- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-31
- Bylos Nr.
- TA-242-492/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04057-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo kalinimo sąlygos pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) bei Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pareiškėjas nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. spalio 29 d. Vilniaus PN gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 206, kuriose pareiškėjui teko mažesnis nei garantuojamas teisės aktais gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, I-ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, nes dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros, o tai keldavo diskomfortą, pareiškėjas patyrė susierzinimą ir nepatogumą, t. y. buvo kankinamas, kaip tai suprantama pagal Konvencijos 3 straipsnį.
3. Pareiškėjas skundėsi, jog koridoriuje buvo įrengti du taksofono aparatai, jame kasdien vaikšto ir kalba apie 100 žmonių, pareiškėjas turėjo prašyti nuteistųjų netriukšmauti, kad galėtų bendrauti telefonu. Vilniaus PN egzistuoja subkultūra, kurią palaiko Vilniaus PN administracija: valgykloje išduodamas maistas iš trijų langelių ir skirtingų indų; kastų egzistavimą Vilniaus PN dar 2015 metais buvo nustatę Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai, tačiau Vilniaus PN administracija iki šiol nėra nieko padariusi, kad subkultūra Vilniaus PN būtų panaikinta.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN langų grotos pagamintos iš cinko ir kenkė pareiškėjo sveikatai. Dėl įrengtų grotų (tarpo dydis 3x3 cm) per langus nepateko dienos šviesa ir buvo neįmanoma žiūrėti į lauką. Pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į medicinos darbuotojus, kad suteiktų pareiškėjui medicininę pagalbą dėl akių skausmo.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjas šiuo metu bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose, jo asmens byla yra šioje įstaigoje, todėl Vilniaus PN rengdami atsiliepimą į pareiškėjo skundą neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena.
7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad jis gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 206. Šio kambario plotas yra 33,13 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla
8. Dėl dušų įrengimo Vilniaus PN, atsižvelgdami į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtinto reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos pertvaromis. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka naudojosi galimybe nusiprausti duše ir Vilniaus PN jokių pretenzijų nereiškė.
Atsiliepimas
9. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su skundo teiginiais dėl taksofono aparatų įrengimo, nurodė, kad nuteistųjų teisę paskambinti telefonu detalizuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad taksofonai sumontuoti patalpų viduje, atsižvelgiant į nuteistųjų nusiskundimus (šaltuoju metų laikotarpiu kyla techniniai nesklandumai), nuteistiesiems nepertraukiamai sudaroma galimybė skambinti savo lėšomis, Vilniaus PN vertinimu, taksofonų kiekis pakankamas.
10. Vilniaus PN taip pat pažymėjo, kad apsauginių grotų įrengimas languose atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) reikalavimus. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose buvo įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas.
11. Atsakovo atstovas tvirtino, kad nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas Vilniaus PN administracija vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje gyvuojančiais nerašytais įstatymais. Patys nuteistieji tarpusavyje susiskirsto į subkultūrines grupes, Vilniaus PN administracija aktyviai imasi visų įmanomų priemonių, siekdama užkirsti kelią nuteistųjų subkultūros tradicijoms egzistuoti.
12. Vilniaus PN nurodė, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
14. Vertinamas pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpose, vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktu, kuriame nurodyta, kad iki Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nustatė, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 206 plotas yra 33,13 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose patalpose, tačiau įvertinęs, kad buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, teismas darė išvadą, kad vienam asmeniui turinti tekti ploto riba (3,1 kv. m) Vilniaus PN nebuvo pažeista.
16. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), Įrengimo taisyklėse nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. spalio 29 d., dušo patalpose pertvaros buvo įrengtos, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu nebuvo pažeistas ir pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu atmetė.
17. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus PN jam nebuvo sudaryta rami aplinka kalbėti telefonu. Byloje buvo nustatyta, kad telefoninių pokalbių vietoje neįrengtos būdelės, atitvarai, visiškai užtikrinantys garso izoliaciją, todėl, teismo vertinimu, buvo tikimybė, kad, kalbantis telefonu, gali būti girdimas triukšmas. Tačiau teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti nuteistiesiems teisę į ramią aplinką jiems kalbantis telefonu, pakabino informacinį pranešimą, kuriuo skatina gerbti kalbančiuosius telefonu, prašo aplinkinių elgtis santūriai ir netriukšmauti. Teismas pabrėžė, kad reikalavimo, jog telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustatė, o Vilniaus PN administracija nėra atsakinga už nuteistųjų keliamą triukšmą ir jų pačių kito asmens negerbimą.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė skambinti telefonu buvo užtikrinta. Be to, byloje nebuvo duomenų apie tai, kad telefonų pokalbių vietos įrengtos tose patalpose, kuriose nuteistieji praleidžia daugiausia laiko. Teismo vertinimu, Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas ir sudarytos galimybės nuteistiesiems judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje nesuponavo, kad nuteistieji leistų laiką koridoriuose, kuriuose įrengti taksofonai.
19. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus dėl Vilniaus PN egzistuojančios subkultūros, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintais bausmių vykdymo principais, kaip deklaratyvius atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad Vilniaus PN yra palaikoma nuteistųjų subkultūra.
20. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad languose įrengtos grotos buvo pagamintos iš cinko, kuris kenkia pareiškėjo sveikatai, be to, grotos apsunkino natūralios šviesos patekimą į patalpą, dėl ko pareiškėjui skaudėjo akis.
21. Teismas vadovavosi Įrengimo taisyklių 16.9 punktu, higienos normos HN 134:2015 14 punktu ir pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai natūraliam apšvietimui. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais, kad visose patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, kad į gyvenamąją patalpą Nr. 206 patenka natūralus apšvietimas. Byloje nebuvo duomenų, kad dėl netinkamo apšvietimo pareiškėjas būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Vilniaus PN nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos nesudarė pagrindo išvadai, kad Vilniaus PN veiksmai buvo neteisėti.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2020 m. spalio 12 d. gydytoja V. G. nustatė (duomenys neskelbtini) ir paskyrė dirbtines ašaras – lašus. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad dėl netinkamo apšvietimo jautė akių skausmą, buvo abstraktūs ir neįrodyti. Nors byloje buvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į medicinos darbuotojus, tačiau nėra įrodyta, kad pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus sukėlė būtent dėl ant langų esančių grotų nepatenkanti dienos šviesa.
23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė paaiškinimo, kaip jo sveikatai pakenkė grotos, padarytos iš cinko, todėl šį pareiškėjo teiginį atmetė kaip deklaratyvų.
24. Teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgdamas į tai, teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu taip pat nenustatė. Nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
26. Pareiškėjas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu kategoriškai nesutinka, jam realiai padaryta neturtinė žala. Konstitucijoje įtvirtintas draudimas žmogų kankinti. Vilniaus PN žinojo pareiškėjo teises, tačiau jas grubiai pažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas nesikreipė dėl jo netenkinančių sąlygų, nereiškia, kad institucija gali pažeidinėti asmens teises. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė aukštesnės instancijos teismo suformuotos praktikos panašiose bylose, kuriose išaiškinta, kad asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą.
27. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skunde nurodytus faktus. Pareiškėjas akcentuoja, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Be to, pareiškėjas buvo diskriminuojamas, kadangi kitiems asmenims neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas. Šališkas teismas neatsižvelgė į skunde išdėstytus faktinius įrodymus, o iš Vilniaus PN pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, kad pareiškėjo privatumas duše buvo pažeistas (jį galėjo matyti priešais besimaudantys asmenys). Pareiškėjas pabrėžia, kad jo pokalbiai telefonu, kuris įrengtas koridoriuje, visiems girdimi, dėl triukšmo jam sunku susikalbėti, dėl įrengtų grotų į kambarį natūralios šviesos pateko nepakankamai, todėl susilpnėjo regėjimas.
