- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-02
- Bylos Nr.
- I1-1466-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04057-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-2).
Nurodo, kad kreipiasi dėl teisių pažeidimų, prieštaraujančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – Konvencija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Teigia laikotarpyje nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. spalio 29 d. bausmę atlikinėjęs Vilniaus PN, gyvenęs bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 206, kuriose pareiškėjui teko mažesnis, nei garantuojamas teisės aktais, gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, I-ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, nes dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros, o tai keldavo diskomfortą, pareiškėjas nurodo patyręs susierzinimą ir nepatogumą. Mano, kad pareiškėjas buvo kankinamas Konvencijos 3 straipsnio prasme.
Tuo pačiu teigia, kad koridoriuje buvo įrengti du taksofono aparatai, jame kasdien vaikšto ir kalba apie 100 žmonių, pareiškėjas nurodo dažnai turėjęs prašyti nuteistųjų, kad nerėktų ir kad jis galėtų ramiai pasikalbėti su savo artimaisiais ir giminėmis.
Pažymi, kad Vilniaus PN egzistuoja subkultūra, kurią palaiko Vilniaus PN administracija: valgykloje išduodamas maistas iš trijų langelių ir skirtingų indų. Nurodo, kad apie kastų egzistavimą Vilniaus PN dar 2015 metais buvo nustatę Seimo kontrolieriai, tačiau Vilniaus PN administracija iki šiol nėra nieko padariusi, kad subkultūra Vilniaus PN būtų panaikinta.
Teigia, kad Vilniaus PN langų grotos pagamintos iš cinko ir kenkė pareiškėjo sveikatai. Jų dydis 3x3 cm, todėl per langus dėl mažo tarpo nepateko dienos šviesa ir buvo neįmanoma žiūrėti į lauką. Pareiškėjo teigimu, ne vieną kartą jis buvo priverstas kreiptis į medicinos darbuotojus, kad suteiktų pareiškėjui medicininę pagalbą dėl akių skausmo.
Atsiliepimas
Vilniaus PN atsiliepime nurodė su skundu nesutinkantys, prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 8-15).
Teigia, kad pareiškėjas bausmę atlieka Marijampolės PN ir jo asmens byla yra šioje įstaigoje. Todėl Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, jokie teisės aktai nenustato reikalavimo kaupti ir sisteminti tokio pobūdžio duomenis pataisos namuose.
Atkreipia dėmesį, kad net esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
Pažymi, kad pareiškėjas nurodo, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN gyveno ir bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 206. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 206 plotas 33,13 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų. Todėl, vienam nuteistajam tenka apie 3, 31 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas buvo nurodytas ginčo laikotarpiu galiojusiose Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), kuriose buvo nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių nuo 2009 iki 2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Atkreipia dėmesį, kad, paskirdama nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Paaiškina, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7:00 val. iki 23:00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pažymi, kad iš nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės, net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Pažymi, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir pripažintas tinkamu naudoti, todėl Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.
Teigia, kad 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Teigia, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo teiginius laiko abstrakčiais ir nesudarančiais pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pareiškėjo teiginius dėl patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu vertintini kaip akivaizdų bandymą pasipelnyti iš valstybės. Nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamų įrengtų dušų.
Teigia, kad ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Pabrėžia, kad įstaigoje sumontuoti iki 2018 m. spalio 15 d. veikę taksofonai buvo ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, taksofonus įrengė ir administravo AB Telia Lietuva. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai pilnai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu. Taip pat nurodo, kad nuo 2018 m. spalio 15 d. I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte veikia sumontuoti nauji taksofonai. Taksofonai priklauso bendrovei „CSC Telekom“, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Mano, kad sumontuoti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Galimybė nuteistiesiems pasinaudoti telefonu užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus.
Pažymi, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa, kurioje pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis (toliau - Taisyklės), kuriose nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą ir langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose buvo įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose sumontuotos apsauginės grotos atitinka teisės aktų reikalavimus, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems teisės aktų reikalavimams. Grotos įrengtos dėl nuteistųjų saugumo ir draudžiamų daiktų patekimo į Vilniaus PN bei jų platinimo prevenciniais tikslais.
Pažymi, kad nesutinka su pareiškėju dėl neturinės žalos atlyginimo susijusia su tariama diskriminacija, Vilniaus PN toleruojant nuteistųjų susiskirstymą į kastas. Nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas Vilniaus PN administracija vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje gyvuojančiais nerašytais įstatymais. Patys nuteistieji tarpusavyje susiskirsto į subkultūrines grupes, Vilniaus PN administracija aktyviai imasi visų įmanomų priemonių, siekdama užkirsti kelią nuteistųjų subkultūros tradicijoms egzistuoti.
Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kuriomis būtų pablogintas jo buvimas Vilniaus PN nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Vilniaus PN su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturinę žalą nesutinka, kadangi pareiškėjas nepateikė žalos apskaičiavimo ir jokių dokumentų, nenurodė teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturinės žalos atsiradimo sumą. Mano, kad reikalavimas dėl neturinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo fizinę ir psichinę sveikatą. Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN laikotarpyje nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. spalio 29 d.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis, atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 206, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teko mažesnis gyvenamasis plotas nei garantuoja teisės aktai.
Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (111.1 punktas).
