavo dėžę bendrose patalpose, vietoje, filmuojamoje vaizdo kamera, į kurią viskas, kas randama, turėjo būti atnešama. Apie dingusį laikrodį liudytojai nebuvo žinoma, vėliau, sužinojusi, ji davė pavedimą valytojoms iš viso neliesti paliktų daiktų (t. 2, b. l. 55–56). Analogiškus parodymus apie tai, jog tuo atveju, kai gaunama informacija apie rastus vertingus daiktus, pasiūloma juos padėti trenerių kambarėlyje, o jei daiktai smulkesni – siūloma padėti į prie įėjimo rūbinės esančią radinių dėžę, pirmosios instancijos teisme davė sporto klubo „Gym plius“ stebėsenos ir kontrolės koordinatorius P. M.. Šis liudytojas paaiškino ir tai, kad sporto klubo kontaktai nurodyti interneto puslapyje, galima kreiptis telefonu, elektroniniu paštu (t. 2, b. l. 14).
12. Taigi nors nuteistasis davė parodymus, jog laikrodį po kurio laiko jis grąžino į vietą, iš kurios jį paėmė, kaip pirmiau aptarta, grąžinimo aplinkybes jis nurodė nenuosekliai, be to dalis parodymų ne tik nepasitvirtino, bet ir buvo paneigta objektyviais duomenimis (apsilankymų žurnalų duomenys). Duomenų, kad nuteistasis rasto turto negalėjo grąžinti dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, byloje nėra. Priešingai, pamatęs paliktą laikrodį, nuteistasis ne tik nepalaukė savininko ar jo neieškojo, bet ir nepranešė apie paimtą laikrodį sporto klubo darbuotojams nei tiesiogiai, nei telefonu ar elektroniniu paštu, tokios informacijos nepateikė ir policijai. Šios išvados apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad įjungus laikrodį, jokio pranešimo su nurodytais savininko kontaktais laikrodžio ekrane nepasirodė, nepaneigia. Tokiu būdu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netikėjo nuteistojo teiginiais, neva, šalinančiais jo atsakomybę, ir teisingai rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kurią atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą, užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan., darbuotojams) saugoti jį pasisavina, gali būti vertinami kaip svetimo turto pagrobimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-41/2009, 2K-282/2012, 2K-351/2012).
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nuteistojo kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Pagrindo, dėl kurio nukentėjusiosios A. P. bei liudytojo P. M. parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi, nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė, tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.
14. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai įvertino visus įrodymus, tinkamai motyvavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus vertina kritiškai. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, nereiškia, kad jos yra nepagrįstos. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami subjektyvia nuteistojo versija, kuri prieštarauja objektyviems bylos duomenims, neatitinka logiško ir sąžiningo elgesio modelio bei paneigiama nuosekliu įrodymų visumos vertinimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. G., veikdamas tiesiogine tyčia, pagrobė svetimą turtą, ir teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės
15. Skundu buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliantą išteisinti. Toks skundas numato plačiausias apeliacijos ribas, todėl teisėjų kolegija patikrina nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo teisingumą.
16. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis).
17. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu A. G. paskirta penkių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad A. G. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, baigtas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – praeityje A. G. vieną kartą buvo teistas Lietuvos Respublikoje ir vieną kartą užsienyje (Vokietijoje), šiuo metu teistumas jau yra išnykęs, per paskutinių trejų metų laikotarpį administracine tvarka baustas aštuonis kartus – daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas pinigines baudas yra sumokėjęs, taip pat atsižvelgė, kad jis yra vedęs, dirbantis, gaunantis nuolatines pajamas, o byloje duomenų apie A. G. priklausomybės ar psichikos ligų gydymąsi nėra. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininką apibūdinančias aplinkybes, sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti A. G. paskyrus vieną iš švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą, kurios dydį nustatė kiek didesnį nei minimalaus šios bausmės dydžio (BK 48 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija bausmės individualizavimo klaidų nenustato. Paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis nėra per griežti, todėl jų keisti nei faktinio, nei teisinio pagrindo nėra.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
18. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymos duomenimis, valstybės naudai iš A. G. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 75 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) nepriteisia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą.
Antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų iš A. G. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.