Atsiliepimas
28. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taikė teisės aktus, atsižvelgė į teismų praktiką ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik pakartoja pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino, tačiau nepateikia reikšmingų argumentų ar įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Vilniaus pataisos namuose nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. spalio 29 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo nusiskundimų nepripažino pagrįstais įrodytais. Nenustatęs pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, iš esmės nurodydamas, kad jo skundas buvo pagrįstas, teismas netinkamai vertino jo nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo teisės Vilniaus PN buvo pažeidinėjamos, neužtikrintas privatumas duše, nesudarytos galimybės privačiai ir ramioje aplinkoje kalbėti telefonu. Be to, teismas buvo šališkas, neatsižvelgė į administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.
32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
34. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Vilniaus PN. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos padarytų išvadų, kad pareiškėjui tekęs plotas, gyvenamųjų ir kitų patalpų įrengimas, teisės paskambinti telefonu įgyvendinimas iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.
35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
36. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.
38. Nors pareiškėjas, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų Vilniaus PN, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas.
39. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
40. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija patikslina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. spalio 29 d.) galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 2.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
41. Iš bylos įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo kambaryje Nr. 206, kurio plotas buvo 33,13 kv. m, šioje patalpoje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,31 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjas šių duomenų neginčijo, pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių paaiškinimų, įrodymų, susijusių su kambario Nr. 206 plotu ir jame gyvenusių asmenų skaičiumi. Taigi teismui pakako duomenų vertinti, ar pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, ir padaryti pagrįstą išvadą, kad tokie reikalavimai nebuvo pažeisti.
42. Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas besinaudojant dušu, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau, vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nėra pakankamas pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-104-1062/2021).
Žemesnės instancijos teismas
43. Taigi konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu ir dėl to pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nėra jokio pagrindo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui besinaudojant dušu buvo užtikrinamas pakankamas privatumas, yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, visą vertintą laikotarpį Vilniaus PN dušuose prausimosi vietos buvo atskirtos, pareiškėjas galėjo nusimaudyti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl blogų sąlygų duše ar su skundais, kad buvo stebimas pareigūnų, kitų asmenų.
44. Aktualiu teisiniu reguliavimu ir bylos duomenimis pagrįstos bei teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad apsauginių grotų įrengimas langų angose atitinka teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas skundžiasi, kad jam trūko natūralios šviesos, kad dėl to pablogėjo regėjimas (kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus), tačiau byloje nėra jokių duomenų (tokių argumentų nenurodė ir pareiškėjas), kad gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtas netinkamas, per silpnas dirbtinis apšvietimas ar kad pareiškėjas su tokio pobūdžio nusiskundimais būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitą valdžios instituciją, kuri turi įgaliojimus tikrinti, kaip pataisos įstaigoje laikomasi higienos ir saugos reikalavimų.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis negalėjo privačiai pasikalbėti telefonu, jam trukdė kitų nuteistųjų keliamas triukšmas, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas neginčijo, kad jam nepagrįstai ribojama teisė paskambinti telefonu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu sudaryti sąlygas paskambinti telefonu labiau privatumą užtikrinančioje aplinkoje ir toks prašymas buvo netenkintas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Vilniaus PN šiuo aspektu jo teisių nepažeidė, nepateikia jokių faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, taip pat nenurodo teisės akto, kuriame nustatyta pataisos įstaigos pareiga izoliuoti telefono aparatus ar juos įrengti ne bendrojo naudojimo patalpoje ir pan.
46. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN buvo pažeidžiamas privataus gyvenimo neliečiamumo konstitucini imperatyvas, teisėjų kolegija nurodo, jog Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Šiuo straipsniu taip pat reikalaujama, kad įstatymas ir teismas saugotų, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą).
47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, laikantis Konstitucijos, galima riboti. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privatumą. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi asmens teisių bei laisvių riboti daugiau negu yra būtina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).
48. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo teigti, kad dėl telefono aparato įrengimo bendrojo naudojimo patalpose (koridoriuje) pareiškėjo privatumas skambinant telefonu buvo ribojamas neproporcingai, kaip ir pripažinti, kad buvo pažeistas Konstitucijos 22 straipsnis.
49. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.
50. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl žalos (ir turtinės, ir neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju nenustačius Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.
51. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.