Iš byloje esančių matyti, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 206 plotas 33,13 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų (b. l. 22). Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas – 3,1 kv. m – Vilniaus PN nebuvo pažeistas.
Pareiškėjo teigimu, I-ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, nes dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros ir dėl to jautė diskomfortą maudytis, patyrė nepatogumus ir susierzinimą.
Pažymėtina, kad nei, Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – HN 134:2015), nei Taisyklių reikalavimais nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros.
Atsakovės atstovo atsiliepimo teiginį, kad Vilniaus PN visi dušai atskirti vienas nuo kito sienelėmis, patvirtinta pridėtos 2019 m. vasario 1 d. fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad Vilniaus PN dušuose įrengtos pertvaros (b. l. 17-19). Taigi, ginčo laikotarpyje, t. y. nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. spalio 29 d., dušo patalpose pertvaros buvo įrengtos, todėl pareiškėjo privatumas naudojantis dušu nebuvo pažeistas. Pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, kad nebuvo užtikrinta rami aplinka jam kalbantis telefonu.
Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu.
Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad telefoninių pokalbių vietoje neįrengtos būdelės, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, todėl yra tikimybė, kad, kalbantis telefonu, gali būti girdimas triukšmas (b. l. 23-26). Tačiau iš pateiktų nuotraukų matyti, kad Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti nuteistiesiems teisę į ramią aplinką jiems kalbantis telefonu, pakabino informacinį pranešimą, kuriuo skatina gerbti kalbančiuosius telefonu, prašo aplinkinių elgtis santūriai ir netriukšmauti. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato, o Vilniaus PN administracija nėra atsakinga už nuteistųjų keliamą triukšmą ir jų pačių kito asmens negerbimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė skambinti telefonu buvo užtikrinta. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad telefonų pokalbių vietos įrengtos tose patalpose, kuriose nuteistieji praleidžia daugiausia laiko. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, nuo 7:00 val. iki 23:00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl maža tikimybė, kad vietoje galimybės užsiimti leistina veikla, nuteistieji leistų laiką koridoriuose, kuriuose įrengti taksofonai.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu ir kad jam šiuo aspektu buvo trukdoma palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Tuo pačiu byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir pažeidimas įvykdytas sąmoningu Vilniaus PN elgesiu pareiškėjo atžvilgiu ar siekiant išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.
Atsižvelgiant į tai, skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN egzistuoja subkultūra, kurią palaiko Vilniaus PN administracija ir nieko nedaro, kad subkultūra Vilniaus PN būtų panaikinta.
Pagal BVK principus taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.
Vilniaus PN nuteistieji neskirstomi į socialines ar kokias kitas neformalias grupes, o subkultūra vyrauja ir toleruojamas tik nuteistųjų tarpe. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų patyręs neigiamus subkultūros padarinius ar šiuo aspektu būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai, todėl pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais ir neįrodytais.
Pareiškėjo teigimu, langų grotos buvo pagamintos iš cinko ir kenkė jo sveikatai, o jų dydis - 3x3 cm trukdė žiūrėti per langą, per jas nepateko dienos šviesa, dėl ko pareiškėjas ne kartą turėjo kreiptis į medicinos darbuotojus dėl pagalbos suteikimo skaudant akims.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Taisyklių 16.9 punktą kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal Taisyklių reikalavimus - visose gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Grotos ant langų – tai inžinerinė priemonė, padedanti užtikrinti, kad į pataisos įstaigos teritoriją nepatektų draudžiami nuteistiesiems turėti daiktai. Jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.
Pažymėtina tai, kad teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai natūraliam apšvietimui. Atsakovas, kuriuo teismas neturi pagrindo netikėti, nurodė, kad visose patalpose, įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, kad į gyvenamąją patalpą Nr. 206 patenka natūralus apšvietimas. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamo apšvietimo pareiškėjas būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai.
Šiuo atveju atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovo veiksmai buvo neteisėti.
Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog nepateko dienos šviesa, tai trukdė žiūrėti per langą yra deklaratyvus, kadangi konkreti situacija neapibūdinta, platesnių paaiškinimų, kaip pareiškėjas išmatavo dirbtinės apšvietos parametrus ir nustatė neatitikimą teisės aktų reikalavimams, skunde nenurodyta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui 2020 m. spalio 12 d. gydytoja V. G. nustatė regos pablogėjimą ir paskyrė dirbtines ašaras – lašus, tačiau pareiškėjas, kaip ir minėta nepateikia platesnių paaiškinimų, kaip nustatė neatitikimą teisės aktų reikalavimams ir išmatavo dirbtinės apšvietos parametrus. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl netinkamo apšvietimo jautė akių skausmą, vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti, todėl atmestini. Nors byloje yra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į medicinos darbuotojus, tačiau nėra įrodyta, kad pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus sukėlė būtent dėl ant langų esančių grotų nepatenkanti dienos šviesa.
Be to, pareiškėjas nepateikė paaiškinimo, kaip jo sveikatai pakenkė grotos, padarytos iš cinko, todėl šis pareiškėjo teiginys laikytinas deklaratyviu ir atmestinas kaip neįrodytas.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgdamas į tai, teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu taip pat nenustatė.
Valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nenustačius neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo teismas plačiau nepasisako, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.